2K-339/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–339/2014

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-06030-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.1.4.5.2;

1.2.18.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,

išteisintajai T. J. L.,

išteisintosios gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

nukentėjusiajam A. J.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Žukausko bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. J. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nuosprendžiu T. J. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda ir pagal 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, – 270 MGL (35 100 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 270 MGL (35 100 Lt) dydžio bauda.

Priteista iš T. J. L. nukentėjusiajam A. J. 640 000 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos. Taip pat priteista iš T. J. L. nukentėjusiajam A. J. 4000 Lt teismo išlaidų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo T. J. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pagal 222 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes neįrodyta, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo A. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo atmestas, taip pat atmestas nukentėjusiojo A. J. atstovo advokato Reno Bradūno apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, nukentėjusiojo, jo atstovo ir prokuroro, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. J. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė apskaitą, o būtent: būdama UAB „V“ (registruota Vilkaviškyje, (duomenys neskelbtini)) direktore, apgaulingai tvarkė UAB „V“ buhalterinę apskaitą, t. y. pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdama atsakinga už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. redakcijos 19 straipsnio 1 dalies reikalavimus, privalėdama apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugoti ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, taip pat pažeidė 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, privalėdama patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti ūkio subjekto nustatyta tvarka, to neorganizavo ir paslėpė UAB „V“ 2006 metų apskaitos dokumentus: atsiskaitymų su tiekėjais ir pirkėjais registrus; išankstinių apmokėjimų apskaitos registrus; banko dokumentus ir registrus už 2006 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius; sąnaudų apskaitos registrus.

Be to, ji paslėpė ir tyrimui nepateikė UAB „V“ 2007 metų apskaitos dokumentų ir registrų: atsiskaitymų su tiekėjais ir pirkėjais, išankstinių apmokėjimų apskaitos registrų, pajamų sąnaudų registrų; turto ir įsipareigojimų inventorizacijos dokumentų.

Be to, ji paslėpė ir tyrimui nepateikė UAB „V“ 2008 metų apskaitos dokumentų ir registrų: suvestinio registro „Didžioji knyga“ už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.; ilgalaikio turto apskaitos registrų už 2008 metus; banko dokumentų ir registrų už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.; atsiskaitymų su tiekėjais registrų už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d; atsiskaitymų su pirkėjais registrų už 2008 metus; pajamų–sąnaudų suvestinių; kasos registro už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.; turto ir įsipareigojimų inventorizacijos dokumentų; atlyginimų išmokėjimo darbuotojams apskaitos registrų; kasos registro už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Be to, ji paslėpė ir tyrimui nepateikė UAB „V“ akcininkų visuotinių susirinkimų protokolų, akcininkų knygų, akcijų apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Dėl minėtų pažeidimų nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo negalima visa apimtimi (iš dalies) nustatyti UAB „V“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. J. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteista už tai, kad būdama UAB „V“ (registruota Vilkaviškyje, (duomenys neskelbtini)) akcininke ir eidama direktorės pareigas, siekdama parduoti įmonės akcijas, apgaule, prieš pasirašant UAB „V“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, akcijų pirkėjui A. J. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „V“ finansinius rodiklius siekdama jį įtikinti, kad UAB „V“ finansiniai rodikliai yra daug geresni negu yra, t. y.: akcijų pirkėjui A. J. pateikė UAB „V“ balansą už 2007 metus, kuriame padidino 115 981 Lt ilgalaikio turto ir 149 542 Lt nuosavo kapitalo vertę bei sumažino mokėtinas sumas ir įsipareigojimus 33 561 Lt negu yra oficialiame balanse už 2007 m., pateiktame Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilkaviškio skyriui; taip pat akcijų pirkėjui A. J. pateikė UAB „V“ pelno (nuostolio) ataskaitą už 2007 metus, kurioje padidino pelno prieš apmokestinimą sumą 27 293 Lt, negu tai yra oficialioje pelno (nuostolio) ataskaitoje už 2007 metus, pateiktoje Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilkaviškio skyriui; taip pat nuslėpė duomenis apie įmonės akcininką E. R., įmokėjusį už akcijas 56 500 Lt.

Taip apgaule 2008 m. gegužės 21 d. buvo sudaryta UAB „V“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis 716 000 Lt sumai, pagal kurią T. J. L. savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 500 000 Lt, kuriuos A. J. sumokėjo avansu už perkamas UAB „V“ akcijas ir taip padarė A. J. 500 000 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Arūnas Žukauskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas T. J. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir, neatlikdamas įrodymų tyrimo, pažeidė baudžiamo proceso įstatymą, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusysis A. J. yra verslininkas, turėjo patirties perkant įmonės akcijas ir naudojosi konsultantų paslaugomis, tačiau padarė neteisingą išvadą, kad A. J. suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos jo apsisprendimui sudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. A. J. parodė, kad tokio finansinio stovio bendrovės jis nebūtų pirkęs, tai patvirtina ir tolimesni nukentėjusiojo A. J. veiksmai: sumokėjęs T. J. L. sutartyje numatytą sumą už perkamas bendrovės „V“ akcijas (500 000 Lt) po 2008 m. birželio 25 d. pranešimu apie akcijų perleidimą nepasirašė ir su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus komercinį arbitražinį teismą dėl bendrovės „V“ pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, galbūt būdamas suklaidintas pateikiant jam tikrovės neatitinkančius bendrovės finansinius rodiklius, toliau domėjosi įmonės veikla bei galimybe sumažinti akcijų kainą, tačiau neatkreipė dėmesys į tai, kad A. J. tokius veiksmus atliko jau po sandorio įvykdymo, t. y. įgijęs kontrolinį bendrovės „V“ akcijų paketą.

Nors apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad Vilniaus komerciniame arbitražo teisme tarp A. J. ir T. J. L. bei šios sutuoktinio kilęs civilinis ginčas dėl UAB „V“ akcijų įgijimo buvo nagrinėjamas remiantis iš esmės tais pačiais duomenimis, kaip ir nagrinėjama byla, todėl nėra pagrindo daryti priešingų išvadų, tačiau, kasatoriaus manymu, toks teiginys yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad Vilniaus komercinio arbitražo teisme buvo nagrinėjamas klausimas ir priimtas sprendimas, ar UAB „V“ akcijų nuosavybės teisė buvo perleista A. J. ir ar šios akcijos atitiko sutartimi sulygtus kokybės reikalavimus, t. y. buvo materialiosios ar nematerialiosios, bei ar pardavėjai T. J. L. ir A. L. nepažeidė akcijų pirkinio-pardavimo sutarties sąlygų (nuslėpdami kreditorius, nenurodydami prisiimtų įsipareigojimų ir kt.). Vilniaus komercinis arbitražinis teismas konstatavo, kad UAB „V“ akcijos buvo nematerialios, nes pirkdamas bendrovės akcijas A. J. naudojosi specialistų paslaugomis ir pats parengė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, todėl turėjo žinoti, kokias akcijas perka ir prisiimti riziką dėl perkamų akcijų kokybės, ir kad šios akcijos perėjo A. J. nuosavybėn, nes yra nematerialiosios.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog nėra surinkta faktinių duomenų, kad T. J. L. būtų nuslėpusi duomenis apie bendrovės akcininką E. R., nes ši išvada priimta neištyrus ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų: liudytojo E. R. (miręs) parodymų, kuris 2010 m. balandžio 14 d. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad UAB „V“ akcijų nepirko, pinigų nemokėjo ir kad parašas po sutartimi yra ne jo; liudytojos M. L. duotų parodymų, kuri parodė, kad pirkimo-pardavimo sutarties su L. R. dėl UAB „V“ akcijų pirkimo nėra sudariusi. Taip pat nevertinta aplinkybė, kad už perkamas UAB „V“ akcijas buvo sumokėta pavedimu, o tariamai neįvykus sandoriui, pinigai grąžinti atstovui G. R., kuris teismui nepateikė įgaliojimo atlikti tokį sandorį. Be to, apklaustas teisme G. R. parodė, kad pinigus už akcijas jis atgavo praėjus 3-6 metams po sandorio sudarymo ir tik advokatui uždavus menamą klausimą patvirtino, kad pinigai buvo grąžinti būtent 2005 m. rugsėjo 15 d. dieną.

Taip pat nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra surinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog T. J. L. pakeitė duomenis UAB „V“ finansiniuose dokumentuose ir juos pateikė A. J., nes T. J. L. duoti parodymai apie įvykio aplinkybes yra nenuoseklūs ir prieštaringi, ji buvo suinteresuota pagerinti parduodamos bendrovės finansinius rodiklius, nes nuo to priklausė parduodamos bendrovės kaina. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad T. J. L. pateiktame pasiūlyme – ofertoje apie parduodamą bendrovę yra tokie pat duomenys, kurie buvo pateikti A. J., taip pat nurodant, jog UAB „V“ pelnas yra 30 550 Lt. Priešingai šiai teismo išvadai, A. J. parodė, kad jam klaidingus duomenis apie perkamos bendrovės finansinę būklę pateikė T. J. L. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja M. L., kuri parodė, kad ji A. J. dokumentų, kuriuos jis pateikė savo konsultantams ir kuriais remiantis buvo nustatyta perkamos UAB „V“ akcijų paketo kaina – 716 000 Lt, nedavė. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišreikalavo iš Vilniaus komercinio arbitražinio teismo bylos, kurioje galbūt yra A. J. pateikti originalūs dokumentai apie jam T. J. L. pateiktus bendrovės finansinius rodiklius, ir jų netyrė, o vadovavosi nenuosekliais suinteresuoto asmens – T. J. L. parodymais.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad T. J. L. apgaulingai tvarkė apskaitą ir paslėpė bendrovės dokumentus, neatitinka surinktų įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme ištirti įrodymai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad T. J. L. UAB „V“ direktore dirbo iki 2010 m. sausio 10 d., o 2008 m. birželio 14 d. jos atleidimas iš šių pareigų neteko galios, nes ji ir toliau tęsė darbo santykius bendrovėje, apie atleidimą nebuvo pranešta SODRAI, todėl ji buvo atsakinga už bendrovės dokumentų tvarkymą ir saugojimą. Be to, nenustatyta, kad dokumentus ji būtu kam nors perdavusi ar pavedusi saugoti. Antai bendrovės buhalterė M. L. parodė, kad 2008 m. pabaigoje išeidama iš darbo dokumentus ji paliko bendrovėje buvusiame seife, užrakino savo kabinetą ir įjungė signalizaciją, o raktus paštu nusiuntė T. J. L., kuri turėjo raktus nuo patalpų ir seifo. Tai, kad raktų nuo bendrovės seifo su dokumentais A. J. neturėjo, patvirtino ir liudytojas A. L.

Taigi apeliacines instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo įstatymo pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nuosprendį su pakeitimas: T. J. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirti subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę bei tenkinti pareikštą civilinį ieškinį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą nuosprendį, kuriuo T. J. L. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

Skunde pažymima, kad UAB „V“ savininkės ir vadovės T. J. L. sukčiavimas pasireiškė tuo, jog ji kasatorių apgaule įtraukė į jam nenaudingą sandorį ir taip užvaldė svetimą turtą (nukentėjusio A. J. sumokėtus pinigus už įmonės akcijas, kurios aiškiai neatitiko jų rinkos vertės). Nors civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią, tačiau turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys, kaip antai įmonės vadovės ir vienintelės akcininkės T. J. L. tikrovės neatitinkančių duomenų apie įmonės finansinius rodiklius ir finansinę padėtį, kuriuose įmonės finansinė padėtis atvaizduota daug geresnė, nepateikimas, ko tai buvo svarbi ir esminė aplinkybė, lėmusi kasatoriaus apsisprendimą mokėti sutartą sumą už perkamas akcijas. Kasatoriaus manymu, šioje byloje išteisintoji prieš jį panaudojo aktyvią apgaulės rūšį, kuri pasireiškė svarbios ir reikšmingos informacijos klaidingu nepateikimu.

Nors apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad, prieš sudarydamas akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, nukentėjusysis naudojosi specialistų, užsiimančių finansine analize, paslaugomis, kurie, įvertinę įmonės finansinę padėtį, apskaičiavo akcijų vertę, tačiau svarbiausia aplinkybė, į kurią neatsižvelgta, yra tai, kad specialistai, kurie nukentėjusio prašymu vertino perkamos įmonės finansinę būklę bei apskaičiavo akcijų vertę, vadovavosi vien tik išteisintosios T. J. L. nukentėjusiajam pateiktais tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie UAB „V“ finansinius rodiklius.

Kasatorius pažymi, kad išteisintoji, siekdama jį įtikinti bendrovės turto, veiklos, įsipareigojimų, kapitalo realumu, pateikė 2008 m. sausio 25 d. sudarytą ir jos pasirašytą UAB „V“ 2007 metų balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą, pagal kuriuos veiklos rezultatai buvo geri: finansinių metų ilgalaikio turto vertė – 1 550 519 Lt, trumpalaikio turto – 439 599 Lt, nuosavo kapitalo – 616 315 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 373 803 Lt. Be to, UAB „V“ akcininkai T. J. L. ir A. L., siekdami pagrįsti bendrovės akcijų vertę, turimą turtą ir finansinius rodiklius, pažymėjo, kad dėl akcijų pardavimo, jų vertės ir veiklos įvertinimo UAB „I“ yra sudariusi sutartį, kad ši pateiktų ataskaitą apie bendrovės veiklą. Kasatorius nurodo, kad UAB „I“ pateikė UAB „V“ veiklos aprašymo ataskaitą, tačiau kartu su ja nebuvo jokių bendrovės finansinę atskaitomybę patvirtinančių dokumentų.

Anot kasatoriaus, byloje įrodyta, kad išteisintoji jam pateikė realios padėties neatitinkantį UAB „V“ 2007 m. balansą, kuriame padidino 115 981 Lt ilgalaikio turto ir 14 9542 Lt nuosavo kapitalo vertę bei 33 561 Lt sumažino mokėtinas sumas ir įsipareigojimus negu oficialiame 2007 m. balanse, pateiktame Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip pat išteisintoji kasatoriui pateikė UAB „V“ pelno (nuostolio) 2007 m. ataskaitą, kurioje 27 293 Lt padidino pelno prieš apmokestinimą sumą negu oficialioje pelno (nuostolio) 2007 m. ataskaitoje, pateiktoje Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Kasatorius pabrėžia, kad apgaulė byloje pasireiškė sąmoningais išteisintosios veiksmais, nukreiptais į jo teisinės padėties pasunkinimą ir buvo panaudota įtraukiant jį į sandorį, nuslepiant įmonės realią finansinę padėtį. Taip pat nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad sukčiavimo sudėties nebuvimą išteisintosios veikoje patvirtina tai, jog net ir paaiškėjus, kad kasatorius galbūt buvo suklaidintas pateikus jam tikrovės neatitinkančius finansinius rodiklius, jis ir toliau domėjosi įmonės veikla bei galimybe sumažinti akcijų kainą kreipėsi, investavo asmenines lėšas (iš viso net 150 000 Lt) į įmonės veiklą ir tik 2009 m. rugsėjo 23 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po sutarties sudarymo, kreipėsi į FNTT. Anot apeliacinės instancijos teismo, byloje panaudota apgaulė pateikiant geresnius įmonės finansinius rodiklius negu tikrieji neturėjo esminės įtakos UAB „V“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui, nes sužinojęs apie tai kasatorius ir toliau veikė kaip UAB „V“ akcijų savininkas. Tačiau kasatorius mano priešingai, nes būtent išteisintosios apgaulė lėmė jo apsisprendimą įsigyti akcijas. Tai, kad jis investavo į įmonę 150 000 Lt sumą, sužinojęs apie realią įmonės finansinę padėtį, kreipėsi į buvusią akcijų savininkę dėl akcijų sumos sumažinimo, o galiausiai kreipėsi į FNTT atitiko apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Tai, kad kasatorius po įmonės akcijų įsigijimo nebuvo „faktinis“ jos vadovas, patvirtino ir teisme apklausta liudytoja M. L.

Nors apeliacinės instancijos teismas rėmėsi bylai pateiktu Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimu, tačiau pažymėtina, kad civiline tvarka išnagrinėtoje byloje įsiteisėjusiu sprendimu nustatytos aplinkybės ir faktai turi ribotą prejudicinę galią baudžiamojoje byloje. Civilinės atsakomybės sąlygos ir taikymo tikslas skiriasi nuo baudžiamosios, o teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. Todėl teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo iš naujo ištirti civilinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei įvertinti teisiamojo veiksmus iš baudžiamojo įstatymo pozicijų. Kasatorius pabrėžia, kad civilinės atsakomybės taikymo tikslas yra tik kompensuoti žalą, o ne nubausti žalą padariusį asmenį, todėl esant toms pačioms aplinkybėms teismas gali padaryti skirtingas išvadas dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Būtent dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismas nesirėmė Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimu.

Taip pat kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai T. J. L. išteisino pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas neva pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių teisės aktų reikalavimus T. J. L. pažeidė paslėpdama ir tyrimui nepateikdama UAB „V“ akcininkų visuotinių susirinkimų protokolų, akcininkų knygų ir akcijų apskaitos dokumentų, nors nurodyti, kokie konkretūs teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, yra privaloma. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje labai aiškiai nurodyta, kokius konkrečius įstatymų reikalavimus pažeidė išteisintoji.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad T. J. L. negali atsakyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvardyti dokumentai, kurių paslėpimu ir nepateikimu tyrimui ji buvo kaltinama, nebuvo rasti, jų buvimo vieta nežinoma ir byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti neginčijamą išvadą, kad dokumentus paslėpė būtent išteisintoji.

Kasatorius pažymi, kad ne tik jis, bet ir liudytoja M. L. parodė, jog tik išteisintoji turėjo raktus nuo seifo, kuriame laikomi dokumentai, todėl jos pareiga buvo tinkamai jais rūpintis. Tai, kad įmonės buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai nebuvo rasti išteisintosios namuose, nešalina jos atsakomybės pagal BK 222 straipsnį. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kyla nepriklausomai nuo veikos padarymo motyvų, o tai, kad jie nenustatyti, neleidžia daryti išvados, jog veika padaryta esant kitai kaltės formai ar visai be kaltės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418/2013)

Kasatorius teigia, kad šioje byloje apgaulinga buhalterinė apskaita pasireiškė tuo, kad į ją buvo įtraukiamos neįvykusios ūkinės operacijos, taigi kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

Taip pat kasatorius prašo T. J. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį paskirti subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę bei tenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį.

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Žukausko bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. J. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl T. J. L. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

Kasatoriai skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į tai, jog apgaulė byloje pasireiškė sąmoningais išteisintosios veiksmais siekiant nukentėjusįjį įtraukti į jam nenaudingą sandorį.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

Pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir taip užvaldant svetimą turtą. Viena vertus, civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar kitos turtinės naudos įgijimo būdas. Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Tokia apgaulė turi būti esminė įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Pažymėtina, kad apgaulė laikoma esmine tada, kai nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. J. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteista už tai, kad, būdama UAB „V“ akcininke ir eidama direktorės pareigas, siekdama parduoti įmonės akcijas, šių akcijų galimam pirkėjui A. J. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „V“ finansinius rodiklius – t. y. UAB „V“ balansą už 2007 metus bei pelno (nuostolio) ataskaitą už 2007 metus, kuriuose įmonės finansiniai rodikliai nurodyti daug geresni nei buvo realiai, taip pat nuslėpė duomenis apie įmonės akcininką E. R. Dėl šių T. J. L. veiksmų buvo sudaryta UAB „V“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ji savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 500 000 Lt, kuriuos A. J. sumokėjo už perkamas UAB „V“ akcijas.

Apeliacinės instancijos teismas T. J. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino konstatavęs, kad prieš A. J. nebuvo panaudota apgaulė, turėjusi esminės reikšmės jo apsisprendimui sudaryti nenaudingą sandorį, o tarp jo ir išteisintosios kilęs civilinis ginčas buvo išspręstas Vilniaus komercinio arbitražo teismui priėmus sprendimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. įmonės finansiniai dokumentai buvo pateikti jam domintis galimybe įsigyti UAB „V“ akcijas. Kaip nurodė A. J. bei patvirtina bylos duomenys, jis, prieš sudarydamas akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, naudojosi finansine analize užsiimančių specialistų paslaugomis, kurie, įvertinę įmonės finansinę padėtį, apskaičiavo įmonės finansinę vertę. Pažymėtina, kad, įvertinęs įmonės finansinę būklę, A. J. pats pasiūlė akcijų kainą pardavėjams T. J. L. bei A. L. Sutarus dėl akcijų kainos, buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis ir ją vykdydamas A. J. už akcijas sumokėjo T. J. L. 500 000 Lt.

Nors nukentėjusysis kasaciniame skunde teigia, kad buvo apgaule įtrauktas į nenaudingą akcijų pirkimo-pardavimo sandorį, o įmonės finansinė padėtis buvo parodyta kaip daug geresnė negu buvo iš tikrųjų, nes ją vertinę specialistai vadovavosi vien tik išteisintosios T. J. L. pateiktais tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie UAB „V“ finansinius rodiklius, šie argumentai atmestini. Apeliacinės instancijos pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusysis A. J. yra verslininkas, o apklausiamas teisme patvirtino turintis žinių ir patirties perkant įmonės akcijas, be to, jis naudojosi konsultantų paslaugomis siekdamas visapusiškai įvertinti situaciją, o akcijų kainą pasiūlė pats, remdamasis jo samdytų turto vertintojų apskaičiavimais. Esant šioms aplinkybėms, toks asmuo negalėjo būti suklaidintas ir privalėjo prisiimti atsakomybę bei riziką dėl sandorio pasekmių. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos aplinkybės nepatvirtina, jog nukentėjusiojo suklaidinimas turėjo lemiamos įtakos jo apsisprendimui pirkti akcijas.

Nors nukentėjusysis teigia, kad tik po pinigų pervedimo paaiškėjo, jog pateiktuose finansiniuose dokumentuose nurodyti duomenys neatitinka tikrųjų, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis ir toliau domėjosi įmonės veikla bei galimybe sumažinti akcijų kainą, kreipėsi į D. K., prašydamas apskaičiuoti, kaip tikrieji įmonės finansiniai rodikliai galėtų lemti akcijų kainą, investavo asmenines lėšas (150 000 Lt) į įmonės veiklą, kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą ir tik 2009 m. rugsėjo 23 d., t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po sutarties sudarymo, kreipėsi į FNTT dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos.

Kolegija pažymi, kad šios aplinkybės rodo, jog galimybė kilusį ginčą dėl akcijų pirkimo-pardavimo sandorio spręsti civiline tvarka nebuvo suvaržyta ar apsunkinta, t. y. išteisintoji nepateikė netikrų duomenų apie savo tapatybę, sandoris buvo sudarytas ne su fiktyvia įmone, o nukentėjusysis pasinaudojo pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta kilusių ginčų sprendimo tvarka – kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą.

Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2009 m. lapkričio 3 d. sprendime, įvertinus tarp akcijų pirkimo-pardavimo sutarties šalių sudarytą sutartį bei nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes neva jis buvo suklaidintas pateikus neteisingus duomenis apie įmonės finansinius rodiklius, konstatuota, kad po sutarties sudarymo A. J. elgėsi kaip įmonės akcijų paketo savininkas. Be to, šio teismo sprendime taip pat pažymėta, kad A. J., būdamas verslininkas ir iki sutartis sudarymo naudojęsis tarpininko paslaugomis bei galėjęs gauti visą reikiamą pagalbą ir informaciją, elgėsi neapdairiai ir taip elgdamasis prisiėmė visą galimų neigiamų savo neapdairių veiksmų padarinių riziką. Tokios teismo sprendimo išvados patvirtina, kad išteisintosios pateikti duomenys apie įmonės finansinę būklę negalėjo esmingai lemti nukentėjusiojo apsisprendimo pirkti akcijas.

Taip pat pažymėtina, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimas negali būti kvestionuojamas, nes jis šioje byloje turi res judicata galią, t. y. juo nustatyti faktai negali būti paneigti ar ginčijami ir jais apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi išteisindamas T. J. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Be to, išanalizavus kasacinių skundų argumentus ir palyginus juos su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais, jų vertinimu bei išvadomis dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo, taip pat kita bylos medžiaga, nėra pagrindo sutikti su skundų teiginiais dėl apeliacinės instancijos teismo neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir dėl to neteisingų teismo išvadų. Kasaciniuose skunduose nurodomi teiginiai dėl atskirų bylos duomenų vertinimo (liudytojų E. R. ir M. L. parodymų), akcentuojant tam tikras jų detales ir vertinant atskirai nuo bylos įrodymų visumos, nepagrindžia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai T. J. L. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių; daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl T. J. L. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

Kasatoriai ginčija ir T. J. L. išteisinimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį motyvuodami tuo, kad nors išteisintoji ir nedirbo UAB „V“, tačiau vis tiek buvo atsakinga už įmonės buhalterinių dokumentų tvarkymą ir saugojimą, todėl turi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą.

BK 222 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų nustatyta BK 2 straipsnio 4 dalyje, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėties buvimas ar nebuvimas asmens veikoje gali būti konstatuojamas tik nuosprendžiu, kuris turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

T. J. L. pirmosios instancijos teismo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo nuteista už tai, kad, eidama UAB „V“ direktorės pareigas, apgaulingai tvarkė UAB „V“ buhalterinę apskaitą – būdama atsakinga už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytų reikalavimų – paslėpė ir tyrimui nepateikė dalies 2006, 2007 ir 2008 metų UAB „V“ apskaitos dokumentų ir registrų, akcininkų visuotinių susirinkimų protokolų, akcininkų knygų, akcijų apskaitos dokumentų, dėl to nebuvo galima visa apimtimi (iš dalies) nustatyti UAB „V“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.

Nustatęs, kad neįrodyta, jog T. J. L. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog byloje neįrodyta, kad būtent T. J. L. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes nuosprendyje išvardyti dokumentai, kurių paslėpimu ir nepateikimu tyrimui buvo kaltinama T. J. L., nebuvo rasti, jų buvimo vieta nežinoma, be to, byloje nėra neginčijamų duomenų, kad dokumentus paslėpė būtent išteisintoji. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.

Taip pat kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad surinkti įrodymai nepatvirtina, jog būtent T. J. L. paslėpė UAB „V“ buhalterinius dokumentus, dėl kurių trūkumo negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Byloje nustatyta, kad T. J. L. įmonėje lankėsi ir direktorės pareigas faktiškai ėjo iki 2008 m. rugsėjo mėnesio pabaigos (nors atleista iš direktorės pareigų akcininkų sprendimu buvo 2008 m. birželio 25 d.), o įmonės buhalterė M. L. teigė, kad jai išeinant iš darbo 2008 m. gruodžio 14 d. visi apskaitos dokumentai dar buvo įmonėje. Šie liudytojos M. L. parodymai nėra paneigti ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo jais netikėti. Taigi liko nepašalintos abejonės, kad trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai galėjo būti neišsaugoti po to, kai T. J. L. nustojo eiti įmonės direktorės pareigas.

Pažymėtina, kad teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kadangi įrodinėjimo procesas negali tęstis nepamatuotą laiką, o išnaudojus visas įrodinėjimo galimybes byloje nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą T. J. L. veikoje, todėl, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos tesimo teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo, todėl kasaciniai skundai, kuriais prašoma palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo T. J. L. buvo nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Žukausko bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. J. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas

Armanas Abramavičius