A-143-841-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-841/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01625-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–23), kurį patikslino (1 t., b. l. 144–145), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 39 punktas tiek, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams; 2) panaikinti Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. O3-135 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas); 3) įpareigoti Komisiją, laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv) ir, atsižvelgiant į tai, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainų dedamąsias; 4) panaikinti Komisijos 2013 m. gegužės 24 d. nutarimą Nr. O3-178 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. O3-135 „Dėl karšto vandens kainų dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ nustatymo“ klaidos ištaisymo“ (toliau – ir Nutarimas dėl klaidos ištaisymo); 5) skirti byloje ekspertizę, pavedant ją atlikti UAB „Cowi Lietuva“.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas Nutarimas yra neteisėtas, nes jis buvo priimtas vadovaujantis neteisėtai pritaikytu 5 proc. leistinų karšto vandens netekčių dydžiu. Pareiškėjo teigimu, leistinų karšto vandens netekčių dydis reikšmingas apskaičiuojant planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose vartotojams) karšto vandens kiekį (Metodikos 39 p.), kuris reikšmingas apskaičiuojant tiek karšto vandens pastoviąją, tiek ir kintamąją dedamąsias (Metodikos 45, 46 p.). Skundžiamas Nutarimas savo turiniu prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Metodikos 33, 39 punktams, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams.

Pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu (2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004 ir 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003) ir CK 4.76 straipsniu, karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjui taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t. y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose. Šiuo atveju, pareiškėjo teigimu, nėra jokių įrodymų, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekis (kaip jis suprantamas pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 18 dalies apibrėžimą) susidaro ne daugiabučio namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose (namo šildymo ir karšto vandens sistemoje) ar dėl trečiųjų asmenų (karšto vandens tiekėjo), o ne dėl butų savininkų kaltės. Vadinasi, atsakovas turėjo taikyti ne 5 proc., o faktinį karšto vandens netekčių dydį, t. y. 19,2 proc.

Nurodė, kad faktinės karšto vandens netektys atsiranda dėl nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad karšto vandens tiekėjai pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. rugsėjo 27 d.) Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 231.12 punktą nuolat atlieka kontrolinius viso namo butų karšto vandens skaitiklių parodymų patikrinimus, tačiau nepaskirstytas karšto vandens kiekis išlieka. Kai apskaitos prietaisų rodmenys nuskaitomi įrengus nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, skirtumo tarp faktiškai suvartoto (pagal namo įvadinį skaitiklį) ir deklaruoto (nuskaitytų nuotoliniu būdu skaitiklių parodymų suma) karšto vandens teoriškai turėtų nelikti, nes visas faktiškai suvartotas karšto vandens kiekis užfiksuojamas karšto vandens tiekėjo sistemoje, tačiau Metodikos 39 punkte vis tiek numatyta 5 proc. netekčių riba, net ir įrengus nuotolinio nuskaitymo įrangą. Lietuvos metrologijos inspekcija patvirtina, kad nėra jokių įrodymų, jog pačių vartotojų per pastaruosius 10–15 metų įsirengti karšto vandens skaitikliai yra sugadinti ar netinkami naudoti, lygiai kaip nėra jokių įrodymų, kad šių skaitiklių metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs/vartotojai nėra laiku atlikę šių skaitiklių metrologinės patikros. Be to, net jei šiuo metu karšto vandens apskaita butuose, kur tebėra įrengti vartotojams priklausantys karšto vandens skaitikliai, yra „nesutvarkyta/netvarkinga“, t. y. tokių skaitiklių metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs, ir šiuo atveju tai reikštų tik, kad atskirų butuose esančių karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros nuokrypis yra didesnis nei leidžiama pagal galiojančius teisės aktus. Atskirų karšto vandens skaitiklių paklaidos didėjimo ar mažėjimo linkmė (tiek leistinų paklaidų ribose, tiek net ir jas viršijant) tiesiog fiziškai negali būti nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymo priežastimi.

Teigė, kad kaip karšto vandens tiekėjas tinkamai vykdo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, sutartis su konkurso laimėtoju buvo pasirašyta 2011 m. gegužės 12 d., tačiau ne visuose karšto vandens vartotojų butuose skaitiklius įmanoma įrengti, nes nesutinka patys vartotojai. Be to, kredito institucijos ir bankai atsisakė finansuoti tokią veiklą dėl ydingo Metodikos kainodaros reguliavimo, nevertinant faktinių karšto vandens netekčių daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemose.

Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1-1070 buvo suderintas/pratęstas atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo/aptarnavimo veiklos planas, jo vykdymo terminą pratęsiant iki 2017 m. kovo 1 d. Kol nėra pasibaigęs terminas sutvarkyti karšto vandens apskaitą visuose teritorijos namuose, tol nėra jokio pagrindo teigti, kad karšto vandens tiekėjas netinkamai vykdo savo pareigas. Teisės aktuose nėra nurodyta, kokias būtent prievoles turi vykdyti karšto vandens tiekėjas ir kurios iš šių prievolių turi/gali būti įvykdytos iš karto, o kurios – per kitų teisės aktų numatytą tam objektyviai reikalingą laikotarpį (atidedamoji sąlyga).

Be to, nėra numatytas ir tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti paminėtą pareigą. Tai pripažįsta ir pats atsakovas, kreipdamasis į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. R2-908, kuriame prašė spręsti klausimus, susijusius su karšto vandens apskaitos prietaisų išmontavimu, perėmimu, išpirkimu ir jų įrengimu, kai gyventojai trukdys įrengti karšto vandens tiekėjui priklausančius apskaitos prietaisus, norėdami išvengti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio.

Pareiškėjo teigimu, pakeisti visus gyventojams priklausančius karšto vandens skaitiklius yra neįmanoma, nes pagal Taisyklių reglamentavimą iki 2010 m. lapkričio 1 d. būtent patys karšto vandens vartotojai per paskutinius 10–15 metų savo butuose įsirengė dešimtis tūkstančių jiems nuosavybės teise priklausančių skaitiklių ir nei vienas iš šių vartotojų pareiškėjui nemoka atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio, nes toks mokestis yra skaičiuojamas tik už naujų, karšto vandens tiekėjui priklausančių ir jo įrengtų karšto vandens skaitiklių priežiūrą.

Tvirtino, kad Metodikos 39 punkte nurodytos teorinės netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos dėl CK 4.76 straipsnio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, kad karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjui taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t. y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose. Be to, jos negalėjo būti taikomos ir dėl to, kad jų taikymas susietas su aplinkybe, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, kurių pareiškėjo aptarnaujamose savivaldybėse dar nėra. Tiek Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, tiek Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje ir Metodikos 33 punkte yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas nustatant energijos resurso kainas vartotojams, o vadovaujantis Metodikos 37 bei 39 punktais galima teigti, kad 5 ir 10 proc. (su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Taigi 5 ir 10 proc. karšto vandens netektys galimos tik dėl metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, kuriuos gyventojų butuose turi įrengti karšto vandens tiekėjas. Vadinasi, Komisija planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis ir tuo pagrindu nustatydama karšto vandens kainų dedamąsias, padarė prielaidą, kad Vilniaus savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, o tai neatitinka tikrovės ir atsakovas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį (objektyvumo principą) ir 8 straipsnį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012).

Pareiškėjo nuomone, pagal Metodikos 39 punktą, į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens. Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtinti du skirtingi normatyvai 5 proc. (kai įrengta nuotolinio nuskaitymo įranga) ir 10 proc. (kai nuotolinio nuskaitymo įranga neįrengta, tačiau jau įrengti nauji, karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens skaitikliai). Apskaitos prietaiso parodymų tikslumas nuo to, ar įrengta nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema, nepriklauso. Nuotolinio nuskaitymo įranga atlieka tik apskaitos prietaisų užfiksuotų duomenų perdavimą ir nedaro jiems įtakos. Dėl tokio Komisijos nutarimo jis yra diskriminuojamas kitų subjektų atžvilgiu ir taip, be kita ko, pažeidžiamas ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Atkreipė dėmesį, jog pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105 patvirtintą Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodiką (toliau – ir Mokesčio skaičiavimo metodika) atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį nustato savivaldybių tarybos, o ne Komisija. Būtent savivaldybės institucija ir nustato, kokiais terminais karšto vandens tiekėjas privalo įrengti apskaitos prietaisus. Mokesčio skaičiavimo metodikos 3 punkte numatyta, kad paminėtas mokestis yra grindžiamas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principu.

Teigė, kad Komisija Nutarime neatsižvelgė, jog jis vartotojų butuose realizavo mažiau nei 95 proc. vartotojų daugiabučių namų įvaduose suvartoto geriamojo vandens ir todėl patyrė daugiau nei 5 proc. Komisijos numatytų karšto vandens nuostolių. Komisijai nustačius pastoviąją ir kintamąją karšto vandens dedamąsias, neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Karšto vandens tiekimo veikla yra kryžmiškai nesubsidijuojama, o šiai investicijai pareiškėjas nuosavų lėšų neturi ir gali ją vykdyti tik skolintomis lėšomis, kurių nei viena kredito įstaiga nesuteikia būtent dėl veiklos nuostolingumo. Atsakovas nepaiso Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniuose nustatytų objektyvumo ir proporcingumo principų, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl būtinųjų sąnaudų padengimo. Be to, atsakovas neatliko lyginamosios analizės, kaip tai numato Metodikos 34 punktas, nes, pareiškėjo manymu, nustatant jo karšto vandens netektis, turi būti naudojami lyginamieji rodikliai tik tų karšto vandens tiekėjų, kurie karšto vandens tiekėjais tapo tik nuo 2010 m. gegužės 1 d., t. y. eliminuojant tuos karšto vandens tiekėjus, kurie šią veiklą vykdo jau daug metų ir turėjo pakankamai laiko atlikti būtinas investicijas netekčių sumažinimui. Pareiškėjas tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens tiekėju be jokio pereinamojo laikotarpio, iš karto užtikrinti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje karšto vandens tiekėjui numatytų pareigų neturi jokių galimybių. Tai patvirtina ir pats atsakovas, akcentuodamas, jog iki 2009–2010 m. teisės aktų pasikeitimų, naujai sureglamentuojančių karšto vandens tiekimą (ir realiai pradėtų taikyti nuo 2010 m. gegužės 1 d.), įsigaliojimo ir taikymo karšto vandens tiekėjų funkcijų šilumos tiekėjai vykdyti neprivalėjo. Pabrėžė, kad Komisija iki 2010 m. gegužės 1 d. nėra nė karto nustačiusi karšto vandens kainos.

Pažymėjo, jog Nutarime dėl karšto vandens nustatyta pastovioji dedamoji 1,12 Lt/m3 apskaičiuota pažeidžiant Metodikos 46 punktą, nes Komisijos skaičiavimuose pastoviųjų sąnaudų ir normatyvinio pelno suma išdalijama ne planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui (5 053,2 tūkst. m3), bet geriamojo vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti, kiekiui (5 318,4 tūkst. m3). Taigi, skaičiuojant pastoviąją karšto vandens kainos dedamąją, Komisija ne tik kad nepripažįsta faktinių pareiškėjo karšto vandens netekčių (19,2 proc.), bet ir neįvertino 5 proc. netekčių. Karšto vandens kainos pastovioji dedamoji nustatyta mažesnė, nei turėtų būti pagal Metodikos 46 punktą. Taip pat pareiškėjas nesutiko ir su Nutarimu dėl klaidos ištaisymo, nes juo atsakovas padidino pastoviąją karšto vandens kainos dedamąją, įvertinęs planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį su 5 proc. karšto vandens netektimis, tačiau šis padidinimas, pareiškėjo teigimu, nebuvo pakankamas, todėl Nutarimas dėl klaidos ištaisymo turi būti panaikintas tais pačiais motyvais ir teisiniais pagrindais, kaip ir Nutarimas.

Pareiškėjas, be to, teigė, kad Metodikos 39 punktas galbūt prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, Metodikos 33 punktui bei teisės principams. Pagal Metodikos 37 punktą, skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis.

Metodikos 39 punkte nustatyta, kad planuojamas realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose, pagal gyventojų deklaruotus ar kitaip priskirtus suvartojimo kiekius) karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, paminėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.

Pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu būtų sutinkama su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punktas gali būti taikomas ir nesant įrengtų skaitiklių, o faktines daugiabučių namų viduje susidarančias karšto vandens netektis (viršijančias 5 ar 10 proc.) priskirti pradedančio veiklą karšto vandens tiekėjo nuostoliams, tai prieštarautų paminėtiems teisės aktams, nes Metodikos 39 punkte nustatytos 5 ir 10 proc. (su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos turėtų būti taikomos tik tada, kai daugiabučiuose namuose jau yra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti, metrologiškai patikrinta apskaitos sistema.

Kita vertus, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui tiek, kiek jame nėra numatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, jeigu daugiabučiuose namuose dar nėra įrengtos karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Tai, pareiškėjo manymu, yra legislatyvinė omisija, kuri pažeidžia ne tik paminėtus teisės aktus, bet ir teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisėtumo, teisinės valstybės principus.

Pareiškėjas teigė, kad, vadovaujantis nediskriminavimo principu, šios pareigos įgyvendinimas turi būti diferencijuotas atsižvelgiant į tai, kada karšto vandens tiekėjas faktiškai pradėjo vykdyti karšto vandens tiekimo veiklą ir ar objektyviai turėjo galimybę visiems vartotojams įrengti metrologiškai patikrintus skaitiklius. Be to, tai pripažino ir pati Komisija.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 80–94, 150–151) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl Metodikos 39 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, nes, pirmiausia, pareiškėjas, sąmoningai išskirdamas ir nesistemiškai interpretuodamas pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, sukuria ydingą situaciją, kuri būtent ir suponuoja teisės normos prieštaringumą. Šiuo atveju pareiškėjas prioritetą teikia būtinųjų sąnaudų padengimo principui ir neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. Atkreipė dėmesį, jog 2003 m. gegužės 20 d. priimto Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų (1 str. 2 d. 1 p.) yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Šis tikslas perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Todėl Komisija, įgyvendindama reguliuojamų kainų politiką, privalo sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant vandens vartotojams kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Pagal Metodikos 34 punktą, Komisija vertina įmonės vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumą bei sąnaudų pagrįstumą atlikdama lyginamąją analizę, t. y. lygindama tiekėjo veiklą su tam tikrai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla, o, nustatydama kainas, nustato ir efektyvumo didinimo užduotis. Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai.

Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad 5 ir 10 proc. (su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, nes tai Metodikoje nėra numatyta. Karšto vandens tiekėjo pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra numatyta Šilumos ūkio įstatyme (15 str. 2 d.), o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį (Mokesčio skaičiavimo metodikos 17 p.). Vadinasi, metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu. Be to, pagal Metodikos 39 punktą, faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc. priklausomai nuo duomenų nuskaitymo būdo). Atsakovas, pagrįsdamas savo poziciją, nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4126-629/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012 ir 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-447/2013.

Teigė, kad teisės aktuose nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose. Taigi taip suteikiama laisvė pačiam karšto vandens tiekėjui, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti numatytus įpareigojimus, o tuo pačiu ir prisiimti atsakomybę bei galimas neigiamas pasekmes. Taikant sisteminį ir teleologinį teisės normų aiškinimo metodus, galima pagrįstai teigti, jog 5 ar 10 proc. leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t. y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu – karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Karšto vandens kainų nustatymo, t. y. pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, nelemia ir karšto vandens apskaitos prietaisų atitikimas metrologinės patikros reikalavimams bei apskaitos prietaisų nuosavybė (apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojams). Ir nors pareiškėjas savo argumentus dėl leistinų karšto vandens netekčių ribojimo, nustatant karšto vandens kainas, neteisėtumą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika (2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004), tačiau atsakovas, neginčydamas fakto, kad karštas vanduo yra geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, teigė, kad tai yra skirtingos paslaugų teikimo veiklos, o pareiškėjo teiginiai, jog karšto vandens netektys, kaip ir geriamojo vandens netektys, privalo būti padengiamos bendrojo objekto savininkų, yra teisiškai nepagrįsti. Be to, būtent šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d.) suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), o to neįgyvendinus – pačiam atsakyti už nuostolių atsiradimą ir prisiimti atsakomybę. Tai atitinka Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-979-602/2010 išdėstytą poziciją.

Atsakovo manymu, tiek būtinas paruošti vandens kiekis (Metodikos 37 p.), kuris pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos (Metodikos 40.1 p.) yra nustatomos atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Atsakovas, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjo informacija, kad jis iki 2017 m. pradžios daugiabučių namų vartotojams planuoja įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Todėl teiginys, kad Komisija skaičiavimuose vadovavosi tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatoms, yra nepagrįstas. Taip pat pabrėžė, kad teisingo ir laiku karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos paminėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir laiku karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir laiku karšto vandens suvartojimą ir taip sumažinti karšto vandens netektis. Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos.

Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginys, kad karšto vandens tiekimo veikla jam yra nauja, neatitinka tikrovės, nes jam jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios Komisijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-242 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“, o nustatant karšto vandens dedamąsias taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Atsakovas nesutiko, kad pastovioji karšto vandens kaina nustatyta pažeidžiant Metodikos 16 punkto nuostatas, nes jos skaičiavimuose atsiradusi klaida buvo pastebėta ir ištaisyta po skundžiamo Nutarimo priėmimo – 2013 m. gegužės 23 d. posėdyje, priimant Nutarimą dėl klaidos ištaisymo.

Nurodė, kad kreiptis su prašymu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 39 punkto galimo prieštaravimo Šilumos ūkio įstatymui, Energetikos įstatymui, CK ir teisės principams pagrindo nėra, nes Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugų šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai. Tiek iš Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, tiek iš Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalies matyti, kad karšto vandens kaina yra valstybės reguliuojama, vadinasi, Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas (karšto vandens kainos dedamąsias), turi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą, tvirtindama Metodiką, atsižvelgti į šiame straipsnyje nustatytus kriterijus, tuo pačiu užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą.

Metodikos 39 punktas reglamentuoja planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, kadangi pareiškėjas Komisijai pateiktame karšto vandens kainos dedamųjų projekte nurodė, kad daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl, skaičiuojant karšto vandens kainos kintamąją dedamąją, buvo įvertintos 5 proc. leistinos netektys. Suvartoto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal Metodikos 38 punktą, kuris perkeltas iš Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis (Metodikos 39 p.) nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus leistinas netektis daugiabučių namų tinkluose, todėl jo nustatymą sąlygoja ne būtinas paruošti karšto vandens kiekis (kaip teigė pareiškėjas), bet leistinos netektys.

Skirtumas tarp paruošto ir vartotojams patiekto karšto vandens kiekio (užfiksuoto įvadiniu apskaitos prietaisu) bei vartotojų sunaudoto (pagal butuose esančių apskaitos prietaisų rodmenis deklaruoto) vandens kiekio yra 19,2 proc., kuris gali susidaryti dėl apskaitos prietaisų paklaidų, vandens temperatūros skirtumo, karšto vandens vartojimo ypatumų. Dėl to Metodikoje yra numatytos 10 arba 5 proc. leistinos netektys (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo), tačiau didžiausias skirtumas tarp faktiškai paruošto ir nupirkto karšto vandens susidaro dėl vartotojų ne laiku ir nesąžiningai deklaruoto karšto vandens.

Kadangi pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos paminėtos sistemos įrengimo, nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Kai apskaitos prietaisų rodmenys nuskaitomi įrengus nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, skirtumo tarp faktiškai suvartoto ir deklaruoto karšto vandens nelieka, nes visas faktiškai suvartotas karšto vandens kiekis užfiksuojamas karšto vandens tiekėjo sistemoje.

Atsakovas paminėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. gruodžio 4 d., 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimus ir akcentavo, jog konstitucinė valstybės pareiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyvendinta, pirmiausia, įstatymų leidėjui nustatant bendrąsias ir, atsižvelgiant į konkrečią reguliuojamos ūkinės veikos specifiką, specialiąsias vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemones.

Taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-362/2004 ir 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-12/2007, nurodydamas, jog Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais, o konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai. Dėl būtinumo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011.

Komisija nesutiko su tariamu Metodikos 39 punkto reglamentavimo trūkumu, kad, kiek jame nenumatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengtos karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos, galima įvardyti kaip legislatyvinę omisiją, ir nurodė Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą. Metodikoje, skirtingai nei teigė pareiškėjas, yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengtos karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Todėl šiuo atveju nelieka vieno iš dviejų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytų būtinų tiek legislatyvinės omisijos, tiek teisės spragos požymių – būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (šiuo atveju – Šilumos ūkio įstatymas) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai.

Be to, pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigė, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, nes jis negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir priimdama skundžiamą Nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjas, būdamas atidus bei pakankamai rūpestingas, privalėjo žinoti paminėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių. Pagrįsdamas šį teiginį, atsakovas nurodė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. liepos 15 d. sprendimą Di Lenardo ir Dilexport, C37/02 ir C38/02 bylą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu (1 t., b. l. 167–179) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo ir Nutarimo dėl klaidos ištaisymo, kuriais Komisija, atsižvelgusi į Šilumos ūkio įstatymą ir Metodiką, pareiškėjui nustatė karšto vandens kainos dedamąsias dalis, t. y. iš esmės pareiškėjas ginčija atsakovo pritaikytas 5 proc. leistinas karšto vandens netektis.

Teismas vadovavosi Energetikos įstatymo (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2093 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 30 d.) 19 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, Šilumos ūkio įstatymo (2013 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. XII-192 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. balandžio 1 d.) 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 4 dalimi, Metodikos (2012 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. O3-353 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. lapkričio 16 d.) 3.2, 34 punktais. Teismas padarė išvadą, kad Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje ir ji, įgyvendindama reguliuojamų kainų politiką, privalo sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant vandens vartotojams kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis, t. y.

Komisija turi diskrecijos teisę tvirtinti Metodiką, kuri yra privaloma visiems Šilumos ūkio įstatymo numatytiems subjektams, skaičiuojantiems ir nustatantiems karšto vandens dedamąsias (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013). Atsižvelgęs į Metodikos 39 punktą, teismas padarė išvadą, kad šiame punkte nustatytinos leistinos 5 proc. ir 10 proc. karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, jog karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas karšto vandens netektis.

Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-12/2007). Teismas taip pat vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2, 3 dalimis, Mokesčio skaičiavimo metodikos 17 punktu. Teismo nuomone, metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu.

Todėl pareiškėjo teiginį, kad 5 ir 10 proc. (su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, atmetė kaip nepagrįstą, nes neatitinka karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimą ir nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai.

Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Šiuos argumentus patvirtino ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013). Pabrėžė, kad karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra nustatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį.

Teismas taip pat vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-250 redakcija, galiojusi nuo 2009 m. liepos 1 d.) 2 straipsnio 18 dalimi, 32 straipsnio 9 dalimi, Metodikos 33 punktu. Pažymėjo, jog, pareiškėjo teigimu, faktinės karšto vandens netektys atsiranda dėl nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių, ir nors nuolat atlieka kontrolinius viso namo butų karšto vandens skaitiklių parodymų patikrinimus, tačiau nepaskirstytasis karšto vandens kiekis išlieka. Vertindamas šį argumentą, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad teisingo ir laiku karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją.

Pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos paminėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir laiku karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir laiku karšto vandens suvartojimą ir taip sumažinti karšto vandens netektis.

Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad Metodikos 39 punkte nurodytos leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose yra būtent tos, kurios susidaro dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Todėl, teismo nuomone, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Metodikos 39 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija pastoviąją karšto vandens kainą, kuri nustatyta pažeidžiant Metodikos 46 punktą, t. y. Komisijos skaičiavimuose pastoviųjų sąnaudų ir normatyvinio pelno suma išdalijama ne planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui (5 053,2 tūkst. m3), bet geriamojo vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti, kiekiui (5 318,4 tūkst. m3). Teismas atsižvelgė į Metodikos 46 punktą. Nustatė, kad Komisijos skaičiavimuose atsiradusi klaida buvo ištaisyta, įvertinus tai, jog atliekant kainos skaičiavimo veiksmus būtinosios 5 964,8 tūkst. Lt pajamos padalintos ne iš planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio, kaip tai numatyta Metodikos 46 punkte, o iš planuojamo paruošti karšto vandens kiekio, t. y. Komisija priėmė Nutarimą dėl klaidos ištaisymo ir nustatė karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją lygią ne – 1,12 Lt/m3, o 1,18 Lt/m3.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad karšto vandens tiekimo veikla jam yra nauja ir karšto vandens tiekėju jis tapo neseniai (nuo 2010 m. gegužės 1 d. be jokio pereinamojo laikotarpio). Kaip patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai, jam jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios Komisijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-242 ir 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-317, ir, nustatant karšto vandens dedamąsias, taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Teismas, be kita ko, atsižvelgė į Metodikos 37, 40.1, 40.2 punktus. Pažymėjo, jog tiek būtinas paruošti vandens kiekis (Metodikos 37 p.), kuris pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos (Metodikos 40.1 p.) yra nustatomos atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Atsakovas, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjo informacija, kad UAB „Vilniaus energija“ iki 2017 m. pradžios daugiabučių namų vartotojams planuoja įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Todėl nepagrįsta pareiškėjo išvada, jog Komisija, apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis ir tuo pagrindu nustatydama karšto vandens dedamąsias, skaičiavimuose vadovavosi tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatoms.

Teismo vertinimu, Nutarimas ir Nutarimas dėl klaidos ištaisymo iš esmės yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo jų panaikinti pareiškėjo nurodytais skundo argumentais; taip pat nėra teisinio pagrindo patenkinti išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti Komisiją, laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv) ir, atsižvelgiant į tai, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainų dedamąsias.

Teismui, įvertinus pareiškėjo argumentus, taip pat pasirėmus pirmiau išdėstytais argumentais, kurių teismas nekartojo, nekilo abejonių dėl Metodikos 39 punkto teisėtumo, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo. Be to, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio nuostata, teismas pažymėjo, kad prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl teismas nėra saistomas proceso šalies argumentų, kuriais grindžiamas būtinumas kreiptis dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nustatymo. Tai pabrėžė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-447/2013. Teismas taip pat pažymėjo, jog Metodikos 39 punkto nuostatos jau buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ne kartą analizuotos kitose administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012), kur teismas akcentavo, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant Metodikos 39 punkto nuostatas, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013).

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 62 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-75/2009, 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011, įvertinęs pareiškėjo prašyme skirti ekspertizę pateiktus klausimus (ar pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį, ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos palūkanų mokėjimui ir paskolos grąžinimui, koks būtų pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius tris šios veiklos metus), nusprendė, kad iš esmės ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, ir konstatavo, jog šis klausimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 1–25) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas bei nemotyvavo dalies savo išvadų (ABTĮ 143 str., 142 str. 2 d. 5 p.). Teismo išvada, kad Komisija galėjo nustatyti 5 proc. netekčių dydį, prieštarauja Metodikos 39 punkto nuostatoms. Padarydamas šią išvadą, teismas ignoravo (visiškai nevertino) skunde išdėstytų argumentų dėl karšto vandens faktinių ir teorinių netekčių taikymo taisyklių. Teismo išvada, kad metrologinės patikros klausimas niekaip nesusijęs su karšto vandens kainos nustatymu, taip pat prieštarauja taikytiniems teisės aktams ir neatitinka faktinių aplinkybių. Teismo pozicija be jokių motyvų nepasisakyti dėl argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria dėl ginčijamų nutarimų taikymo, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pasisakydamas, kad įmonės vykdoma karšto vandens tiekimo veikla nėra nauja, teismas neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes.

2. Sprendimas naikintinas, nes teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 39 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams bei nemotyvavo dalies savo išvadų (ABTĮ 142 str. 1 d., 142 str. 2 d. 5 p.). Skunde nurodė argumentus, įrodančius poreikį kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Metodikos 39 punkto teisėtumą, nes jis prieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

3. Sprendimas naikintinas, nes teismas nepagrįstai atsisakė skirti byloje ekspertizę ir taip paneigė jo teisę į teisminę gynybą, pažeidė reikalavimą atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką (ABTĮ 13 str. 2 d.). Teismas atmetė prašymą dėl ekspertizės skyrimo, nurodydamas, kad ekspertui keliami klausimai susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu, o tai nepriklauso administracinių teismų kompetencijai.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 30–44) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nesutinka su teiginiais, kad skundžiamas sprendimas yra naikintinas dėl netinkamo materialinių teisės normų pritaikymo ir išaiškinimo. Teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes galiojančių materialinės teisės normų kontekste, sistemiškai bei, atsižvelgdamas į administracinių teismų praktiką administracinėse bylose šilumos energijos ir karšto vandens srityse, išanalizavo su nagrinėjama byla susijusius teisės aktus ir padarė tinkamas, teisės aktais pagrįstas išvadas.

2. Teismas pagrįstai nusprendė nesikreipti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes ir administracinių teismų praktiką analogiškose bylose. Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

3. Teismas nurodė, jog, išanalizavus pareiškėjo pateiktus klausimus ekspertui, nustatyta, kad jie susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu, o tai nepriklauso administracinių teismų kompetencijai. Toks sprendimas priimtas tinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes, yra pagrįstas ir priimtas atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškose administracinėse bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas skundžia atsakovo priimtus Nutarimą ir Nutarimą dėl klaidos ištaisymo, kuriais jam, kaip karšto vandens tiekėjui daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams, buvo nustatytos karšto vandens kainos pastovioji ir kintamoji dedamosios. Iš šių atsakovo nutarimų matyti, kad juose nurodytos karšto vandens kainos pastovioji ir kintamoji dedamosios atsakovo buvo nustatytos, vadovaujantis jo patvirtinta Metodikos nuostatomis, tarp jų - Metodikos 39 punktu (2012-11-09 nutarimo Nr. O3-353 redakcija), kuriame yra nurodyta planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatymo taisyklė. Pagal šį punktą, planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Pareiškėjas, nekvestionuodamas atsakovo kompetencijos priimti tokio pobūdžio nutarimus ir būtinumo taikyti Metodikos nuostatas, sprendžiant klausimus dėl karšto vandens kainos pastoviosios ir kintamosios dedamųjų nustatymo, nesutikimą su jo skundžiamais atsakovo nutarimais grindžia, jo manymu, Metodikos 39 punkto nuostatų dėl leistinų karšto vandens netekčių ribojimo (10 ir 5 proc.). neteisėtumu. Pareiškėjo teigimu, susidarančios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų karšto vandens netektys yra fakto, o ne teisės reguliavimo klausimas. Šį savo teiginį pareiškėjas grindžia argumentais dėl aptariamų Metodikos 39 punkto nuostatų, tiek, kiek juose nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, prieštaravimu jo nurodytoms aukštesnės galios teisės normoms (Energetikos įstatymo 19 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., CK 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams).

Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus argumentus dėl Metodikos 39 punkto tariamo neteisėtumo, nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas klausimas dėl šios teisės normos atitikties aukštesnės galios teisės normoms, t. y. klausimas, kuris šioje administracinėje byloje gali būti išspręstas ABTĮ 112 straipsnio nustatyta tvarka.

Pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Aiškindama šią straipsnio dalį, kolegija pirmiausia pažymi, kad kreipimasis į administracinį teismą dėl byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Tai reiškia, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje, tik bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į bylos šalies argumentus dėl būtinumo ištirti byloje taikytino norminio teisės akto (jo dalies) teisėtumą ir pritaręs šiems ar paties teismo iškeltiems argumentams dėl tokio būtinumo, gali kreiptis į tam tikros pakopos administracinį teismą su prašymu ištirti tokio teisės akto (jo dalies) teisėtumą. Tai taip pat reiškia, kad teismas, nesutikdamas su tokį prašymą pateikusios bylos šalies argumentais, turi teisę jo nepatenkinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylos šalies prašymas kreiptis į administracinį teismą dėl byloje taikytino teisės akto (jo dalies) tariamo neteisėtumo ABTĮ taikymo požiūriu nelaikytinas savarankišku teismui paduoto skundo reikalavimu, todėl bylą nagrinėjantis teismas neturi pareigos argumentuoti tokio prašymo nepatenkinimą taip, kaip iš jo yra reikalaujama ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamoje situacijoje, kalbant apie pirmosios instancijos teismo apsisprendimą nesikreipti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, tai reiškia, kad toks pirmosios instancijos teismo apsisprendimas negali būti apeliacinės instancijos teismo kvestionuojamas apeliacine skundo nagrinėjimo tvarka. Todėl apeliaciniame skunde nurodyta tokio pirmosios instancijos teismo apsisprendimo kritika teisės taikymo aspektu negali būti pripažinta pagrįsta.

Pasisakydama dėl paties apeliacinės instancijos teismo pozicijos pareiškėjo keliamo Metodikos 39 punkto teisėtumo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (2012-06-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013-03-06 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-447/2013) buvo pasisakęs dėl tais pačiais argumentais, kaip ir šioje administracinėje byloje, grindžiamų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012) ir pareiškėjo (administracinėje byloje Nr. A525-447/2013) prašymų patikrinti Metodikos 39 punkto teisėtumą. (Pastebėtina, kad nagrinėjamai bylai aktualios 2012-11-09 redakcijos Metodikos 39 punkto nuostatos yra analogiškos paminėtose administracinėse bylose taikytoms šio punkto 2010-05-04 nutarimo Nr. O3-83 redakcijos nuostatoms). Paminėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, akcentuodamas karšto vandens kainodaros valstybės reguliavimo aspektą bei atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, vaidmenį šiame reguliavime, pateikė specialių teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl šios kainodaros (Energetikos ir Šilumos ūkio įstatymų bei Metodikos normų), aiškinimą, kuriuo konstatavo, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos šių teisės aktų taikymo požiūriu yra teisėtos. Kolegija, iš esmės pritardama paminėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytiems argumentams ir sutikdama su šiose bylose pateiktu materialinės teisės normų aiškinimu, taip pat neįžvelgia būtinumo ABTĮ 112 straipsnio nustatyta tvarka patikrinti Metodikos 39 punkto teisėtumą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo skirti byloje ekspertizę ir šiame prašyme jo siūlomų ištirti klausimų, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo tokios ekspertizės vertinimu, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo prašomas atlikti ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, todėl šiame pareiškėjo prašyme keliami klausimai nagrinėjamai bylai nepripažintini reikšmingais (ABTĮ 3 str. 2 d.). Pastebėtina, kad toks pats pareiškėjo ekspertiniam tyrimui keliamų klausimų vertinimas buvo pateiktas ir paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A261-1651/2012 ir Nr. A525-447/2013, kuriose buvo keliami iš esmės tie patys ekspertinio tyrimo klausimai.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu, pareiškėjo apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė