A-143-1110-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1110/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03643-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–9) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (10.1) S-50386 „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5648 „Dėl 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymo“; 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 16 181,87 Lt; 4) atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui paduoti; 5) priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus sprendimu jai paskirta senatvės pensija iki gyvos galvos. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), senatvės pensija buvo perskaičiuojama padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos, o papildomą pensijos dalį perskaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (6 str.). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, galiojusiomis iki 2012 m. rugsėjo 1 d., pensijos gavėjams, kurie gauna draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pritaikius šiuo įstatymu nustatytą valstybinio draudimo perskaičiavimo tvarką, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji gavo sumažintą pensiją, t. y. patyrė nuostolius dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Pareiškėja nesutiko su VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. (10.1) S-50386, nes jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimui, be to, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios buvo taikomos perskaičiuojant pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Ginčo laikotarpiu jai buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Taigi VSDFV Kauno skyrius neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir netinkamai taikė teisės normas, atsisakydamas išmokėti jai pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taip apribodamas jos teisę į nuosavybę.

Pareiškėja taip pat nesutiko su tuo, kad praleido trejų metų senaties terminą VSDFV teritorinių skyrių sprendimams apskųsti. Teigė, jog VSDFV klaidingai apskaičiavo senaties termino pradžią. Senatis buvo pritaikyta atsižvelgus į pirmosios sumažintos (pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išmokėjimo datą, t. y. 2010 m. sausio mėn., nors tuo metu galiojo teisėtas įstatymas, kurio pagrindu buvo priimtas sprendimas mokėti sumažintą senatvės pensiją. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo priimtas tik 2012 m. vasario 6 d., todėl tuo metu, kai buvo sumokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija, ji vadovavosi tuo metu galiojančiais įstatymais ir jų teisėtumo prezumpcija ir negalėjo nuspėti, kad tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos bus pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tik priėmus paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, kuris sukėlė teisines pasekmes nuo jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ – 2012 m. rugsėjo 21 d., sužinojo apie jos pažeistas teises. Taigi, vadovaujantis protingumo principu, senaties terminas turėtų būti pradėtas taikyti nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. ir baigtis 2015 m. rugsėjo 21 d.

Pareiškėja rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3027-95/2013, kad jei yra praleistas trejų metų senaties terminas, neišmokėtos pensijos dalis yra mažinama tam tikrų mėnesių skaičiumi, kadangi kiekvieną mėnesį būdavo priimamas pakartotinis sprendimas dėl sumažintos pensijos mokėjimo. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl senaties terminas, pagal VSDFV, turėjo sueiti 2013 m. sausio mėn. Pareiškėjos nuomone, VSDFV, taikydama ieškinio senatį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 rėmėsi nepagrįstai, nes skiriasi paminėtos administracinės bylos ir esamos situacijos faktinės aplinkybės. Šiuo atveju ginčijami VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV sprendimai priimti po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Teismui nusprendus, kad 3 metų senaties terminas praleistas, jį būtų galima atnaujinti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).

Pareiškėja nurodė tokius termino atnaujinimo argumentus: iki 2012 m. balandžio 27 d. dirbo Kauno miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos vyriausiąja specialiste ir vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, kuriais privalėjo vadovautis savo darbe, t. y. nekvestionavo Laikinojo įstatymo galimo neatitikimo Konstitucijai, ir manė, kad sumažinta pensija jai mokama teisėtai. Be to, buvo lojali darbdaviui ir nenorėjo prarasti savo darbo vietos. Pažymėjo, kad jai nustatyta arterinė hipertenzija bei širdies nepakankamumas, todėl ji negalėjo domėtis ir nuolat sekti kintančius teisės aktus bei teismų praktiką. Jos sveikatos būklė – objektyvi priežastis, sutrukdžiusi laiku pateikti skundą. Pagrįsdama termino praleidimo priežastis, nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1329/2013.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 26–31) prašė išspręsti ginčo teismingumo klausimą, nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; patenkinus skundą, priteisti sumą išmokėti dalimis.

VSDFV nurodė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme yra priimtas nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 11 d. skundas, kuriame keliami tie patys reikalavimai. Teigė, kad pareiškėjai teisines pasekmes sukėlė būtent VSDFV 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5649, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjos prašymas nenagrinėtinas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl bylų teismingumo, kai skundas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, šis ginčas nagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja, prašydama išmokėti jai 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymu kreipėsi į VSDFV.

VSDFV tvirtino, kad pareiškėja VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 22 d. raštą Nr. (10.1) S-50386 nepagrįstai laikė sprendimu, nes juo VSDFV Kauno skyrius pareiškėjai tik paaiškino jos senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 m. teisinį pagrindą ir pateikė duomenis apie 2010–2011 m. laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos bei išmokėtos senatvės pensijos dydžius ir sumas. VSDFV, įvertinusi, kad VSDFV Kauno skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėn. ir kad apie tai, jog jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymu išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido 3 metų terminą. Todėl, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymą.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, išnagrinėjus administracinį ginčą dėl senatvės pensijos dalies, negautos 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo, ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-167/2013. Teigė, kad, sprendžiant ginčą, būtina vadovautis paminėtomis teismo nutartimis.

VSDFV tvirtino, kad Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį, taip pat mokėti jas atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja 2010–2011 m. buvo draudžiama privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remdamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Kauno skyrius 2010–2011 m. jai teisėtai ir pagrįstai turėjo mokėti ir mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgus į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Todėl VSDFV Kauno skyrius neturėjo ir neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimų ir išmokėti jai senatvės pensijos skirtumą, susidariusį tarp pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuotos ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas 2010–2011 m. jai mokėtos senatvės pensijos. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjai nebuvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažinta senatvės pensija.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 46–52) prašė palikti skundą nenagrinėtą arba atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai, kaip draustai privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turinčiai draudžiamųjų pajamų, mokėjo perskaičiuotos pensijos dalį, nustatytą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio pareiškėjos draudžiamųjų pajamų dydį. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija.

Teigė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu negu tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Pareiškėjai senatvės pensija buvo mažinama, vadovaujantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios privalėjo būti taikomos, atsižvelgiant į įstatymų privalomumo principą. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, pagal kurią, mokant valstybinio socialinio draudimo pensiją ginčo laikotarpiu, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis galiojo ir galėjo būti taikoma. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-683/2013 išaiškino, kad šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, todėl, atsakovo teigimu, panaikinti VSDFV Kauno skyriaus sprendimo nėra teisinio pagrindo. Taip pat VSDFV Kauno skyrius neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimo išmokant pensijos nepriemoką, nes nėra galiojančių teisės aktų, kuriais būtų nustatyta laikinai sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad pareiškėja pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, jog mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja į VSDFV Kauno skyrių su prašymu pateikti duomenis apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir išmokėti pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kreipėsi 2013 m. liepos 8 d., o į VSDFV – 2013 m. rugpjūčio 14 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą 3 metų terminą. Todėl VSDFV visiškai pagrįstai 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. (6.5) I-5648 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nurodydama atsisakymo priežastis. Tai pagrįsdamas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, kurioje konstatuota, jog pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Be to, sprendimas mokėti pareiškėjai ne visą paskirtą senatvės pensiją jau yra įvykdytas, todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003), pareiškėjai neišmokėtos pensijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini. Pabrėžė, kad apie tai, jog senatvės pensija sumažinta, pareiškėja sužinojo gavusi pirmąją sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėn., o ne 2012 m. rugsėjo 21 d., įsiteisėjus Konstitucinio Teismo nutarimui, todėl apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas, vadovaujantis iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsniu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu (b. l. 69–76) atnaujino pareiškėjai terminą kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo; iš dalies patenkino pareiškėjos skundą: priteisė pareiškėjai iš VSDFV Kauno skyriaus valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką 16 181,87 Lt, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje yra kilęs ginčas dėl, pirma, ginčo neišnagrinėjimo privaloma ikiteismine tvarka pasekmių bei, antra, dėl senatvės pensijos perskaičiavimo (sumažinimo) teisėtumo. Pareiškėja yra valstybinės socialinio draudimo (senatvės) pensijos gavėja. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pensijų įstatymas, pagal kurį pareiškėjai paskirta valstybinė socialinio draudimo (senatvės) pensija, bei 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Laikinasis įstatymas, kurio 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, inter alia gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas.

Teismas, spręsdamas dėl termino skundui paduoti, nurodė, kad atsakovai, atsikirsdami į skundą, rėmėsi inter alia Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1, 2 dalimis, Taisyklių 31 punktu. Nustatė, jog pareiškėja pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., todėl termino kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių eiga prasidėjo 2010 m. sausio mėn., atsižvelgiant į tai, kurią dieną gavo sumažintą pensiją. Pareiškėja su prašymu išmokėti jai pensijos nepriemoką į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi 2013 m. liepos 8 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pažymėjo, jog ir administracinėse bylose dėl valstybinių senatvės pensijų, kur yra nustatyta tam tikra ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, nepriemokų priteisimo teismas turi padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui teismui paduoti, nes, nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai gali būti apribota teisė ginti galbūt pažeistas teises.

Nurodė, kad pareiškėja tokį prašymą skunde yra pateikusi. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos skundo argumentą dėl kreipimosi į teismą termino pradžios susiejimo su kiekvieno mėnesio pensijos išmokėjimo diena. Įvertinęs pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą argumentus, teismas padarė išvadą, jog jie yra pagrįsti ir sudaro pagrindą patenkinti prašymą. Teismas, priimdamas tokį sprendimą, nurodė, kad išties teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, vieningos praktikos kol kas nėra, tai neabejotinai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kuomet suėjo terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir teismine tvarka.

Be to, daugeliui piliečių, juo labiau – pensininkams, kurie yra solidaus amžiaus, mažiau domisi valstybėje vykstančiais procesais, objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai. Valstybėje susidarytų paradoksali situacija, jog dėl kiekvieno teisės akto pakeitimo (ypač jų pakeitimų, kuriais kaip nors keičiamos piliečių turėtų teisių apimtys) „dėl visa ko“ dera kreiptis į tam tikras valstybės institucijas, darbdavius ir pan., nes gal kada nors ateityje šis teisės aktas (jo pakeitimas) Konstitucinio Teismo sprendimu bus pripažintas nekonstituciniu.

Todėl teismas atnaujino pareiškėjai terminą kreiptis su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Tačiau teismas, įvertinęs, kad skundžiamas VSDFV 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5648 iš esmės atitinka Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių 31 punkto reikalavimus, skundo reikalavimą jį panaikinti atmetė. Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, kad VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. (10.1)S-50386 tėra informacinio pobūdžio raštas, neskųstinas teismui, nes šiuo sprendimu VSDFV Kauno skyrius dėl pareiškėjos prašymo priėmė neigiamą sprendimą – atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką.

Tačiau teismas nusprendė, kad VSDFV Kauno skyrius tokio prašymo patenkinti, nesant tam tikro reglamentavimo, ir negalėjo, todėl šį sprendimą laikė teisėtu.

Teismas, spręsdamas dėl skundo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką pagrįstumo, vadovavosi Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1, 2 dalimis, taip pat 8 straipsnio 1, 2 dalimis (2010 m. spalio 26 d. įstatymo Nr. XI-1072 redakcija). Pažymėjo, jog 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Nr. XI-2195 Laikinojo įstatymo 8 straipsnis neteko galios. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo inter alia pripažino, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį jos konstitucinių teisių nepažeidė, todėl buvo atliktas teisėtai, o pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį prieštaravo Konstitucijai, todėl tokia pareiškėjos pažeista teisė turi būti ginama. Pažymėjo, jog pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteistinos pensijos nepriemokos dydį sudaro skirtumas tarp pareiškėjai priskaičiuotos ir teisėtai apribotos pensijos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį ir yra 16 181,87 Lt (25 472,18 Lt (3 grafa) – 9 290,31 Lt (4 grafa)).

Teismas nepatenkino atsakovų prašymo išdėstyti pensijos nepriemoką dalimis, nes ši nepriemoka susidarė seniai – 2010–2011 m., nepriemokų kompensavimo senatvės pensininkams klausimas neišspręstas iki šiol, pareiškėja turi sveikatos problemų.

Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidų turėjimo įrodymų, todėl prašymo jas priteisti šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepatenkino (ABTĮ 44, 45 str.).

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 89–93, 94–98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylą.

VSDFV nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atnaujintas pareiškėjai terminas kreiptis į teismą su skundu dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo ir iš VSDFV Kauno skyriaus pareiškėjai priteista senatvės pensijos nepriemoka 16 181,87 Lt. Pažymi, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Kauno skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn. Senaties terminas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimui skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

VSDFV 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5648 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Teismas teisingai nusprendė, kad šis VSDFV sprendimas atitinka Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 31 punkto reikalavimus, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą dėl šio sprendimo panaikinimo. Teismas taip pat pagrįstai nusprendė, jog VSDFV Kauno skyrius, nesant tam tikro reglamentavimo, 2013 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. (10.1)S-50386 pagrįstai atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką.

Tačiau teismas, nuspręsdamas atnaujinti pareiškėjai terminą kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, viršijo savo kompetenciją. Nei ABTĮ, nei Pensijų įstatymas nenumato galimybės teismui atnaujinti įstatymo imperatyviomis normomis įtvirtintus terminus. Pabrėžia, kad pareiškėjai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl turėtų draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymu, o į teismą – 2013 m. rugsėjo 11 d., praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamą ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją, t. y. tuo metu, kai sprendimas mokėti jai ne viso paskirto dydžio senatvės pensiją jau laikytinas įvykdytu.

Todėl pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina. Be to, atkreipia dėmesį, kad ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad pareiškėjai pensijos nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės, o sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė priteisti šią nepriemoką iš VSDFV Kauno skyriaus.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 80–84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjos gaunama 1 136,89 Lt senatvės pensija viršijo ribinį dydį, todėl ji buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir jos dydis sudarė 1 039,94 Lt. Pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, kaip draustai privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turinčiai draudžiamųjų pajamų, jai buvo mokama perskaičiuotos pensijos dalis, nustatyta taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio pareiškėjos draudžiamųjų pajamų dydį. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija.

2. Pareiškėjai senatvės pensija buvo mažinama, vadovaujantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios privalėjo būti taikomos, atsižvelgiant į įstatymų privalomumo principą. Pareiškėjai 2010–2011 m. senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) pagal tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas, t. y. VSDFV Kauno skyriaus veiksmai buvo teisėti. Jokie teisės aktai nesuteikia VSDFV teritoriniams skyriams teisės reikšti abejones dėl įstatymo konstitucingumo ir remiantis tuo jo nevykdyti. Nepaisant to, jog Laikinojo įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tačiau nesant nuginčytiems VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 22 d. sprendimui Nr. (10.1) S-50386 ir VSDFV 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimui Nr. (6.5)I-5648, kurie laikytini teisėtais, pareiškėjos prašymas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti sumažintą pensijos dalį už 2010–2011 m. negali būti tenkinamas. Kol nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. VSDFV sprendimas išmokėti ar atsisakyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, teismas negali pasisakyti dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

3. Pareiškėja pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja į VSDFV Kauno skyrių su prašymu pateikti duomenis apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir išmokėti pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kreipėsi 2013 m. liepos 8 d., o į VSDFV – 2013 m. rugpjūčio 14 d., t. y. praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Sprendimas mokėti pareiškėjai ne visą paskirtą senatvės pensiją jau yra įvykdytas. Todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pareiškėjai neišmokėtos pensijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina. Netaikant teisės aktuose nustatytų terminų ginant pažeistas teises, valstybėje susiklostytų piktnaudžiavimo savo teisėmis situacija, kai asmenys skundžia institucijų sprendimus, nepaisydami jokių terminų bei protingumo ir sąžiningumo kriterijų.

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo VSDFV apeliacinį skundą (b. l. 112–116) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja nurodo, kad, Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš dalies patenkinus jos skundą, atsiėmė savo skundą Kauno apygardos administraciniame teisme. Reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies nepriemokos teismui tiesiogiai gali būti reiškiamas net ir tada, kai asmuo nėra atlikęs visos teisės aktuose nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros, t. y. ir tuomet, kai VSDFV atsisako nagrinėti asmens skundą, nes jis paduotas praleidus nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-709/2013). Turi būti įvertintos reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti delsimą kreiptis į teismą. Ne tik administracinių teismų praktikoje yra suformuotas termino, praleisto dėl svarbių priežasčių, atnaujinimo institutas, bet tai tiesiogiai numato ir ABTĮ 34 straipsnis. Pažymi, kad terminą skundui paduoti praleido dėl sunkios ligos. Asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo, negali suprasti, kad pagal teisės teoriją apie savo pažeistas teises turėjo sužinoti dvejais metais anksčiau, nei tai patvirtino oficiali Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Kai buvo sumokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija, ji vadovavosi tuo metu galiojančiais įstatymais ir jų teisėtumo prezumpcija. Tik priėmus Konstitucinio Teismo nutarimą, t. y. 2012 m. vasario 6 d., kuris oficialiai sukėlė teisines pasekmes nuo jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., sužinojo apie pažeistas jos teises. Teismo motyvai atitinka sąžiningumo ir proporcingumo principus bei užtikrina teisinės valstybės stabilumą ir teisėtų lūkesčių apibrėžtumą, kuris yra labai svarbus ginant pažeistas asmenų teises bei interesus.

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą (b. l. 106–109) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja nurodo, kad vadovavosi galiojančiu įstatymu, kuris, išmokant pirmąją sumažintą pensiją, buvo teisėtas. Apskųsti VSDFV Kauno skyriaus sprendimą išmokėti pirmąją sumažintą senatvės pensiją 2010 m. nebuvo jokio teisiškai reglamentuoto pagrindo. Reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies nepriemokos teismui tiesiogiai gali būti reiškiamas net ir tada, kai asmuo nėra atlikęs visos teisės aktuose nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros, t. y. ir tuomet, kai VSDFV atsisako nagrinėti asmens skundą, nes jis paduotas praleidus nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-709/2013). Administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad turi būti įvertintos reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą. Terminą skundui paduoti praleido dėl sunkios ligos. Asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo, negali suprasti, kad apie savo pažeistas teises turėjo sužinoti dvejais metais anksčiau, nei tai patvirtino oficiali Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Teismo motyvai atitinka sąžiningumo ir proporcingumo principus bei užtikrina teisinės valstybės stabilumą ir teisėtų lūkesčių apibrėžtumą, kuris yra labai svarbus ginant pažeistas asmenų teises bei interesus.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą (b. l. 103–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylą.

Atsakovas VSDFV nurodo, kad palaiko atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus ir reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Kauno skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas pareiškėjai ir teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo (jai iki gyvos galvos buvo paskirta) 1 136,89 Lt dydžio senatvės pensiją. Ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis kelis kartus didėjo, tačiau ne dėl su Laikinojo įstatymo taikymu sietinų priežasčių;

2) 2013 m. liepos 8 d. pareiškėja padavė atsakovui VSDFV Kauno skyriui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) šio atsakovo 2013 m. liepos 22 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjai buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių, atsakovo manymu, pareiškėjos prašymas dėl pensijos nepriemokos negali būti patenkintas (b. l. 53-55);

4) 2013 m. rugpjūčio 14 d. skundu VSDFV pareiškėja apskundė paminėtą atsakovo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendime (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. rugsėjo 9 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame VSDFV rašte (sprendime) buvo nurodyta, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 33-34).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriaus 3-jam pensijų skyriui paduotas 2013 m. liepos 8 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad šis atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovas VSDFV paminėtame 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendime kartu nurodė, kad neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, nekvestionuodama pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl pareiškėjos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežasčių svarbumo (ši išvada dėl paminėtų priežasčių nagrinėjamai bylai nėra reikšminga), pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniuose skunduose nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan