eAS-589-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-589-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00750-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas

1) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti;

2) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), 821,78 Eur laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 2 dalį perskaičiuotą ir sumažintą neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad gavęs pirmą sumažintą pensiją (2010 m. vasario mėn.) nei prašymo atsakovui, nei teismui skundo dėl neišmokėtos pensijos dalies nepadavė, kadangi tikėjo valstybe bei turėjo teisėtą lūkestį, kad greitai po pirmos sumažintos pensijos gavimo bus nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų dalies grąžinimui. Atsakovas, sumažindamas pensiją ir išmokėdamas sumažintą pensiją, pareiškėjui nepaaiškino per kokį terminą jis galėjo (turėjo) skųstis dėl dalies sumažintos pensijos neišmokėjimo. Pareiškėjo manymu, ta aplinkybė, kad kreipimosi į teismą terminas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas nebuvo, tai, kad pagal analogiją turi būti taikomas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas trejų metų terminas paaiškėjo po išplėstinių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) kolegijų 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutarčių paskelbimo. Teisinis neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl kreipimųsi į teismą terminų ir tvarkos. Manė, kad jis į teismą kreipėsi per protingą terminą po LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo, todėl yra pagrindas teismui atnaujinti procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą. Paaiškino, kad pareiškėjui dėl jo amžiaus (gim. 1949) yra sunku susigaudyti į ką ir kada kreiptis dėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjo P. K. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsisakė priimti P. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalies nuostatas administracinis teismas pareiškėjo prašymu pripažinęs, kad terminas skundui (prašymui) paduoti praleistas dėl svarbios priežasties, gali skundo (prašymo) padavimo terminus atnaujinti, jeigu nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Taip pat LVAT minėtoje nutartyje išaiškino, jog pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Iš pareiškėjo P. K. pateiktų įrodymų ir paaiškinimų teismas nustatė, kad pirmąją sumažintąją pensiją jis gavo už 2010 m. sausio mėnesį (išmokėta vasario mėn.). Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau, kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Pažymėta, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. vasario 2 d., t. y. praėjus dvejiems metams tokio pobūdžio reikalavimams reikšti.

Pagal LVAT formuojamą praktiką bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (LVAT 2015 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-41-552/2015). Terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pažymėta, kad pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi praėjus daugiau nei metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo.

Teismas vertino, jog pareiškėjo tikėjimas, kad valstybė greitai po pirmos sumažintos pensijos gavimo nustatys mechanizmą neišmokėtų pensijų dalies grąžinimui, nėra susijęs su termino skundui paduoti praleidimu. Taip pat kritiškai vertintina pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jo amžius taip pat turėjo įtakos termino praleidimui. Pažymėta, kad pareiškėjas yra gimęs 1949 m., todėl pareiškėjui pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo metu buvo 61 metai, o po LVAT išaiškinimų dėl kreipimosi į teismą terminų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo – 64 m., kai tuo tarpu Lietuvoje senatvės pensijos amžius vyrams yra 62 m. 6 mėn. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjo amžius nėra laikytina ta objektyvia priežastimi, dėl kurios pareiškėjas praleido 3 metų terminą skundui dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo ar per protingą terminą po LVAT išaiškinimų kreiptis į teismą su skundu. Jokių kitų aplinkybių, nurodančių kodėl pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, pareiškėjas nenurodė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, kadangi jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio – delsimo kreiptis į teismą po LVAT 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyse pateiktų išaiškinimų. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies laikotarpyje 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. priteisimo padavimo terminą. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesinį skundo padavimo teismui terminą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2014 m. vasario 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – dėl objektyvių priežasčių atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 821,78 EUR (2 837,44 Lt) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, perskaičiuotą ir sumažintą pagal laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atskirajame skunde nurodo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai dėl tokių pensijų nepriemokos nėra nustatyti. Gavęs sumažintą pensiją, pareiškėjas iškart nesikreipė nei į VRM, nei į teismą, nes tikėjo valstybe ir Vyriausybe, turėjo teisėtus lūkesčius, kad greitai (pagal Laikinojo įstatymo 16 str. – 2010 m. liepos mėn.) bus nustatytas neišmokėtų pensijų dalies grąžinimo mechanizmas ir Vyriausybė vykdys savo pareigą. Pareiškėjas elgėsi pilietiškai, solidarizavosi su visais piliečiais, suprato, kad laikinai gaus sumažintą pensiją, laukė kol valstybė pati pasirūpins nusavintos pensijos grąžinimu. Kad neturėjo laukti pareiškėjas sužinojo tik iš LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, tai, kad savo teisę į valstybinės pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą – iš LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties. Terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, teisinio neaiškumo, sąlygojusio jo sąžiningą klydimą dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos. Pažymi, kad valstybinė pensija laikytina periodine išmoka, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 punktas reikalavimams dėl periodinių išmokų nustato 5 metų ieškinio senaties terminą, tad terminas kreiptis dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo nepraleistas. Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose bylose (I-4028-168/2013; I-3696-189/2013; I-3823-121/2013, I-87-331/2014 ir I-683-437/2014) tokią situaciją traktavo teisingai ir pareiškėjams skundų padavimo terminus atnaujino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties (atskirajame skunde nurodyta nutarties data – 2014 m. vasario 27 d. laikytina rašymo apsirikimu), kuria teismas netenkino pareiškėjo P. K. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti P. K. skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas P. K. siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. lapkričio 1 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atsižvelgiant į pareiškėjo šioje byloje reiškiamą reikalavimą – pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimas – aptarti įstatymo pakeitimai nėra aktualūs, nes ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo tik pirminė Laikinojo įstatymo redakcija.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui P. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas P. K. apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 2 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. lapkričio 1 d. laikotarpį taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo aiškiai nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas P. K. kreipėsi tik 2015 m. vasario 2 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Dėl pareiškėjo argumento, kad jo amžius (gimęs 1949 m.) taip pat turėjo įtakos termino praleidimui, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra garbaus amžiaus, negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tikrinama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo P. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas