A-662-1630-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1630/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16655-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ergo Insurance SE, veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ergo Insurance SE, veikiantis per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą ir prašė:

1) priteisti iš atsakingo už žalos padarymą asmens Ergo Insurance SE, atstovaujamo Ergo Insurance SE Lietuvos filialo, naudai žalos atlyginimą – 18 347,46 Lt;

2) priteisti iš atsakingo už žalos padarymą asmens naudai 5 procentų arba 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

3) priteisti iš atsakingo už žalos padarymą Ergo Insurance SE, atstovaujamo Ergo Insurance SE Lietuvos filialo, naudai bylinėjimosi išlaidas – 550 Lt žyminį mokestį.

Paaiškino, kad 2010 m. liepos 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Kelių policijos valdyba gavo pranešimą, kad prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, įvyko eismo įvykis, kurio metu I. Š. vairuojamas automobilis „Škoda Oktavia“, v/n (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas, užvažiavus ant gatvėje esančio šulinio. Į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai rado apgadintą transporto priemonę, o tirdami eismo įvykį nustatė, kad vairuotojas I. Š. savo veiksmais Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) nepažeidė, pavojinga vieta nebuvo tinkamai pažymėta. Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimo veiksmus bei remonto darbus buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio įvykio apgadinto automobilio „Škoda Oktavia“, v/n (duomenys neskelbtini) padaryti nuostoliai sudarė 18 347,46 Lt, todėl ADB „Ergo Lietuva“, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, išmokėjo draudėjui draudimo išmoką Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263, 6.266, 6.1015 straipsnių pagrindu. Vadovaujantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitų jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas) t. y. vietos savivaldybė, o iš faktinių įvykio aplinkybių galima daryti prielaidą, kad eismo įvykis galėjo įvykti dėl kelio važiuojamojoje dalyje esančių inžinerinių konstrukcijų trūkumų, kurių valdytoju yra UAB „Vilniaus vandenys“, ir kuriam atsakomybė gali kilti pagal Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 29 d. potvarkį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 54-59) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad jis nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kas sąlygojo automobiliui padarytos žalos atsiradimą – ar vandentiekio šulinio dangtis, kuris buvo netinkamai prižiūrimas, ar kelio dangos būklė šalia šio šulinio. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. lapkričio 26 d. su UAB „Grinda“ yra sudariusi atlygintinų paslaugų teikimo sutartį Nr. 14-171, pagal kurią kelių ir gatvių priežiūra bei eksploatacija perduota UAB „Grinda“. Sudarydama šią sutartį su UAB „Grinda“ Vilniaus miesto savivaldybė vykdė jai, kaip Vilniaus miesto gatvių savininkui, tenkančią pareigą, užtikrinti gatvių tinkamą būklę bei priežiūrą. Šiuo atveju šulinys priklauso UAB „Vilniaus vandenys“, o gatvių dangos valdytojas yra UAB „Grinda“. Kadangi UAB „Grinda“ yra laikytina gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto atitinkamose dalyse valdytoju, todėl nustačius, kad žala atsirado dėl kelio dangos, vadovaujantis CK 6.266 straipsniu, ji privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės. Vandentiekio šulinio, ant kurio užvažiavo automobilis, savininkas yra UAB „Vilniaus vandenys“, todėl užtikrinti tinkamą jo būklę buvo šio turto savininko pareiga.

Atkreipė dėmesį į tai, kad iš 2010 m. liepos 30 d. Vilniaus AVPK pranešimo Nr. 10R-355358-10 nematyti, kokie užfiksuoti apžiūros metu konkretūs transporto priemonės sugadinimai. Šiuo atveju nėra aišku, kokie turi būti atlikti remonto darbai. Į bylą pateiktos automobilio nuotraukos yra be datų, neaišku, ar fotografuotos po šio įvykio, ar fotografuotos vienu metu, ar visi automobilio apgadinimai sukelti ginčo įvykio. Nebuvo atlikta nešališka ekspertizė atsiradusiai žalai nustatyti. Pagrįstų abejonių kelia nurodomos žalos padarymo faktas ir dydis. Akcentavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturi pareigų, susijusių su vandentiekio šulinio ar gatvės priežiūra, todėl negali būti konstatuoti neteisėti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

Pažymėjo, kad atidus ir rūpestingas vairuotojas turi iš anksto numatyti galimas kliūtis kelyje ir laikytis KET XV skyriaus 172 ir 173 punktų, kuriuose numatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Byloje nėra duomenų, ar automobilio vairuotojas I. Š. pasirinko saugų automobilio greitį. I. Š. vairavo automobilį truputį lynojant, apie 40 km/h greičiu. Šiuo atveju būtina nustatyti, ar važiuojant tokiu greičiu galėjo būti padaryti tokio masto automobilio apgadinimai. Be to, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Automobilis ant vandentiekio šulinio dangčio užvažiavo šviesiu paros metu, nežymiai lynojant, t. y. esant pakankamai geroms oro sąlygoms bei važiuojant nedideliu greičiu, vairuotojas privalėjo būti pakankamai atidus, kad pastebėtų kliūtį ir ją apvažiuotų. Atidus ir rūpestingas vairuotojas galėjo ir turėjo iš anksto numatyti galimas kliūtis kelyje, todėl manė, kad vairuotojo veiksmai, neatsargumas ir neatidumas lėmė žalos atsiradimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus vandenys“ atsiliepime į skundą (b. l. 71-74) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad autoįvykis įvyko dėl įdubusios gatvės dangos, o ne dėl šulinio. Šulinys eksploatavimo laikotarpiu nepasislinko iš savo vietos. Inžineriniai tinklai ir šulinys neturi jokių defektų. Gatvės ruožas, esantis prie (duomenys neskelbtini), nėra tinkamai prižiūrėtas ir saugus automobiliams važiuoti, nes įrengtas šulinys yra ne asfaltu išklotoje, o žvyru dengtoje gatvės dalyje. Gatvė yra išklota asfalto danga, tačiau tame gatvės ruože, kur sumontuotas šulinys, asfalto danga yra nusitrynusi ir gatvę dengia tik žvyro danga. Nusitrynusi asfalto danga nėra pakeista nauja asfalto danga. Po įvykusio autoįvykio Vilniaus miesto savivaldybė dėl provėžų įdubusią kelio dangą užpylė žvyru bei sulygino kelią. Manė, kad toks Vilniaus miesto savivaldybės elgesys rodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga už įdubusią kelio dangą bei įvykusį autoįvykį bei jau ėmėsi veiksmų, siekdama suremontuoti įdubusią ir provėžuotą kelio dangą. Kyla abejonių, ar transporto priemonės valdytojas autoįvykio metu elgėsi rūpestingai. Transporto priemonei padaryti apgadinimai yra itin dideli, todėl nėra aišku, ar transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent dėl minėtojo įvykio. Transporto priemonės remonto išlaidos, pateiktos PVM sąskaitoje faktūroje, neatitinka protingumo ir proporcingumo principų bei yra ženkliai per didelės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo Ergo Insurance SE, veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, skundą patenkino, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 18 347,46 Lt turtinės žalos atlyginimą, grąžino pareiškėjui 2013 m. gegužės 13 d. sumokėtą 550 Lt žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė CK 6.1015 straipsnio nuostatas, 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsnius. Iš bylos duomenų matyti, kad automobilis buvo apgadintas ne dėl iškilusio vandentiekio šulinio, kaip netinkamai prižiūrėto inžinerinio statinio, o dėl to, kad gatvės danga apie šulinį buvo pažemėjusi. Šią teismo išvadą patvirtina Vilniaus AVPK 2010 m. liepos 30 d. pranešime nurodyta aplinkybė, kad kelio, kuriame buvo kanalizacijos šulinys, danga buvo šlapias asfaltbetonis, cementbetonis (b. l. 25), eismo įvykio schemoje pažymėta, jog alpink šulinį esančio asfalto ilgis yra 1,1 m, plotis – 1,2 m. Vis dėlto eismo įvykio nuotraukose užfiksuota, kad toliau aplink šulinį išvažinėta žvyro danga, susidariusios provėžos (b. l. 30). Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad žala atsirado transporto priemonei įvažiavus į gatvės važiuojamojoje dalyje buvusį, dėl aplink jį pažemėjusios gatvės dangos iškilusį šulinį. Šie įrodymai teismui leidžia teigti, kad šulinys nebuvo pastatytas 9 cm iškilęs virš kelio dangos paviršiaus, gatvės danga pažemėjusi aplink jį, o automobilis buvo apgadintas dėl pažemėjusios gatvės dangos apie šulinį.

Teismas išdėstė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 6 straipsnio 32 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio ir jo 7 dalies, 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto nuostatas, nurodė Kelių įstatymo 15 straipsnį, jo nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), 6, 12.1, 12.2, 42 punktus. Vadovaudamasi minėtomis teisės aktų normų nuostatomis, Vilniaus miesto savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo užtikrinti šios savivaldybės teritorijoje esančių gatvių priežiūrą taip, kad jos atitiktų saugaus eismo reikalavimus. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkte įtvirtinta kelio savininko (valdytojo) pareiga atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Vilniaus miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje.

Teismas atmetė Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad žalą atlyginti turėtų UAB „Grinda“, su kuria ji 2009 m. lapkričio 26 d. sudariusi atlygintinų paslaugų teikimo sutartį Nr. 14-171. Pagal šios sutarties 4.2.3.2 punktą, UAB „Grinda“ (vykdytojas), atlikdama avarinių situacijų gatvėse lokalizavimo paslaugas, įsipareigojo atsiradus gatvėse įgriuvoms ir įdubimams nustatyti jų priežastis ir koordinuoti inžinerinių komunikacijas eksploatuojančių organizacijų darbą iki pilno dangos atstatymo. Teismo vertinimu, ši sutarties nuostata neleidžia teigti, jog atsakovas vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą pavedė atlikti UAB „Grinda“. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju turi būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005). Teismas, atsižvelgęs į tai, darė išvadą, kad UAB „Grinda“ negali būti laikoma (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniuje, valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį, ir todėl jai nekyla pareiga atlyginti tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvės priežiūros.

Atsakovo pateikti įrodymai, atsiliepime ir teismo posėdyje išsakyti argumentai dėl (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančios pažemėjusios gatvės dangos nepatvirtina, jog atsakovas veikė taip, kaip pagal nurodytus įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. atsakovas neįrodė, jog tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini)gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, pavojinga vieta nebuvo pažymėta. Šią civilinės atsakomybės sąlygą įrodo pareiškėjo paaiškinimai ir Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga. Būtent tai lėmė žalos atsiradimą – pareiškėjui priklausanti transporto priemonė, dugnu kliudžiusi dėl pažemėjusios gatvės dangos iškilusį kanalizacijos šulinį, buvo apgadinta.

Atsakovo argumentai, kad vairuotojas privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir atsargiai, pasirinkti saugų greitį, atsižvelgti į kelio, meteorologines sąlygas (KET 19, 133, 134 p.), nėra pagrįsti ir pakankami atleisti jį nuo atsakomybės. Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos 2010 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. AV2-4091 administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nurodyta, kad automobilio vairuotojas savo veiksmais KET nepažeidė (b. l. 26). Vairuotojo rašytinis paaiškinimas (viduryje gatvės buvo kanalizacijos šulinys, kurį bandant pravažiuoti pajuto smūgį į karterį, nuo smūgio išsiskleidė oro pagalvės, apgadinta karterio apsauga, išlūžo du varžtai, neveikia saugos diržai), policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (b. l. 27), schema (b. l. 28), nuotraukos (b. l. 30) patvirtina, jog vairuotojui važiuojant gatve saugiu greičiu ir užvažiavus ant šulinio, kuris, kaip minėta, buvo išsikišęs dėl kelio dangos pažemėjimo aplink jį, apgadino automobilį. Atsakovo argumentai, kad vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo, pagrįsti tik prielaidomis. Policijos pareigūnai 2010 m. liepos 8 d. buvo atvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų ar atliko veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą dėl jo kaltės. Atvirkščiai, visi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Teismas pažymėjo, kad 2010 m. liepos 8 d. transporto priemonės apžiūros-defektų akte užfiksuoti automobilio apgadinimai (keičiamos dalys), remonto aprašymas. 2010 m. rugpjūčio 27 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos keičiamos detalės, atliktos paslaugos (b. l. 43-45). Byloje esantys minėti įrodymai patvirtina, jog bendras žalos dydis – 18 347,46 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro išlaidos, sumokėtos už automobilio remontą. Teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad nurodyti darbai ir keistinos detalės nėra būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais, teismas vertino, kad žalos atlyginimas priteistinas iš Vilniaus miesto savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju lėmė būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas, o ne atskiros kurios nors savivaldybės institucijos neteisėti veiksmai (ar neveikimas). Teismas darė išvadą, kad savivaldybė neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti (duomenys neskelbtini) gatvę, Vilniuje, užtikrinti joje saugų eismą, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta UAB „Maxima LT“ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, kompensuotinos išlaidos, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad yra visos būtinosios viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos, todėl tenkintinas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 arba 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį. Padaryta išvada, kad reikalavimas dėl palūkanų priteisimo kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto (Vilniaus miesto savivaldybės) deliktinės prievolės nevykdymo, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 18 347,46 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. gegužės 16 d., b. l. 1) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A756-2195/2010, Nr. A756-1578/2012, Nr. A602-2714/2012).

Už skundo padavimą pareiškėjas sumokėjo 550 Lt žyminį mokestį (b. l. 4). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 11 punktu, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, todėl sumokėta suma laikyta žyminio mokesčio permoka ir pareiškėjui grąžinta (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniu skundu (b. l. 137-141) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde dėl administracijos veiksmų vertinimo ir tinkamo atsakovo išdėsto, jog teismas turėjo vadovautis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis kelio savininko atsakomybę. Atsakovas priima administracinius aktus, siekdamas užtikrinti gatvių, kelių priežiūrą, taisymą, priimti sprendimus dėl kelių tiesimo, infrastruktūros, kelių, gatvių planavimo, saugaus eismo organizavimo. Pažymi, kad šias funkcijas atsakovas vykdo tinkamai. Pagal VSĮ 5 straipsnį, savivaldybių funkcijoms priskirtos viešosios paslaugos gali būti teikiamos ir pagal su fiziniais ir juridiniais asmenimis sudarytas sutartis.

Pagal Aprašo 6 punktą, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo užtikrinimo užsakovo funkcijas. Vykdydama šiuose teisės aktuose nustatytas pareigas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. lapkričio 26 d. su UAB „Grinda“ yra sudariusi atlygintinų paslaugų teikimo sutartį Nr. 14-171, pagal kurią kelių ir gatvių priežiūra bei eksploatacija perduota UAB „Grinda“. Sudarydama sutartį su UAB „Grinda“, Vilniaus miesto savivaldybė vykdė jai, kaip Vilniaus miesto gatvių savininkui, tenkančią pareigą užtikrinti gatvių tinkamą būklę bei priežiūrą.

Atsakovas gatvių priežiūrą bei remontą pavedė atlikti savo srities profesionalams – UAB „Grinda“. Visgi šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas laikė nepakankamais ir nurodė, kad atmeta Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, jog žalą atlyginti turėtų UAB „Grinda. Mano, kad teismas itin susiaurino valdymo teisės aiškinimą ir nepakankamai atsižvelgęs į esmines bylos aplinkybes priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad teismas neargumentavo išvados, kodėl atlygintinų paslaugų teikimo sutartis Nr. 14-171 nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog kelių priežiūros funkcijos buvo pavestos UAB „Grinda“.

Be to, teismas bylos kontekste vertino tik vieną sutarties nuostatą, nors, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 2 dalimi, numatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Pažymėta, jog visoje atlygintinų paslaugų teikimo sutartyje Nr. 14-171 yra aiškiai nurodoma, kad UAB „Grinda“ įsipareigojo teikti sutartyje nurodytas gatvių priežiūros, lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo, avarinių situacijų lokalizavimo, smėlio, sniego ir grunto sąvartynų eksploatavimo, važiuojamosios gatvių dalies valymo ir plovimo bei kitas specialiąsias paslaugas.

Atsižvelgiant į sutarties kontekstą galima teigti, kad būtent UAB „Grinda“ buvo pavesta gatvių priežiūros funkcija. Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, kelio priežiūra yra nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi buvo perkami darbai ir priežiūros paslaugos, priskirtini gatvių ir kiemų dangų priežiūrai, kuri teisės aktuose (Kelių įstatymo 8 str. 2 d.) yra apibūdinama kaip nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą.

UAB „Grinda“ CK 6.266 straipsnio prasme yra gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, valdytojas, kuriam prievolinės teisės pagrindu (Sutarties pagrindu) yra pavesta nuolat eksploatuoti, prižiūrėti, tvarkyti objektą, užtikrinti saugų eismą bei atlyginti žalą užsakovui ir tretiesiems asmenims, atsiradusią dėl netinkamo darbų atlikimo. Taigi teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo imperatyviomis įstatymų leidėjo nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir visiškai nepagrįstai nepripažino, jog (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūros darbai buvo pavesti kelio valdytojui, o tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo nurodo, jog tenkindamas skundą teismas privalėjo nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Būtent UAB „Grinda“ turėjo užtikrinti gatvių tinkamą būklę, todėl teismas visiškai nepagrįstai nustatė buvus neteisėtus Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus. Be to, teismas, vertindamas žalos dydį, visiškai nenagrinėjo, ar žalos dydis yra pagrįstas, bei neatsižvelgė į tai, kad žalos dydį vienašališkai nurodė pareiškėjas bei neanalizavo atsiliepime išdėstytų atsakovo argumentų dėl žalos dydžio pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo pareigos visiškai netaikė pareiškėjui ir ją perkėlė tik atsakovui. Teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesiaiškino, ar žalos dydis yra pagrįstas, ar visi remonto darbai buvo būtini, neatsižvelgė į automobilio nusidėvėjimą ir taip nepagrįstai priteisė 18 347,46 Lt žalos dydį. Teismas rėmėsi vairuotojo rašytiniu paaiškinimu ir konstatavo, kad vairuotojas važiavo gatve saugiu greičiu. Byloje esančiame vairuotojo rašytiniame paaiškinime nurodoma, kad vairuotojas važiavo 40 km/h greičiu. Teismo išvada, jog vairuojant buvo pasirinktas saugus greitis, pagrįsta tik rašytiniu paaiškinimu, neanalizuojant kitų bylos aplinkybių: kyla abejonių, ar važiuojant 40 km/h greičiu ir užvažiavus ant šulinio dangčio gali išsiskleisti saugos pagalvės. Tokiu atveju smūgis turėjo būti itin stiprus, o tai reiškia, kad vairuotojas turėjo važiuoti greičiau, todėl vien aplinkybė, jog vairuotojas nepažeidė KET, nėra pakankama konstatuoti nebuvus automobilio vairuotojo atsakomybės už automobilio apgadinimą. Neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo ir esant priežastinį ryšį. Nenustačius visų būtinųjų deliktinei atsakomybei atsirasti reikalingų sąlygų, deliktinė atsakomybė negalėjo atsirasti ir būti taikoma Vilniaus miesto savivaldybei.

Dėl transporto priemonės vairuotojo veiksmų pažymi, kad teismas labai siaurai aiškino vairuotojo atsakomybės sąlygas, o vien aplinkybė, jog automobilio vairuotojui administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, neeliminuoja bendrosios vairuotojo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad vairuotojo veiksmai turi būti vertinami itin atidžiai (2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Atidus ir rūpestingas vairuotojas galėjo ir turėjo iš anksto numatyti galimas kliūtis kelyje, todėl mano, kad vairuotojo veiksmai, neatsargumas ir neatidumas lėmė žalos atsiradimą, o pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino bendrosios transporto priemonės vairuotojo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, veiksmų įtakos žalos atsiradimui.

Pareiškėjas Ergo Insurance SE, veikiantis per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 151-155) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, jog VSĮ 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš savarankiškųjų savivaldybės funkcijų, ir įstatymo nustatyta funkcija negali būti niekam kitam deleguota. Taigi Vilniaus miesto savivaldybei įstatymu nustatyta pareiga Vilniaus miesto kelius ir gatves prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą. Sudaryta civilinė sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ yra tik atlygintinų paslaugų teikimo sutartis. Atlygintinų paslaugų teikimo sutarties Nr. 14-171 nuostatos suponuoja išvadą, jog UAB „Grinda“ negali būti laikoma (duomenys neskelbtini) gatvės, esančios Vilniuje, valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį. Sudarius minėtą sutartį, kontroliuojančiu asmeniu išliko Savivaldybė, kuri pirkdama paslaugas griežtai kontroliuoja jų apimtį, o vykdytojas veikia išskirtinai pagal užsakovo nurodymus. Net ir esant sudarytai sutarčiai iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybė neatliko įstatymais įtvirtintų pareigų ir neužtikrino vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, o taip pat saugaus eismo organizavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2381/2011 yra išdėstęs poziciją dėl savivaldybės, kaip gatvių savininko, pareigos užtikrinti kelių ir gatvių priežiūrą, organizuoti saugų eismą. Nagrinėjamu atveju bylos situacija yra analogiška, todėl ankščiau išdėstytos informacijos analizė leidžia daryti išvadą, jog būtent Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga už tinkamą gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, priežiūrą bei saugaus eismo sąlygų organizavimą, o nesiėmus reikiamų priemonių, kad laiku būtų sutvarkyta pavojinga eismo saugumui (duomenys neskelbtini) gatvės Vilniuje atkarpa arba uždraustas ar apribotas eismas, atsako įstatymų nustatyta tvarka už padarytą žalą.

Dėl vairuotojo veiksmų nurodo, kad atsakovo teiginiai, jog vairuotojas buvo nepakankamai atidus, grindžiami vien prielaidomis, jokių objektyvių įrodymų teismui nepateikta. Teismas patvirtino, jog visi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Dėl žalos dydžio vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-730/2002 ir teigia, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių patirtas remonto išlaidas, būtinas transporto priemonės vertei atkurti iki eismo įvykio, ar paskaičiavimus, patvirtinančius mažesnę remonto kainą, kuri yra nustatyta asmenų, turinčių specialias žinias. Nustatant padarytos žalos dydžio pagrįstumą ir sąsajumą su eismo įvykiu, svarbu vadovautis ir vertinti pateiktų įrodymų visetą: nukentėjusio asmens pranešimą, transporto priemonės apžiūros defektų aktą, apgadintos transporto priemonės nuotraukas, išmokėtą draudimo išmoką pagrindžiančius dokumentus bei eismo įvykio administracinės bylos medžiagą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 147-148) prašo teismo bylą spręsti savo nuožiūra.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pateikė prašymą (b. l. 157-158), kuriuo prašo bylą perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui pagal rūšinį teismingumą.

Prašyme nurodo, jog Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. kovo 28 d. nutartyje išaiškino, kad ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir, pagal bendrą taisyklę, jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Šioje byloje ginčas kyla dėl savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl inžinerinio statinio – kelio trūkumų, kuomet automobilis buvo apgadintas virš kelio dangos iškilusio šulinio dangčio, esančio važiuojamojoje kelio dalyje. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies l punktu, kai byla išnagrinėta pažeidžiant bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, tai laikytina sprendimo negaliojimo pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ergo Insurance SE, veikianti per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, prašo atlyginti turtinę žalą iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kurią vertina 18 347,46 Lt (aštuoniolika tūkstančių trimis šimtais keturiasdešimt septyniais litais ir keturiasdešimt šešiais centais) ir priteisti 5 arba 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. liepos 8 d., apie 19.30 val., I. Š. vairuojama transporto priemonė Škoda Octavia, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausanti UAB „Maxima LT“, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), užvažiavo ant gatvėje esančio vandentiekio (kanalizacijos) šulinio, ko pasėkoje buvo apgadinta. Atvykę Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos pareigūnai nustatė, kad anksčiau minėtas šulinys buvo važiuojamosios gatvės dalyje ir virš jos iškilęs apie 9 cm, jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtas. Transporto priemonė Škoda Octavia, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta UADB „Ergo Lietuva“, kurio teisių perėmėjas Ergo Insurance SE (draudimo liudijimas Nr. 710-850-900875), todėl 2010 m. liepos 9 d. pranešta apie įvykį draudimo bendrovei, surašytas transporto priemonės techninės apžiūros protokolas bei nustatyti transporto priemonės sugadinimai. Pareiškėjas dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas anksčiau nurodytas automobilis, apskaičiavo ir išmokėjo draudimo išmoką UAB „Maxima LT“. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 1–5 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo:

1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus;

2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos;

4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes;

5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Minėto Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Be to, CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Vadovaujantis anksčiau minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nevykdė šių pareigų. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo užtikrinti šios savivaldybės teritorijoje esančių gatvių priežiūrą taip, kad jos atitiktų saugaus eismo reikalavimus. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkte įtvirtinta kelio savininko (valdytojo) pareiga atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, patirta žala įrodyta, Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl nuolatinio gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams ir jų turtui nekeltų grėsmės. Tai reiškia, kad teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip beje pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu išsamiu įrodymų vertinimu. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti minėtų įrodymų (ar jų dalies) patikimumu ir jais nesiremti.

Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteistinos turtinės žalos atlyginimą nesumažino. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog sprendžiant žalos atlyginimo klausimą tokio pobūdžio bylose nėra tikslinga vadovautis CK 6.259 straipsnyje įtvirtinta taisykle, nes ši nuostata reglamentuoja sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai nustatė sąlygas savivaldybės atsakomybei už žalą kilti ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo dydį (18 347,46 Lt) bei konstatavo, jog pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas, priteisiant iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos (2013-05-16) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl tinkamo atsakovo, dėl visų būtinųjų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo ir dėl transporto priemonės vairuotojo veiksmų.

Atsakovas pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. kovo 28 d. nutartyje pažymėjo, jog atsižvelgtina į tai, kad šiuo atveju byla buvo iškelta administraciniame teisme ir ilgą laiką buvo būtent administracinių teismų žinioje. Bylai esant tokioje proceso stadijoje naujo proceso pradėjimas bendrosios kompetencijos teismuose būtų nesuderinamas su proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, todėl ši konkreti byla turi būti baigta nagrinėti administraciniame teisme. Dėl šios aplinkybės prašymas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatavo, kad reikalavimas dėl palūkanų priteisimo kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto (Vilniaus miesto savivaldybės) deliktinės prievolės nevykdymo, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjai priteisti 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 18 347,46 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013-05-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi apie tai teismas nenurodė sprendimo rezoliucinėje dalyje, tai ši sprendimo dalis keistina, priteisinat iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 18 347,46 Lt sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjui Ergo Insurance SE, veikiančiam per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 18 347,46 Lt (aštuoniolika tūkstančių tris šimtai keturiasdešimt septyni litai ir keturiasdešimt šeši centai) turtinės žalos atlyginimo, pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti pareiškėjui Ergo Insurance SE, veikiančiam per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 18 347,46 Lt (aštuoniolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt septynis litus ir keturiasdešimt šešis centus) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 18 347,46 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013-05-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ričardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė