A-442-1644-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1644/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03360-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 60 000 Lt neturtinei žalai, patirtai 2011 m. birželio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 20 d. laikotarpiu, atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m, periodiškai buvo kalinamas su 3 asmenimis. Vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punktu ir teigia, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis ir žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą. Pažymi, kad deliktinės atsakomybės atveju, kai žala padaroma dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, ją atlyginti privalo valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valdžios institucijų darbuotojo kaltės. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir teigia, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, patiria žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teigia, jog dėl atsakovo veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko dvasinis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, mažiau bendrauja su aplinkiniais, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pirmą kartą J. R. į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. birželio 7 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 152, o 2011 m. liepos 19 d. išvežtas į Lazdijų areštinę. 2012 m. rugpjūčio 31 d. jis paleistas į laisvę, nes atliko bausmę. 2012 m. rugsėjo 11 d. J. R. į Lukiškių TI-K atvežtas antrą kartą ir uždarytas į kamerą Nr. 115, vėliau laikytas kamerose Nr. 298, 126, 145, 193, 189, 147, 121, 302, 278, 109, 326, 297, 117, 287, 104, 125, 193, 330, 299A, 300. Laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas dažnai vežtas į Lazdijų areštinę, Kauno tardymo izoliatorių ir Marijampolės areštinę.

Pažymėjo, kad dalį kalinimo laiko vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, kai kuriais laikotarpiais J. R. Lukiškių TI-K nebuvo laikomas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius (954) nuolat viršijamas. Pažymi, kad, skirstant asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus.

Administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Atkreipia dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, o reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti.

Lukiškių TI-K taip pat yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Vadovaujasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu ir teigia, kad Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinti pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Nurodo, kad žalos atlyginimas įstatymo yra siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Vadovaujasi CK 6.271 straipsniu ir teigia, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose, todėl nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė J. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikytas dviem periodais, t. y. nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. Remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010-05-14) 1.3.1 punktu, numatančiu, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., bei įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, 338 dienas kamerų plotas neatitiko nustatytos minimalios vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos, o laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, teisės aktuose nustatytų ploto normų nesilaikyta 300,5 dienos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas atkreipė dėmesį, jog pradinis prisitaikymo prie prastų sąlygų laikotarpis sukelia asmeniui ypač rimtų psichinių ir fizinių sunkumų. Pareiškėjas dėl kalinimo perpildytose kamerose praleido 638,5 dienas beveik nepertraukiamai. Aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio psichine sveikata. Teismas konstatavo, jog buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.), tuo neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas laikytas beveik 2 metus) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, teismų praktiką panašiose bylose, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 6 000 Lt.

III. Apeliaciniu skundu J. R. prašo tenkinti jo skundą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Mano, jog teismas tinkamai neįvertino, jog jis netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas itin ilgai, dėl ko patyrė didelių moralinių ir psichologinių išgyvenimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 15-22, 25-32) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais, t. y. nuo 2011 m. birželio 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. Lukiškių TI-K su pertraukomis iš viso buvo kalinamas 666 paras. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (periodiškai svyravo nuo 1,21 kv. m iki 3,52 kv. m.) su pertraukomis truko 638,5 paros.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčo laikotarpiais pareiškėjas, nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, buvo laikomas tik 27,5 dienos (kai 2011 m. birželio 8 d., 2011 m. rugpjūčio 1 d., 2011 m. gruodžio 2 d. rytais, 2011 m. gruodžio 3-4 d., 2011 m. gruodžio 21 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. sausio 4 d., 2012 m. vasario 3 d., 2012 m. gegužės 4 d. rytais, 2012 m. gegužės 10-15 d., 2012 m. gegužės 25-29 d., 2012 m. gegužės 30 d. ryte, 2012 m. birželio 12 d., 2012 m. birželio 13 d. ryte, 2012 m. liepos 8 d. vakare, 2012 m. liepos 9 d. ir 2012 m. liepos 19 d. rytais, 2012 m. rugpjūčio 7 d., 2012 m. rugpjūčio 24 d. ryte, kai pareiškėjas laikytas kamerose Nr. 152, 298, 116, 286, 285, 359, 404, 391, 252, 257, 254, 381, 274 ir 271 vienas arba su kitu asmeniu, o didesnio ploto kamerose – 9–11 asmenų; 2012 m. lapkričio 13 d. vakare, 2013 m. sausio 22 d. ryte, 2013 m. gegužės 2 d. ryte, 2013 m. gegužės 29 d., 2013 m. gegužės 30 d. ryte, 2013 m. birželio 21 d. vakare, 2013-07 m. liepos 22 d. ir 2013 m. rugpjūčio 14 d., kai kamerose Nr. 112, 147, 326, 287, 104, 193 ir 330 laikytas su dar vienu asmeniu). Tuo metu pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m (svyravo nuo 3,745 kv. m. iki 17,135 kv. m. vienam asmeniui). Taigi, pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 666 paras, iš kurių 27,5 paros jam buvo užtikrintas minimalus kameros plotas, todėl jo kalinimas pažeidžiant minėtą reikalavimą truko 638 dienas ir pusdienį. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų kalinamiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Tačiau atsižvelgtina į tai, jog ilgą laikotarpį buvo ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, kas neabejotinai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Be to, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo neigiama patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nors toks kalinimas ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 6000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, paties pareiškėjo elgesį pažeidimo metu ir tai, kad pareiškėjas per visą pažeidimo laikotarpį delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus gana ilgam terminui nuo pažeidimo pradžios), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą nėra pagrindo vertinti pareiškėjo nurodyta 60 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 9 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 9 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 9 000 Lt (devynis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys