A-556-1535-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1535/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01895-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.4.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) teismui padavė skundą (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 16–19), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 68-83.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl papildomų akcizo mokesčių apskaičiavimo. Pabrėžė, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto alkoholio laikymo. Vadovaujantis šiuo nuosprendžiu, atliktas mokestinis patikrinimas ir paskaičiuotas akcizas. Pareiškėjo nuomone, akcizo mokesčio sumokėjimas prilygtų teismo paskirtai baudai, tai reikštų baudimą antrą kartą dėl to paties dalyko. Pareiškėjo manymu, prievolė mokėti akcizą atsiranda tik už tokias prekes, kurios gali būti teisėtai realizuojamos rinkoje ir kurios privalo būti paženklintos banderolėmis. Naminių alkoholinių gėrimų pardavimas yra draudžiamas, jie negali būti teisėtai realizuojami Lietuvoje. Dėl to išvada, jog pareiškėjas pažeidė Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, yra klaidinga. Pareiškėjas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2255-10/2006, taip pat 2006 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3022-9/2006, kuriuose konstatuota, jog naminė degtinė yra išimtas iš apyvartos produktas, todėl neapmokestinamas akcizu.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 24–26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007 m. gegužės 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 yra pažymėjęs, kad fiskalinio neutralumo principas neleidžia atskirti teisėtų ir neteisėtų sandorių ir prekių. Etilo alkoholis nėra absoliučiai uždraustas produktas, jis yra civilinės apyvartos objektas ir gali būti laikomas preke. Todėl etilo alkoholis, nors ir pagamintas neteisėtai (pvz., naminė degtinė), gali būti akcizo objektu. Įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nubaustas už nusikalstamos veiklos vykdymą, tačiau akcizas nuo akcizo objekto nebuvo sumokėtas. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo akcizą, o, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo nubaustas baudžiamuoju įsakymu, mokestinės baudos jam neskyrė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 42–44) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-105/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 5 200 Lt bauda. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. 7.00 val. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. 7.00 val. (duomenys neskelbtini), A. M. priklausančiose ūkinėse patalpose neteisėtai laikė 1 376,91 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 44,5-50,2 procentų, turėdamas tikslą realizuoti. 2011 m. rugsėjo 8 d. 7.00 val. iš šio kiekio parduodamas A. K. 250 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų taip juos realizavo, po to iki 2011 m. rugsėjo 8 d. 11.18 val. neteisėtai laikė 1 126,91 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, kol juos rado policijos pareigūnai. Konstatuota, kad pareiškėjas, turėdamas tikslą realizuoti, neteisėtai laikė daugiau kaip 50 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų. VMI prie FM, remdamasi teisėsaugos institucijų pateikta informacija, atliko pareiškėjo akcizų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2013 m. kovo 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-10)-377-38, kuriame papildomai priskaičiavo 23 229 Lt akcizo. VMI prie FM 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 68-83, išnagrinėjusi pareiškėjo pastabas, patvirtino patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 23 229 Lt akcizą ir apskaičiavo 3861 Lt akcizo delspinigių.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti akcizus, akcizų delspinigius ir baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Akcizų mokesčio mokėjimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Akcizų įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d.). Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas numatė, kad akcizų objektas yra nedenatūruotas etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai. Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai dar nesumokėti, privalo būti gaminamos, perdirbamos, maišomos, saugomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje.

Remiantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktais, prievolė mokėti akcizus atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, bei laikomas specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes. LVAT yra išaiškinęs, jog žodis „laikomas“ turėtų būti suprantamas kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą žodis „laikyti“ apima visus nurodytų prekių buvimą pas tam tikrą asmenį atvejus (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-689/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2007/2008).

Be to, prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo, laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintas, prekes (2008 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-129/2008). Pagal Akcizų įstatymo 10 straipsnio 7 dalį, asmuo, pažeidęs 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo dienos pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą, apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2000 m. birželio 29 d. sprendime byloje Nr. C-455/98 pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, fiskalinio neutralumo principas draudžia bet kokį bendro pobūdžio skirtumą tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių. Vien tai, kad tam tikras sandoris laikomas teisės pažeidimu, nereiškia, jog jis atleidžiamas nuo mokesčių, toks atleidimas taikomas tik tada, kada dėl tam tikrų prekių ar paslaugų ypatingų savybių, tarp teisėto ir neteisėto sektorių negalima jokia konkurencija.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad etilo alkoholis nėra produktas, kurio prekyba būtų draudžiama iš esmės ar dėl jo specialių savybių. Anot Teisingumo Teismo, toks iš esmės legalus produktas, kaip etilo alkoholis, dėl priežasčių susijusių su jo kilme, kokybe ar grynumu, negali būti lyginamas su narkotine medžiaga. Teismas taip pat rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad neteisėtai pagamintos prekės, kurios laikomos etilo alkoholiu Akcizo įstatymo prasme, yra laikomos akcizo objektu ir turi būti apmokestinamos analogiškai, kaip ir teisėtai apyvartoje esantis etilo alkoholis (LVAT 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-269/2008).

Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-105/2012 konstatuota, kad pareiškėjas, turėdamas tikslą realizuoti, neteisėtai laikė daugiau kaip 50 l namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalimi, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Taigi, neginčijamai nustačius, kad pareiškėjas laikė etilo alkoholį (naminę degtinę), kuris, vadovaujantis aukščiau nurodyta teismų praktika, yra pripažįstamas akcizo objektu, mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo akcizą ir nurodė sumokėti akcizo delspinigius. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-253/2012). Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 46–50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI prie FM 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 68-83, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti mokesčių administratoriui papildomai apskaičiuotą 23 229 Lt akcizą ir apskaičiuotus 3 861 Lt akcizo delspinigius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Iš Tauragės apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje matyti, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto naminės degtinės laikymo ir už tai jam buvo skirta piniginė bauda. Šioje baudžiamojoje byloje pareiškėjui nebuvo pareikšti kaltinimai dėl naminės degtinės pagaminimo. Pareiškėjas pagal Akcizų įstatymo nuostatas nėra akcizo mokėtojo subjektas, nes jis negamino, o tik laikė neteisėtai pagamintą naminę degtinę. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik LVAT atskirose bylose, kuriose buvo kitokios faktinės aplinkybės, išsakyta pozicija ir visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus.

2. Teismas nurodė, kad remiantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktais prievolė mokėti akcizus atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje (6 p.), bei laikomas specialiais ženklais - banderolėmis nepaženklintais akcizais apmokestinamas prekes (8 p.). Teismas nepagrįstai vadovavosi minėto straipsnio 8 punktu, nes šio punkto nuostata skirta kitiems akcizų mokesčių mokėtojams ir subjektams, prie kurių pareiškėjas negali būti priskirtas. Be to, teismas nepaminėjo Akcizo įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatos, nustatančios, kad 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte (akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje) nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes. Sistemiškai aiškinant ir taikant Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas darytina išvada, kad prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes, ir nagrinėjamu atveju akcizų mokėtojas yra nenustatytas asmuo, kuris netesėtai pagamino naminę degtinę, o ne pareiškėjas, kuris tik laikė atvežtą jam nenustatyto asmens naminę degtinę.

3. Akcizų įstatymo 10 straipsnyje, kuriuo vadovavosi teismas, įstatymo leidėjas imperatyviai nurodo, kad prievolė mokėti akcizo mokesčius atsiranda asmeniui, pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes. Pareiškėjas, remdamasis LVAT 2008 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-269/2008, pažymi, kad faktinės aplinkybės minėtoje administracinėje byloje ir nagrinėjamoje byloje yra panašios, nes tiek minėtoje byloje spiritas, tiek nagrinėjamoje byloje naminė degtinė, buvo laikomi ir nėra jokių domenų ir įrodymų, jog asmenys, laikantis nurodytus etilo alkoholinius gėrimus, juos pagamino. Teismas neobjektyviai įvertino nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino Akcizo įstatymo nuostatas bei priėmė sprendimą, neatitinkantį teisėtumo, pagrįstumo kriterijų ir teismų praktikos bylose, kuriose buvo analogiškos faktinės aplinkybes, ir todėl naikintinas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54–56) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. VMI prie FM vertinimu, tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Kadangi VMI prie FM sutinka su ginčo sprendimuose nurodytu faktinių bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, todėl mano, kad naikinti šių sprendimų pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje ginčijamas pareiškėjui (apeliantui) apskaičiuotas akcizo mokestis už etilo alkoholį (naminę degtinę), kuris pirmosios instancijos teismo paliktas galioti.

Apeliaciniame skunde, nesutinkant su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, tvirtinama, kad A. J., visų pirma, ne pagamino, o laikė naminę degtinę, kas paneigia mokestinę prievolę. Antra, priimtas sprendimas nesuderinamas su analogiško pobūdžio administracinėje byloje priimtu sprendimu.

V. Draudžiant dvigubą baudimą, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei Lietuvos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės.

Mokesčių teisė – tai finansų teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus, visuma. Viena iš mokesčių teisės paskirčių užtikrinti pajamų gavimą, tam pasitelkiant ir atitinkamas užtikrinimo priemones inter alia baudas, delspinigius už neteisingą mokesčių apskaičiavimą (neapskaičiavimą), sumokėjimą (nesumokėjimą). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių teisės pagrindinė paskirtis nėra baudimas.

Konstatavus, jog pareiškėjui priskaičiavus akcizo mokestį ir kitas su juo susijusias sumas, nebuvo siekta pastarojo nubausti, nepaisant tos aplinkybės, kad jis buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 2 dalį 5200 Lt dydžio bauda, nėra pagrindo teigti dėl non bis in idem principo pažeidimo.

VI. Neigiant prievolę dėl akcizų tvirtinta, kad teismas nepaminėjo Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies nuostatos, nustatančios, kad 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte (akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje) nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes. O sistemiškai aiškinant ir taikant Akcizų įstatymo 9 straipsnio 7 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas darytina išvada, kad prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, tik pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes. Tai reiškia, apelianto nuomone, jog nagrinėjamu atveju akcizų mokėtojas yra nenustatytas asmuo, kuris neteisėtai ir pagamino naminę degtinę, o ne pareiškėjas.

Toks teiginys nebūtų visiškai nepagrįstas, jei įstatymų leidėjas nebūtų numatęs pareigos sumokėti akcizų mokestį ir asmeniui laikančiam akcizais apmokestinamas prekes.

Akcizų įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte (prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas specialiais ženklais - banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, taip pat už kitas laikomas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, bet už kurias akcizai vadovaujantis šio įstatymo ar savo esme tolygiomis kitų valstybių narių teisės aktų nuostatomis nesumokėti – ši pažaida taip pat buvo inkriminuota pareiškėjui (apeliantui)) nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas akcizais apmokestinamas prekes.

Taigi akcizų mokesčio našta tenka ne tik asmeniui pagaminusiam akcizais apmokestinamas prekes, bet ir jas laikančiam.

Kad pareiškėjas turėjo savo žinioje akcizais apmokestinamas prekes, įrodyta baudžiamuoju įsakymu. Neginčytinai nustatyta, kad apeliantas Lietuvos Respublikos teritorijoje, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 - 58 str.). Todėl mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui kilo prievolė sumokėti akcizo mokestį (Europos Tarybos Direktyvos Nr. 92/12/EEB 7 str. 3 d. nustatyta, kad priklausomai nuo aplinkybių, mokestį privalo sumokėti pristatymui skirtus produktus pristatantis ar laikantis asmuo, arba produktus naudojimui kitoje nei ta, kurioje produktai jau buvo išleisti vartojimui, valstybėje narėje gaunantis asmuo, arba atitinkamas prekybininkas ar viešoji įstaiga).

Daromą išvadą (dėl mokestinės prievolės) įtvirtina ir administracinių teismų praktika (Teismų įstatymo 33 str.). Pažymėtina Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-129/2008. Joje nurodyta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir šią prievolę privalo vykdyti asmuo laikantis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Be to, teismas, pasiremdamas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, konstatavo, kad vien akcizais neapmokestintos prekės turėjimas yra jos išleidimas vartojimui, kas reiškia jog tokiu atveju atsiranda ir prievolė mokėti akcizo mokestį, todėl padarė išvadą, kad neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomos cigaretės gali būti laikomos akcizo mokesčio objektu. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad cigaretės nepriskiriamos tai prekių rūšiai, kurių apyvarta Europos Bendrijos valstybėse narėse yra absoliučiai draudžiama (kaip ir naminė degtinė).

VII. Skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą konkrečiai apeliuota į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-269/2008. Pastarojoje byloje buvo padarytos tokios išvados, kaip antai: „<...> Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad neteisėtai pagamintos prekės, kurios laikomos etilo alkoholiu Akcizo įstatymo prasme, yra laikomos akcizo objektu ir turi būti apmokestinamos analogiškai, kaip ir teisėtai apyvartoje esantis etilo alkoholis, todėl aukščiau nurodytas pareiškėjos teiginys laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas“, taip pat „<...> teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratoriaus sprendimas apskaičiuoti akcizo mokestį aukščiau nurodytiems pagamintiems etilo alkoholio produktams, vadovaujantis Akcizo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 7 dalies nuostatomis, yra pagrįstas“. Akivaizdu, kad šios išvados visiškai atitinka aptariamoje byloje prieitą išvadą, todėl teigti apie praktikos išsiskyrimą analogiško pobūdžio bylose nėra jokio pagrindo.

Vadinasi, apeliacinio skundo argumentacija visiškai nepagrįsta. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti paliktas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė