2K-122/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–122/2014

Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00031-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.7.2;

2.3.6.4.5.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Ugniui Vyčinui,

gynėjui advokatui Robertui Skėriui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 35 MGL (4550 Lt) dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaičius sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2012 m. sausio 19 d. nustatyta, kad baudos dydis, kurį nuteistasis turi sumokėti, yra 7 MGL (910 Lt).

Dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį A. P. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. P. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir bausmė, paskirta tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir A. P. paskirta subendrinta bausmė – 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2012 m. sausio 19 d. ir A. P. galutinė subendrinta bausmė paskirta – 172 MGL (22 360 Lt) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „P“, registruotos Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, nustatytus 2006 m. kovo 12 d. Darbo sutartyje Nr. 4, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „P“ turtą, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d., UAB „P“ patalpose, esančiose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), iš įmonės kasos paėmė 230 745,62 Lt ir jų panaudojimo nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais, t. y. tyčia iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „P“ turtą – 230 745,62 Lt.

Taip pat jis nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą pripažinti jį kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį grindė prielaidomis, padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančiams išvadas. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau jokia byloje esanti medžiaga nepatvirtina, kad kasatorius perleido UAB „P“ turtą tretiesiems asmenims. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš kasatoriaus parodymų matyti, jog jis pinigus išleido būtent UAB „P“ veiklai vykdyti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad kasatoriaus parodymus iš dalies patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai, o būtent liudytojų L. L. K., R. Š., A. K. parodymai apie tai, jog grynieji pinigai būdavo paimami iš įmonės sąskaitos kreditine kortele ir mokami vairuotojams išvykstant į komandiruotę, taip pat kad buvo vykdomi statybos-remonto darbai, kuriamas autoservisas, mokama už automobilių remontą ir t. t. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su šiais pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, negalėjo padaryti išvados, jog jis iššvaistė UAB „P“ turtą, kai visi įrodymai patvirtina, kad pinigai buvo išleisti UAB „P“ veiklai vykdyti. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos. Esant šioms aplinkybėms, veikoje nėra visų turto iššvaistymo sudėčiai reikalingų objektyviųjų požymių: veikos, padarytos žalos bendrovei ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių.

Be to, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nesant realios žalos įmonei (įmonei priklausančių lėšų trūkumas nustatytas tik kasos dokumentuose), nėra ir turto pasisavinimo, tada žalos nebuvimas reiškia, kad nėra ir turto iššvaistymo sudėties. Apie žalos nebuvimą teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad išvados dėl žalos dydžio daromos remiantis tik dalimi buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl nustatytas grynųjų pinigų likutis nėra tikslus ir negali būti laikomas objektyvia neginčytinai įrodyta suma.

Kasatorius mano, kad pripažinus, jog jis aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, yra nelogiška apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad nors jo veiksmuose nėra turto pasisavinimo, tačiau yra turto iššvaistymo požymiai, nes asmens veiksmai vienu metu negali būti ir aplaidūs, ir tyčiniai. Jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kasatorius iššvaistė svetimą turtą, t. y. padarė tyčinę veiką, tada kartu turėjo būti konstatuotas ne aplaidus, o apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nuosprendyje nedetalizavo, kokiomis aplinkybėmis rėmėsi darydamas išvadas dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties buvimo kasatoriaus veikoje, o kokias aplinkybes atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nors ir sutiko, kad kasatoriaus parodymus patvirtino kiti byloje esantys įrodymai, tačiau kartu padarė prieštaringas išvadas, jog jis nepateikė jokių objektyvių duomenų apie įmonės lėšų panaudojimą, o tik iškėlė abejones ir prielaidas.

Tačiau kasatorius teigia, kad jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs, jis visada teigė, kad lėšų nepasisavino, ir nurodė, jog jos buvo naudojamos vairuotojams komandiruotpinigiams mokėti, servisui su buitinėmis patalpomis įrengti, automobilių remontui. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tiek kasatoriaus duotus parodymus, tiek prokuratūros skunde nurodytus argumentus vadina prielaidomis ir abejonėmis, todėl neaišku, kokiais įrodymais remiantis jis pripažino, kad kasatorius iššvaistė įmonei priklausančius pinigus. Taip pat apeliacinės teismas nenurodė, kodėl atmetė kasatoriaus parodymus dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms ir juos patvirtinančius liudytojų parodymus, nors iš motyvuojamosios nuosprendžio dalies akivaizdu, kad su jais sutiko.

Be to, apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis specialisto išvada, nes joje dokumentinis kasos likutis yra išvestas neteisingai ir neaišku, kokio jis dydžio. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo besąlygiškai vadovautis šią specialisto išvada, nes joje buvo remtasi tik dalimi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų. Išvadoje nurodyta, kad specialistui nebuvo pateikti apskaitos registrai, kuriuose būtų registruojami pirkėjai (debitoriai) ir tiekėjai (kreditoriai), todėl nebuvo galima atsakyti, nei kas buvo debitoriai, nei kas kreditoriai, be to, pagal pateiktus duomenis negalima nustatyti, ar šie apskaitos registrai nevesti ar neišsaugoti. Kasatorius pabrėžia, kad jis visuomet teigė, jog tokius žurnalus vedė pats, juose ir buvo išlaidas pagrindžiantys dokumentai, tačiau kraustantis iš vienos vietos į kitą jie pasimetė. Šiuos kasatoriaus parodymus patvirtino ir liudytojos Ž. B. ir J. J. nurodžiusios, kad apskaitą tvarkė pagal kasatoriaus pateiktus dokumentus, kurių dalį jis pildė pats, o vėliau perduodavau buhalterėms įtraukti į apskaitą.

Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi specialistės paaiškinimu neva ji iš dokumentinio kasos likučio „išminusavo“ dokumentus, kuriuose nebuvo parašų, nes tokios išvados prieštarauja 2000 m. vasario 17 d. Vyriausybės nutarime Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 19 punkto nuostatai, kurioje nurodyta, kad „jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti“. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad jis remiasi specialisto paaiškinimais kaip savarankiška įrodymu rūšimi, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, pagal kurią specialisto parodymai ar paaiškinimai nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi; jie gali būti gaunami kilus neaiškumų dėl specialisto pateiktos išvados arba kai specialisto pagalba yra reikalinga atliekant atskirus proceso veiksmus, tiriant surinktus duomenis. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas jo veiką kvalifikavo kaip iššvaistymą tik todėl, kad specialistui nebuvo pateikti jokie buhalteriniai duomenys apie serviso įrengimą bei iš jo veiklos gaunamas pajamas. Nors nurodoma, kad autoservisas buvo įrengtas ne už UAB „P“ lėšas, tačiau toks teiginys yra niekuo nepagrįsta prielaida, be to, liudytojai R. Š., P. M. ir A. K. parodė priešingai.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas jam kaltinimą iš turto pasisavinimo į turto iššvaistymą, pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei pasiruošti gynybai nuo konkretaus kaltinimo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, nesulaukė jokio prokuratūros prašymo pakeisti kaltinimą, nes prokuratūra apeliaciniu skundu prašė kasatorių pripažinti kaltu pasisavinus, o ne iššvaisčius įmonei priklausančias pinigines lėšas. Nors apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, kasatorių informavo, kad jo veikoje yra tikėtina kito nusikaltimo – turto iššvaistymo – sudėtis, ir suteikė galimybę jam pateikti paaiškinimus, tačiau kaltinimas, nuo kurio kasatorius turėjo gintis, suformuotas nebuvo (jo nepateikė ir prokuroras).

Dėl šių priežasčių, kasatoriaus manymu, jis negalėjo tinkamai apsiginti nuo naujai pareikštų kaltinimų, nes nežinojo, kaip jo veiksmuose pasireiškė objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, t. y. kaip jis iššvaistė įmonės lėšas. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje suformulavo naują kaltinimą, tačiau jis yra abstraktus, jame nėra konkrečiai nurodyta, kaip ir kokiais veiksmais buvo iššvaistytos piniginės lėšos.

Nuteistojo A. P. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo (BPK 305, 331 straipsniai)

Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriame jis prašė A. P. nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už svetimo turto pasisavinimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad nėra įrodymų, jog A. P. jam patikėtą turtą pasisavino. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pinigai buvo panaudoti įmonės poreikiams, o ne savo asmeniniams tikslams. Antai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuosprendyje pažymėta, kad „teismas iš dalies sutinka su apygardos teismo aukščiau paminėtais argumentais. Teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog A. P. UAB „P“ pinigus pasisavino, t. y. pavertė savo turtu ir tenkino asmeninius poreikius“.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad UAB „P“ grynieji pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms tenkinti (mokami komandiruotpinigiai vairuotojams, perkamos statybinės medžiagos, įkurtas autoservisas, atliekami automobilių remonto darbai), ir nors šiais pinigais disponuota neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaryta, todėl tai negali būti laikoma turto pasisavinimu. Taigi neįrodyta, kad A. P. pasisavino UAB „P“ priklausančius pinigus ir juos pavertė savo turtu bei tenkino asmeninius poreikius.

Toliau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aprašomi nuteistojo A. P. parodymai, iš kurių matyti, kad jis pinigus išleido bendrovės „P“ veiklai vykdyti, o įmonė bankrutavo dėl didelės konkurencijos ir krizės metu kritus pervežimo kainoms. Pasak nuteistojo, grynieji pinigai buvo paimami iš įmonės sąskaitos kreditine kortele bei mokami vairuotojams avansinėmis apyskaitomis išvykstant į komandiruotę, buvo vykdomi statybos-remonto darbai, įkuriamas autoservisas su buitinėmis patalpomis, taip pat buvo mokama už automobilių einamąjį mėnesio remontą, gedimų pašalinimą, tačiau ne visada būdavo teisingai surašomi finansiniai dokumentai.

Šiuos A. P. parodymus iš dalies patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai. Antai iš liudytojos L. L. K. parodymų matyti, kad buhalterinėje apskaitoje ji matė kasos išlaidų orderius be parašų, pagal kuriuos UAB „P“ darbuotojams buvo mokami komandiruotpinigiai; iš liudytojų A. G., V. A. ir R. K. parodymų matyti, kad jie dirbo UAB „P“ vairuotojais ir iš direktoriaus A. P. gavo atlyginimą, tačiau nepasirašė finansiniuose dokumentuose. Šiuos parodymus iš dalies patvirtina 2010 m. birželio 8 d. specialisto išvada ir prie jos esantys priedai bei teismo posėdyje apklausta specialistė R.

K. Tuo tarpu iš liudytojo R. Š. parodymų matyti, kad jis žinojo, jog UAB „P“ pirko įrangą ir įrenginėjo autoservisą, tačiau neatsiskaitė už skolas; iš liudytojo P. M. parodymų matyti, kad jis minėtame servise buvo atsakingas už statybos darbus, buvo atlikta darbų ir nupirkta įrangos maždaug už 80 000 Lt, juos sumokėjo A. P., kuris tvarkė įmonės finansinius dokumentus; iš liudytojo A. K. parodymų matyti, kad jis dirbo servise pagalbiniu darbuotoju ir už tai jam buvo mokami pinigai. Teismas neatmetė šių parodymų, tačiau dar vėliau, jau vadovaudamasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos apskrities skyriaus 2010 m. birželio 8 d. specialisto išvada Nr. 5-3/55, kurioje nustatyta, kad UAB „P“ dokumentinis kasos likutis 2008 m. gruodžio 5 d. (kasos dokumentai pateikti iki 2008 m. gruodžio 5 d.) yra 230 745,62 Lt, kurių išlaidavimas nėra pagrįstas dokumentais, ir tuo, kad nuteistasis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose pripažino, jog dėl šių bendrovės pinigų panaudojimo dokumentai persikraustymo metu galėjo pasimesti (neišlikti) arba dėl didelio darbo krūvio galėjo jų neužpildyti (apeliacinio proceso metu nuteistasis taip pat nepateikė minėtas išlaidas patvirtinančių dokumentų), prieštaraudamas savo anksčiau padarytoms išvadoms dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms ir turto pasisavinimo nebuvimo, padarė kitokią išvadą teigdamas, kad nesant dokumentų, patvirtinančių 230 745,62 Lt išlaidavimą, veika vertintina kaip turto iššvaistymas.

Teismas teigia, kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos, juos panaudoja ir nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), tokie veiksmai (priklausomai nuo faktinių aplinkybių) vertinami kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas. Tokią išvadą teismas grindžia teismų praktikos pavyzdžiais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009). Tačiau neatsižvelgiama, kad minėtose bylose nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais nusikaltimo sudėtis – ar tai bus turto pasisavinimas ar turto iššvaistymas – turi būti įrodyta, o teismo išvados turi būti pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu šioje byloje nemotyvuojamas turto iššvaistymo nusikaltimo sudėties buvimas, o išvada apie turto iššvaistymą daroma vadovaujantis vien tik tuo, kad nėra išlaidavimą pateisinančių dokumentų. Tačiau turto iššvaistymas yra visai kitas nusikaltimas negu turto pasisavinimas. Šis nusikaltimas turi skirtingus objektyviuosius požymius, kuriuos teismas turi įrodyti ir aprašyti nuosprendyje. Antai teismas rašo, kad „šioje byloje nustatytas tik dokumentinis UAB „P“ priklausančių piniginių lėšų trūkumas kasoje, o ne reali žala. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad A. P. bendrovės lėšas pavertė savo nuosavybe (pasisavino) ir jomis disponavo savo nuožiūra“. Tačiau iš šių teiginių negalima daryti išvados, kad turtas iššvaistytas.

Pagaliau pažymėtina ir tai, kad abiejų instancijų teismai konstatavo, jog žala įmonei nepadaryta. Tuo tarpu turto iššvaistymo sudėtis yra materiali ir reikalauja padarinių, t. y. turto savininkui turi būti padaryta žala.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tie patys reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, t. y. jis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tai, kad nustatytas pinigų trūkumas, savaime nedaro veikos turto iššvaistymo nusikaltimu. Teismas turi nustatyti nusikaltimo padarymo būdą, padarinius, padarytą žalą. Nuo to priklauso veikos kvalifikavimas. Tuo tarpu pačiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad dalis pinigų buvo panaudota įmonės reikalams, t. y. neiššvaistyta. Tokiu atveju svarbu nustatyti iššvaistyto turto dydį, nes nuo to priklauso padarytos veikos kvalifikavimas kaip didelės ar nedidelės vertės turto iššvaistymas. Be to, ir pats teismas konstatuoja, kad žala bendrovei nepadaryta. Ši išvada nesiderina su išvada dėl didelės vertės turto iššvaistymo.

Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas. Tuo tarpu pagal įstatymo reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Todėl iš naujo nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, teismas turi pašalinti šioje nutartyje nurodytus prieštaravimus ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vladislovas Ranonis

Vytautas Piesliakas