A-858-753-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-753/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01495-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2, 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 14–15), prašydamas: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 800 Lt moralinės ir 2 400 Lt neturtinės žalos.

Nurodo, kad už Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio ir 32 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimus Lukiškių TI-K direktorius 2013 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 62-105 jam paskyrė nuobaudą – teisės pirkti maisto produktus atėmimą vienam mėnesiui. Nuobauda paskirta tinkamai neįvertinus visų pažeidimo tyrimui reikšmingų aplinkybių, pažeidžiant įstatyme nustatytas procedūras ir terminus. Nuobaudos paskyrimo teisėtumą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kuris 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 2S-1447 panaikino jam paskirtą nuobaudą, konstatuodamas, kad Lukiškių TI-K direktorius pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Dėl neteisingų, biurokratiškų, neskaidrių, neobjektyvių ir neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų pareiškėjas tam tikrą laiką negalėjo sveikai maitintis, tenkinti savo poreikių, todėl patyrė moralinę ir neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 20–23) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad Kalėjimų departamentas, patikrinęs pareiškėjui paskirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, nustatė, kad pažeidimo tyrimo medžiagoje Lukiškių TI-K pareigūnai tinkamai užfiksavo pareiškėjo padarytą nusižengimą, nustatė sudėtį, surinko visus V. K. kaltę patvirtinančius įrodymus, tačiau nuobaudą paskyrė pažeisdami Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuobaudai skirti ir tik šiuo pagrindu panaikino nutarimą dėl nuobaudos paskyrimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl paskirtos nuobaudos jis patyrė žalą, negalėjo sveikai maitintis, tenkinti savo poreikių. Depozitinių lėšų išrašas patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui į sąskaitą buvo pervedami pinigai ir jis už juos parduotuvėje pirko prekes. Taigi, šiuo atveju nėra jokių įrodymų, kad Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, todėl valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, negalima.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 89–91) V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 62-105 buvo paskirta nuobauda – atimta teisė vieną mėnesį pirkti maisto produktus (b. l. 24). Nutarimas priimtas remiantis Lukiškių TI-K Vidaus tyrimų skyriaus inspektoriaus atlikto tarnybinio tyrimo medžiaga. Tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 23 d. skambino pilietei O. B., neturėdamas tam leidimo, taip pat savavališkai bendravo su suimtuoju, laikomu kitoje gyvenamojoje kameroje, ir šiais savo veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, 32 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 dalies 2 punktą, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 126 punkto bei Suimtųjų elgesio taisyklių, patvirtintų Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23, 3.1 punkto reikalavimus (b. l. 26–27). Pareiškėjas Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 62-105 teisėtumą ir pagrįstumą ginčijo kreipdamasis su skundu į Kalėjimų departamentą (b. l. 49–50). Kalėjimų departamentas atliko tarnybinį tyrimą dėl pareiškėjo skundo ir 2013 m. balandžio 23 d. priėmė įsakymą Nr. N-1 panaikinti Lukiškių TI-K 2013 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. 62-105, kadangi jis priimtas pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Apie skundo išnagrinėjimą pareiškėjas informuotas 2013 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 2S-1447 (b. l. 74).

Pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Iš skundo turinio ir paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad neturtinės žalos atsiradimą jis kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neteisėtai jam paskyrus nuobaudą, dėl kurios paskyrimo jis neteko galimybės pirkti maisto produktų, sveikai maitintis, liko įžeistas.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atsiradimo priežastimi pareiškėjas nurodė Lukiškių TI-K neteisėtai paskirtą nuobaudą –teisės pirkti maisto produktus atėmimą vienam mėnesiui.

Byloje pateikta tarnybinio tyrimo medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą. Pareiškėjo, suimtojo D. Š. paaiškinimai, duoti tarnybinio tyrimo metu, pilietės O. B. pareiškimas bei kiti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 23 d. skambino pilietei O. B., neturėdamas tam leidimo, taip pat savavališkai bendravo su suimtuoju, laikomu kitoje gyvenamojoje kameroje. Šių aplinkybių pareiškėjas taip pat neneigė ir teismo posėdyje. Taigi, darytina išvada, kad V. K. šiais savo veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (suimtiesiems telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu; šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis), 32 straipsnio 1 dalies 1 punkto (suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos), 2 dalies 2 punkto (suimtiesiems draudžiama bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose), Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 36 punkto (laiškus suimtieji įteikia tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu įgaliotiems darbuotojams) reikalavimus bei Suimtųjų elgesio taisyklių, patvirtintų Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23, 3.1 punkto (suimtiesiems draudžiama savavališkai bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, kitose gyvenamosiose ar gamybinėse patalpose, perduoti jiems arba imti iš jų kokius nors daiktus) nuostatas.

Kalėjimų departamento Laisvės atėmimo vietų įstaigų skyriaus vyresnioji inspektorė, atlikusi Lukiškių TI-K 2013 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 62-105 priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą, 2013 m. balandžio 19 d. tarnybinio tyrimo išvadoje dėl suimtojo V. K. skundo Nr. LV-511 pažymėjo, kad pateiktoje dokumentinėje medžiagoje Lukiškių TI-K tinkamai užfiksavo suimtojo nusižengimo sudėtį, t. y. surinko įrodymus, patvirtinančius nusižengimo faktą, suimtojo kaltę, kitus nusižengimo elementus, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad V. K. pažeidimą padarė 2012 m. gruodžio 23 d., o nuobauda paskirta tik 2013 m. sausio 30 d., buvo pažeistas Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje nustatytas vieno mėnesio nuobaudos skyrimo terminas (b. l. 71–73). Šios tarnybinio tyrimo išvados pagrindu Kalėjimų departamento direktorius 2013 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. N-1 panaikino Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. 62-105.

Kaip matyti, atsakovo atstovas neneigia, jog padarė procedūrinį pažeidimą skirdamas pareiškėjui nuobaudą, ir Kalėjimų departamento 2013 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. N-1 teisėtumo nekvestionuoja. V. K. suėmimo vykdymo režimo pažeidimo faktas bylos rašytiniais įrodymais nėra paneigtas. Iš esmės pažeidimą pripažįsta ir pats pareiškėjas. Įrodymų, kad dėl užsitęsusio pažeidimo tyrimo pareiškėjas patyrė nepatogumų, byloje nėra. Pareiškėjas pasinaudojo savo teise ginčyti nuobaudos teisėtumą. Nuobauda dėl procesinių pažeidimų buvo panaikinta. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo sąskaitoje 2013 m. vasario 1 d. buvo 1,71 Lt. Į sąskaitą 2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 18 d. pervestus pinigus, pareiškėjas išleido sekančią dieną po jų pervedimo į sąskaitą (b. l. 42). Teisme pareiškėjas pripažino, kad parduotuvėje pirko būtiniausias higienos prekes. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas nedirba, pajamų iš darbo teisinių santykių negauna. Pareiškėjo elgesio modelis – higienos prekių įsigijimas už visas tą mėnesį turėtas lėšas, patvirtina, kad išleisdamas visus pinigus higienos prekėms, pareiškėjas nesiekė įsigyti maisto produktų. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui pareiškėjui jokių neigiamų pasekmių nesukėlė. Pareiškėjui žala padaryta nebuvo, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 194–197) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, jog teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes. Be to, apelianto manymu, teismo sprendimas neteisėtas, o teismo argumentas, jog visus gautus pinigus pareiškėjas išleido higienos prekėms ir dėl to žalos (dėl negalėjimo pirkti maisto produktus) nepatyrė, yra nepagrįstas. Pareiškėjas pirko higienos prekes tik todėl, kad negalėjo pirkti maisto (nors to labai norėjo). Tokiais veiksmais pareigūnai jam sukėlė depresiją, jis buvo įžeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, kilo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriui 2013 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 62-105 jam neteisėtai paskyrus nuobaudą – teisės pirkti maisto produktus atėmimą vienam mėnesiui, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo motyvus bei ištyręs bylai reikšmingus įrodymus, konstatavo, kad minėtos nuobaudos paskyrimas pareiškėjui jokių neigiamų pasekmių nesukėlė, t. y. pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo fakto, todėl atsakovo atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį negalima.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei juos įvertinęs padarė pagrįstas išvadas.

Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Vadinasi, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, byloje turi būti nustatyti neteisėti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmai, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktas bei priežastinis ryšys tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K direktorius 2013 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 62-105 paskyrė nuobaudą – teisės vieną mėnesį pirkti maisto produktus atėmimą (b. l. 24). Kadangi minėtas nutarimas priimtas, o kartu ir nuobauda paskirta, pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies reikalavimą (nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o jei dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas, – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo padarymo dienos), Kalėjimų departamentas 2013 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. N-1 panaikino Lukiškių TI-K 2013 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. 62-105.

Nustačius neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą), nustatinėjamos kitos viešajai atsakomybei kilti būtinos sąlygos – žala bei priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neveikimo). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A520-1168/2013 ir kt.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą adm. byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Pagal LVAT praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).

Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A438-336/2012). Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A17-749/2007). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų laikėsi.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, jog dėl neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų jis mėnesį (nuobauda paskirta 2013 m. sausio 30 d.) negalėjo sveikai maitintis, tenkinti savo poreikių, todėl patyrė moralinę ir neturtinę žalą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų (o ir pats pareiškėjas to nenurodo), kad tuo laikotarpiu, kai galiojo nuobauda – draudimas pirkti maisto produktus, jis išvis nebuvo maitinamas ar kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tiekiamas maistas neatitiko jo poreikių. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nedirba, pajamų iš darbo teisinių santykių negauna (b. l. 102), o ginčui aktualiu laikotarpiu 2013 m. vasario 7 d. (32 Lt) ir 2013 m. vasario 18 d. (32 Lt) gautus pinigus išleido pirkdamas kitas prekes iš parduotuvės. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundu ar prašymu užtikrinti tinkamą jo maitinimą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus iš laisvės atėmimo įstaigos parduotuvės nesukėlė pareiškėjui pasekmių, t. y. nepadarė žalos CK 6.271 straipsnio prasme.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo nurodyta neturinė žala nagrinėjamoje byloje nenustatyta, o nenustačius vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino teisingai bei priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais teisinio pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys