A-556-1060-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1060/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00777-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. I. U. ir D. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. I. U. ir D. U. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai R. I. U. ir D. U. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu (b. l. 4–5) į teismą, prašydami panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2013 m. birželio 14 d. sprendimus Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2261-2670 ir Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2260-2669 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo bei įpareigoti atsakovą per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naujus sprendimus – teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjams R. I. U. ir D. U. parengiant kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-3-510/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013.

Pareiškėjai nurodė, jog skundžiamais atsakovo sprendimais buvo atsisakyta teikti jiems antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 5 dalies 4 punktu, nustačius, jog pareiškėjų prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjų ūkinės komercinės veiklos. Tarnyba nepagrįstai taikė VGTPĮ 11 straipsnio 5 dalies 4 punktą, nenustatė visų svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Minėta teisės akto norma netaikytina pareiškėjų atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, kurių reikalavimai susiję su jų bendrąja jungtine nuosavybe – R. I. U. įmone, t. y. su civilinių santykių objektu ir su juo susijusių turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma. Be to, pareiškėjai yra socialinės pašalpos gavėjai, jie pateikė atsakovui šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus, todėl nebuvo jokių kliūčių jiems teikti antrinę teisinę pagalbą. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 3 dalį, kasacinį skundą surašo ir pasirašo tik advokatas. Dėl socialinės padėties pareiškėjai negali nusisamdyti advokato ir realizuoti savo teisę apskųsti kasaciniu skundu Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-3-510/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013. Skundžiamais sprendimais Tarnyba suvaržė pareiškėjų teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, tuo pažeisdama Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalį, 13 straipsnio 5 dalį, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, bei nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 12–14) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas akcentavo, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai 2013 m. birželio 14 d. sprendimais Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2261-2670 ir Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2260-2669 atsisakė suteikti pareiškėjams antrinę teisinę pagalbą vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 4 punktu, nes jų reikalavimas apskųsti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013 kasacine tvarka buvo sietinas su reikalavimu tiesiogiai susijusiu su pareiškėjos R. I. U. ir jos sutuoktinio D. U. vykdyta ūkine komercine veikla ir jos pabaiga.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 43–46) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2013 m. birželio 11 d. prašymais Nr. TP-1-(2.1)-2260 ir Nr. TP-1-(2.1)-2261 kreipėsi į Tarnybą, prašydami suteikti jiems antrinę teisinę pagalbą, t. y. surašyti ir pasirašyti kasacinį skundą, atstovauti juos kasacinės instancijos teisme ir vykdymo procese. Tarnyba 2013 m. birželio 14 d. sprendimais Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2261-2670 ir Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2260-2669 atsisakė suteikti pareiškėjams antrinę teisinę pagalbą nustačiusi, kad pareiškėjų reikalavimas apskųsti kasacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013 yra sietinas su reikalavimu tiesiogiai susijusiu su pareiškėjų vykdyta ūkine komercine veikla ir jos pabaiga.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2013 m. birželio 14 d. sprendimų Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2261-2670 ir Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2260-2669 pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas konstatavo, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, jog šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims tam, jog šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Įstatymų leidėjas yra apibrėžęs atvejus, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama (VGTPĮ 11 str. 5 ir 6 d.) arba kai nors ir buvo suteikta, turi būti nutraukta (VGTPĮ 23 str. 1 d.), taip pat atvejus, kai Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 11 str. 7 d.).

VGTPĮ nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog nustačiusi egzistuojant VGTPĮ 11 straipsnio 5 ar 6 dalyse, VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytas aplinkybes, Tarnyba privalo priimti sprendimą atsisakyti teikti teisinę pagalbą arba ją nutraukti. Vienas tokių atvejų, kai prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos (VGTPĮ 11 str. 6 d. 4 p.). Būtent šiuo pagrindu Tarnyba priėmė skundžiamus sprendimus nesuteikti pareiškėjams antrinės teisinės pagalbos.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2003 m. kovo 28 d. R. I. U. įmonei buvo iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismas 2007 m. gruodžio 10 d. nutartimi nutarė R. I. U. įmonę pripažinti bankrutavusia ir ją likviduoti. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį paliko nepakeistą. Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-3-510/2013 R. I. U. įmonės veikla pripažinta pasibaigusia, ją likvidavus dėl bankroto.

Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013 atsakovų R. I. U. ir D. U. apeliaciniai skundai atmesti, Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimas paliktas galioti. Nesutikdami su Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-3-510/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013 pareiškėjai siekė nuginčyti juos kasacine tvarka, šiuo tikslu 2013 m. birželio 11 d. prašymais kreipdamiesi į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, nusprendė, kad pareiškėja R. I. U., 2013 m. birželio 11 d. paduodama prašymą Tarnybai, siekė apskųsti kasacine tvarka žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus, priimtus dėl R. I. U. individualios įmonės pripažinimo pasibaigusia, ją likvidavus dėl bankroto. Pareiškėja kėlė reikalavimą, susijusį su jos individualios įmonės pasibaigimu dėl bankroto, todėl akivaizdu, kad R. I. U. reikalavimas Tarnybai siejosi su reikalavimu tiesiogiai susijusiu su jos vykdyta ūkine komercine veikla, su šios veiklos pabaiga.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007, apibrėžė individualios įmonės, kaip šeimos turto, statusą, pagal kurį santuokos metu įsteigta individuali įmonė iš esmės yra šeimos verslas (verslo naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektualinis darbas, iš įmonės veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti), todėl, nors įmonė ir registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ta įmonė pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe.

Atsižvelgiant į šį teismo išaiškinimą bei aukščiau nustatytas faktines ir teisines aplinkybes spręstina, jog pareiškėjo D. U. 2013 m. birželio 11 d. prašyme Tarnybai išreikštas prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą apskųsti kasacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013 yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai susijusiu su pareiškėjo ir jo sutuoktinės R. I. U., t. y. pareiškėjų šeimos verslo, vykdytos ūkinės komercinės veiklos pabaiga. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjų reikalavimų turinį, jų pagrįstumą, padarė išvadą, kad Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjų prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjų reikalavimai buvo susiję su reikalavimu tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjų vykdytos ūkinės komercinės veiklos, jos pabaiga, tinkamai taikė VGTPĮ normas, todėl pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjams antrinę teisinę pagalbą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų reikalavimą panaikinti skundžiamus sprendimus atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.). Konstatavęs Tarnybos 2013 m. birželio 14 d. sprendimų Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2261-2670 ir Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2260-2669 teisėtumą, teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naujus sprendimus – teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjams parengiant kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-3-510/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013 (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas pažymėjo, kad, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų argumentai dėl jų teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą suvaržymo atmestini, kaip nepagrįsti.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 47–49) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjų skundą.

Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Tarnyba nepagrįstai taikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punktą, nenustatė visų svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė. VGTPĮ 11 straipsnio 5 dalies 4 punktas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai reikalavimai yra tiesiogiai atsirandantys iš ūkinės komercinės veiklos, bet ne tais atvejais, kai reikalavimai yra tiesiogiai atsiradę iš vykdytos ūkinės komercinės veiklos. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių komercinės ūkinės veiklos požymius - tęstinumą, nuolatinį pobūdį, savarankiškumą, t. y. veikimą savo vardu ir savo rizika, atlygintinumą, t. y. pelno siekimą.

Priešingai - Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013, kurią pareiškėjai nori skųsti kasacine tvarka, yra nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, kad likvidavimo procedūra reiškia, jog tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas, turi operatyviai veikti bei priimti tokius sprendimus ir atlikti tokius veiksmus, kad kuo greičiau būtų patenkinti kreditorių reikalavimai bei operatyviai ir teisingai išspręsta byla.

Bankroto byla užbaigiama teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos. Jam (sprendimui) įsiteisėjus atsiranda pagrindas išregistruoti juridinį asmenį iš Juridinių asmenų registro. Taip juridinis asmuo pasibaigia (CK 2.95 str. 3 d.). Įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigtos tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Toks apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas tik patvirtina, kad pareiškėjų reikalavimai tiesiogiai susiję ne su ūkine komercine veikla, o su jų bendrosios jungtinės nuosavybės objekto - R.

I. U. įmonės pabaiga, ir tik bankroto administratoriaus, o ne pareiškėjų reikalavimai gali būti tiesiogiai susiję su ūkine komercine veikla. Nors pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas Tarnyba, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2007 m. birželio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007, kurioje išaiškinta, kad, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą, įmonė pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe kaip šeimos turtas, o įmonė iš esmės yra šeimos verslas (verslui naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektualinis darbas, iš įmonės veiklos gaunamos pajamos visos šeimos poreikiams tenkinti), nesuprantami pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, jog pareiškėjų reikalavimai tiesiogiai susiję šeimos verslo, vykdytos ūkinės komercinės veiklos pabaiga.

Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų vykdytą ūkinę komercinę veiklą ir atitinkančius ne tik ūkinės komercinės veiklos požymius, bet ir LAT išaiškintus šeimos verslo požymius. Priešingai - pareiškėjai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdo nuo 2001 m. gegužės mėnesio, t. y. nenaudoja verslui jų bendro turto, kurio, beje, didžiąją dalį bankroto administratorius pasisavino 2003 m. lapkričio mėnesį, nenaudoja savo intelektualinio ir fizinio darbo, ir iš nevykdančios veiklos įmonės jokių pajamų visos šeimos poreikiams tenkinti negauna.

Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės normos (VGTPĮ 11 str. 5 d. 4 p.) pažeidimą, kuris yra pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - tenkinti pareiškėjų skundą (ABTĮ 140 str. 1 d. 2 p., 143 str.). Vadovaujantis VGTPĮ 12 straipsnio 3 punktu, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, gaunantys socialinę pašalpą pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (toliau – ir Paramos įstatymas).

Atsakovui pareiškėjai pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. gegužės 27 d. pažymą Nr. 34825, todėl nebuvo jokių kliūčių teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjams. Pareiškėjai dėl savo socialinės padėties negali nusisamdyti privataus advokato ir taip realizuoti teisę apskųsti kasaciniu skundu Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-3-510/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013, kadangi kasacinį skundą surašo ir pasirašo advokatas (CPK 347 str. 3 d.), o jų teisė į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą yra suvaržyta įstatymu, nors tai imperatyviai draudžia Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis.

Nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas Tarnyba, neatsižvelgė į tai, kad Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta išimčių, numatančių įstatymų leidėjui įstatymu imperatyviai varžyti Lietuvos Respublikos piliečių, tarp jų ir pareiškėjų, teises dėl socialinės padėties. Todėl šioje byloje būtina buvo išsiaiškinti iškilusią teisinę koliziją tarp imperatyvių konstitucinės teisės ir administracinės teisės (VGTPĮ 11 str. 5 d. 4 p.) normų. Pareiškėjų nuomone, Konstitucija yra aukštesnės teisinės galios aktas nei VGTPĮ (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54–55) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, jog palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą Kauno apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. birželio 14 d. sprendimais Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2261-2670 ir Nr. TP-2-(2.2)-13-N-2260-2669 atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą (kasacinio skundo parengimui) atitinkamai R. I. U. bei D. U., remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu (b.l. 6-7).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte (redakcija galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo metu) buvo numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Ši įstatymų leidėjo įtvirtinta taisyklė, Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, reiškia, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei nustatoma, jog prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla ar jo savarankiška profesine veikla, t. y. tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra/buvo priežastinis ryšys. Jo nenustačius antrinė teisinė pagalba, nesant kitų ją paneigiančių aplinkybių, turėtų būti teikiama. Ir priešingai, jei reikalavimas, kuriam išdėstyti bei pagrįsti reikalinga antrinė teisinė pagalba, susijęs su ūkine komercine veikla ar savarankiška profesine veikla, tokią pagalbą teikti turi būti atsisakoma. Teisėjų kolegijos nuomone, neturi teisinės reikšmės, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs ar ji vykdoma. Teigtina, jog teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla.

Darytina išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A662-1121/2013 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00735-2012-6) buvo pasisakyta, kad „<...> aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą arba, šiai aplinkybei paaiškėjus vėliau, – priimti sprendimą antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukti (Įstatymo 23 str. 1 d. 1 p.)“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-797/2008 yra konstatavęs, „kad jei pareiškėjas kreipiasi į teismą su reikalavimu, kuris kildinamas iš jo ūkinės komercinės veiklos ar savarankiškos profesinės veiklos, arba prašantis teisinės pagalbos fizinis asmuo yra atsakovas byloje dėl jo vykdytos ar vykdomos ūkinės komercinės veiklos, nepriklausomai nuo bylos nagrinėjimo procesinės stadijos, antrinė teisinė pagalba nesuteikiama. Vien aptariamos aplinkybės nustatymas jau yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Todėl tai, jog Tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimo vertino galimybę suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą apskritai civilinėje byloje Nr. 2S-565-661/2012, o ne suteikiant pagalbą atskiram procesiniam veiksmui (prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio surašymui), nedaro įtakos Tarnybos Sprendimo teisėtumui, kadangi pareiškėjas, reikšdamas prašymą Tarnybai dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio prašymo surašymui, jį kildino iš bylos, kurioje, kaip jau nustatyta, ginčas yra tiesiogiai susijęs su jo vykdoma (vykdyta) ūkine komercine veikla“.

Kauno apygardos teismas 2007 m. gruodžio 10 d. nutartimi nutarė R. I. U. įmonę pripažinti bankrutavusia ir ją likviduoti. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį paliko nepakeistą. Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-3-510/2013 R. I. U. įmonės veikla pripažinta pasibaigusia, ją likvidavus dėl bankroto. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013 atsakovų R. I. U. ir D. U. apeliaciniai skundai atmesti, Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimas paliktas galioti.

Nesutikdami su Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-3-510/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1797/2013 pareiškėjai ir siekė nuginčyti juos kasacine tvarka, dėl ko 2013 m. birželio 11 d. kreipėsi į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Pareiškėjai (apeliantai) neneigė aplinkybės dėl anksčiau vykdytos ūkinės komercinės veiklos.

Taigi, nėra jokių abejonių, kad kasacijos realizavimo metu būtų siekiama keisti teisinį vertinimą bei apibrėžtumą santykiams, kurie atsirado po ūkinės komercinės veiklos vykdymo, o tai reiškia, kad prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, turint omenyje pirmiau išdėstytas nuostatas, tiesiogiai susijęs su įstatymo leidėjo atveju, nurodytu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo ūkinės komercinės veiklos sąvokos interpretavimo, šios veiklos subjektų yra atmestini.

Apeliacinio skundo tenkinimo nesuponuoja ir ta aplinkybė, jog atsakovui pareiškėjai pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. gegužės 27 d. pažymą Nr. 34825, ir, jų nuomone, nebuvo jokių kliūčių teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjams pagal VGTPĮ 12 straipsnio 3 punktą. Čia nurodyta, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, gaunantys socialinę pašalpą pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A520-806/2013 yra nurodęs, jog „<...> valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato specialus įstatymas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (viešosios teisės norminis aktas), kuriuo nustatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema bei jos įgyvendinimo sąlygos ir procedūros. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentuota, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir šio įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822–1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–1390/2010; kt.)“.

Vadinasi, net ir esant aplinkybei, sudarančiai prielaidą antrinės teisinės pagalbos gavimui, ji negali būti teikiama, jei egzistuoja įstatymo leidėjo nustatyti ribojimai į antrinės teisinės pagalbos gavimą, t. y. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme numatyti atvejai, užkertantys kelią į antrinės teisinės pagalbos gavimą, paneigia teisę bei pareigą svarstyti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, jei net ir yra aplinkybių, sąlygojančių tokią pagalbą.

Taigi konstatuotina, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu (prašymai buvo susiję su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl ūkinės komercinės veiklos).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus. Jame motyvuotai įvertinti byloje surinkti duomenys bei atlikta tinkama teisinė bylos aplinkybių analizė, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. I. U. ir D. U. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius