A-756-658-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-658/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01872-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. D2-6957-(1.20.); 2) įpareigoti Tarnybą nagrinėti jo įgaliojimų sričiai tenkančią pareiškėjo 2013 m. balandžio 27 d. (turėtų būti 2013 m. balandžio 28 d.) skundo (registracijos Nr. D1-2282) dalį, o ne atsakovo sričiai priskirtiną skundo dalį perduoti viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus.

Nurodė, kad Tarnyba 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. D2-6957-(1.20.), išnagrinėjusi jo 2013 m. balandžio 28 d. skundą, vadovaudamasi Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 (toliau – ir Aprašas), 20.5 punktu atsisakė nagrinėti jo skundą. Pareiškėjas Tarnybai skundė Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Teismo psichiatrijos tarnyba) atsisakymą atlikti veiksmus, susijusius su pareiškėjo 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. kovo 30 d. skundais, taip pat su VšĮ Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės veiksmais dėl Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK policijos pareigūnais įdarbintų asmenų – rusų kolonisto S. L. (S. L.) ir jo organizuotos nusikalstamos grupuotės narių pareiškėjo atžvilgiu vykdytų ilgalaikių veiksmų (kadangi pareiškėjas 1986 m. atsisakė tarnauti okupacinėje Rusijos imperijos armijoje, jis buvo kankinamas, minėti pareigūnai piktnaudžiavo psichiatrija, jo žalojimą dangstė prievartinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis, ilgą laiką slėpė policijos pareigūnų pareiškėjui padarytus sužalojimus ir jų pasekmes). Skundo argumentus pareiškėjas grindė tuo, jog Tarnybos priimtas sprendimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 6, 13, 14 straipsniams; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 7, 18, 20, 21, 25, 29, 30 straipsniams; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsniui, 3 straipsnio 1, 2, 6, 7 dalims, 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 12, 13, 14 straipsniams, 15 straipsnio 4 daliai, 16 straipsnio 1 daliai, 19 ir 20 straipsniams, taip pat 23 straipsnio 4 daliai.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu į skundą (b. l. 36–37) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad Tarnyba savo veikloje vadovaujasi Sveikatos sistemos įstatymo (toliau – ir SSĮ) 75 straipsniu, Tarnybos nuostatų, patvirtintų 2011 m. rugsėjo 7 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-839, 9.6 ir 9.7 punktais ir vykdo sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei pacientų saugos kontrolę. Tarnyba pagal kompetenciją taip pat kontroliuoja, kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, reikalavimų, taip pat vykdo pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę bei pagal savo kompetenciją nagrinėja juridinių ir fizinių asmenų prašymus, pranešimus, skundus. Pareiškėjas 2013 m. kovo 30 d. raštu Teismo psichiatrijos tarnybai skundė Kauno apylinkės teismo teisėjos veiksmų teisėtumą baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-738/2013 dėl teismo psichiatrinės ekspertizės atlikimo pareiškėjui, taip pat įpareigojimo Teismo psichiatrijos tarnybą atlikti ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę Kauno apylinkės teismo teisėjai bei Kauno apylinkės prokuratūros prokurorei. Pareiškėjui į 2013 m. kovo 30 d. raštą buvo atsakyta Teismo psichiatrijos tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 1S-125, kartu pareiškėjui buvo išaiškinta, jog skirti psichiatrinę ekspertizę teisė suteikta tik teismui, todėl savo iniciatyva institucija atlikti ekspertizę neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas Tarnybai būtent ir skundė Teismo psichiatrijos tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. atsakymą Nr. 1S-125. Tarnybos teigimu, skundžiamo atsakymo turinys yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b. l. 82–86) pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2013 m. balandžio 28 d. skundu (reg. Nr. D1-2282; b. l. 38–40) kreipėsi į Tarnybą dėl Teismo psichiatrijos tarnybos atsisakymo atlikti veiksmus (atsisakymas išreikštas 2013 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 1S-125, b. l. 44) dėl kurių pareiškėjo į Teismo psichiatrijos tarnybą buvo kreiptasi su 2013 m. kovo 30 d. skundu (b. l. 45–58). Teismo psichiatrijos tarnyba 2013 m. kovo 19 d. raštu Nr. 1S-125, vadovaujantis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499 (toliau – ir Nuostatai) 16 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo skirti asmenims (teisėjai, prokurorei) teismo psichiatrijos ekspertizę. Minėtą sprendimą pareiškėjas 2013 m. balandžio 28 d. skundu apskundė Tarnybai, kuri, vadovaudamasi Aprašo 20.5 punktu, skundžiamu 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu atsisakė nagrinėti kaip nepriskirtiną Tarnybos kompetencijai. Pareiškėjas nesutikdamas su Tarnybos sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Kaip patvirtina bylos medžiaga, pareiškėjas 2013 m. kovo 30 d. skundu, teiktu Teismo psichiatrijos tarnybai, iš esmės siekė, kad būtų paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė Kauno apylinkės teismo teisėjai ir Kauno apylinkės prokuratūros prokurorei, taip pat dėl kitų aplinkybių susijusių su baudžiamosios bylos Nr. I-67-738/2013 nagrinėjimu (b. l. 55–57).

Teismo psichiatrijos tarnybos veiklą reglamentuoja Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499. Nuostatų 1 punkte nustatyta, jog Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba daro teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo reikalavimus bei šiuos nuostatus. Tiek teismo psichiatrijos, tiek teismo psichologijos ekspertizės atliekamos teismo ar teisėjo paskirtais proceso veiksmais (Nuostatų 2 p.). Pagrindas teismo ekspertizei daryti yra ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis (Nuostatų 16 p.). Nuostatų 18 punkte taip pat nustatyta, jog kol nėra gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis ekspertizei daryti, ekspertai nevykdo jokių ekspertinių tyrimų, kitų veiksmų, susijusių su ekspertize (ekspertinės medžiagos priėmimo, tiriamojo asmens priėmimo į ekspertinį skyrių stacionarinei ekspertizei ir kt.). Paminėtuose Nuostatų punktuose aiškiai bei imperatyviai nustatyta, jog pagrindas ekspertizei atlikti – teismo ar teisėjo nutartis ir joks kitas pagrindas negali būti reikšmingas ekspertizei pradėti, o tuo tarpu nesant teismo ar teisėjo nutarties, ekspertizė neatliekama. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir Nuostatų 97, 97.1 punktai. Todėl minėtų nuostatų pagrindu galima daryti išvadą, kad Teismo psichiatrijos tarnyba netenkinusi pareiškėjo 2013 m. kovo 30 d. skundo, iš esmės pasielgė teisingai. Atsisakymo tenkinti aplinkybės pareiškėjui išsamiai buvo išdėstytos 2013 m. balandžio 19 d. rašte.

Bylos nagrinėjimo dalykas, šiuo konkrečiu atveju yra Tarnybos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. D2-6957-(1.20.), kuriuo būtent ir buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Teismo psichiatrijos tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą – skundas Tarnybai pateiktas ne pagal kompetenciją. Kaip matyti iš 2013 m. balandžio 28 d. skundo turinio, pareiškėjas teikdamas skundą Tarnybai vadovavosi Asmenų aptarnavimo ir jų prašymų ir skundų nagrinėjimo valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje taisyklių, patvirtintų Valstybinės psichiatrijos tarnybos direktoriaus 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 12 P-38 (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis. Taisyklių 40 punkte yra nustatyta, kad asmuo, nesutinkantis su Teismo psichiatrijos tarnybos atsakymu į jo prašymą (skundą), turi teisę paduoti skundą Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio „Administracinė procedūra“ nustatyta tvarka, Administracinių ginčų komisijų įstatymo nustatyta tvarka Administracinių ginčų komisijai, ABTĮ nustatyta tvarka administraciniam teismui. Vadovaujantis šia Taisyklių nuostata, pareiškėjas nesutikdamas su Teismo psichiatrijos tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu, su skundu turėjo teisę kreiptis arba į Administracinių ginčų komisiją, arba į administracinį teismą. Pareiškėjas šiuo atveju pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą ir su skundu dėl Teismo psichiatrijos tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo kreipėsi į Tarnybą.

Kaip patvirtina Tarnybos nuostatai, patvirtinti 2011 m. rugsėjo 7 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-839, Tarnybos paskirtis yra organizuoti ir koordinuoti fizinių ir juridinių asmenų vykdomos sveikatos priežiūros veiklos, naudojamų sveikatos priežiūros technologijų vertinimą, medicinos prietaisų atitikties būtiniesiems reikalavimams vertinimo valdymą, naudojamų medicinos prietaisų našumą ir efektyvumą, siekiant užtikrinti saugių, efektyvių ir tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygas (2 p.). Tarnybos veiklos tikslai ir funkcijos yra nustatytos minėtų nuostatų 9, 10 punktuose.

Asmens Tarnybai pateikto skundo priėmimo tvarką, skundo įforminimo reikalavimus, jo nagrinėjimą, skundo nagrinėjimo įforminimą bei apskundimo tvarką reglamentuoja kitas teisės aktas, tai Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje tvarkos aprašas. Aprašo 4 punkto nuostatoje nustatyta, jog Tarnyba iš esmės imasi nagrinėti asmens skundus (asmens kreipimąsi), kuriuose nurodoma, kad yra pažeistos teisės aktuose nustatytos paciento teisės ar teisėti interesai (Aprašo 4 p. skundo sąvoka).

Asmuo Apraše apibūdinamas, kaip pacientas ar jo atstovas, kuris kreipiasi į Tarnybą su rašytiniu skundu (Aprašo 4 p., asmens sąvoka). Asmens skundo nenagrinėjimo pagrindai išdėstyti Aprašo 20 punkte. Aprašo 20.5. punkte nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas jeigu Tarnyba neturi įgaliojimų nagrinėti skundo pagal įgaliojimus, nustatytus Tarnybos nuostatuose. Taigi vertinant paminėtas tesės aktų nuostatas matyti, jog Tarnybai nepriskirtina apeliacine tvarka nagrinėti Teismo psichiatrijos tarnybos priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Tarnyba nagrinėja būtent su pacientų pažeistomis teisėmis susijusius skundus sveikatos priežiūros paslaugų srityje. Taigi, sistemiškai aiškinant aptartą teisinį reguliavimą bei ginčo situaciją vertinant susiklosčiusių faktinių aplinkybių apimtyje (pareiškėjo 2013 m. kovo 30 d. Teismo psichiatrijos tarnybai adresuotą skundą atsisakoma nagrinėti, nes nėra ekspertizės skyrimo pagrindų – teismo ar teisėjo nutarties; pareiškėjo 2013 m. balandžio 28 d. skundą Tarnybai atsisakoma nagrinėti, nes pateiktas ne pagal kompetenciją), darytina išvada, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 28 d. skundą dėl Teismo psichiatrijos tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. rašto teisėtumo.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nesutikdamas su Teismo psichiatrijos tarnybos raštu, skundą turėjo paduoti Administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog Teismo psichiatrijos tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. rašto (sprendimo) apskundimo tvarkos neišaiškinimas, nagrinėjamu atveju nelaikytinas kliūtimi pareiškėjui imtis aktyvių veiksmų išsiaiškinant skundo dėl Teismo psichiatrijos tarnybos rašto padavimo tvarką, tuo labiau, kad pareiškėjas skunde Tarnybai vadovavosi Taisyklėmis, kuriose būtent ir yra aiškiai išdėstyta Teismo psichiatrijos tarnybos priimtų sprendimų apskundimo tvarka (Taisyklių 40 p.).

Dėl pareiškėjo antrojo reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo įgaliojimų sričiai tenkančią pareiškėjo 2013 m. balandžio 28 d. skundo Nr. D1-2282 dalį, o kitą dalį perduoti viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, pažymėtina, jog nustačius, kad pareiškėjo 2013 m. balandžio 28 d. skundas Tarnyboje pagrįstai nebuvo nagrinėjamas visa apimtimi, todėl tenkinti šio reikalavimo dalį perduodant 2013 m. balandžio 28 d. skundą Tarnybai nagrinėti būtent jos kompetencijos ribose, nėra teisinio pagrindo. Tuo tarpu kitą antrojo reikalavimo dalį – ne atsakovo kompetencijai priskirtą skundo dalį perduoti nagrinėti kitam viešojo administravimo subjektui, taip pat nėra pagrindo tenkinti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip jau minėta, Teismo psichiatrijos tarnybos priimtų sprendimų apskundimo teisinis pagrindas yra reglamentuotas Taisyklių 40 punkte, t. y. nesutikimą su Teismo psichiatrijos tarnybos sprendimu pareiškėjas galėjo reikšti paduodamas skundą pasirinktinai Administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Pabrėžtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, jog jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti sprendimą dėl pranešime ar skunde išdėstyto klausimo ir nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti šį pranešimą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui. Aprašo 21 punkte taip pat nustatyta, kad Tarnyba sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo ar jo nagrinėjimo nutraukimo priima per 5 darbo dienas nuo šio Aprašo 20 punkte nustatytų pagrindų paaiškėjimo dienos. Taigi atsižvelgiant į tai, kad nesutikus su Teismo psichiatrijos tarnybos sprendimu skundą buvo galima teikti tik Administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui, kitos viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal kompetenciją būtų priskirtas nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 28 d. skundas šiuo atveju nėra, o skundo komisijai, ar teismui padavimas yra išimtinai asmens valios išraiška ir teisė, todėl šio ginčo situacijoje, pareiškėjo skundo perdavimas nagrinėti kitam viešojo administravimo subjektui nebuvo galimas.

Apibendrinant darytina išvada, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas priimtas išanalizavus ir įvertinus pareiškėjo skundo faktines aplinkybes bei vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis (Aprašas, Taisyklės) bei laikantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų bendrųjų reikalavimų, keliamų individualių administracinių aktų turiniui ir formai. Nusprendus, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, o įvertinus tai, jog skundo ar skundo dalies perdavimas nagrinėti kitam viešojo administravimo subjektui pagal kompetenciją nebuvo galimas bei nenustačius kitų pagrindų, kuriais Tarnybos sprendimas turėtų būti naikinamas, pareiškėjo skundas atmestinas.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu (b. l. 89–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas su 2013 m. balandžio 28 d. skundu kreipėsi į Tarnybą dėl Teismo psichiatrijos tarnybos atsisakymo atlikti veiksmus (atsisakymas išreikštas 2013 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 1S-125), dėl kurių pareiškėjo į Teismo psichiatrijos tarnybą buvo kreiptasi su 2013 m. kovo 30 d. skundu. Teismas visiškai neatskleidė 2013 m. kovo 30 d. skundo esmės, iškraipė jo reikalavimus. Teismas neanalizavo kiekvieno pareiškėjo argumento, nurodyto 2013 m. kovo 30 d. skunde. Tuo teismas pažeidė ABTĮ 81 ir 86 straipsnio reikalavimus.

2. Tai, kad teismo sprendimas nemotyvuotas ir nelogiškas, įrodo aplinkybė, kad pareiškėjas iš tikro neprašė Kauno apylinkės teismo teisėjai bei Kauno apylinkės prokurorei paskiri teismo psichiatrinę ekspertizę. Jo reikalavimai buvo kitokie. Taigi, teismas nesuprato bylos esmės, pažeidė ABTĮ 6, 81 ir 86 straipsnių reikalavimus.

3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Teismo psichiatrijos tarnyba netenkinusi pareiškėjo 2013 m. kovo 30 d. skundo „iš esmės“ pasielgė teisingai. Teismas nemotyvavo ir nepaaiškino, ką turėjo omenyje sakydamas „iš esmės“. Tokia išvada prieštarauja Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. I-3301-580/2013, kurioje teismas įpareigojo Teismo psichiatrijos tarnybą teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti V. J. 2013 m. kovo 30 d. skundo 13, 14 ir 20 punktuose keliamus klausimus.

4. Teismas nepagrįstai nenustatė, jog atsakovas, atsisakydamas nagrinėti ir tenkinti pareiškėjo skundą, pažeidė Tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, reikalavimus. Pagrįsdamas šį teiginį pareiškėjas remiasi Tarnybos nuostatų 2, 8, 8.1-8.4, 9.2, 9.4-9.7, 10.38-10.40, 10.46, 11, 11.1-11.7, 11.14-11.16 punktais. Apelianto manymu, teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas.

5. Sveikatos apsaugos ministerijos teisės skyrius pareiškėjui pranešė, kad už Teismo psichiatrijos tarnybos darbo kokybę ir akreditavimą atsakingas atsakovas, todėl skundo nagrinėjimui neturi reikšmės Taisyklių 40 punktas, kuriame nustatyta, jog asmuo, nesutinkantis su Teismo psichiatrijos tarnybos atsakymu į jo prašymą (skundą), turi teisę paduoti skundą Administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui.

6. Apelianto manymu, nepagrįstai netenkintas ir antrasis jo skundo reikalavimas. Atsakovas turėjo būti įpareigotas pagal savo kompetenciją išnagrinėti jo skundą, o tą dalį, kurios nagrinėti jis įgaliojimų neturi, perduoti tokius įgaliojimus turinčiam subjektui (Sveikatos apsaugos ministerijai). Iš pareiškėjo negali būti reikalaujama vykdyti viešojo administravimo procedūrą, ją turi vykdyti atsakovas. Pagal Taisyklių 40 punktą, pareiškėjas galėjo kreiptis į administracinių ginčų komisiją arba į teismą, tačiau šis punktas jo neįpareigoja to daryti.

7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prie bylos medžiagos neprijungė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo neteisėtus veiksmus. Tuo buvo pažeisti ABTĮ 6, 10, 53, 57, 81 ir 86 punktų reikalavimai. Be to, tam, kad byla būtų visapusiškai ir teisingai išnagrinėta, būtina surinkti naujus įrodymus. Teismo psichiatrijos tarnyba nėra įvykdžiusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-3301-580/2013.

8. Byla, apelianto manymu, nepagrįstai nagrinėta jam nedalyvaujant, nors jis ne kartą teismą informavo apie jo laisvės apribojimą. Tuo buvo pažeisti rungimosi proceso, teisės būti išklausytam bei kiti principai.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 100–103) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kurios pateikė pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo:

1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė poziciją, kuri prieštarauja jo pozicijai, išdėstytai 2013 m. kovo 30 d. skunde Teismo psichiatrijos tarnybai. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog neprašė skirti psichiatrinės ekspertizės Kauno apylinkės teismo teisėjai bei prokurorei, kadangi jo 2013 m. kovo 30 d. skundo 3 ir 4 reikalavimuose (psl. 18) jis būtent to ir prašo.

2. Pareiškėjas informuotas apie Taisyklių 40 punkte nustatytą skundų dėl Teismo psichiatrijos tarnybos atsakymų padavimo tvarką. Jis nepagrįstai teigia, kad šioje nuostatoje nustatytas reikalavimas nėra svarbus ir pareiškėjas galėjo kreiptis į kitą, nei nurodyta nuostatoje, subjektą. Pareiškėjas netinkamai interpretuoja Taisyklių 40 punktą.

3. Pareiškėjas netinkamai suvokia ir Tarnybos kompetenciją, kuri apima asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kaip Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencijoje nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių subjektų, teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės atlikimą, bet kuri nėra kompetentinga vertinti tokių subjektų priimamų administracinių sprendimų (šiuo atveju, Teismo psichiatrijos tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. rašto Nr. 1S-125 „Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo ir kitų veiksmų“) teisėtumo ir pagrįstumo.

4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Tarnyba tą skundo dalį, kuri nėra priskirta jos kompetencijai, galėjo perduoti nagrinėti Sveikatos apsaugos ministerijai, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo teisės aktais laiduojamos galimybės perduoti pareiškėjo skundą nagrinėti kitam subjektui (Tarnyba nėra įgaliota ir negali įgyvendinti asmens teisės kreiptis į teismą ar kitą ginčus nagrinėjantį subjektą).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. J. ginčija Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. D2-6957-(1.20), kuris priimtas atsakant į pareiškėjo 2013 m. balandžio 28 d. skundą (Tarnyboje gautas 2013 m. gegužės 3 d., registracijos Nr. D1-2282).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 28 d. skundu, adresuotu Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovui, prašė: „1) ištirti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2013-04-19 administraciniu aktu Nr. 1S-125 pranešto atsisakymo atlikti veiksmus į pareiškėjo 2013-03-30 skundą pagrįstumą ir teisėtumą, nustatyti ir pranešti už tinkamo atsakymo neparengimą atsakingus asmenis, jiems taikyti tarnybinės atsakomybės priemones, pareiškėjui pateikti tyrimo išvadas raštu; 2) pareiškėjui išaiškinti teisinį pagrindą ir būdus, kuriais jis gali apginti savo pažeistas teises nuo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos; 3) nuo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apginti pažeistas su pareiškėjo 2013-03-30 skundu Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos susijusias pareiškėjo teises, apie veiksmus pranešti raštu; 4) įpareigoti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos vietoj 2013-04-19 administracinio akto Nr. 1S-125, tinkamai, pilnai ir išsamiai atsakyti į pareiškėjo 2013-03-30 skundą iš naujo; 5) pareiškėjui raštu pranešti teisinį skundo nagrinėjimo pagrindą ir konkrečiai cituoti teisės aktų straipsnius bei jų punktus, kuriais remiantis šis pareiškėjo skundas bus nagrinėjamas/išnagrinėtas“. Taigi, pareiškėjas į atsakovą kreipėsi, siekdamas, kad Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos ištirtų ir įvertintų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. raštą Nr. 1S-125 bei šios Tarnybos veiksmus (neveikimą).

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos funkcijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839) normos, pagal kurias Tarnybos paskirtis yra organizuoti ir koordinuoti fizinių ir juridinių asmenų vykdomos sveikatos priežiūros veiklos, naudojamų sveikatos priežiūros technologijų vertinimą, medicinos prietaisų atitikties būtiniesiems reikalavimams vertinimo valdymą, naudojamų medicinos prietaisų našumą ir efektyvumą, siekiant užtikrinti saugių, efektyvių ir tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygas. Pagrindiniams Tarnybos veiklos tikslams, be kita ko, priskiriama ir teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę bei pacientų saugos kontrolę (Nuostatų 9.6 ir 9.7 p.). Iš minėtų teisės normų matyti, kad atsakovui nėra suteikta teisė vertinti klausimų, nesusijusių su sveikatos priežiūros veikla kitoje institucijoje, šiuo atveju – Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos paruoštą atsakymą į asmens skundą, kuriame keliami prašymai (klausimai) dėl šios tarnybos kompetencijai nepriskirtų veiksmų atlikimo (pvz., dėl kreipimosi į apylinkės teismo pirmininką panaikinti teisėjos priimtą nutartį dėl ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimo V. J.; dėl kreipimosi į apylinkės teismo pirmininką dėl ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimo teisėjai; dėl kreipimosi į apylinkės teismo pirmininką ir generalinį prokurorą dėl psichiatrinės ekspertizės paskyrimo prokurorei ir pan.). Akivaizdu, kad pareiškėjo 2013 m. kovo 30 d. skunde keliami prašymai nėra susiję su sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės bei pacientų saugos kontrolės vykdymu.

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo 20.5 punkte nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu Tarnyba neturi įgaliojimų nagrinėti skundo pagal įgaliojimus, nustatytus Tarnybos nuostatuose.

Todėl Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba nagrinėjamoje byloje pareiškėjo ginčijamame administraciniame akte visiškai pagrįstai nurodė, kad vadovaujantis Aprašo 20.5 punkto nuostatomis Tarnyba nėra kompetentinga nagrinėti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. pateikto rašto Nr. 1S-125 „Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo ir kitų veiksmų“. Atsakovas taip pat nurodė pareiškėjui kokia tvarka ir kokiam konkrečiai subjektui minėtas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos raštas gali būti apskųstas remiantis Asmenų aptarnavimo ir jų prašymų ir skundų nagrinėjimo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnyboje taisyklių (patvirtintų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktoriaus 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 12 P-38) 40 punktu.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjas, nesutikdamas su Teismo psichiatrijos tarnybos sprendimu, galėjo jį apskųsti arba administracinių ginčų komisijai, arba administraciniam teismui, ir tokio skundo padavimas yra išimtinai besiskundžiančio asmens teisė ir jo valios išraiška. Todėl atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjo 2013 m. balandžio 28 d. skundą perduoti nagrinėti kitam viešojo administravimo subjektui.

Atsakydama į kitus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrodymais, juos įvertino laikydamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies reikalavimų, ir padarė teisingas išvadas.

Ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (administracinėje byloje Nr. I-3301-580/2013) įpareigojo Valstybinę teismo psichiatrijos tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktų nustatyta išnagrinėti V. J. 2013 m. kovo 30 d. skundo 13, 14 ir 20 punktuose keliamus klausimus (prašymus) (šie prašymai susiję tik su atitinkamos informacijos pateikimu) ir teisės aktų nustatyta tvarka pateikti atsakymą, nagrinėjamoje byloje jokios reikšmės neturi. Nagrinėjmos bylos ginčo dalykas yra visiškai kitas, - ne Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 1S-125 (kurį, pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta tvarka, apygardos administraciniam teismui apskundė pareiškėjas ir dėl kurio teismo priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs), o Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. D2-6957-(1.20) dėl pareiškėjo 2013 m. balandžio 28 d. skundo teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalį bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. apie Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdį, vykusį 2013 m. rugsėjo 10 d., buvo pranešta 2013 m. rugpjūčio 31 d. asmeniškai (b. l. 77). Jokių prašymų atidėti bylos nagrinėjimą pareiškėjas teismui nepateikė. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pareiškėjui nedalyvaujant, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė.

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė