AS-399-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-399-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04679-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės ir Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus S. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės ir Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus S. U. skundą atsakovui Lietuvos respublikos valstybės kontrolei dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Telšių rajono savivaldybė ir Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. SP-1 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Telšių rajono savivaldybėje“ 2 ir 3 punktus.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. sausio 5 d. buvo gautas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kuriuo buvo prašoma sustabdyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. SP-1 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Telšių rajono savivaldybėje“ 2 ir 3 punktų galiojimą iki kol įsiteisės sprendimas administracinėje byloje Nr. I-10353-189/2014.

Prašymas buvo grindžiamas argumentais, kad nagrinėjant administracinę bylą ir nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, Telšių rajono savivaldybės mero sudaryta tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija neturėtų kito varianto, kaip pripažinti, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorius padarė tarnybinį nusižengimą, o Telšių rajono savivaldybės taryba neturėtų kitos išeities, kaip tik skirti Administracijos direktoriui tarnybinę nuobaudą. Tuo atveju jei tarnybinė nuobauda jau būtų paskirta, o teismas patenkintų pareiškėjų skundą, tuomet iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas taptų neįmanomas, o Administracijos direktoriui tektų kreiptis į atitinkamą administracinį teismą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, kas reikštų Telšių rajono savivaldybei finansinius nuostolius.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 7 d. nutartimi pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės mero ir Administracijos direktoriaus prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjų skundo dalykas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. SP-1 2 ir 3 punktų teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo atveju prašyme nurodytos aplinkybės, grindžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo reikalingumą, suprantamos taip, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, Administracijos direktorius gali patirti tam tikrų neigiamų pobūdžio pasekmių (jam bus paskirta tarnybinė nuobauda), t. y. prašymas iš esmės motyvuojamas tik galimu Administracijos direktoriaus interesų pažeidimu, be kita ko, nepateikiant jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ar negalimumą.

Pažymėta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma, siekiant garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų skundžiamo sprendimo padarinių, todėl prašyme išdėstyti argumentai nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami ir yra atmestini (administracinės bylos Nr. AS525-242/2009, Nr. AS858-922/2011, Nr. AS63-799/2011).

Taip pat nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjams palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą akto dalį, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Naujų sprendimų priėmimas (pvz. dėl nuobaudos skyrimo) nėra kliūtis atkurti buvusią padėtį, jei vėliau naujai priimtų sprendimų priėmimo pagrindas būtų pripažintas neteisėtu. Todėl, nagrinėjamu atveju priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvusi padėtis iš esmės galėtų būti atkurta, o tuo atveju, jei realiai būtų patirta žala, ji galėtų būti atlyginta remiantis žalos atlyginimo instituto taisyklėmis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei esant buvusios padėties atkūrimo galimybėms, nebuvo pagrindo išvadai, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

III. Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: priimti naują sprendimą – prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinti ir sustabdyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. SP-1 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Telšių rajono savivaldybėje“ 2 ir 3 punktų galiojimą iki kol įsiteisės sprendimas administracinėje byloje Nr. I-10353-189/2014.

Nurodo, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo susijęs tik su aplinkybėmis, kad reikalavimo neužtikrinimo atveju sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Mano, kad kiekvienu atveju teismas turi įvertinti faktines aplinkybes ir nuspręsti, ar konkrečiu atveju sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, ir yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ar teismo sprendimas lengvai įvykdomas, t. y. nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pabrėžia, kad prašyme, kaip vienas iš argumentų, pagrindžiančių prašymo teisėtumą, buvo nurodyta tai, kad sudėtingumą nagrinėjamu atveju lemtų tai, jog pareiškėjų skundo patenkinimo atveju Administracijos direktoriui tektų kreiptis į atitinkamą administracinį teismą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, kas reikštų Telšių rajono savivaldybei finansinius nuostolius. Pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma ne tik tada, kai jau egzistuoja aplinkybės, darančios sprendimo įvykdymą sunkiu, bet ir tokiais atvejais, kai tokios aplinkybės yra realiai tikėtinos. Pareiškėjai įsitikinę, kad galiojant Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimui Nr. SP-1, kuriuo preziumuojama Administracijos direktoriaus kaltė, tarnybinės nuobaudos skyrimas jam yra neišvengiamas.

Teigia, kad yra didelė tikimybė, kad įvykus rinkimams į savivaldybių tarybas S. U. vėl bus siūlomas į Administracijos direktoriaus pareigas, tačiau vien dėl to, kad pastarajam bus paskirta tarnybinė nuobauda už pažeidimus einant Administracijos direktoriaus pareigas, kandidatūrai greičiausiai nebus pritarta. Šiuo atveju panaikinus skundžiamą Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. SP-1 buvusios padėties atkūrimas taptų neįmanomas, nes išrinkta nauja savivaldybės taryba jau būtų susirinkusi į pirmąjį posėdį, o administracijos direktorius jau būtų paskirtas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje yra išaiškinęs, jog prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami ir yra atmestini (administracinės bylos Nr. AS525-242/2009, Nr. AS858-922/2011, Nr. AS63-799/2011). Mano, kad sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priėmimas nėra kliūtis atkurti buvusią padėtį, jei vėliau sprendimo priėmimo pagrindas būtų pripažintas neteisėtu (Valstybės tarnybos įstatymo 31 str. 2 d.). Pažymi, kad teisės aktai suponuoja pareigą įstaigų vadovams, šiuo atveju – savivaldybės tarybai pradėti tarnybinių nusižengimų tyrimus, kai jie gauna informaciją apie galimus valstybės tarnautojų nusižengimus. Tyrimo pradėjimas – įprasta tokiais atvejais procedūra, nereikalaujanti papildomų finansinių ir žmogiškųjų išteklių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės mero ir Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjai skunde prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. SP-1 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Telšių rajono savivaldybėje“ 2 ir 3 punktus. Taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo akto (jo 2 ir 3 punktų) galiojimą iki kol įsiteisės sprendimas administracinėje byloje Nr. I-10353-189/2014.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Iš susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-874/2014).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje kilusio administracinio ginčo turinį ir pareiškėjų nurodytas aplinkybės, vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, jog pareiškėjams palankaus teismo sprendimo atveju, t. y. panaikinus skundžiamą akto dalį, tokio sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Pareiškėjai prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, kad nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, yra didelė tikimybė, kad Administracijos direktoriui būtų skirta tarnybinė nuobauda. Taigi, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės paremtas aplinkybėmis, kurios tik galimai įvyks ateityje. Šios aplinkybės vertintinos kaip prielaidos, kurios negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Be to, net ir skyrus tarnybinę nuobaudą, o vėliau teismui priėmus palankų pareiškėjams sprendimą, nėra pagrindo teigti, kad tokia nuobauda negalėtų būti panaikinta ir iki tokio teismo sprendimo buvusi padėtis negalėtų būti atkurta. Dėl pareiškėjų procesiniuose dokumentuose nurodyto argumento, kad tokiu atveju Administracijos direktoriui tektų kreiptis į atitinkamą administracinį teismą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, kas Telšių rajono savivaldybei reikštų finansinius nuostolius, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Pareiškėjų teiginys, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, S. U. kandidatūrai į administracijos direktoriaus pareigas nebūtų pritarta, yra grindžiamas tik prielaidomis: S. U. skyrimas į administracijos direktoriaus pareigas priklauso nuo daugybės veiksnių, todėl net ir sustabdžius skundžiamo akto dalies galiojimą, nėra jokio pagrindo laikyti, kad jo kandidatūrai tokiu atveju tikrai būtų pritarta.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė netaikyti priemonių reikalavimui užtikrinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų Telšių rajono savivaldybės ir Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus S. U. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė