AS-266-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-266-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05352-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal R. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. R. 2014 m. gruodžio 11 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė skundą, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, 29 679,38 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 1 d. laikotarpį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti R. R. skundą. Nurodė, grąžinti pareiškėjui 100 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas ginčą kelia dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimo.

Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra išaiškinusi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka, taigi daryta išvada, jog pareiškėjas apie pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėn., tuo tarpu į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodė, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kada buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, iš kurio pareiškėjas suprato, kad pensijų mažinimas buvo atliktas pažeidžiant konstitucinius principus. Taip pat pažymėjo, kad ginčo santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas, pareiškėjas manė, kad yra taikomas 5 metų terminas kreiptis į teismą. Be to, ir iš Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštų nebuvo aišku, koks kreipimosi į teismą terminas yra taikomas.

Teismas priminė, jog skundo padavimo teismui termino pradžia skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vertinti kritiškai. Pripažinta, jog iki 2013 m. kovo mėnesio, kai LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino kreipimosi į teismą dėl valstybinių pensijų priteisimo tvarką, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, tačiau šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui laikant nurodytą aplinkybę, kadangi pareiškėjas net ir po 2013 m. kovo mėn. delsė daugiau nei metus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, todėl teismas darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintas, skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 2 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, todėl vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas pareiškėjui.

III. Pareiškėjas R. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, kuria netenkintas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti skundą bei priimti naują sprendimą – dėl objektyvių priežasčių atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalie priteisimo, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d., paduoti.

Atskirajame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, kad terminą skundui paduoti praleido dėl nuo jo valios priklausančių subjektyvių priežasčių. Teismas tokią išvadą priėjo neįvertinęs to, kad terminas skundui paduoti praleistas įstatymų leidėjui neužtikrinus teisinio saugumo principo, kuris pareiškėjui sukėlė turtinio pobūdžio pasekmes, paliko trumpą terminą pažeistas teises ginti teisme; įstatymų leidėjas nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme nesureguliavo valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo išieškojimo ar apskundimo terminų, 2010 m. sausio-vasario mėnesį, kai pareiškėjui buvo išmokėta pirmoji sumažinta valstybinė pareigūno pensija, jis nežinojo ko iš jo reikalauja teisė, dėl ko neturėjo realių galimybių savo elgesio orientuoti taip, kad galėtų kreiptis į teismą teisminės gynybos; po 2013 m. kovo mėnesio, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino kreipimosi į teismą dėl valstybinių pensijų priteisimo tvarką, pareiškėjui 2013 m. balandžio mėnesį kreipusis su prašymu dėl valstybinės pareigūno pensijos dalies išmokėjimo, valstybės kompetentingos institucijos – Muitinės departamentas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) ginčo klausimu nepradėjo administracinės procedūros ir nesiėmė jokių veiksmų, kuriuos pareiškėjas teismine tvarka būtų galėjęs ginčyti, nepaaiškino terminų, per kuriuos jis būtų galėjęs veiksmingai ginti savo teises ir teisėtus interesus; net ir gavęs ir Fondo valdybos ir Muitinės departamento raštus bei pažymą apie gautas pajamas, pareiškėjas neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti taip, kad galėtų kreiptis į teismą teisminės gynybos, minėtų institucijų pateikta informacija sukėlė dar didesnę sumaištį, įnešė neaiškumą ir teisinį neapibrėžtumą; kreipdamasis su prašymu dėl valstybinės pareigūno pensijos dalies išmokėjimo į Fondo valdybą ir Muitinės departamentą pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad viešojo administravimo subjektai ginčo klausimu teisės aktų nustatyta tvarka pradės administracinę procedūrą, priims sprendimus ir pareiškėjui paaiškins ko iš jo reikalauja teisė, tačiau minėtos institucijos savo veiksmais pareiškėjo teisę į teisminę gynybą ženkliai apsunkino, todėl jis neturėjo realių galimybių savo elgesio orientuoti taip, kad galėtų kreiptis į teismą tuoj po 2013 m. kovo mėnesio (minėtos LVAT nutarties).

Skundžiama nutartimi pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir teisės į teisminę gynybą principai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17, Visuomeninės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsniai, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neišnagrinėjęs bylos pareiškėjui praktiškai užkirto kelią ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme. Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pareiškėjas tikėjosi, kad pažeistos teisės bus atstatytos, valstybė nustatys kompensavimo mechanizmą, jam bus išmokėta neteisėtai sumažinat pensija.

Kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pareigūno pensija, pareiškėjas į teismą nesikreipė, nes tikėjo, kad bus nustatytas mechanizmas pensijos grąžinimui, solidarizavosi su valstybe. Sprendimai dėl sumažintos pensijos dydžio mokėjimo buvo priimami kiekvieną mėnesį, nes konkretų pensijos dydį pareiškėjas sužinodavo tik gavęs pensiją. Iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėjas neabejojo įstatymų leidėjo veiksmais įstatymų leidyboje, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo doktriną (2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), manė, kad kreipimosi į teismą termino pradžia siejama su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimu.

Pareiškėjas manė, kad pareigūno valstybinė pensija laikytina periodine išmoka, kuriai numatytas 5 metų ieškinio senaties terminas. Manė, kad 2013 m. balandžio 10 d. prašymu kreipdamasis dėl valstybinės pareigūno pensijos dalies išmokėjimo, termino kreiptis į teismą nėra praleidęs. Kad terminas skundui paduoti praleistas dėl minėtų objektyvių priežasčių ir turi būti atnaujintas patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo R. R. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 1 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi pareiškėjo R. R. teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui R. R. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio valstybinę pensiją mokančiai institucijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas R. R. kreipėsi 2014 m. gruodžio 11d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l. 16), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 11 d. dar nebuvo pasibaigęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pareiškėjas R. R. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Pastarosios išvados nepaneigia ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad po 2013 m. kovo mėnesio, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino kreipimosi į teismą dėl valstybinių pensijų priteisimo tvarką, pareiškėjui 2013 m. balandžio mėnesį kreipusis su prašymu dėl valstybinės pareigūno pensijos dalies išmokėjimo, valstybės institucijos – Muitinės departamentas ir Fondo valdyba, ginčo klausimu nepradėjo administracinės procedūros ir nesiėmė jokių veiksmų, kuriuos pareiškėjas teismine tvarka būtų galėjęs ginčyti, nepaaiškino terminų, per kuriuos jis būtų galėjęs veiksmingai ginti savo teises ir teisėtus interesus, institucijų pateikta informacija jam sukėlė dar didesnę sumaištį, neaiškumą ir teisinį neapibrėžtumą. Pažymėtina, jog minėtų institucijų atsakymus į savo prašymą pareiškėjas gavo 2013 m. balandžio 22 d., 2013 m. gegužės 3 d. ir 2013 m. birželio 28 d. (b. l. 11, 12, 14), o skundą teismui pateikė daugiau nei po metų nuo jų gavimo – 2014 m. gruodžio 11 d.

Aptariamu klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas R. R. kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 11 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 1 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo R. R. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo R. R. skundo reikalavimą priteisti 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 1 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas