A-438-325-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-325/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01189-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.2.3; 9.3.5; 9.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bravaria Ozo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bravaria Ozo“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Bravaria Ozo“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu (b. l. 1–16) ir patikslintu skundu (b. l. 88–103) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. S-49-(7-36/2013) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 69-5 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-136 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus AVMI atliko jo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2011 m. kovo 31 d. bei ribotos atsakomybės juridinių asmenų pelno mokesčio (toliau – ir pelno mokestis arba PM) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. mokestinį patikrinimą ir 2012 m. birželio 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-07-77-13, kuriame priskaičiavo Bendrovei 245998 Lt PVM ir 78746 Lt pelno mokesčio. Bendrovė, nesutikdama su patikrinimo akto išvadomis, 2012 m. liepos 11 d. pateikė Vilniaus AVMI rašytines pastabas, tačiau Vilniaus AVMI į jas neatsižvelgė, o 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-136 patikrinimo aktą patvirtino. Šį Vilniaus AVMI sprendimą pareiškėjas apskundė VMI, kuri 2013 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 69-5 Vilniaus AVMI sprendimą patvirtino. Pareiškėjas, nesutikdamas ir su VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2013 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. S-49-(7-36/2013) patvirtino VMI sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ginčijo pareiškėjo maitinimo įstaigoje taikytų 50‑90 proc. nuolaidų pagal kuponus realumą. Pareiškėjas paaiškino, kad nuolaidų kuponai su 50 ir 90 proc. dydžio nuolaidomis įsakymo ir taisyklių surašymo metu fiziškai nebuvo sumaketuoti, kuponai su 90 proc. dydžio nuolaida buvo atspausdinti tik 2009 m. liepos 15 d. pagal UAB „GG7“ sukurtą maketą. 50 proc. nuolaidų kuponai atitinkamu laikotarpiu pagaminti nebuvo. Vieninteliam Bendrovės akcininkui UAB „Makrogrupė“ priėmus 2009 m. kovo 27 d. sprendimą taikyti atitinkamą nuolaidų sistemą ir numačius, jog Bendrovė yra įpareigota patvirtinti šių nuolaidų taikymo taisykles, Bendrovės direktorė 2009 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 09-03-27/1 ir 2009 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 09-03-27/2 patvirtino nuolaidų taikymo taisykles, kurių pagrindu išleisti atitinkami nuolaidų kuponai. Iš pradžių nuolaidų kuponai buvo gaminami pareiškėjo patalpose (UAB „Makro food“) esančiu spausdintuvu ir tik įvertinus tai, kad spausdinimo kaštai nuolaidų kuponus gaminant patiems yra per dideli, buvo nuspręsta kreiptis į profesionalią reklamos paslaugas teikiančią įmonę UAB „GG7“. Visa nuolaidų sistemos sukūrimo ir įgyvendinimo dokumentacija buvo pateikta Vilniaus AVMI, todėl neaišku, kokiu būdu Bendrovė galėtų įrodyti kuponų spausdinimo faktą kitaip, nei pateikdama direktoriaus įsakymus bei kuponų pavyzdžius, arba kokiu būdu mokesčių administratorius nustatė, kad kuponai neva nebuvo spausdinami Bendrovės spausdintuvu. Nuolaidų kuponų faktinį egzistavimą patvirtina ir tarp Bendrovės ir UAB „Ultrapramogos“ sudarytas ir prie patikrinimo akto pridėtas 2009 m. kovo 27 d. susitarimas „Dėl mažaverčio inventoriaus“ Nr. 09/03/27, kuriame nurodoma, kad UAB „Ultrapramogos“ neatlygintinai perduoda jai nuosavybės teise priklausantį mažos vertės restorano inventorių ir reklaminę medžiagą Bendrovės nuosavybėn. Kuponai buvo perimti kartu su mažaverčiu inventoriumi, atskirai to neaptariant, nes, visų pirma, jie nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, antra, nebuvo ir nėra vedama jų apskaita.

Aplinkybės, kad nuolaidos taikomos tik klientams, atsiskaitantiems grynaisiais pinigais, Bendrovė neginčijo, tačiau pažymėjo, kad nesupranta, kaip ši aplinkybė gali įrodyti, ar buvo taikomos nuolaidos, ar ne. Minėtas apribojimas buvo įvestas siekiant išvengti papildomų išlaidų – asmeniui atsiskaitant elektroniniu būdu Bendrovė patirdavo papildomų išlaidų dėl privalomo banko mokesčio.

Pareiškėjas sutiko, kad aptariamos nuolaidos neretai buvo fiksuojamos bendrai keliems skirtingiems užsakymams (apjungiant stalus ir svečių užsakymus, o nuolaidą taikant visai apjungtai sumai). Paaiškino, kad už nuolaidų taikymą yra atsakinga Bendrovės direktorė ir administratorė. Kiekvienos dienos pabaigoje arba, esant galimybei, kitu darbo dienos metu kiekvienas darbuotojas privalo administratorei atsiskaityti, kiek tą dieną jis uždirbo pajamų Bendrovei, kiek nuolaidų pagal kuponus pritaikė. Jeigu turima pinigų suma nesutapdavo su turimu kuponų kiekiu, trūkumą padavėjai dengdavo iš savo lėšų. Pažymėjo, kad ilgą laiką „neuždaryti stalai“ buvo tik dėl administratorės laiko stokos, bei akcentavo, jog padavėjos klientams ginčijamas nuolaidas pritaikydavo visada. Pirkėjui atsiskaitant už maistą ir pateikiant padavėjai turimą nuolaidų kuponą, ši jam faktiškai pritaikydavo nuolaidą, o, atsiradus galimybei, administratorei pateikdavo iš klientų gautą kuponą bei pinigų sumą, t. y. padavėjos klientams pateikus nuolaidų kuponą iš karto pritaikydavo jiems nuolaidas, o į apskaitą šią nuolaidą įvesdavo administratorė. Dėl aplinkybės, jog keliasdešimt patiekalų įtraukiama į vieną sąskaitą, nors prie stalo sėdėjo 1–2 svečiai, paaiškino, kad tai, jog įmonė pasirinko tokį operatyvesnį darbo būdą, negali paneigti nuolaidų taikymo realumo.

Dėl Komisijos argumentų, kad patikrinimų metu buvo nustatyta, jog konkretūs darbuotojai neapskaitė gautų pinigų sumų, rasta neapskaitytų lėšų (2010 m. gruodžio 10 d. – 942,23 Lt, 2010 m. gruodžio 15 d. – 283,3 Lt, 2010 m. gruodžio 20 d. – 180,89 Lt), Bendrovės direktorė neužtikrino, kad išimant grynuosius pinigus iš įmonės naudojamo kasos aparato būtų atlikta pinigų išėmimo operacija, direktorė ne kartą bausta už kasos aparatų eksploatavimo ar kasos operacijų tvarkos pažeidimus – paaiškino, kad administratorė fiziškai nesuspėjo apskaityti piniginių lėšų dėl anksčiau išdėstytos situacijos. Tai, kad konkretus asmuo padarė atitinkamą pažeidimą nepagrindžia ir negali pagrįsti nuolaidų fiktyvumo. Juo labiau, kad šiuo atveju nustatytas pinigų neapskaitymo, o ne apskaitymo su „tariama“ nuolaida faktas. Tik tokiu atveju, jei minėtos Bendrovės darbuotojos būtų apskaičiusios lėšas su nuolaida, tačiau iš kliento paėmusios visą pinigų sumą, galėtų būti vertinama kaip įrodymas nuolaidų taikymo fiktyvumui pagrįsti, tačiau mokesčių administratorius tokių aplinkybių nenustatė. Nustatyti darbo su kasos aparatais pažeidimai ir trūkumai neturi nieko bendra su taikytomis nuolaidomis.

Dėl Komisijos argumento, kad tikrinamuoju laikotarpiu 50 ir 90 proc. nuolaidų taikymas sudaro net 60 proc. nuolaidų taikymo atvejų ir 85,50 proc. bendros nuolaidų sumos – paaiškino, kad minėti rodikliai nei paneigia, nei pagrindžia taikytų nuolaidų buvimą, o tiesiog parodo atitinkamų nuolaidų taikymo intensyvumą. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė pasirinko būtent tokį savireklamos ir klientų pritraukimo būdą, toks nuolaidų taikymo dažnumas suprantamas ir pateisinamas.

Dėl Komisijos argumento, kad apklausti pareiškėjo trys darbuotojai negalėjo paaiškinti dėl nuolaidų taikymo – nurodė, kad tai neįėjo į jų pareigas ir kompetenciją. Atsakinga už nuolaidų sistemos įgyvendinimą ir taikymą direktorė paliudijo bei pateikė atitinkamus dokumentus, susijusius su minėtomis funkcijomis. Bendrovė sukūrė atitinkamą nuolaidų sistemą, ją reglamentavo, pritaikė ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Šis Komisijos argumentas nepatvirtina Bendrovėje taikytų nuolaidų fiktyvumo, o tik parodo, jog konkretūs padavėjai nebuvo susidūrę su ginčijamos formos (50–90 proc. pagal kuponus) nuolaida savo darbe. Patys padavėjai paaiškinimuose pabrėžė, jog tik jie asmeniškai nedalino ir netaikė nuolaidų pagal kuponus, tačiau nė vienas jų nepatvirtino, kad 50–90 proc. nuolaida pagal kuponus nebuvo taikoma iš viso.

Dėl Komisijos argumento, kad Bendrovės vidutinė nuolaida nuo bendros apyvartos yra ženkliai didesnė nei kitų devynių šias paslaugas teikiančių Vilniaus mieste įmonių – paaiškino, kad pasirinkdama tokį savireklamos ir klientų pritraukimo būdą Bendrovė nepatyrė jokių papildomų išlaidų reklamos srityje (kaip, pavyzdžiui, lauko reklamos plotų nuoma, reklama per televiziją radiją ar kitas telekomunikacines priemones). Penkios iš devynių mokesčių administratoriaus minimų įmonių taiko nuolaidas iki 50 proc., kas taip pat pagrindžia Bendrovės taikytų 50 proc. nuolaidų realumą. Remiasi 2004 m. gegužės 24 d. VMI viršininko įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.2 punktu, pagal kurį mokesčių administratorius turi parinkti tuos informacijos ir duomenų šaltinius, kurie leistų nustatyti kuo teisingesnį mokestinės prievolės dydį. Taisyklių 11 punkte apibrėžiamas analogijos metodas, tačiau, pareiškėjo nuomone, Vilniaus AVMI tiesiog atsitiktiniu būdu atrinko keletą ūkio subjektų, net nesigilindama, ar jie taiko kokias nors nuolaidas, o gavusi neigiamą atsakymą vis tiek naudojosi gauta informacija, tokiu būdu iškreipdama, o ne stengdamasi kuo tiksliau nustatyti mokesčių bazės dydį. Tokiu būdu mokesčių administratorius pažeidė Taisyklių 6.2 bei 11 punktų nuostatas.

Dėl nuolaidų taikymo pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog nuo pat pradžių įvertino tokio masto nuolaidų taikymo naudą, iš anksto paskaičiavo, jog vieną kartą žmogui apsilankius restorane ir gavus kuponą bei apsilankius kitą kartą 50 proc. nuolaidos atveju žmogus realiai gauna 25 proc. nuolaidą, o 90 proc. nuolaidos atveju žmogus gauna 45 proc. bendrą nuolaidą. Nei Vilniaus AVMI, nei VMI, nei Komisija išsamiai neišnagrinėjo ir neįsigilino į Bendrovės taikytų nuolaidų sistemos esmę.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas ginčija ir Bendrovės teisę atskaityti 32112 Lt pirkimo PVM pagal 16 UAB „Foodmaster“ išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų, remdamasis tariamu pareiškėjo nesąžiningumu sandoriuose su UAB „Foodmaster“, nes Bendrovė ir UAB „Foodmaster“ buvo susiję vienetai, Bendrovė įsteigta tuo pačiu metu, kaip ir kitos UAB „Makrogrupė“ įmonės, Bendrovė perėmė UAB „Ultrapramogos“ sutartinius įsipareigojimus, UAB „Ultrapramogos“ deklaravo už 2009 m. kovo mėn. 117564 Lt mokėtino PVM, bet jo į biudžetą nesumokėjo, o nuo 2009 m. balandžio mėn. neteikė PVM deklaracijų, šios bendrovės mokesčių nepriemokos viršijo 1 mln.

Lt. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentu, kad Bendrovė neva nuo pat sandorių sudarymo žinojo, jog jos kontrahentas nesumokės į biudžetą atitinkamų PVM sumų, nes Bendrovė ir UAB „Foodmaster“ yra susiję asmenys. Mokesčių administratorius šiuo atveju neįrodė, jog Bendrovės ir UAB „Foodmaster“ sandorių vienintelis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas. Ūkinės operacijos realiai įvyko, todėl Bendrovės teisė į atskaitą, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, gali būti paneigta tik nustačius jos nesąžiningumą sudarant ir vykdant atitinkamus ūkinius sandorius, kurių pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą.

Ūkinių operacijų realumas paneigia išvadą, kad šiuo atveju Bendrovės ir jos kontrahento veiksmai turėjo vienintelį tikslą – mokestinio pranašumo siekimą. Bendrovė realiai iš UAB „Foodmaster“ gavo prekių ir paslaugų, kurias panaudojo savo veikloje, o nuo gautų pajamų sumokėjo atitinkamus mokesčius (pavyzdžiui, pelno mokestį). Tačiau Vilniaus AVMI netyrė ir nepasisakė dėl minėtų aplinkybių. Vadinasi, patikrinimo aktas negali būti laikomas pagrįstu ir motyvuotu, priimtu išsamiai išnagrinėjus visas reikšmingas ginčo aplinkybes.

Kontrahentas nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo, PVM nesumokėjimas nebuvo nuo Bendrovės priklausantis veiksmas. Bendrovė nėra atsakinga už kito juridinio asmens galimus sunkumus, vykdant savo prievoles, ji niekaip negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais, kadangi sandoriai buvo vykdomi laiku ir tinkamai, juos vykdė pats kontrahentas. Joks bendrovių sąsajumas negali paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, kadangi jis yra įvykdęs visas sąlygas, kurių reikalauja įstatymas, suteikiantis asmenims teisę naudotis PVM atskaita, o jo nesąžiningumas bei sukčiavimas PVM srityje nėra įrodytas.

Todėl Bendrovė laikytina sąžininga, o jos teisė į PVM atskaitą pagal UAB „Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras pagrįsta.

Pareiškėjas nesutiko su Vilniaus AVMI paskirta 30 proc. dydžio bauda, nes buvo nustatyta tik viena sunkinanti aplinkybė ir kelios lengvinančios.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 107–116), be kita ko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčas tarp pareiškėjo ir VMI vyksta dėl Bendrovei papildomai apskaičiuoto PVM bei pelno mokesčio ir su mokesčiais susijusių delspinigių ir paskirtų baudų už 2009–2011 metus.

Dėl sandorių su UAB „M. Foodmaster“ (buvusi UAB „Ultrapramogos“) paaiškino, kad vertinant pareiškėjo teisę į PVM atskaitą reikšmingos yra šios mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės: 1) pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 2 straipsnio 31 dalies 16 punktą UAB „M. Foodmaster“ (buvusi UAB „Ultrapramogos“) ir pareiškėjas vykusių ūkinių operacijų metu buvo susiję vienetai, nes A. P. valdė 99 proc. UAB „Makrogrupė“ akcijų, o UAB „Makrogrupė“ valdė 100 proc. pareiškėjo akcijų; UAB „Ultrapramogos“ akcininkas A. P. turėjo kontrolinį akcijų paketą (valdė 59 proc. akcijų); 2) UAB „M. Foodmaster“ nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki 2009 m. kovo 30 d. buhalterės pareigose dirbo E. K., nuo 2009 m. kovo 30 d. E. K. dirbo UAB „Makro food“ vyr. buhalterės pareigose bei tvarkė pareiškėjo buhalterinę apskaitą. UAB „Makro food“ įsteigta 2009 m. sausio 30 d., pareiškėjo steigėja UAB „Makrogrupė“. UAB „Makro food“ įsteigta tuo pačiu metu, kaip ir visos UAB „Makrogrupė“ naujai įsteigtos įmonės, taip pat ir pareiškėjas. Dalis UAB „M. Foodmaster“ darbuotojų perėjo dirbti pas pareiškėją; 3) Pagal 2009 m. kovo 27 d. susitarimą Nr. 09/03/27 (dėl mažaverčio inventoriaus) UAB „Ultrapramogos“ neatlygintinai perdavė pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį mažos vertės restorano inventorių. Taip pat pareiškėjas perėmė UAB „Ultrapramogos“ sutartinius veiklos įsipareigojimus įmonėms UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“, UAB „Eugesta“, UAB „Alita Distribution“, UAB „Bitė Lietuva“; 4) UAB „Ultrapramogos“ PVM deklaracijoje už 2009 m. kovo mėn. deklaravo 117564 Lt mokėtino PVM, tačiau jo nesumokėjo, o nuo 2009 m. balandžio mėn. neteikė PVM deklaracijų; 5) Skolų perkėlimo bei prekių pareiškėjui tiekimo metu, UAB „Ultrapramogos“ mokesčių nepriemoka viršijo 1 mln. Lt, iš jų 971206 Lt PVM nepriemoka. Vilniaus AVMI, įvertinusi patikrinimo metu surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad pareiškėjas sandorio sudarymo metu žinojo (turėjo žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, todėl pagrįstai apskaičiavo sumokėti 32112 Lt PVM į biudžetą.

Dėl mokestinės bazės nustatymo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą VMI pažymėjo, kad Vilniaus AVMI nustatė pakankamai aplinkybių, iš kurių matyti, jog pareiškėjas realiai neapskaitė visų gautų pajamų, fiksuodamas tariamai taikytas nuolaidas, t. y. siekė sumažinti mokesčių bazę ir išvengti mokesčių mokėjimo. Vilniaus AVMI, atlikusi operatyvius patikrinimus, kontrolinius pirkimus, įvertinusi Bendrovės kompiuterinio kasos aparato kontrolinių juostų duomenis bei pareiškėjo darbuotojų pateiktą informaciją, padarė išvadą, jog pareiškėjas, neva taikydamas 90 proc. dydžio nuolaidą bei 50 proc. dydžio nuolaidą, vadinamą „akcija“, siekė nuslėpti realias pajamas, nuo kurių skaičiuojami mokėtini mokesčiai. Vilniaus AVMI neginčijo pareiškėjo su MAKRO ID kortele taikytų nuolaidų realumo (tame tarpe ir 50 proc.), todėl su minėta kortele pareiškėjo nuolaidos galėjo būti taikomos kaip ir 5 iš 9 minimų įmonių, tačiau pareiškėjo taikytų 50 proc. pavadinimu „akcija“ ir 90 proc. nuolaidų fiktyvumą įrodo patikrinimo metu nustatytos reikšmingos aplinkybės.

Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nuolaidų kuponai buvo atspausdinti UAB „Makro food“ patalpose esančiu spausdintuvu, konkrečiai nenurodė ir nepagrindė, kokio dydžio nuolaidų kuponai buvo pagaminti ir perduoti pareiškėjui ir ar apskritai tai buvo padaryta. Todėl pareiškėjo pastabos dėl nuolaidų kuponų spausdinimo įmonėje UAB „Makro food“ laikytinos jo gynybine pozicija. Pareiškėjo nurodytame 2009 m. kovo 27 d. susitarime Nr. 09/03/27 tarp jos ir UAB „Ultrapramogos“ nėra nurodyta, kokią reklaminę medžiagą pareiškėjas perėmė, be to, nepateikė ir kitų įrodymų, kad 50 ir 90 proc. nuolaidų kuponai jam buvo perduoti.

Pažymėjo, kad tariamos nuolaidos išimtinai buvo taikomos tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynais pinigais ir kuriems nebūdavo apskaičiuojama grąža. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, tačiau ir nepagrindžia bei pagrįstai nemotyvuoja, kodėl nuolaidos būdavo taikomos tik šioms klientų kategorijoms. Tokia faktinė situacija rodo, kad tokios tariamos nuolaidos buvo fiksuojamos dėl tų priežasčių, kad pas pareiškėją buvo naudojama kompiuterinė kasos sistema su restoranų valdymo sistema „R-Keeper“, kurių funkcinės savybės leido klientams atsiskaičius už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, išduoti nefiskalines sąskaitas, kurių vėliau galima atsisakyti įtraukiant į atsiskaitymų tipą. Todėl tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynais pinigais pagal pateiktą nefiskalinę sąskaitą („pre čekį“), būdavo atvaizduojamos taikytinos 50 ir 90 proc. nuolaidos, kurių faktiškai klientai negaudavo. Vilniaus AVMI surinko pakankamai duomenų, kurie įrodo, kad čekiuose fiksuojamos 90 (50) proc. nuolaidos buvo tariamos, t. y. realiai klientai atsiskaitydavo grynais pinigais pagal taip vadinamą „pre čekį“ ir sumokėdavo visą mokėtiną sumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 122) nurodė, kad palaiko VMI atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu (b. l. 134‑143) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas mokesčių administravimo proceso metu nepateikė objektyvių ir vertintinų vienareikšmiai įrodymų apie nuolaidų kuponų egzistavimą iki 2009 m. liepos 15 d., kad nuolaidos (ar tariamos nuolaidos) buvo taikomos tik grynaisiais pinigais atsiskaitantiems klientams, kuriems fiskaliniuose čekiuose nebuvo apskaitoma grąža, nuolaidos fiksuojamos bendrai keliems skirtingiems užsakymams, klientams neišduodant galutinių fiskalinių čekių, kuriuose atsispindėtų pritaikyta 50 ar 90 proc. nuolaida, kad iš klientų paimti pinigai ne visais atvejais buvo apskaityti, pirkimo čekis neišduodamas, o kasos operacijų atlikimo vietoje radus neapskaitytų lėšų, kad pareiškėjo pritaikytos nuolaidos žymiai viršijo kitų Vilniaus miste panašią veiklą vykdančių įmonių taikytus nuolaidų vidutinius dydžius (vidutinė nuolaida – 4,01 proc., pareiškėjo taikytų nuolaidų vidurkis 2009–2010 metais – 31,15 proc.), darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė Taisyklių 4.1 punktą ir pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai padidino pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas jo fiktyviai pritaikytų nuolaidų suma ir nustatė pareiškėjo neapskaitytų pajamų dalį (1039955 Lt), nuo kurios papildomai apskaičiavo mokėtiną 213886 Lt PVM ir 78746 Lt PM bei su jais susijusias kitas sumas (delspinigius, baudas).

Dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą teismas nurodė, kad iš surinktų įrodymų mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, jog ginčo ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų ir buvo vykdomos sąmoningai. Nustatyta, kad buvo vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų naujai įsteigtus ūkio subjektus (tarp jų: pareiškėjas, UAB „Mambo Taika“, UAB „Mambo Big“, UAB „Mambo Gabija“, UAB „Mambo Ozo“ ir kt., kurie tęsė UAB „M. Foodmaster“ vykdytą restoranų ir pagaminto valgio tiekimo veiklą) veiksmai, pareiškėjas veiklą ėmė vykdyti tose pačiose patalpose, pas pareiškėją perėjo dirbti iki tol UAB „M. Foodmaster“ dirbę darbuotojai, pareiškėjas perėmė UAB „M. Foodmaster“ įsiskolinimus tiekėjams, kurie gali užtikrinti veiklos tęstinumą, tačiau įsiskolinimo valstybės biudžetui nei pareiškėjas, nei kiti naujai įsteigti subjektai, priklausantys tai pačiai įmonių grupei, neperėmė. Komisija, įvertinusi mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, padarė teisingą, teismų praktika pagrįstą išvadą, kad dėl UAB „M. Foodmaster“ veiklos perkėlimo į naujai įsteigtą pareiškėją ir kitus prieš tai išvardintus ūkio subjektus, pareiškėjui ir kitoms grupės įmonėms neperėmus UAB „M. Foodmaster“ mokestinių įsipareigojimų valstybei ir už parduotas prekes tai pačiai veiklai vykdyti papildomai įgijus teisę į PVM atskaitą, tokiu būdu tarp susijusių asmenų sudaryti sandoriai leido pareiškėjui ir kitoms naujai įsteigtoms grupės įmonėms tęsti UAB „M. Foodmaster“ vykdytą veiklą, išvengiant beveik 1 mln. Lt siekiančio valstybei mokėtino PVM. Komisija pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės patvirtino, kad tarp susijusių asmenų sudarytais sandoriais pareiškėjas ir kiti su UAB „M. Foodmaster“ vykdytai veiklai naujai įsteigti ūkio subjektai įgijo mokestinį pranašumą ir būtent šis mokestinis pranašumas buvo pagrindinis sandorių tarp susijusių asmenų sudarymo tikslas.

Dėl baudos dydžio teismas pažymėjo, kad parinkdamas baudos dydį mokesčių administratorius pareiškėjo bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi pripažino lengvinančia aplinkybe, tačiau pagrįstai atsižvelgė ir į mokesčio mokėtojo padėtį sunkinančių aplinkybių visetą: pareiškėjo kaltės formą, pažeidimu siektus tikslus, pažeidimų trukmę, padarytos žalos dydį, t. y. įvertinęs, kad pareiškėjas, padarydamas du pažeidimus siekė nesąžiningai susigrąžinti PVM bei nuslėpti gautas pajamas, teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjui 30 proc. dydžio baudą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 150–165), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti Komisijos sprendimą, VMI sprendimą ir Vilniaus AVMI sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir skunduose pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, kad „R-Keeper“ programa yra skirta restorano personalo darbo našumui ir efektyvumui pagerinti – greičiau ir kokybiškiau aptarnauti svečius, o vadovams efektyviau planuoti ir kontroliuoti personalo darbą, priimti atitinkamus verslo sprendimus. Ši programa laikytina pagalbine, ji nėra buhalterinė, o jos duomenys neturi buhalterinės apskaitos dokumentų statuso. Siekiant neapkrauti kompiuterinių duomenų bazių bei įvertinant tai, jog šios informacijos neprivaloma saugoti, „R-Keeper“ ataskaitos nekaupiamos. Pareiškėjas niekada nėra teigęs, kad jo naudojama pagalbinė „R-Keeper“ programa prilyginama sertifikuotiems EKA, todėl Bendrovės veiklos vietoje yra naudojamas EKA Casio Fe-2000, korp. Nr. 09502442. Nė vienas teisės aktas nedraudžia greta reikalaujamų sertifikuotų elektroninių aparatų naudoti kitas pagalbines programas.

Atkreipia dėmesį, kad LVAT 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1359/2012 sprendė identišką nagrinėjamam atvejui ginčą tarp mokesčių administratoriaus ir UAB „Mambo Ozo“, kurioje konstatavo, jog „iš esmės labiausiai teisiškai reikšminga, ar iš tikro buvo gauta didesnė apmokestintina pinigų suma nei deklaruota, kas iš mokesčių administratoriaus pusės nėra įrodyta“. Taigi LVAT šioje byloje suformulavo teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią, norint nustatyti, ar mokesčių mokėtojo veikloje buvo realus neapmokestintas pajamų gavimas, reikia apskaičiuoti, kiek realiai buvo atlikta ūkinių operacijų ir kiek už jas gauta pajamų. Tokią pačią poziciją LVAT išdėstė ir 2012 m. birželio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1649/2012, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir UAB „Mambo Bravaria Šiauliai“. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš patikrinimo akto, tai nebuvo atlikta.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo argumento, kad nėra vienareikšmiškų įrodymų, jog nuolaidų kuponai egzistavo iki 2009 m. liepos 15 d., teigia, jog šiuo atveju buvo pateikti ne vien kuponai, bet ir nuolaidų taikymo sukūrimo bei įgyvendinimo dokumentacija, todėl nėra aišku, kokių dar įrodymų reikalaujama, juo labiau, kad to nedetalizavo nė viena šį mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog šiuo atveju negalima vienareikšmiškai nustatyti vienos ar kitos aplinkybės, neteisingai daro išvadą, jog tai įrodo pareiškėjo taikytų nuolaidų fiktyvumą. Priešingai – vienareikšmiškų įrodymų nebuvimas Vilniaus AVMI pozicijai pagrįsti liudija pareiškėjo pozicijos realumą. Be to, iš esmės skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas Vilniaus AVMI, VMI, Komisijos sprendime bei VMI atsiliepime pateiktas motyvais. Tačiau LVAT 2011 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-342/2011 nurodė, kad toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 185–191) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai VMI pažymi, kad aplinkybę, jog pareiškėjas turėjo galimybę žinoti apie UAB „Ultrapramogos“ finansinę padėtį bei jos galimybes atsiskaityti su valstybės biudžetu – įvykdyti prievoles PVM sumokėjimo srityje, patvirtina ne tik, jog abiejų įmonių administracija (atstovaujantys asmenys) buvo susieti artimais giminystės ryšiais, tačiau ir tai, jog sandoris tarp pareiškėjo ir UAB „Ultrapramogos“ buvo nevienkartinis, todėl pareiškėjo vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus, turėjo galimybę žinoti (žinojo), kaip sutarties partneris vykdo/vykdys savo prievoles sumokėti pardavimo PVM į valstybės biudžetą, tačiau įrodymų, jog pareiškėjas atliko kokius nors veiksmus, siekdamas įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu PVM sumokėjimo srityje, nenustatyta.

Teigia, kad teismų praktikoje pažymima, jog atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnis), objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (LVAT 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010). MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007).

Atkreipia dėmesį, kad yra nustatyta mokesčių mokėtojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Bendrovė bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi), tačiau nustatytos ir dvi Bendrovės atsakomybę sunkinančios aplinkybės (pažeidimų daugetas – padaryti 2 pažeidimai bei ginčijamo pažeidimo siektas tikslas ir mastas – nesąžiningai susigrąžinti PVM bei siekis nuslėpti gautas pajamas), todėl Vilniaus AVMI pagrįstai pareiškėjui skyrė 30 proc. (vidutinio dydžio) baudą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 171, 174) nurodo, kad palaiko VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus AVMI 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-136 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (b. l. 49–63), kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2012 m. birželio 11 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-07-77-13 (b. l. 64‑84) ir jame pareiškėjui mokesčių įstatymų nustatyta tvarka papildomai apskaičiuota 32 112 Lt PVM ir 11 042 Lt PVM delspinigių suma bei pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pareiškėjui papildomai apskaičiuota 213 886 Lt PVM ir 78 746 Lt pelno mokesčio suma bei 63 098 Lt PVM delspinigių ir 14 622 Lt pelno mokesčio delspinigių suma, taip pat skirta 73 799 Lt PVM bauda ir 23 624 Lt pelno mokesčio bauda, ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2013 m. sausio 8 d. sprendimo „Dėl UAB „Bravaria Ozo“ (į. k. 302290822) skundo“ Nr. 69-5 (b. l. 38–48), kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus AVMI sprendimas, Komisijos 2013 m. kovo 25 d. sprendimo „Dėl UAB „Bravaria Ozo“ 2013-01-31 skundo“ Nr. S‑49(7‑36/2013) (b. l. 18–33), kuriuo buvo patvirtintas VMI sprendimas, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo (b. l. 134–143) teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamas ginčas iš esmės yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimų, kuriais buvo paneigta pareiškėjo teisė atskaityti UAB „M. Foodmaster“ (buvusi UAB „Ultrapramogos“) pareiškėjui 2009 m. kovo–gegužės mėn. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą (išskirtą) 32 112 Lt PVM sumą. Tokios pozicijos mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas laikėsi vertindami, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes žinojo (turėjo žinoti), jog UAB „M. Foodmaster“ nesumokės PVM į valstybės biudžetą. Taip pat ginčas kilo ir dėl to, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas mokesčius, į tikrinamo laikotarpio mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas, t. y. fiksavo tariamai klientams pritaikytas 50 ir 90 proc. dydžio nuolaidas, todėl mokesčių administratorius laikotarpiu nuo 2009–2010 m. pareiškėjo mokesčių bazę apskaičiavo Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA‑103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir savo skunduose, paduotuose mokesčių administratoriui, Komisijai ir pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo skunduose nurodyti argumentai minėtų institucijų sprendimuose buvo ne kartą išanalizuoti ir įvertinti visos byloje surinktos medžiagos kontekste padarant atitinkamas išvadas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad sutinka su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimų argumentacija, todėl, vengdama nereikalingo kartojimosi, jos iš naujo detaliai nekartoja. Dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą paneigimo pasisakytina, kad yra neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad UAB „M. Foodmaster“ nesumokės ginčo PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM. Tokiu būdu ne tik kad nebuvo sumokėtas PVM į valstybės biudžetą, bet pareiškėjas įgijo dar papildomą teisę į PVM atskaitą iš biudžeto. Abu juridiniai asmenys yra susiję, UAB „M. Foodmaster“ perkėlė pareiškėjui įvairias teises ir pareigas, užtikrinančias perduotos veiklos tęstinumą, išskyrus mokestines prievoles valstybei (Komisijos sprendimo 11–12 p.). Taip pat sutiktina su minėtų institucijų padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas realiai 50 ir 90 proc. dydžio nuolaidų savo klientams pagal nuolaidų kuponus netaikė, nes byloje duomenų, jog 50 proc. dydžio nuolaidų kuponai realiai egzistavo, nėra, o 90 proc. dydžio nuolaidų kuponai buvo išspausdinti tik 1 kartą 2009 m. liepos 15 d., tačiau 2009 m. rugpjūčio 1 d. jų galiojimas buvo anuliuotas (MGK bylos II t., b. l. 36). Aplinkybes, kad minėti nuolaidų kuponai egzistavo ir pagal juos buvo taikomos nuolaidos klientams, paneigė ir pareiškėjo darbuotojai (MGK bylos II t., b. l. 44–77; Komisijos sprendimo 13–14 p.). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su programos „R‑Keeper“ paskirties aprašymu, minėtų institucijų padarytų išvadų nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimų motyvais ir dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio pagrįstumo (Komisijos sprendimo 15–16 p.). Pareiškėjui šiuo klausimu nepateikus naujų argumentų, dėl jų dar kartą, vengiant pasikartojimo, nepasisakytina.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje turėjo būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1359/2012 ir 2012 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1649/2012, kuriose, pareiškėjo teigimu, yra suformuluota teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklė, pagal kurią, norint nustatyti, ar mokesčių mokėtojo veikloje buvo realus neapmokestintas pajamų gavimas, reikia apskaičiuoti, kiek realiai buvo atlikta ūkinių operacijų ir kiek už jas gauta pajamų.

Kaip ir šioje byloje, taip ir pareiškėjo nurodytose bylose keliamas ne tiek teisės aiškinimo, kiek įrodymų vertinimo klausimas (dėl apmokestinamųjų pajamų sumažinimo). Priešingai nei administracinėse bylose Nr. A556-1359/2012 ir Nr. A556-1649/2012, nagrinėjamoje byloje yra daugiau faktinių aplinkybių, kuriomis mokesčių administratorius grindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas bei realiai užfiksavo neapmokestintų pajamų gavimą. Pareigūnai 2010 m. gruodžio 10, 15, 20 ir 21 d. atliko pareiškėjo operatyvius patikrinimus ir kontrolinius pirkimus (MGK bylos II t., b. l. 74–75), kurių metu nustatyta, kad padavėjos už patiekalus gautų pinigų neapskaitė ir elektroninio kasos aparato kvito kartu su grąža neišdavė, kasininkė elektroninio kasos aparato kasos operacijų atlikimo vietoje laikė neapskaitytų grynųjų pinigų, kitu atveju nustatytas grynųjų pinigų trūkumas, pažeista elektroninio kasos aparato plomba, nustatyta kitų pažeidimų, surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai.

Įvardytos faktinės aplinkybės su kitomis mokesčių administratoriaus nustatytomis (buvusių bendrovės darbuotojų paaiškinimai (MGK bylos II t., b. l. 44–47) ir kt.) sudaro įrodymų visumą, kurie leidžia tvirtinti, jog tikrintu mokesčių laikotarpiu pareiškėjas gavo pajamų, kurių neapskaitė ir nuo jų nesumokėjo privalomų mokesčių. Faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas gavo daugiau apmokestinamųjų pajamų negu oficialiai yra nurodęs, pripažintina įrodyta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis).

Iš to, kas išdėstyta prieš tai, darytina išvada, kad nagrinėjamos administracinės bylos ir pareiškėjo nurodytų administracinių bylų nustatytos faktinės aplinkybės nėra identiškos, todėl jomis pareiškėjas remiasi nepagrįstai.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Bravaria Ozo“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas