A-822-63-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-63/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00874-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. D. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, KAAT), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, (toliau – ir pataisos namai) 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 29 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. neteisėtai buvo apribota jo laisvė, nes laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,3 kv. m. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas tik apie 10 kv. m, todėl jos nėra pritaikytos patenkinti nuteistųjų poreikių. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų reikalavimų. Šiose kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nors jose nuobaudas atliekantys nuteistieji valgo. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiamos drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos. Pataisos namai neturi higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio-energetinio pasų. Pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, yra užteršta, patalpose nėra evakuacinio išėjimo, langai uždengti grotomis, stogai dengti šiferio danga, kurioje yra asbesto ir tai kenkia sveikatai. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, mažų patalpų asmeninės higienos poreikių užtikrinimui, atsirado palankios sąlygos kenkėjams veistis (pelėms, žiurkėms, tarakonams ir kt.).

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat rėmėsi Lietuvos higienos normoje HN76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 7 straipsnio 1 dalyje, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktuose įtvirtintomis teisėmis į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas teigia dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyręs didžiulę neturtinę žalą, t. y. buvo sutrikdyta jo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nesutiko su skundo argumentais ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas nurodė, jog kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką“ gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko.

Pataisos namų direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie stogo dangos neigiamą poveikį jo sveikatos būklei. Skalbyklos, džiovyklos patalpų plotams teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv. m) pažeista nebuvo. Taip pat, nėra jokių objektyvių duomenų, kad patalpų apšvietimas ir ventiliacija neatitinka reikalavimų bei turi neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatos būklei. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktai pagrįstų duomenų, taigi ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių teisės normų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatomis ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d., išskyrus 15 parų laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d., kai pareiškėjas atliko bausmę baudos izoliatoriaus kameroje, pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam nuteistajam. Teismas nustatė, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą nepagrįstai remiasi Reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ pateiktu gyvenamosios patalpos apibrėžimu. Pažymėjo, kad bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Todėl teismas nesirėmė atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo ir šį plotą perskaičiavo.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika KAAT konstatavo, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nes Pravieniškių pataisos namuose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Todėl, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas pažymėjo, kad pataisos namai pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Teismas iš dalies pagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, kad minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas jam sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, tačiau pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (išvykimai į pasimatymus, kitas įstaigas ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, jog nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d. pareiškėjui teko 2,57 kv. m gyvenamasis plotas, t. y. daugiausiai nutolęs nuo minimalios normos, o likusį laiką pareiškėjas gyveno patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo artimiausias nustatytai teisės aktuose minimaliai gyvenamojo ploto normai, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas buvo tokio pobūdžio, kad to nekompensuotų teismo pripažinimas, jog atsakovas neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vedinimas savaiminis (per orlaides), o asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų, taip pat reikšmingos įvertinant bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, teismo pripažinimas, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Todėl netenkintinas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpų ir kitų nurodomų neatitikimų saugos ir higienos reikalavimams teismas nustatė, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose. Minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto teisės aktai nereglamentuoja. Atsakovas nurodė, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13) . Bylos įrodymai patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Direktoriaus įsakymais pastoviai sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų būklę, dezinfekcijos atlikimą ir t. t. Atsakovas su specializuota įmone UAB „Dezinfa“ yra pasirašęs sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų apskritai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t. t. Tai patvirtina ir Kauno visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys. Vertindamas aukščiau išdėstytus pareiškėjo skundų argumentus teismas taip pat akcentavo, kad tiek BVK 110 straipsnio 3 dalis, tiek Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (taip pat ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.).

Teismas nustatė, kad pateikti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus, be to, dalis statinių dengti šiferio lakštais, pataisos namai neturi energetinio paso. Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka šių pareiškėjo argumentų iš esmės nepaneigė. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Nustatyta, jog pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad atsakovas jam nepagrįstai atsisakė suteikti informaciją apie bausmės atlikimo sąlygas, nuteistųjų skaičių, techninį, higienos pasus ir t. t. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui į jo paklausimą buvo atsakyta raštu iš esmės išsamiai bei tinkamai, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas vilkino atlikti veiksmus arba nepagrįstai atsisakė juos atlikti (suteikti informaciją) ir dėl to pareiškėjui galėjo atsirasti neturtinė žala. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad patalpų schemos (taip pat ir su sanitarinių mazgų išdėstymu), evakuacijos planai ir t. t. viešai iškabintos, su paskyrimu į konkretų būrį pareiškėjas buvo supažindintas Komisijos posėdžių metu (pareiškėjas taip pat turėjo realią galimybę suvokti kokiame būryje ir kokioje brigadoje jis gyvena), dalis informacijos (dėl konkretaus nuteistųjų skaičiaus atskirose patalpose) nėra fiksuojama ir saugoma, nes to imperatyviai nereikalauja teisės aktų nuostatos. Be to, atsakovas pareiškėjui išsamiai nurodė teisės aktų, kurie reglamentuoja laisvės atėmimo vietos patalpų įrengimą bei eksploatavimą, nuostatas, kurios pareiškėjui objektyviai turi būti žinomos.

Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog jo nurodytos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio. Pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių duomenų (susirgimų diagnozių ir t. t.) dėl šiferio stogo dangos tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatos būklei.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundų argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nepakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją nebuvo pateikęs nei vieno skundo dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu (pelėsių, graužikų, tarakonų buvimo patalpose, nepakankamo gyvenamojo ploto ir pan.). Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas L. D. apeliaciniu skundu (b. l. 154–157) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjui priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat išreikalauti iš atsakovo visus būtinus dokumentus nurodomiems pažeidimams nustatyti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė skunde pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė skunde pateiktas aplinkybes ir argumentus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. KAAT nepasisakė ir nevertino aplinkybių: 1) dėl privalomų dokumentų turėjimo – leidimo-higienos paso (pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnį), statinių techninio ir energetinio pasų, pagal Statybos reglamentą; 2) dėl faktinio laikymo antisanitarinėmis sąlygomis – nustatytas aplinkybes vertino per siaurai, neišreikalavo atitinkamų įrodymų dėl minėtų sąlygų laikymosi; 3) dėl šilto vandens įrengimo trumpalaikių pasimatymų patalpose ir maitinimo vietoje – valgykloje (tam patvirtinti būtina išreikalauti papildomus dokumentus); 4) dėl priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimų pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje; 5) dėl evakuacinio ir atsarginio (iš laiptinės ant stogo) išėjimų buvimo fakto (faktiškai tokių išėjimų nėra, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti pažeidimą). Pareiškėjas taip pat teigia, kad net jei gyvenamojo ploto trūkumas kompensuojamas atsakovo teritorijoje esamomis futbolo ir krepšinio aikštelėmis, nėra sudaromos sąlygos po sporto nusiprausti šiltu vandeniu. Nėra net tam skirtų patalpų, o šiltu vandeniu leidžiama praustis tik vieną kartą per savaitę. Be to, pareiškėjas pažymi, jog apskaičiuodamas ir vertindamas pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą, teismas neatsižvelgė į visas jo nurodytas aplinkybes.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 162–164) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Pareiškėjas, pateikęs šabloninį skundą, net nepasidomėjo bylos medžiaga ir atsakovo pateiktais dokumentais, todėl jo skundas neargumentuotas. Atsakovo teigimu, pataisos namuose sudarytos sąlygos asmeninei higienai palaikyti atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nuo 2011 m. vasario 29 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Taip pat pareiškėjas nurodo kitus pažeidimus, dėl kurių buvo pablogintos jo laikymo sąlygos, sutriko sveikata: būriuose, kur būdavo nuo 70 iki 90 nuteistųjų, buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais ir 3 pisuarais; maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens; skalbyklos ir džiovyklos patalpos sudaro apie 10 kv. m ir nėra pritaikytos patenkinti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikio; baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų, jose nėra įrengta šilto vandens, nėra suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų; pastatai nepritaikyti didelio žmonių skaičiaus laikymui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, nėra evakuacijos išėjimo, stogai dengti šiferio danga, kurioje yra asbesto, kenkiančio sveikatai; dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir tarakonams; pataisos namai neturi higienos paso, kuris yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio energetinio pasų.

Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, pažymėjo, kad pareiškėjui miegamajame buvo skirta apie 5 kv. m ploto. Šis skaičius turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad nuo kėlimosi 6 val. 30 min. meto iki gulimosi 22 val. 30 min. pareiškėjas galėjo naudotis plačia judėjimo laisve visoje teritorijoje, kurią sudarė atskiras miegamasis, poilsio kambarys, virtuvė, sanitariniai mazgai ir atviras kiemas. Miegamasis buvo didelė 92,2 kv. m ploto patalpa, kurioje netrūko nei apšvietimo, nei ventiliacijos. Teismas laiko, kad ploto, apšvietimo ir ventiliacijos sąlygos buvo žymiai geresnės negu Teismo nustatytos cituotoje Peers prieš Graikiją byloje, kur pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kalėjo menkai apšviestoje ir prastai ventiliuojamoje 7 kv. m ploto kameroje ir turėjo žymiai mažiau galimybių judėti už kameros ribų.

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartis Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamame 2013 m. kovo 4 d. sprendime pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, tačiau nagrinėjamu atveju šio pažeidimo pripažinimas pareiškėjui yra pakankamai ir teisinga satisfakcija.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto paskaičiavimais ir jų pagrindu padaryta išvada, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d., išskyrus 15 parų, kai pareiškėjas atliko bausmę baudos izoliatoriuje, pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrosios sąlygos ir suteikta judėjimo laisvė, iš dalies kompensuojanti santykinai mažą patalpų plotą ir kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų – maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t. t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių blogai veikia ventiliacija. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų, stogai dengti šiferio danga, kurioje asbesto, pastatai neturi higienos paso, techninio ir techninio-energetinio pasų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Minėtų pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Dėl argumentų, kad teismas pasisakė ne dėl visų pareiškėjo nurodomų aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus, pažymėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Vertindamas įrodymus teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai vertinami kaip subjektyvi, įrodymais nepagrįsta pareiškėjo nuomonė.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę apie pusantrų metų neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje iš esmės pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodė, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies – pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jį taip: pareiškėjo L. D. skundą patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė