2K-90/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K–90/2014 Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00451-2011-4 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

išteisintajam V. K.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį jam nepadarius šios veikos.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, kuria Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimo, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. K. buvo kaltinamas tuo, jog 2011 m. lapkričio 1 d., būdamas arklio savininkas ir turėdamas pareigą jį prižiūrėti, kad šis nesukeltų grėsmės aplinkiniams, elgėsi su juo neatsargiai, pažeisdamas 2005 m. gegužės 26 d. Anykščių rajono savivaldybės tarybos Gyvūnų auginimo ir laikymo Anykščių rajone taisyklių 32 punkto (Gyvūnų savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas bei laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Savininkai privalo užtikrinti, kad jų neprižiūrimi gyvūnai nepatektų į kitas privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas ir patalpas) reikalavimus, neužtikrino tinkamo jo pririšimo ganykloje, suvokdamas, kad kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti pavojingų padarinių, dėl to 2011 m. lapkričio 1 d., apie 14 val., eržilas nutrūko ir atbėgo į ganyklą, esančią Anykščių rajone Kavarsko seniūnijoje, Kavarsko vienkiemyje, kuria naudojosi A. P.. Nukentėjusiajam bandant išvaryti gyvulį iš ganyklos, šis jam įspyrė į pilvą ir A. P. nuo patirtų sužalojimų – stipraus pilvo sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva pilvo kairės pusės, kraujosruvomis pilvo abiejų pusių minkštuosiuose audiniuose, traumine žarnų pasaito kraujagyslių tromboze, kepenų plyšimu, kurie komplikavosi plonųjų ir storųjų žarnų nekroze, išplitusiu pilvaplėvės uždegimu – mirė. Taip V. K. dėl neatsargumo atėmė kitam žmogui gyvybę.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis V. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teismas nenustatė privalomojo priežastinio ryšio tarp kaltinamojo V. K. veiksmų ar neveikimo ir padarinių, todėl konstatavo, kad nėra ir subjektyviosios pusės – neatsargumo kaltės formos, taip pat nenustatė objektyviojo požymio (veikos) – teisės aktų nustatytų specialių apsaugos saugumo taisyklių reikalavimų pažeidimų.

Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Mociškis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 132 straipsnį, būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl kito žmogaus mirties.

Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neįvertino nustatytų aplinkybių, jog V. K. savo eržilą laikė pažeisdamas Gyvūnų laikymo taisykles (eržilas galėjo patekti į nukentėjusiojo naudojamą ganyklą net ir būdamas pririštas), dėl to nukentėjusysis buvo užpultas ir sužalotas. Netinkamas gyvulio laikymo sąlygas patvirtino pats V. K., nukentėjusioji N. P., liudytojai J. Č., G. V., J. Š., A. G.. Nuosprendyje aptarti įrodymai neatitinka įrodymų leistinumo ir liečiamumo kriterijų paneigiant aplinkybę, jog padariniai atsirado dėl netinkamos gyvūno priežiūros.

Iš nukentėjusiosios N. P. parodymų matyti, kad A. P. buvo užpultas V. K. eržilo, kai savoje ganykloje stengėsi užtikrinti savo gyvulio (kumelės) tinkamą priežiūrą – nuvyti iš V. K. ganyklos atbėgusį kumeliuką, kad jis nenutrauktų ganykloje pririštos kumelės, todėl nėra pagrindo išvadai, jog padariniai kilo dėl nukentėjusiojo A. P. neatsargumo. A. P., ateidamas į ganyklą, nematė ir nenumatė, kad į ganyklą atlėks nutrūkęs eržilas. Būtent išteisintojo V. K. Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių reikalavimų nesilaikymas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

V. K. privalėjo užtikrinti, kad gyvulio auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, laikyti jį tinkamai pririštą, kaip tai numato 2005 m. gegužės 26 d. Anykščių rajono savivaldybės tarybos Gyvūnų auginimo ir laikymo Anykščių rajone taisyklės. V. K. elgėsi neapdairiai, nusikalstamai nerūpestingai ir neužtikrino tinkamo eržilo pririšimo, jis nenumatė, kad jo laikomas gyvulys gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Prieš įvykį išteisintasis jau buvo administracine tvarka baustas dėl Gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimo.

V. K. teiginys, kad jo eržilas negalėjo įspirti nukentėjusiajam, paneigtas nukentėjusiosios N. P. bei liudytojų G. V., J. Š. parodymais. Teismas nenurodė, kodėl yra atmetami nukentėjusios N. P., liudytojų G. V., J. Š. parodymai, o nuosprendis pagrįstas liudytojų M. parodymais, kurie paties įvykio (kaip buvo sužalotas A. P.) nematė. Pasak prokuroro, bylą nagrinėjęs teismas nesivadovavo įrodymų visuma ir rėmėsi tik atskirais byloje esančiais bei V. K. teisinančiais įrodymais, kuriems nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę prieš kitus byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo nekaltumo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos įrodymus, konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir V. K. pripažinti kaltu pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Nutartyje nurodyta, kad teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina, kad tarp V. K. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, taip pat jo veiksmuose nėra kaltės dėl V. P. mirties. Apeliacinės instancijos teismo manymu, faktas, kad V. K. laikomas eržilas pabėgo, galėtų būti pagrindas išvadai, jog išteisintasis nebuvo tinkamai pririšęs eržilo, tačiau tai dar nėra sąlyga baudžiamajai atsakomybei atsirasti.

Kasatorius su tokia teismo išvada nesutinka, nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neteisingai nustatė, jog A. K., prižiūrėdamas savo gyvulį, elgėsi tinkamai. Baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų apie tai, kad išteisinamojo A. K. pasirinktas gyvulio (eržilo) laikymo ir jo rišimo ganykloje būdas nepasiteisino, nes nebuvo pakankamai saugus, kad galėtų užtikrinti patikimą gyvūno buvimą savo ganyklos teritorijoje ir apsaugotų jį nuo patekimo į kito asmens, t. y. nukentėjusiojo A. P., ganyklą. Ta aplinkybė, kad arklys, nors ir buvo pririštas, tačiau vis dėl to atbėgo į svetimą ganyklą, patvirtina, jog V. K. nebuvo pririšęs jo taip, kad šis negalėtų išsilaisvinti ir patekti į svetimą teritoriją, taigi – nesiėmė visų įmanomų atsargumo priemonių gyvūno laikymo saugumui užtikrinti, nebuvo pakankamai atidus, atsargus ir rūpestingas palikdamas gyvūną ganykloje, neįsitikinęs jo pririšimo prie grandinės patikimumu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje yra nurodyta, jog rūpestingas ir apdairus savininkas visais atvejais privalo imtis visų reikiamų apsaugos priemonių kontroliuoti savo gyvūnų elgesį (pavyzdžiui statyti užtvarus, papildomai supančioti), kad galėtų užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2011). Kasatoriaus teigimu, tokių pakankamų apsaugos priemonių valdyti eržilą A. K. nebuvo pasirinkęs. 2011 m. lapkričio 1 d. jis, būdamas arklio savininkas ir turėdamas pareigą prižiūrėti savo arklį, kad šis nesukeltų grėsmės aplinkiniams, elgėsi su juo neatsargiai, o nukentėjusiajam bandant išvaryti gyvulį iš ganyklos, šis jam įspyrė į pilvą ir A. P. nuo patirtų sužalojimų mirė.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenurodė, kodėl yra atmetami kaltinimo liudytojų G. V., J. Š., A. G., R. Č. bei nukentėjusios N. P. parodymai ir pripažįstami tik gynybos liudytojų parodymai. Pasak prokuroro, taip buvo pažeisti BPK 20 straipsnio bei 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-l89/2013), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, joje neišdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kaltinimo surinkti įrodymai. Priimdamas nutartį, kuria buvo atmestas prokuroro skundas, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 132 straipsnio 1 dalies

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę dėl kito žmogaus mirties. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus šiame kodekse numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas arklio savininkas, pažeidė 2005 m. gegužės 26 d. Anykščių rajono savivaldybės tarybos Gyvūnų auginimo ir laikymo Anykščių rajone taisyklių 32 punkto reikalavimus, neužtikrino tinkamo jo pririšimo ganykloje, suvokdamas, kad sukelia pavojų kito žmogaus gyvybei, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti pavojingų padarinių, dėl to eržilas nutrūko, atbėgo į ganyklą, kuria naudojosi A. P., ir šiam įspyrė į pilvą, taip mirtinai jį sužalodamas. Bylą nagrinėję teismai skundžiamuose sprendimuose konstatavo, kad V. K. nepadarė BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – jo veikoje nėra kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo arba nusikalstamo pasitikėjimo), taip pat, kad nėra priežastinio ryšio tarp V. K. veikos ir kilusių padarinių (A. P. mirties).

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta, jog V. K. būtų pažeidęs teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog V. K. gyvulį buvo pririšęs netinkamai, nepakankamai rūpestingai ir galėjo bei privalėjo numatyti, kad eržilas gali pabėgti. Kasatorius nesutinka su šiomis teismų išvadomis, nurodo, kad V. K. nesiėmė visų įmanomų atsargumo priemonių gyvūno laikymo saugumui užtikrinti.

2005 m. gegužės 26 d. Anykščių rajono savivaldybės tarybos Gyvūnų auginimo ir laikymo Anykščių rajone taisyklių 32 punktas nustato, kad gyvūnų savininkai privalo garantuoti, jog gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas bei laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Savininkai privalo užtikrinti, kad jų neprižiūrimi gyvūnai nepatektų į kitas privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas ir patalpas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2011 m. lapkričio 1 d. V. K. priklausantis eržilas nutrūko nuo grandinės, išėjo iš ganyklos ir pateko į kitiems asmenims priklausančias teritorijas (ganyklas, kiemus). Be to, byloje yra duomenų (liudytojų, paties išteisintojo parodymai) apie tai, jog V. K. priklausantis eržilas buvo ir anksčiau keletą kartų nutrūkęs. Šios aplinkybės rodo, kad išteisintasis V. K. suprato, jog jo pasirinktas arklio laikymo ir rišimo ganykloje būdas nepasiteisino, nebuvo pakankamai saugus, kad užtikrintų patikimą gyvūno laikymą ganyklos teritorijoje, suvokė, kad dėl to eržilas gali nutrūkti, patekti į svetimas teritorijas ir padaryti žalos kitų asmenų sveikatai, gyvybei ar nuosavybei. Nepaisant to, V. K. nesiėmė jokių papildomų apsaugos priemonių, galinčių užtikrinti, kad arklys neištrūks iš ganyklos teritorijos. Taigi konstatuotina, kad V. K. pažeidė 2005 m. gegužės 26 d. Anykščių rajono savivaldybės tarybos Gyvūnų auginimo ir laikymo Anykščių rajone taisyklių 32 punkto reikalavimus. Tai patvirtina ir byloje esanti 2012 m. spalio 29 d. pažyma apie asmens baustumą, kurioje nurodyta, kad V. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnio 5 dalį paskirta administracinė nuobauda už tai, kad aptariamo įvykio metu (2011 m. lapkričio 1 d.) jo nutrūkęs arklys sugadino kaimynės A. M. tvorą.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad vien tas faktas, jog V. K. pažeidė Gyvūnų auginimo ir laikymo taisykles ir dėl to jo arklys pabėgo iš ganyklos, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad V. K. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Vienas būtinųjų neatsargaus gyvybės atėmimo požymių yra priežastinis ryšys tarp asmens veikos ir kilusių padarinių (kito asmens gyvybės atėmimo). Ištyrę ir įvertinę byloje esančius duomenis, teismai nustatė, kad nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog A. P. sužalojo būtent V. K. priklausantis arklys. Byloje nustatyta, kad ganykloje, kurioje sužalotas A. P., buvo keli arkliai, iš kurių vienas – pačiam nukentėjusiajam priklausanti kumelė. Iš byloje apklaustų asmenų nė vienas tiesiogiai įvykio (A. P. sužalojimo aplinkybių) nematė.

Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai pripažino, kad byloje nėra duomenų, jog būtent išteisintojo V. K. arklys sužalojo A. P.. Kasatoriaus teigimu, šią aplinkybę patvirtina G. V., J. Š., A. G., R. Č. bei nukentėjusios N. P. parodymai, kuriuos teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė, pažeisdami BPK 20 straipsnį, 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktus. Iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, teismo posėdžių protokolų ir kitos bylos medžiagos matyti, kad teismai išsamiai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius duomenis ir savo išvadas pagrindė jų visuma. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad teismai įrodymus tyrė ir vertino netinkamai, šališkai, pažeisdami BPK reikalavimus. Kasatoriaus nurodomi liudytojai iš esmės neginčijamai patvirtino tik tą aplinkybę, kad V. K. eržilas buvo nutrūkęs ir atbėgęs į ganyklą, kurioje buvo A. ir N. P. kumelė. Kaip minėta, įvykio niekas tiesiogiai nematė, taigi, ir negalėjo suteikti patikimos informacijos: vieni liudytojai teigė, kad A. P. sužalojo V. K. eržilas, kuris buvo agresyvus, kiti – kad tai padarė paties A. P. kumelė, ji buvusi agresyvi, o eržilas ramus. Be to, byloje yra duomenų, rodančių, kad įvykio padariniai galėjo kilti ir dėl paties nukentėjusiojo didelio neatsargumo. Nukentėjusioji N. P. parodė, kad ji siūlė savo vyrui einant į ganyklą pasiimti bent lazdą, tačiau jis atsisakė, t. y. A. P. siekė išskirti įsiaudrinusius gyvulius nesiimdamas jokių atsargumo, apsaugos priemonių.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2013).

Iš aptartų aplinkybių matyti, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, teismams nepavyko iki galo pašalinti abejonių dėl esminės aplinkybės – kuris arklys sužalojo A. P.. Byloje nėra neginčijamų, objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad A. P. sužalojo V. K. arklys, o to nenustačius, negali būti konstatuojamas ir priežastinis ryšys tarp V. K. veikos (Gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimo) ir kilusių padarinių (A. P. mirties). BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi, darytina išvada, kad teismai, išteisindami V. K. jam nepadarius nusikalstamos veikos, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, BPK reikalavimų nepažeidė bei, išteisindami V. K., jam nepadarius BK 132 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl prokuroro kasacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą.

Teisėjai

Rimantas Baumilas Alvydas Pikelis Albinas Sirvydis