A-552-345-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-345/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00038-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija: 11.4; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. I., S. J. ir I. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. I., S. J. ir I. I. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai L. I., S. J. ir I. I. (toliau – ir pareiškėjai) 2013 m. vasario 25 d. skundu (b. l. 2-3) ir 2013 m. kovo 15 d. patikslintu skundu (b. l. 9-11) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 41S-411 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria S. I. atkurtos nuosavybės teisės į 0,44 ha dydžio namų valdos žemės sklypą Nr. 125-2; 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl S. I. nuosavybės teisių atkūrimo į visą 0,59 ha faktiškai naudojamą žemės sklypą prie visų statinių – gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, plane pažymėtų indeksais 2J1/m, 3J1/m, 4J1/m, 5J1/m, esančių Utenos rajone, Utenos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime.

Pareiškėjai paaiškino, kad skundžiamu Sprendimu NŽT, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), pagal S. I., mirusio 2006 m. (duomenys neskelbtini), prašymą atkurti nuosavybės teises į jam tenkantį buvusių savininkų nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, atkūrė S. I. nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 5,74 ha žemės – 2,40 ha žemės ūkio paskirties sklypą Nr. 125, 2,90 ha žemės ūkio paskirties sklypą Nr. 125-1 ir 0,44 ha kitos paskirties žemės sklypą Nr. 125-2 (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos), esančius Utenos rajone, Utenos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime.

Pareiškėjai – S. I., mirusio 2006 m. (duomenys neskelbtini), įpėdiniai, nurodė manantys, kad Sprendimas priimtas remiantis neteisingais duomenimis ir pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio ir 4 straipsnio nuostatas. Nurodė, kad grąžinant žemę buvo netinkamai įvertintas faktiškai naudojamas namų valdos plotas, atkurtos nuosavybės teisės į per mažą žemės plotą, t. y. į 0,44 ha, kai tuo tarpu faktiškai naudojamas namų valdos plotas, S. I. paveldėtas iš M. I., mirusios 1989 m. (duomenys neskelbtini), yra 0,59 ha. Atsakovas Sprendimu negrąžino visos namų valdos žemės, tai yra nebuvo grąžinta prie pirties pastato, nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje pažymėto indeksu 5J1/m, esanti žemė, nors pagal teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį), kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, turi būti grąžinama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas.

Pareiškėjų teigimu, aplinkybę, jog turėjo būti grąžinta dar 0,15 ha žemės įrodo Utenos apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. 17.3-957, kuriame pats atsakovas pripažįsta, jog žemės dalis, ant kurios stovi S. I. priklausiusi pirtis (apie 15 arų), turi būti prijungta prie S. I. turėto žemės sklypo. Skunde pažymėta, jog nėra trukdžių NŽT formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui į bendrą formuotiną sklypą įtraukiant visą naudojamą žemę.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 55–58) prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. I. kreipėsi 1991 m. spalio 29 d., kartu nurodydamas dar dvi pretendentes į minėtą žemę, kurios 2001 m. rugsėjo 20 d. notariškai patvirtintu pareiškimu atsisakė joms priklausančios žemės dalies S. I. naudai. Taip pat, kad 2001 m. lapkričio 23 d. Utenos apskrities viršininko administracijos Utenos rajono žemėtvarkos skyrius parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodė, jog S. I. turi teisę atkurti nuosavybes teises į jo nurodytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone.

Nurodė, kad 2010 m. spalio 8 d., dalyvaujant pareiškėjams, buvo paženklinti vietovėje natūra grąžinami trys žemės sklypai – sklypas Nr. 0005/125 – 2,40 ha (žemės ūkio paskirtis), sklypas Nr. 0005/125-1 – 2,90 ha (žemės ūkio paskirtis) ir sklypas Nr. 0005/125-2 – 0,44 ha (kitos paskirties, gyvenamosios teritorijos, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos), su paženklintomis vietovėje žemės sklypų ribomis pareiškėjai sutiko pasirašydami. Pažymėjo, jog sklypų ženklinimo metu pareiškėjams buvo žinoma, kad jiems nuosavybės teise priklausantis pastatas – pirtis yra trečiojo suinteresuoto asmens A.

K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone. Paaiškino, jog, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, NŽT Utenos žemėtvarkos skyrius 2011 m. sausio 6 d. raštu pakvietė pareiškėjus dėl sprendimo priėmimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jiems atvykus paaiškino, jog neįmanoma atkurti nuosavybės teisės į po jiems nuosavybe priklausančiu pastatu – pirtimi esančią žemę, nes ši pirtis yra privačios nuosavybės teise A. K. priklausančiame žemės sklype, tačiau pareiškėjams paprašius, sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriėmė ir suteikė jiems 2 mėnesių terminą kreipimuisi į teismą dėl žemės sklypo išskyrimo iš privačios A.

K. žemės pastato – pirties eksploatacijai. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai į teismą nesikreipė, NŽT Utenos skyriaus vedėjas 2012 m. gruodžio 18 d. priėmė Sprendimą. Atsakovas nurodė, kad (praėjus beveik 2 metams nuo žodinio pareiškėjų prašymo atidėti sprendimo priėmimą) priimdamas iš dalies skundžiamą Sprendimą nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjų interesų bei atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisės yra atkurtos į visą galimą grąžinti natūra žemės plotą.

Taip pat atsiliepime atsakovas nurodė, jog dalis buvusios žemės valdos – 1,65 ha žemės ir 2,12 ha miško – į kurią S. I. turi teisę atkurti nuosavybės teises, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalį yra valstybės išperkama, t. y. pagal įstatymus A. K. įsigyta privačion nuosavybėn. Pažymėjo, kad 1990 m. sausio 10 d. A. K. išduoto Valstybinės žemės nuosavybės akto Nr. 6 eksplikacijos duomenimis, A. K. suteiktame žemės sklype apie užstatytą teritoriją duomenų nėra bei atkreipė dėmesį, jog pirtis, į po kuria esančią žemę prašoma atkurti nuosavybės teises, buvo teisiškai įregistruota tik 2006 m. rugsėjo 13 d. Paaiškino, jog S. I. kreipusis dėl, neva, matuojant žemę A. K. padarytos klaidos – įmatuotos jo pirties, apie galimus situacijos sprendimus informavus A. K., šio prašymu buvo patikslinti jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos seniūnijoje, Utenos rajone kadastro duomenys bei administracine tvarka buvo nustatytas servitutas, suteikiantis teisę pareiškėjams naudotis pirtimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepime į skundą (b. l. 67) su juo nesutinka ir prašo skundą atmesti. Jis paaiškino, jog yra ūkininkas, sklypą valstiečio ūkiui steigti jam parinko tuomečio kolūkio vadovybė, šis sklypas buvo kraštinė kolūkio valda. Žemės sklypas buvo apleistas. Prieš atmatuojant minėtą sklypą, buvo teirautasi S. I. bei kitų kaimynų dėl sutikimo su sklypo ribomis, jokių pretenzijų dėl to nepareikšta. Suteiktą žemės sklypą trečiasis suinteresuotas asmuo nusipirko iš valstybės, atliko žemės sklypo tvarkymo darbus ir tik tuomet S. I. pareiškė pretenzijas į šią žemę. Taip pat nurodė, jog nuo jo ūkininkavimo ginčo žemės sklype pradžios (prieš ir po servituto nustatymo), buvusiu pastatu – pirtimi, kurios likę tik griuvėsiai, nei karto nebuvo naudotasi.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 12 d. sprendimu (b. l. 77-80) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 4 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio nuostatomis ir remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad S. I. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę pateikė dar 1991 metais, tačiau tuo metu jo pageidaujamoje susigrąžinti žemėje (jos dalyje), vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1989 m. liepos 4 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio” 7 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis žemės sklypo suteikimo valstiečio ūkiui tvarką, atsižvelgiant į A.

K. prašymą, Utenos rajono Liaudies deputatų vykdomojo komiteto 1989 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 194 A. K. suteikta 46,84 ha valstiečio ūkiui steigti ir šis žemės sklypas jo privatizuotas pagal 1992 m. spalio 28 d. sudarytą valstybės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. A. K. jam paskirtą žemės sklypą įsigijo privačion nuosavybėn. A. K. jam paskirtą žemę valstiečio ūkiui steigti įsigijo teisėtai pagal tuo metu galiojusią tvarką, žemės įsigijimo dokumentai yra galiojantys, jie nėra nustatyta tvarka panaikinti ar pakeisti, o nesant nuginčytiems administraciniams aktams bei sandoriams, kurių pagrindu S. I. priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota kito asmens nuosavybėn, ši žemė atitinka valstybės išperkamos žemės statusą.

Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog dalis žemės (0,15 ha), kurią S. I. pageidavo susigrąžinti natūra ir kuri A. K. suteikta valstiečio ūkiui steigti, negalėjo ir negali būti grąžinta natūra, kadangi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą ši žemė yra priskirta valstybės išperkamai ir negrąžinama, o nuosavybės teisės į ją pareiškėjams galėjo būti atkurtos tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Įvertinęs tai, jog S. I. 2004 metais žinojo apie tai, jog ne į visą jo pageidaujamą susigrąžinti žemę galima atkurti nuosavybės teises, t. y.

Utenos žemėtvarkos skyriaus jis buvo informuotas apie tai, kad dalis žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, į kurią jis pretendavo atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkama, todėl už ją galima atlyginti pinigais, akcijomis ar suteikti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje ir dar 2006 metais pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į tą dalį sklypo, kuri yra parduota A. K., atkūrimo kitoje vietoje ir atsižvelgęs į tai, kad, sprendžiant susiklosčiusią situaciją – jog pareiškėjams priklausanti pirtis buvo jo žemėje, paties A.

K. prašymu Utenos apskrities viršininko 2007 m. spalio 30 d. įsakymu „Dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo Utenos rajone“ buvo patikslinti A. K. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos seniūnijoje, Utenos rajone kadastro duomenys ir nustatyti servitutai: kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) – turintis užtikrinti pastato savininkų teisę prieiti prie statinio 2 m pločio ir 0,01 ha ploto esamu taku, plane pažymėtu indeksu „S1“, servitutas (tarnaujantis daiktas) – turintis leisti naudotis 0,01 ha ploto sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu „S2“, pastato eksploatavimui ir remontui, t. y.

į tai, kad pareiškėjai gali netrukdomai naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu pastatu – pirtimi, bei į aplinkybę, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso metu 2010 m. spalio 8 d., dalyvaujant pareiškėjams, buvo paženklinti vietovėje trys žemės sklypai, tarp jų – ir 0,44 ha žemės sklypas, su kurių paženklintomis vietovėje ribomis pareiškėjai sutiko pasirašydami 2010 m. spalio 8 d. žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose bei žemės sklypų ribų nustatymo brėžiniuose (abrisuose), jokių pretenzijų ar pastabų nereiškė, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog NŽT Utenos skyriaus vedėjas 2012 m. gruodžio 18 d. pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 41S-411.

Pažymėjo, kad Sprendimu pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į visą galimą grąžinti natūra žemės plotą, todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į didesnį plotą yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 90-93) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti pareiškėjų skundą.

Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas neturėjo pagrindo parduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui po pirtimi esančios žemės sklypo dalies, nes ši A. K. išperkant jam suteiktą 46,84 ha valstiečių ūkiui steigti skirtą žemės sklypą, buvo namų valdos (pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį) sudedamoji dalis. Teigia, jog tiek S. I., tiek jo įpėdiniai pareiškėjai turėjo teisėtus lūkesčius, jog namų valdos žemė po pirtimi bus grąžinta. Nurodo, kad atsakovo veiksmais – žemės sklypo dalies, kurioje yra pirtis pardavimu – buvo pažeisti pareiškėjų teisėti interesai, todėl būtent atsakovui kyla pareiga atstatyti jų pažeistas teises, jis turėjo imtis priemonių pareiškėjų teisių pažeidimui pašalinti. Pažymi, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio nuostatas, atsakovas, kaip valstybės institucija ir stipresnioji šalis, turėjo inicijuoti ieškinį dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sudarytų, pareiškėjų nuomone – neteisėtų, sandorių nuginčijimo. Mano, kad aplinkybė, jog pareiškėjai pasirašė 2010 m. spalio 8 d. žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo aktą, nesudaro pagrindo laikyti atsakovo sprendimą teisėtu, nes pasirašydami aktą pareiškėjai sutiko, jog jiems būtų grąžinti jame numatytų ribų žemės sklypų plotai, tačiau atsakovas turėjo papildomai atkurti S. I. nuosavybės teises į namų valdos sklypo dalį – žemę prie pirties.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98–102) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad visapusiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir savo atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia iš esmės tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai NŽT pažymi,kad net ir tuo atveju, jei būtų tenkintas apeliacinis skundas ir panaikintas Sprendimas, tokio teismo sprendimo įgyvendinimas būtų sunkiai įsivaizduojamas, nes, nors situacija grįžtų į pirminę padėtį, vis tiek nebūtų įmanoma atkurti nuosavybės teisių į apeliantų pageidaujamą 0,59 ha ploto namų valdos žemės sklypą natūra, nes pirtis, į po kuria esančią žemę prašoma atkurti nuosavybės teises, yra privačios nuosavybės teise A. K. priklausančiame žemės sklype.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas. .

Byloje kilęs ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sprendimo dalies, kuria pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,44 ha žemės sklypą, panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į papildomą 0,15 ha ploto žemės sklypą.

Pareiškėjai skunde teigė, kad ginčijama sprendimo dalimi jiems atkurta nuosavybės teisė į per mažą namų valdos žemės plotą, 0,15 ha žemės sklypas negalėjo būti suteiktas ir parduotas trečiajam suinteresuotam asmeniui, nes jis yra užimtas jiems nuosavybės teise priklausančia pirtimi ir visą laiką buvo jų namų valdos dalis.

Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjų pirtis yra trečiajam suinteresuotam asmeniui teisėtai nuosavybės teise priklausančiame sklype, statinio eksploatavimui yra nustatyti servitutai, pareiškėjai sutiko su sklypo, į kurį jiems atkurtos nuosavybės teisės, plotu ir ribomis.

Apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami pradinio skundo argumentai bei išsakoma pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio aiškinimo aspektu.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 ir 11 punktai numato, kad pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn žemė arba pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui žemė, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos, iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, yra konstatavęs, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų. Taigi aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 4 ir 5 straipsnio taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus. (žr. pvz. 2005 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-799-05; 2006 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-962-06; 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-401-09).

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar ginčo žemės sklypas buvo teisėtai suteiktas trečiajam suinteresuotam asmeniui Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme ir įsigytas privačion nuosavybėn Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

Byloje nustatyta, kad A. K. žemė valstiečių ūkiui steigti buvo suteikta 1989 metais pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečių ūkio“ 7 straipsnį, laikantis visų būtinų procedūrų. Nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Žemės reformos įstatymas ir nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo sustabdytas žemės skyrimas pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečių ūkio“. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numatė, kad pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečių ūkio“ suteiktą daugiau nei turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus. Tretysis suinteresuotas asmuo tai padarė pagal 1992 m. spalio 28 d. sudarytą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį ir nuo to momento ši žemė tapo jo privačia nuosavybe.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo prasme yra S. I. teisių perėmėjai, taigi negalėjo įgyti daugiau teisių, nei turėjo S. I.. Šis asmuo kartu su kitais pretendentais dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi tik 1991 m. pabaigoje, t.y. kai ginčo žemės sklypas jau buvo suteiktas A. K. valstiečių ūkiui steigti. Be to, pirminiame prašyme pretendentai nereikalavo grąžinti žemę natūra, pageidavo penkerių metų termino apsisprendimui, kokiu būdu pageidaus atkurti nuosavybės teises. Tik 1992 m. lapkričio mėnesį (t.y. jau po to, kai A. K. išsipirko jam valstiečio ūkiui suteiktą žemę) S. I. išreiškė valią susigrąžinti žemę natūra, o 2006 m. rugpjūčio 16 d. raštu sutiko, kad nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį, kuri suteikta ūkininkui A. K., būtų atkurtos kitoje vietoje. Tokį apsisprendimą 2007 metais raštiškai patvirtino ir pareiškėjai. Apie tai, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančiame žemės sklype individualiu administraciniu aktu yra nustatyti servitutai, suteikiantys teisę naudotis pareiškėjams priklausančiu statiniu, jie buvo informuoti 2007 metais, tačiau nei šio individualaus administracinio akto, nei valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties jie administracine tvarka ar kreipdamiesi į teismą neginčijo.

Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. K. privačion nuosavybėn šią žemę įsigijo teisėtai, jo žemės įsigijimo dokumentai nėra nuginčyti ar panaikinti, todėl ši žemė, įskaitant ir 0,15 ha žemės plotą, į kurį pretenzijas reiškia pareiškėjai, pagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra pareiškėjams negražintina. Pareiškėjų teisės naudotis pirtimi yra užtikrintos, nustačius servitutus.

Skundžiamas NŽT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 41S-411 atitinka tokio pobūdžio teisės aktams keliamus reikalavimus, prieš jį priimant, buvo atliktos visos būtinos procedūros, surinkti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises ir giminystės ryšius, žemės sklypai paženklinti vietovėje riboženkliais , pareiškėjai sutiko su žemės sklypų ribomis.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino susiklosčiusius ginčo teisinius santykius ir pritaikė jiems teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. I., S. J. ir I. I. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas