A-556-824-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-824/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00676-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, I. B. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi į teismą (b. l. 4–5), prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 168,52 Lt turtinės žalos atlyginimo, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. vasario 11 d. 16.30 val. R. Ž., vairuodamas automobilį „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune, (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu buvo apgadinti automobilio dešinės pusės abu ratai, dėl to reikėjo keisti priekinę ir galinę dešinės pusės padangas, remontuoti priekinį ir galinį dešinės pusės ratlankius bei ratų geometriją. Automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino I. B. 1 168,52 Lt žalą, susijusią su automobilio remontu, ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.266 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Atsakovo Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 21–27) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Todėl autoįvykį sąlygojo paties vairuotojo veiksmai. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus, pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Taigi pareiškėjo skundas nepagrįstas, kadangi nėra pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų, taip pat nepateikta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 31–32) prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad gatvių priežiūra yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, o ne valstybės perduotoji.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 68–73) skundą patenkino. Teismas priteisė AB „Lietuvos draudimas“ iš Kauno miesto savivaldybės 1 168,52 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 1 168,52 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. birželio 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjas subrogacijos (subrogacija – tai subjektų pasikeitimas prievolėje) pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio nuostatomis (jei draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens), mano, kad padarytą turtinę žalą – 1 168,52 Lt, turėtų atlyginti Kauno miesto savivaldybė. Teismas bylos duomenimis nustatė, jog 2011 m. vasario 11 d. 16.30 val.

R. Ž., vairuodamas automobilį „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kaune, (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais aitvarais, taip apgadindamas vairuojamą automobilį. Teismas nurodė, kad iš eismo įvykio vietos schemos, Transporto priemonės techninės apžiūros akto, nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, Akto prie žalos bylos, sąskaitos išrašo matyti, jog buvo apgadinti automobilio dešinės pusės abu ratai, dėl to reikėjo keisti priekinę ir galinę dešinės pusės padangas, reikėjo remontuoti priekinį ir galinį dešinės pusės ratlankius bei ratų geometriją.

Automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“, kuri, turėdama teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla, apskaičiavo šio įvykio metu patirtus nuostolius ir kompensavo juos, išmokėdama draudimo išmoką – 1 168,52 Lt. Teismas konstatavo, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 42 str.). Pareiškėjas siekia jo nurodytos turtinės žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu iš Kauno miesto savivaldybės. CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytos savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijos. Šio straipsnio 32 punkte, kaip viena iš savivaldybių priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų, yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo organizavimas. Savivaldybių funkcijos – tai Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos (3 str. 8 d.).

Paminėta savivaldybės funkcija atskleidžiama ir specialiame įstatyme, o būtent Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte, kuriame įtvirtinta, kad, užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktą, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Tvarkos 12 punkte nustatyta, ką privalo daryti kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas). Šiame nutarime taip pat nustatyta, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką (2 punktas).

Vadovaujantis Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, jog buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Teismas, sistemiškai įvertinęs visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas, pripažino, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2011 m. vasario 11 d. nutarimu nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi vairuotojo R. Ž. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties ir įvykio nenustatyta. Byloje taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė Kaune, (duomenys neskelbtini), dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta.

Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra. Policijos pareigūnas R. V., 2011 m. vasario 11 d. nuvykęs į įvykio vietą, tarnybiniame pranešime nurodė, jog vairuotojas važiuodamas (duomenys neskelbtini) plentu, nepastebėjęs kelyje esančios duobės, kuri buvo pilna vandens, į ją įvažiavo ir prakirto automobilio dešinės pusės padangas. Eismo įvykio schemoje taip pat buvo užfiksuotos su įvykiu susijusios aplinkybės – jo vieta, nepažymėta gatvėje esanti duobė, dislokacija automobilio atžvilgiu, kiti reikšmingi atstumai.

Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą. Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien tik prielaidomis. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui, teismui nėra pagrindo.

Taigi pagal byloje esamas aplinkybes ir įrodymus yra paneigti atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp automobilio sugadinimų ir įvykio. Žalos dydis taip pat įrodytas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nepateikta. Nagrinėjamu atveju turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, taip užtikrinant saugų eismą.

Teismas padarė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė, minėtų įstatymų pagrindu būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, jog vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog atsakovo argumentai, nurodant, jog riziką už automobilių sugadinimus turi prisiimti tik patys vairuotojai, sudarytų dar didesnes prielaidas Kauno miesto savivaldybei bei jos pareigūnams ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams.

Taigi byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas konstatavo, jog savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neužtikrino (duomenys neskelbtini) plento tinkamos priežiūros, jo remonto ir saugaus eismo, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta R. Ž. vairuojama transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, teismas pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino, pareiškėjui draudimo kompanijai AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo priteisiant turtinės žalos atlyginimą.

Teismas taip pat nurodė, kad CK 6.251 straipsnio dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta.

Byloje esantys minėti įrodymai patvirtina, jog bendras žalos dydis – 1 168,52 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro išlaidos, sumokėtos už automobilio remontą. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šiuo atveju, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kuriai sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Teismas padarė išvadą, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo konkrečiu atveju kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto – Kauno miesto savivaldybės – deliktinės prievolės nevykdymo, ir atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas.

Remiantis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjui priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas, skaičiuojamas nuo 1 168,52 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2714/2012). Teismas nurodė, kad iš byloje esančio 2012 m. vasario 21 d. išrašo iš teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2013/02/21 bei išrašo iš sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 63 matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui advokato padėjėjas Tadas Dumbliauskas surašė skundą ir už tai pareiškėjas sumokėjo 200 Lt.

Pareiškėjas teismui yra pateikęs mokėjimo nurodymą už teisinę pagalbą, kuris patvirtina 200 Lt išlaidas už skundo parengimą, todėl prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas patenkino (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44, 45 str.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 76–80) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą teismo sprendimą. Skundžiamas teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklės dalių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai.

2. Vadovaujantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturėtų turėti iš anksto nustatytos galios. Įstatymų leidėjo suteikta administraciniam teismui teise rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Nepaisant visų šių nuostatų, teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų pakankamumo ir tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime.

3. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad, nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (atitinkamai savivaldybei) pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2745/2011; 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2618/2011). Taip pat kaltu dėl pažeidimo padarymo asmuo turėtų būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o visi neaiškumai turėtų būti traktuojami atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1998/2011, 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A505-422/2009).

Teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra jokių duomenų apie nuostolio dydžio paskaičiavimą, neaišku, kuo remiantis draudėjas atlygino būtent 1 168,52 Lt neva patirtų nuostolių. Nors pareiškėjas savo skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju draudėjas nepateikė pareiškėjui transporto priemonės remonto (atkūrimo) išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl nuostolį apskaičiavo pareiškėjas, tačiau byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, jog būtent toks dydis yra būtinas automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti.

LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 38 punkte nustatyta, jog draudimo išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudiminio įvykio faktą ir eismo įvykiu padarytos žalos aplinkybes, dydį, taip pat į paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų išvadas. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 Draudimo sąlygų 11.1.2.2 punkte nurodyta, kad jei transporto priemonės sugadinimo atveju nepateikiama remonto išlaidų sąskaitų, draudimo išmoka apskaičiuojama pagal draudiko sudarytą atkūrimo išlaidų sąmatą.

Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių išlaidų dydį pagrindžiančių duomenų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, jog įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens.

Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad atlyginant patirtą nuostolį buvo išmokėta pagrįsto dydžio draudimo išmoka.

4. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog automobilis iš tiesų buvo suremontuotas, nors iš viešai skelbiamos valstybės įmonės „Regitra“ duomenų bazės (https://www.eregitra.lt/viesa/paiesk/Index.php) matyti, kad automobilis 2012 m. gruodžio 29 d., t. y. jau po įvykio, yra praėjęs techninę apžiūrą, vadinasi, buvo suremontuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, kad neesant patvirtinančiu įrodymų, jog transporto priemonė buvo remontuojama, nuostoliai dėl transporto priemonės remonto ir eksploatacinių medžiagų laikytini neįrodytais (2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012). Todėl pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad transporto priemonė iš tikrųjų buvo suremontuota, nuostoliai už remonto paslaugas ir eksploatacines medžiagas nepriteistini. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nepateikta.

5. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą įrodyti patirtos žalos dydį ir ryšį tarp patirtų sugadinimų ir neteisėtų veiksmų Kauno miesto savivaldybei, nors ji tenka būtent pareiškėjui (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

6. Policijos nutarime yra užfiksuota tik priekinio dešinės pusės rato apgadinimas, tuo tarpu transporto priemonės apžiūros akte, kuris atliktas tik praėjus 4 dienoms po įvykio, jau fiksuojami dviejų ratų apgadinimai. Todėl vertintina, ar policijos pareigūnai, įvertinę transporto priemonės apgadinimus iš karto po įvykio, galėjo nepastebėti tokių apgadinimų kaip antrosios galinės padangos nepataisomo sugadinimo ir ratlankio sugadinimų, nors jie yra matomi akivaizdžiai, tačiau policijos nutarime šie apgadinimai nėra nustatyti.

7. Nors Kelių policijos valdybos nutarimas yra procesiškai įsiteisėjęs, Kauno miesto savivaldybė (atsakovas) apie jį sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu, todėl jis privalėjo būti tinkamai ir objektyviai ištirtas. Policijos išvados dėl vairuotojo kaltės buvimo ar nebuvimo bei Kelių eismo taisyklių pažeidimų buvimo ar nebuvimo nėra preziumuojamos ir teismas privalo nagrinėjamoje byloje ištirti ir įvertinti visas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes (ABTĮ 58 str. 2 d.).

8. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas įvažiavo į ginčo duobę dviem automobilio ratais, nors jau vien tai kelia pagrįstų abejonių dėl paties vairuotojo neatsargumo ir nepasirinkto saugaus greičio. Pažymėtina ir tai, kad nei Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nei jokiame kitame pateiktame dokumente nepateikta informacija apie automobilio stabdymą, kokiu greičiu buvo važiuota, ar buvo pasirinktas saugus greitis, atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas ir pan., t. y. net nebuvo nagrinėjama, ar pats pareiškėjas kelyje elgėsi kaip rūpestingas ir atsakingas eismo dalyvis.

Iš pateiktų dokumentų (vairuotojo prašymas išmokėti draudimo išmoką, policijos nutarimo) matyti, kad įvykis įvyko žiemą, prieblandoje (16.30 val.), įvažiavus į didelę balą. Šios aplinkybės patvirtina, kad vairavimo sąlygos buvo sudėtingos ir vairuotojas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo pasirinkti saugų greitį, jog galėtų sustabdyti transporto priemonę, ar bent jau išvengti tokio masto automobilio apgadinimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog, jei eismo įvykis ir buvo, tai esminės reikšmės jam turėjo būtent vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas.

Atsargus, atidus vairuotojas, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio ir tokio masto automobilio apgadinimo. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad eismo dalyvių elgesys, visų pirma, grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Kelių eismo taisyklės, patvirtintos 2002 m. gruodžio 11 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1950, visų pirma, numato vairuotojo pareigą imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti (19 p.); jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (134 p.).

Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų nustatę, kokiu greičiu buvo važiuota, ar buvo pasirinktas saugus greitis, atsižvelgiant į matomumą, kelio ir meteorologines sąlygas, ar buvo bandoma stabdyti siekiant išvengti kliūties ar kliūtį apvažiuoti. Pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl civilinė atsakomybė turėtų būti mažinama, atsižvelgiant į šalių kaltės dydį, ar Kauno miesto savivaldybė turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės.

9. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos ir reikalavimas šioje dalyje taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas (LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011).

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas automobilio vertinimą atliko pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, kad jis neturi juridinės galios. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (patvirtinta LR susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101) 29 punkte, 29.1 punkte numatyta, kad transporto priemonės apžiūrėjimo aktas yra transporto priemonės vertinimo dokumentas. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 3 punkte nustatyta, kad vertinti transporto priemones turi teisę tiktai įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, nustatyta tvarka atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. AB „Lietuvos draudimas“ turi teisę vertinti turtą ir kiekvienais metais atlieka savo darbuotojų atestaciją. Edmundas Bartusevičius yra pareiškėjo nustatyta tvarka atestuotas ir turi teisę vertinti transporto priemones. Tai reiškia, byloje esantis Transporto priemonės apžiūros aktas leistinas rašytinis įrodymas, patvirtinantis aplinkybes dėl transporto priemonės sugadinimo. Kritiškai vertinamas atsakovo teiginys, kad eismo įvykis įvyko dėl paties vairuotojo veiksmų. Byloje nėra įrodymų, kad automobilio vairuotojas nebuvo atsargus, atidus. Atsakovas šį argumentą grindžia tik prielaidomis. Perkeldamas atsakomybę dėl eismo įvykio transporto priemonės vairuotojui, atsakovas nepagrįstai ir nesąžiningai siekia išvengti pareigos atlyginti žalą atsiradusią dėl paties atsakovo neteisėto neveikimo. Perkeliant atsakomybę dėl eismo įvykio vairuotojui, atsakovui būtų sudaromos prielaidos ir toliau nevykdyti teisės aktuose jam numatytos pareigos dėl kelių priežiūros ir remonto. Atsakovas nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bei LVAT praktika, pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir pagrįstai priteisė iš atsakovo pareiškėjui 1 168,52 Lt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84–85) prašo nagrinėti bylą nedalyvaujant, nes neturi suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Nurodo, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios. Kelių direkcija nėra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Atsakovui Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nutartyje nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat byloje nesant duomenų, įrodančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas yra atsakingas už žalą atsiradus automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą, duobę. Tokią išvadą įtvirtina ir formuojama administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, jog žalos dydis yra pagrįstas. Konstatavo, kad, pagal automobilio sugadinimo pobūdį, išlaidos automobilio remontui laikytinos realiomis, tačiau, Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, žalos dydis nebuvo pagrįstas įrodymais.

Nėra ginčo dėl to, kad administracinėje byloje yra Transporto priemonės apžiūros aktas (b.l. 10), fiksuojantis automobilio sugadinimus, tačiau pastarasis dokumentas nepagrindžia transporto priemonės atstatymo kaštų. Aktas prie žalos atlyginimo surašytas akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ neinformatyvus, o tai reiškia nepakankamas prašomos atlyginti žalos dydžiui pagrįsti (b.l. 11). Daugiau kitų faktinių duomenų, bylojančių apie automobilio atstatymo iki buvusios padėties patirtas arba galinčias būti išlaidas, nėra. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog būtent prašoma priteisti suma ir yra būtina automobilio būklei atstatyti iki eismo įvykio. Stoka įrodymų – kliūtis priimti baigiamąjį aktą šioje administracinėje byloje bei suponuoja aptariamos teismo sprendimo dalies naikinimą bei tolimesnį poreikį rinkti naujus įrodymus, siekiant patvirtinti arba paneigti prašomą atlyginti žalą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d. 2 p.).

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai tenkino ir pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl taikytina Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Būtent tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Todėl pirmosios instancijos teismas, teigtina, turėjo pagrindo priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Tačiau minėta sprendimo dalis irgi negali būti palikta galioti, nes tik išsprendus žalos dydžio klausimą yra teisiškai galimas ir pastarojo klausimo išsprendimas.

Taigi pripažinus savivaldybės pareigą aptariamu atveju atlyginti žalą, byla dėl naujų įrodymų surinkimo būtinybės grąžintina naujam nagrinėjimui, bet ne Kauno apygardos administraciniam teismui, o Kauno apylinkės teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 str. 1 d.; Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nutartis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1151/2014).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Kauno apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius