A-82-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-82-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02821-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kurį patikslino, ir prašė: 1) panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas; Kalėjimų departamentas) 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 7S-645 kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) įpareigoti atsakovus išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 8 335,49 Lt už 2010 m. liepos mėnesio – 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) laikotarpį (b. l. 1–5, 33).

Paaiškino, kad nuo 2004 m. gruodžio 1 d. jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir pensija) už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio mėnesio, įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jam, kaip dirbančiam pensininkui, buvo mokama sumažinta pensija. 2013 m. liepos 3 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėtą pensijos dalį.

Kalėjimų departamentas 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 7S-645 prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad pensijos apskaičiavimui taikė tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Šiame sprendime atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas praleido trejų metų terminą kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamentas neteisingai aiškina senaties termino (jei toks šiuo atveju būtų taikomas) taikymo taisykles. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 5 dalyje aiškiai nustatyta, kad tais atvejais, kai pažeidimas yra tęstinis, senaties terminas dėl veiksmų prasideda kiekvieną tų neteisėtų veiksmų atlikimo dieną.

Teigė, kad apie dalies pensijos už 2010 m. liepos mėnesį neišmokėjimą sužinojo tik 2010 metų rugpjūčio mėnesį, todėl nėra praleidęs specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą. Tai, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, pasak pareiškėjo, iš esmės konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013) suformuluota praktika, pažymėjo, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria.

Pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Nagrinėjamu atveju veiksmingas pensijų gavėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas. Pabrėžė, kad jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta, siekiant suteikti didesnę valstybės paramą už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei. Kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei.

Todėl aiškinimas, kad asmuo, kuris dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo patyrė turtinių praradimų, neturi teisės gauti neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjo įsitikinimu, galėtų pakenkti tinkamai pareigūnų ir karių socialinei apsaugai, kurią siekiama užtikrinti Valstybinių pensijų įstatymu bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu. Be to, tik pritaikius aptartą pažeistų teisių gynimo būdą būtų sudaromos realios galimybės realizuoti tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą.

Nurodė ir tai, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Pažymėjo, kad kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai), todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Atsakovai Kalėjimų departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–14).

Nurodė, kad Kalėjimų departamentas, atsižvelgęs į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą ir į tai, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu, kurį galiojo ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo ir mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažintą valstybinę pensiją. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios, pareiškėjui valstybinė pensija mokama nesumažinta.

Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Todėl, kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, jos buvo teisėtos ir valstybės institucijos, tame tarpe ir Kalėjimų departamentas, privalėjo jomis vadovautis apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį. Kalėjimų departamentas, perskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją bei teisės aktų nustatyta tvarka ir neatliko neteisėtų veiksmų.

Manė, kad Kalėjimų departamentas 2013 m. liepos 12 d. rašte Nr. 7S-645 „Dėl informacijos pateikimo“ rėmėsi galiojančiais teisės aktais ir neturėjo jokio teisinio pagrindo elgtis priešingai. Skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka. Šis sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.

Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui apskaičiuota nuo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl pareiškėjas sužinojo apie pensijos sumažinimą iš Kalėjimų departamento veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio, 2010 m. vasario 25 d., gavęs pirmą sumažintą pensiją. Pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi tik 2013 m. liepos 3 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises.

Pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo, kada buvo sumažinta pensija, nes iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo žinoti apie priimtus teisės aktus dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, todėl turėjo laiku pasidomėti dėl sumažintos pensijos dydžio. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų terminą, darė išvadą, kad jis neturi teisės pašalinti teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 7S-645 bei priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pareiškėjo naudai 8 335,49 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad remiantis Kalėjimų departamento Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo išvada Nr. 209, pareiškėjui nuo 2004 m. gruodžio 1 d. neterminuotai paskirta 592,85 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 19). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis (592,85 Lt) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą koeficientą, perskaičiuotas nebuvo, tačiau, kaip turinčiam pajamų, nuo kurių mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, pareiškėjui pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taikant atitinkamą koeficientą pagal Įstatymo 2 priede nurodytą formulę (b. l. 16–17). Pareiškėjas 2013 m. liepos 3 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą su prašymu išmokėti jam pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos apskaičiavimui. Tuo atveju, jei atsakovas atsisakytų išmokėti pensijos nepriemoką, pareiškėjas prašė nurodyti atsisakymo motyvus ir pateikti pažymą apie jam neišmokėtos pensijos dalį (b. l. 18). Kalėjimų departamentas 2013 m. liepos 12 d. priėmė sprendimą Nr. 7S-645, kuriame išaiškino pareiškėjui, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčo laikotarpiu ir iki šiol jam mokama pagal galiojančius teisės aktus. Be to, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų terminą ginti savo pažeistas teises. Dėl šių priežasčių Kalėjimų departamentas netenkino pareiškėjo prašymo išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 15).

Teismas rėmėsi Valstybinių pensijų įstatymo (1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1012, 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1013, 2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 straipsnio 1 ir 3 dalių, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos), Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2011 m. gruodžio 28 d., ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2012 m. gruodžio 31 d., nuostatomis.

Asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, paskelbtą „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A552-519/13, Nr. A444-2232/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pareiškėjas teismui ginčijo pensijos sumažinimą laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai. Bylos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (arba turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. gavęs sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. liepos mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 23 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino ir iš atsakovo 2013 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 7S-645 sužinojęs, kad atsakovas atsisako grąžinti valstybinės pensijos nepriemoką. Taigi, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismas taip pat atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, bei nurodė, jog išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą, turi taikyti Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytą išimtį iš 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės, prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį, nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 12 d. pažyma Nr. LV-847 tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėta 8 335,49 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 16–17). Nurodytos sumos teisingumo pareiškėjas neginčijo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Todėl atsakovu šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Kalėjimų departamentas. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą bei nurodytą teisės normą, neišmokėtos pensijos dalis (8 335,49 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos.

Nagrinėjamos bylos kontekste pripažino, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Kalėjimų departamentas, priimdamas 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 7S-645 iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 7S-645, kuriuo atsisakyta pareiškėjui mokamai pareigūnų ir karių valstybinei pensijai taikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytą ribojimą.

III. Atsakovai Kalėjimų departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, į formuojamą teismų praktiką. Pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. buvo perskaičiuojama, nes pareiškėjas turėjo draudžiamų pajamų. Pareiškėjui valstybinė pensija buvo mokama už praėjusį mėnesį. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo apskaičiuota 2010 m. sausio mėn. ir jis sužinojo apie tai 2010 m. vasario 25 d., o į Kalėjimų departamentą kreipėsi tik 2013 m. liepos 3 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo pareiškėjui dienos iki jo kreipimosi dienos praėjo daugiau nei treji metai. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos (administracinių bylų Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013).

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, nes įstatymų leidėjas aiškiai nurodė, kad bus nustatytas tikslus kompensavimo mechanizmas, todėl bus tiksliai sureguliuoti galimai kilsiantys ginčai dėl neišmokėtų valstybinių pensijų. Mano, kad teismui patenkinus ar iš dalies patenkinus pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, o vėliau valstybei nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kuris gali neatitikti teismo sprendimo, reikėtų peržiūrėti teismo sprendimą, siekiant užtikrinti visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą ir vykdant teisingumą. Teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai būtų pažeisti, jei teismo sprendimo nulemtas pareiškėjo praradimų kompensavimo laikotarpis nesutaptų su valstybės nustatytuoju, reguliuojant bendrą praradimų kompensavimo tvarką. Mano, kad šiuo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsniu, bylos nagrinėjimas turėtų būti atidėtas iki kol taps aiškus kompensavimo mechanizmas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. P. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios 2010 m. liepos mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas 2013 m. liepos 23 d. kreipėsi į administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 7S-645 ir įpareigoti atsakovus išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (8 335,49 Lt) už 2010 m. liepos mėnesio – 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 7S-645 bei priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pareiškėjo naudai 8 335,49 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo apskaičiuota 2010 m. sausio mėn. ir jis apie tai sužinojo 2010 m. vasario 25 d., o į Kalėjimų departamentą kreipėsi tik 2013 m. liepos 3 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą.

Nustatyta, kad pareiškėjo prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemokos dalis susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (b. l. 7–8). Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją šis įstatymas turėjo būti taikomas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais jo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą bei jo aiškinimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2015 m. sausio 14 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS-66-502/2015, AS-59-502/2015, AS-56-502/2015, AS-195-556/2015, AS-193-556/2015, AS-192-556/2015), darytina išvada, kad teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, nagrinėjamoje byloje apibrėžtas bendru laikotarpiu (nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio), turi būti analizuojamas dviem skirtingais laikotarpiais (nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.), kuriais valstybinės pensijos laikiną mažinimą reguliavo skirtinga teisės normų visuma, atitinkamai – skyrėsi ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą šiais laikotarpiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą.

Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Nagrinėjamos bylos kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Neatrodo, kad tokiomis aplinkybėmis pagrįsta tikėtis, jog pareiškėjo patiriamas teisių pažeidimas kitą mėnesį jau bus nutrauktas.

Be to, tai, kad valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, nereiškia, jog pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad termino, kuriuo suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos gali kreiptis į teismą, eigos pradžia aiškinama ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-574/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-810/2014, 2014 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1701/2014 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pateikta 2013 m. liepos 12 d. pažyma apie paskirtą, paskaičiuotą ir nesumokėtą A. P. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją Nr. LV-847 (b. l. 7–8) patvirtina, kad pareiškėjui valstybinė pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, buvo mokama laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio. Taigi, A. P. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo pradėtas 2010 m. sausio mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą dėl 2010 m. liepos mėn. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos A. P. kreipėsi 2013 m. liepos 23 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad prašo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., ir kad apie dalies pensijos už 2010 m. liepos mėn. neišmokėjimą sužinojo tik 2010 m. rugpjūčio mėn., tai nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo atveju nebuvo praleistas 3 metų terminas pareikšti reikalavimą dėl 2010 m. liepos mėn. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos priteisimo, kadangi, kaip jau minėta, momentas, kada asmuo sužino apie jo teises pažeidžiančius veiksmus, yra būtent pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena, šiuo atveju – 2010 m. vasario mėnesio diena, kada pareiškėjas gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus 2010 m. liepos mėn. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio mėn., gavęs sumažintą pensiją už 2010 m. liepos mėn., prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams.

ABTĮ 101 straipsnio 7 dalis numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjas skundą dėl 2010 m. liepos mėn. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos padavė teismui 2013 m. liepos 23 d. – t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą jam laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi (b. l. 27–30) išaiškino pareiškėjui teisę teismui pateikti prašymą atnaujinti skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priėmimo terminą, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgęs į šią nutartį, pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, jog prašo išmokėti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn., apie dalies pensijos už 2010 m. liepos mėn. neišmokėjimą sužinojo 2010 m. rugpjūčio mėn., todėl teigė, kad šioje konkrečioje byloje nėra praleidęs 3 metų termino kreiptis į teismą. Taigi, pareiškėjui buvo pasiūlyta prašyti atnaujinti skundo terminą, tačiau jis nusprendė to nedaryti. Kadangi pareiškėjas į teismą su reikalavimu dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo kreipėsi praleidęs terminą bei neprašė jo (termino) atnaujinti, bylos dalis, kuria pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovus išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010 m. liepos mėnesio – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 7 dalies pagrindu.

Tačiau pagal Laikinojo įstatymo, kurio galiojimas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., 5 straipsnio 1 dalį apribota valstybinė pensija pareiškėjui mokėta ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., todėl pareiškėjas, iki 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 pratęsiant Laikinojo įstatymo galiojimą, apie savo teisių pažeidimą šiuo laikotarpiu negalėjo numanyti, todėl trejų metų procesinis termino kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusios valstybinės pensijos priteisimo 2013 m. liepos 23 d. dar nebuvo praleidęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mokama sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kuriais pareiškėjui priteista pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., toks sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir kt.). Pagal byloje pateiktą 2013 m. liepos 12 d. pažymą apie paskirtą, paskaičiuotą ir nesumokėtą A. P. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją Nr. LV-847 (b. l. 7–8), šiuo laikotarpiu valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui sudaro 2 592,34 Lt sumą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas: iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, priteisiama 2 592,34 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėjas skunde taip pat reiškė reikalavimą panaikinti Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 7S-645 kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje savo pobūdžiu administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, nurodė, kad nors atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kuriuo atsisakyta išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 7S-645 dalis atsisakyti išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, yra pagrįsta ir teisėta.

Pažymėtina, jog atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atidėti bylos nagrinėjimą. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais. Šiuo atveju atsakovo nurodytos aplinkybės – kad įstatymų leidėjas nurodė, jog bus nustatytas tikslus kompensavimo mechanizmas, kuriuo bus sureguliuoti galimai kilsiantys ginčai dėl neišmokėtų valstybinių pensijų – nelaikytinos pagrindu atidėti bylos nagrinėjimą ABTĮ 80 straipsnio prasme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, susijusias su 3 metų termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo eigos pradžia, todėl atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą pakeisti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, nutraukti.

Panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 7S-645 dalį atsisakyti išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pareiškėjui A. P. 750,79 Eur (2 592,34 Lt) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Kitoje dalyje pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė