3K-3-165-684/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-165-684/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00063-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 92; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. U. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. U. ieškinį atsakovui asociacijai Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas, ar advokato padėjėjui Advokatų garbės teismo sprendimu pagrįstai pritaikyta drausminė nuobauda – išbraukimas iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo.

2011 m. gruodžio 14 d. Lietuvos advokatūroje buvo gautas pareiškėjų N. K. (N. K.) ir D. K. (D. K.) prašymas padėti išsiaiškinti, ar advokato padėjėjo I. U. (toliau – ir advokato padėjėjas, ieškovas) jiems pateikta 2011 m. liepos 4 d. sąskaita už suteiktas teisines paslaugas yra teisinga ir ar atitinka advokato padėjėjo etiką. Pareiškėjai nurodė, kad I. U. dirba (duomenys neskelbtini), nors jo praktikos vadovo kontora yra (duomenys neskelbtini); pažymėjo, jog advokato padėjėjas atsisakė paaiškinti pateiktą sąskaitą, o į suprantamą (rusų) kalbą ją išvertė tik po pakartotinių prašymų; sąskaita išsiųsta vėliau, nei išrašyta, o jos apmokėjimo terminas labai trumpas; sąskaitoje įrašytos paslaugos, suteiktos ir kitiems asmenimis, taip pat reikalaujama sumokėti už pervežimo paslaugą, dėl kurios nesitarta; sąskaitoje nurodytos datos nesutampa su datomis, kada vyko susitikimai, painiojami asmenys, kuriems neva suteiktos konsultacijos. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad I. U. netinkamai vykdė įpareigojimą tikrinti pareiškėjos korespondenciją, netinkamai atstovavo pareiškėjai N. K. Migracijos departamente, todėl jai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Lietuvos advokatūros Advokatų taryba 2012 m. vasario 23 d. sprendimu iškėlė I. U. drausmės bylą. Sprendime nustatyta, kad advokato padėjėjo darbo vieta nesutampa su jo praktikos vadovo darbo vieta, taip pažeista Advokatų tarybos 2005 m. birželio 30 d. sprendimu patvirtinta Advokatų padėjėjų praktikos atlikimo tvarka (toliau – Praktikos atlikimo tvarka). Sprendime taip pat nustatyta, kad į advokato padėjėjo suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą yra įtrauktas klientų pervežimas į Rygos oro uostą ir klientui priklausančios transporto priemonės pervežimas į Maskvą; šios paslaugos įkainotos 7200 Lt (2085,26 Eur). Tai reiškia, kad advokato padėjėjas į sąskaitą įtraukė paslaugas, kurias teikti už atlygį draudžia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas (toliau – AĮ). Teisiniu pagrindu iškelti drausmės bylą sprendime įvardyti AĮ 4 straipsnio 4 dalies, 37 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, 43 straipsnio 1 dalies, Lietuvos advokatų profesinės etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 12.3 punkto reikalavimų pažeidimai.

Lietuvos advokatūros Drausmės komiteto 2012 m. balandžio 19 d. advokatų profesinės veiklos ir profesinės etikos pažeidimo akte išvardyti tie patys I. U. padaryti pažeidimai ir pažeidimų teisinis kvalifikavimas, kaip ir Advokatų tarybos sprendime, bei nuspręsta nerinkti papildomų dokumentų ir teikti drausmės bylą Advokatų garbės teismui.

Advokatų garbės teismas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu skyrė I. U. drausminę nuobaudą – išbraukimą iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo.

Sprendime nustatyta, kad I. U. praktikos vadovas yra advokatas V. B., dirbantis advokato V. B. kontoroje (duomenys neskelbtini). Pagal AĮ 37 straipsnio ir Praktikos atlikimo tvarkos reikalavimus I. U. darbo vieta turi būti vadovo darbo vietoje. Tačiau savo profesinės veiklos dokumentuose I. U. nurodo kitą adresą: (duomenys neskelbtini), kuriuo yra registruota advokatų kontora „LEGITUM“ – A. P. ir partneriai. I. U. paaiškinimus, kad šis adresas yra skirtas korespondencijai, o nurodytoje kontoroje jis lankosi tik kartais esant poreikiui priimti klientus (duomenys neskelbtini), Advokatų garbės teismas vertino kritiškai.

Sprendime taip pat nustatyta, kad I. U. naudojamų dokumentų rekvizituose, be praktikos vadovo kontoros pavadinimo, nėra jokių kontaktinių duomenų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kad advokato padėjėjas dirba praktikos vadovo darbo vietoje, nors pagal AĮ 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus korespondencijos priėmimas turi būti užtikrinamas advokato darbo vietoje. Be to, I. U. naudoja ir dokumentuose nurodo advokatės A. P. kontoros fakso numerį ir elektroninio pašto adresą, šios kontoros patalpose priima klientus ir laiko veiklos dokumentus.

Šios aplinkybės sudarė pagrindą Advokatų garbės teismui spręsti, kad tikroji I. U. darbo vieta yra ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Be to, Advokatų garbės teismas rėmėsi 2012 m. vasario 22 d. advokato padėjėjo darbo vietos apžiūros akte pateiktu advokato padėjėjos N. B. paaiškinimu, kad I. U. dirba advokatės A. P. kontoroje. Advokatų garbės teismas konstatavo, kad I. U., klaidindamas Lietuvos advokatūros organus bylos procese ir nepagrįstai kaltindamas pareiškėjus klaidinimu dėl jo darbo vietos, pademonstravo nepagarbą klientams ir advokatų kolegijai, taip pažeisdamas Etikos kodekso 12.1 punkto nuostatą.

Tokie jo veiksmai įvertinti kaip nesuderinami su advokatui keliamais sąžiningumo, orumo ir garbės reikalavimais. Advokatų garbės teismas konstatavo, kad I. U., reikalaudamas nepagrįsto apmokėjimo už kliento pervežimo į Rygos oro uostą ir jam priklausančios transporto priemonės gabenimo į Maskvą paslaugas, dirbdamas ne savo darbo vietoje, nesilaikydamas advokato veiklos dokumentų tvarkymo reikalavimų, nerūpestingai teikdamas paslaugas, pažeidė AĮ 4 straipsnio 4 dalies, 37 straipsnio 1 ir 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, 43 straipsnio 1 dalies bei Etikos kodekso 12.3 punkto reikalavimus, todėl jam taikytina drausminė atsakomybė.

Advokatų garbės teismas nenustatė I. U. drausminę atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkinančioms aplinkybėms prilygino tai, kad I. U., diskredituodamas advokato vardą, vykdė buitinio ir ūkinio pobūdžio pavedimus, o vėliau už juos pareikalavo sumokėti kaip už kvalifikuotas teisines paslaugas bei, siekdamas išvengti atsakomybės, sąmoningai klaidino Lietuvos advokatūros organus dėl faktinės darbo vietos, taip pamindamas ne tik profesinius, bet ir bendruosius etikos bei dorovės principus. Parinkdamas drausminę nuobaudą, Advokatų garbės teismas atsižvelgė į sąžiningumo reikšmę advokato profesinėje veikloje, taip pat į aplinkybę, kad I.

U. advokato padėjėju dirba nuo 2005 m. gruodžio 12 d., todėl turi būti gerai susipažinęs su advokatų veiklos ir etikos reikalavimais bei tradicijomis.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Advokatų garbės teismo sprendimą. Ieškovo teigimu, į sąskaitą už pareiškėjams suteiktas teisines paslaugas pagrįstai įtrauktos išlaidos už pavežimą į oro uostą, automobilio pervežimo organizavimą, nes jos neatskiriamai susijusios su kitomis suteiktomis teisinėmis paslaugomis. Ieškovo įsitikinimu, drausmės byloje nėra įrodymų, kad jo darbo vieta buvo ne praktikos vadovo kontoroje; nepagrįstai korespondencijos adresas sutapatintas su darbo vieta. Reikalavimas veiklos dokumentus saugoti darbo vietoje taip pat nebuvo pažeistas. Ieškovas pažymėjo, kad ginčas tarp pareiškėjų ir jo kilo dėl teisinių paslaugų, todėl jis turėjo būti perduotas spręsti Lietuvos advokatūros Ginčų sprendimų komitetui, kuris galėjo rekomenduoti, kaip jį išspręsti, ir tik nustačius ieškovo veiksmuose profesinės veiklos pažeidimo požymių, galėjo būti siūloma kelti drausmės bylą. Pareiškėja nuolat nemoka advokatams už suteiktas paslaugas, tačiau Advokatų garbės teismas šios aplinkybės neįvertino, apribojo ieškovo teisę gauti užmokestį už suteiktas teisines paslaugas. Ieškovas taip pat nurodė, kad paskirta nuobauda yra per griežta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas nurodė, kad griežčiausia drausminė nuobauda – išbraukimas iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo – gali būti taikoma tik esant visoms drausminės atsakomybės sąlygoms: neteisėtai veikai, žalingoms pasekmėms, priežastiniam ryšiui neteisėtos veikos ir žalingų pasekmių ryšiui, kaltei.

Teismas, vertindamas Advokatų garbės teismo išvadas dėl advokato padėjėjo darbo vietos, nustatė, kad pareiškėjams buvo žinoma, jog ieškovo praktikos vadovo ir faktinė darbo vietos nesutampa. Teismas pažymėjo, kad advokato padėjėjui drausminė atsakomybė taikytina nustačius konkretų drausmės pažeidimą, o ne tada, kai drausmės bylos nagrinėjimo procese susiformuoja bendro pobūdžio nuomonė, jog advokato padėjėjas klaidina Lietuvos advokatūros organus, kaltina pareiškėjus klaidinimu, demonstruoja nepagarbą klientams, advokatams. Nei Advokatų profesinės veiklos ir profesinės etikos pažeidimo akte, nei Advokatų tarybos sprendime iškelti drausmės bylą, nei Advokatų garbės teismo sprendime nėra nustatyta, kokias žalingas pasekmes sukėlė aplinkybė, kad ieškovas pareiškėjams nurodė kitą, ne savo praktikos vadovo adresą korespondencijai, koks yra šios aplinkybės ir atsiradusių padarinių priežastinis ryšys. Teismo vertinimu, konstatavimas, kad ieškovo darbo vieta yra advokatės A. P. kontoroje, nepaneigia, jog ieškovo praktikos vadovas yra advokatas V. B., o dokumentų rekvizituose, be praktikos vadovo kontoros pavadinimo, nurodytas advokatės A. P. kontoros fakso numeris, elektroninio pašto adresas, korespondencijos adresas nesudaro pagrindo pripažinti, jog tai prieštarauja teisei, kenkė klientams, sukėlė jiems žalą, sąmoningai klaidino Lietuvos advokatūros organus. Remdamasis tuo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas nevykdė Etikos kodekso 12.3 punkte nustatytos pareigos.

Teismas, vertindamas Advokatų garbės teismo išvadų dėl buitinio ir ūkinio pobūdžio pavedimų vykdymo pagrįstumą, nurodė, kad ieškovas pripažino, jog buvo nerūpestingas, pateikė pareiškėjai sąskaitą, į kurią įtraukė išlaidas už faktiškai atliktas klientų vežimo į Rygos oro uostą nuosavu transportu, kliento automobilio gabenimo į Rusiją organizavimo paslaugas. Teismas sutiko, kad šios paslaugos nėra teisinės, tačiau, jo nuomone, tai nereiškia, jog ieškovas negalėjo suteikti tokių paslaugų ir neturėjo teisės prašyti dėl to patirtų išlaidų atlyginimo; pažymėjo, kad išlaidų dydžio klausimas sietinas su asmens sąžiningumu, tačiau savaime aplinkybė, jog ieškovas vykdė buitinio ūkinio pobūdžio pavedimus, o vėliau už juos pareikalavo atsiskaityti, nėra pagrindas spręsti, kad diskredituotas advokato vardas.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad Advokatų garbės teismas paskyrė ieškovui griežtą drausminę nuobaudą, neįrodęs visų būtinų drausminei atsakomybei taikyti sąlygų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Lietuvos advokatūros apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 5 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir ieškinį atmetė; perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, drausmės byloje yra pakankamai įrodymų daryti išvadą, kad ieškovo darbo vieta nesutapo su praktikos vadovo darbo vieta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis). Ieškovo pareiškėjams pateiktoje teisinių paslaugų sąskaitoje, įvairiuose raštuose nurodomi ne praktikos vadovo, o kitos advokato kontoros kontaktiniai duomenys. Viena iš šios kontoros darbuotojų advokatūros atstovams nurodė, kad ieškovas toje kontoroje dirba. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vien tai, jog ieškovo rengtuose dokumentuose nurodomas praktikos vadovo kontoros pavadinimas, nepaneigia, jog faktiškai ieškovas dirbo kitoje vietoje; ieškovo argumentus, kad jis dirba praktikos vadovo kontoroje, teisėjų kolegija vertino kaip ieškovo gynybą. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas, dirbdamas ne savo praktikos vadovo kontoroje, pažeidė AĮ 37 straipsnio 1 dalį, Praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punktą, Etikos kodekso 12.3 punktą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškovo teisės pareikalauti išlaidų už suteiktas transporto priemonės pervežimo organizavimo ir klientų pervežimo į oro uostą paslaugas kaip už teisines paslaugas atlyginimo, pažymėjo, kad, remiantis AĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos, teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo argumentu, kad transporto priemonės pervežimo organizavimas bei klientų pavežimas į oro uostą yra teisinės paslaugos ar su jų teikimu tiesiogiai susijusios būtinos išlaidos.

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad, veždamas klientus į oro uostą, jiems teikė teisines konsultacijas. Tačiau tokiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, sąskaitoje turėjo būti nurodytas teisinių paslaugų teikimas, o ne klientų pavežimas. Transporto priemonės pervežimo organizavimo išlaidas, pasak ieškovo, sudarė vairuotojo apgyvendinimas, bilietai grįžimui, dienpinigiai. Teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra su teisinėmis paslaugomis susijusios išlaidos, net jei ir būtų laikoma, kad ieškovas iš tiesų padėjo atlikti transporto priemonės registracijos formalumus; pažymėjo, kad šių išlaidų atlyginimas apskaičiuotas remiantis teisinių paslaugų įkainiais, o jokių įrodymų apie faktinį išlaidų dydį nepateikta.

Klientų pavežimą ir transporto priemonės pervežimo organizavimą ieškovas sąskaitoje už suteiktas teisines paslaugas įvertino 7200 Lt (2085,26 Eur). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutiko su Advokatų garbės teismu, kad tokiais ieškovo veiksmais pažeista AĮ 4 straipsnio 4 dalis, 43 straipsnio 1 dalis. Aptariamas ieškovo elgesys buvo teisingai įvertintas kaip nesąžiningas siekis nepagrįstai praturtėti klientų sąskaita. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti du ieškovo padaryti profesinės veiklos ir profesinės etikos pažeidimai yra pakankami konstatuoti, kad ieškovui pagrįstai paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – išbraukimas iš advokatų padėjėjų sąrašo (AĮ 54 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ieškovo elgesys diskredituoja advokato (advokato padėjėjo) vardą, skatina nepasitikėjimą šios profesijos atstovais ir tokiu būdu kenkia visų advokatų (advokatų padėjėjų) interesams. Teisėjų kolegija, kaip ir Advokatų garbės teismas, nenustatė jokių aplinkybių, švelninančių ieškovo drausminę atsakomybę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl AĮ 37 straipsnio 1, 2 dalių ir Etikos kodekso 12.3. punkto netinkamo aiškinimo ir taikymo. AĮ 37 straipsnio „Vadovavimas advokato padėjėjo praktikai“ 1 dalyje nustatyta, kad advokato padėjėjo praktika atliekama pas advokatą, kuris įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, turi ne mažesnį kaip penkerių metų praktikuojančio advokato veiklos stažą, neturi galiojančių drausminių nuobaudų ir raštu sutinka vadovauti advokato padėjėjo praktikai bei turi galimybę užtikrinti advokato padėjėjui darbo vietą, o 2 dalyje – kad advokato (praktikos vadovo) darbo vietos sąlygos turi užtikrinti tinkamą advokato padėjėjo praktikos atlikimą.

Kasatoriaus teigimu, tiek šio straipsnio pavadinimas, tiek turinys patvirtina, kad straipsnio nuostatos skirtos advokatų padėjėjų praktikos vadovams, o ne padėjėjams, todėl negalėjo būti taikomos kasatoriui, nes advokato padėjėjas negali pažeisti jo praktikos vadovui nustatytų reikalavimų. Drausmės byloje nebuvo nustatyta, kad kasatoriaus praktikos vadovas V. B. neatitiko vadovavimo advokato padėjėjo praktikai reikalavimų ar neužtikrino tinkamų praktikos atlikimo sąlygų. Šios aplinkybės iš viso nebuvo tirtos. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad kasatorius pažeidė Etikos kodekso 12.3 punktą, kuris įpareigoja advokatą vykdyti advokatūros organų sprendimus, t. y. kad kasatorius nesilaikė Praktikos atlikimo tvarkos reikalavimo, jog advokato padėjėjo darbo vieta turi būti vadovo darbo vietoje (Praktikos atlikimo tvarkos 3.1. punktas).

Kasatoriaus nuomone, pagal savo prigimtį teisinių paslaugų sutartis atitinka pavedimo sutartį (CK 6.756–6.765 straipsniai) ir advokatas teisines paslaugas teikia vykdydamas klientų pavedimus. Klientų atstovavimas teisėsaugos, valdžios ar valdymo institucijose, santykiuose su privačiais juridiniais ar fiziniais asmenimis įpareigoja advokatą nuvykti į atitinkamos institucijos buveinę ar privataus asmens buvimo vietą. Be to, daugeliu atveju advokatas vykdo pavedimus ir kliento darbo vietoje. Dėl to pavedimo vykdymo vieta dažniausiai nesutampa su advokato darbo vieta.

Kasatoriaus teigimu, tai, kad jis, vykdydamas klientės N. K. pavedimą, su ja susitikdavo advokatės A. P. kontoroje, adresu: (duomenys neskelbtini), nepatvirtina, jog jo darbo vieta nesutapo su vadovo darbo vieta. CK 6.760 straipsnis, reglamentuojantis įgaliotinio pareigas, įpareigoja pavedimą vykdyti rūpestingai, kad jo vykdymas geriausiai atitiktų įgaliotinio interesus. Etikos kodekso nuostatos taip pat įpareigoja teisines paslaugas teikti rūpestingai ir protingai (6.6. punktas). Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į tai, kad jam buvo pavesta teikti teisinę pagalbą pareiškėjams priimant palikimą, o palikimo atsiradimo vieta buvo (duomenys neskelbtini), taip pat šiame mieste vyko ikiteisminis tyrimas ir buvo sprendžiami migracijos klausimai, daugelį teisinių veiksmų kasatorius turėjo atlikti, išvykdamas iš savo darbo vietos.

Be to, taip buvo patogiau pareiškėjams, kurie negyveno Lietuvoje. Dėl to kasatorius paprašė advokatės A. P. leisti su pareiškėjais susitikinėti jos kontoros patalpose, o ji, vadovaudamasi Etikos kodekso 11.2 punktu, pagal kurį kiekvienas advokatas visus advokatus privalo laikyti kolegomis ir, jeigu tai nekenkia kliento interesams, padėti profesinėje veikloje, sutiko tai padaryti. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad kasatoriaus surašytuose dokumentuose nurodytas praktikos vadovo kontoros pavadinimas, o adresas korespondencijai gauti – kitos advokatų kontoros duomenys, nesudaro pagrindo spręsti, kad kasatoriaus darbo vieta yra ne praktikos vadovo kontoroje.

Adresas korespondencijai nereiškia darbo vietos. Dėl darbo vietos nebuvo klaidinami nei pareiškėjai, nei Advokatūros organai. Visuose kasatoriaus surašytuose dokumentuose, be kita ko, su pareiškėja N. K. pasirašytoje Teisinių paslaugų sutartyje, įrašyta, kad kasatoriaus darbo vieta yra advokato V. B. kontoroje adresu: (duomenys neskelbtini). Kasatorius pažymi, kad joks teisės aktas nedraudžia advokatui nurodyti kitą, nei jo darbo vietos, adresą korespondencijai priimti. Advokatų garbės teismo sprendime nurodytame AĮ 22 straipsnyje, be kitų reikalavimų, keliamų advokato darbo vietai, įtvirtinta advokato pareiga užtikrinti, kad jo darbo vietoje darbo dienomis būtų užtikrintas korespondencijos priėmimas.

Tačiau šis reikalavimas nereiškia, kad jeigu tai reikalinga kliento interesams ir kad kuo geriau būtų įvykdytas pavedimas, advokatas negali nurodyti kito, ne darbo vietos, adreso korespondencijai priimti.

2. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą, iš viso nepasisakė, kodėl tuos pačius įrodymus įvertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas, taip pat kodėl atmetė įrodymus, kuriais kasatorius įrodinėjo ieškinio pagrįstumą. Advokatų garbės teismo išvada, kad kasatoriaus darbo vieta yra advokatės A. P. kontoroje, be kita ko, grindžiama Lietuvos advokatūros 2012 m. vasario 22 d. advokato padėjėjo darbo vietos apžiūros aktu, kuriame įrašyta, jog advokatūros administracijos darbuotojai, nuvykę adresu: (duomenys neskelbtini), nustatė, kad šiuo adresu yra advokatės A. P. kontora, o šioje kontoroje sutikta advokato padėjėja N. B. paaiškino, kad kasatorius dirba šioje kontoroje. Kasatorius pažymi, kad advokato padėjėjos N. B. darbo vieta yra advokatų K. O. ir A. M. kontoroje adresu: (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus ir šios advokato padėjėjos nesieja jokie santykiai, kasatorius nesitarė su ja dėl leidimo atvykti susitikti su klientais advokatės A. P. kontoroje, ji pati taip pat nedirbo šioje kontoroje, todėl jos paaiškinimai negali patvirtinti įrodinėjamų aplinkybių dėl kasatoriaus darbo vietos. Kasatoriaus teigimu, tai, kad buvo būtinybė pasinaudoti kito advokato patalpomis, patvirtina ir pavedimo pobūdis. Teikdamas paslaugas kasatorius perėmė laikinai saugoti iš klientės nurodyto asmens 149 000 Eur ir įvairių vertingų daiktų. Kadangi daiktai buvo paimti iš banko saugyklos, tai, kasatoriaus teigimu, jis negalėjo reikalauti, kad pareiškėjai ar jų atstovas atvyktų į kasatoriaus darbo vietą (duomenys neskelbtini) ir tik tada jis jiems galėtų perduoti daiktus ar perduoti juos viešoje vietoje, nes tai būtų nesaugu ir vertintina kaip kliento interesų neužtikrinimas. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad kitą nei darbo vietos adresą korespondencijai klientų interesais jis nurodė tik keliuose veiklos dokumentuose. Visi Lietuvos advokatūros advokatų tarybos raštai buvo siunčiami kasatoriaus darbo vietos adresu ir juos visus kasatorius gavo, pateikė prašomus paaiškinimus, dalyvavo raštuose nurodytuose Advokatų garbės teismo posėdžiuose. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų tinkamai neįvertino, taip, be kita ko, apribodamas kasatoriaus teisę į teisminę gynybą.

3. Dėl AĮ 4 straipsnio 4 dalies, 43 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. AĮ 43 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas advokatų veiklos apribojimas, nustatyta, kad advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, atlikdamas profesines pareigas, negali dalyvauti žvalgybos ir (ar) kriminalinės žvalgybos veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorius pažeidė nurodytoje nuostatoje įtvirtintą draudimą teikti paslaugas.

Kasatoriaus įsitikinimu, visos jo 2011 m. sausio 20 d. su N. K. pasirašytos teisinių paslaugų sutarties pagrindu suteiktos paslaugos vertintinos kaip atlygintinės teisinės paslaugos. Teikiant teisines paslaugas advokatui tenka atlikti ir su teisinių paslaugų teikimu susijusius veiksmus, tai pat jis gali patirti ir įvairias su šiais veiksmais susijusias išlaidas. AĮ 50 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtinta, kad advokato veiklos išlaidos apmokamos iš advokato užmokesčio už pagal sutartį suteiktas teisines paslaugas. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl advokatams ir advokatų padėjėjams priteistino užmokesčio už teisinę pagalbą dydžių nurodyta, kad užmokesčio dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, specialiųjų žinių turėjimą, būtinybę išvykti į kitą vietovę, nei yra darbo vieta, ir į kitas aplinkybes. Šis teisės aktas taip pat patvirtina, kad į užmokestį už teisines paslaugas galima įtraukti ir kitas, be kita ko, kelionės išlaidas. Pagal teisinių paslaugų sutartį, sudarytą su N. K., kasatoriui buvo pavesta atstovauti jai visuose materialiuosiuose ir procesiniuose santykiuose, konkrečiai – teikti teisines paslaugas paveldint mirusio sutuoktinio turtą.

Dėl to, kasatoriaus nuomone, vykdydamas jos pavedimus, jis pagrįstai į suteiktas teisines paslaugas įtraukė kelionės į Rygos oro uostą ir prabangaus automobilio „Volvo S60“ pervežimo iš Lietuvos į Maskvą išlaidas. Kasatorius pažymi, kad pakeliui į Rygos oro uostą jis kartu su pareiškėjais nuvyko į Vilniaus miesto 19-ąjį notarų biurą, kuriame kasatoriui buvo išduotas įgaliojimas, reikalingas N. K. ir D. K. vardu pateikti pareiškimą apie palikimo priėmimą; visos kelionės metu kasatorius teikė pareiškėjams patarimus jiems rūpimais teisiniais klausimais (buvo detaliai paaiškintos palikimo priėmimo taisyklės ir terminai, migracijos taisyklės ir kt.).

Kadangi kasatorius buvo susitaręs su pareiškėjais dėl valandinio darbo apmokėjimo, o kelionė truko 14 val., tai kasatorius įtraukė sugaištą laiką atitinkančią sumą į sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas. Kasatoriaus įsitikinimu, tiek konsultavimas teisiniais klausimais, tiek automobilio išregistravimas ir jo perdavimas pareiškėjams, tiek kiti jo atlikti veiksmai vertintini kaip teisinės paslaugos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl AĮ 37 straipsnio 1, 2 dalių ir Etikos kodekso 12.3. punkto netinkamo aiškinimo ir taikymo. AĮ 37 straipsnyje įtvirtinta, kad advokato padėjėjo praktika atliekama pas advokatą, kuris, inter alia, turi galimybę užtikrinti advokato padėjėjui darbo vietą (AĮ 37 straipsnio 1 dalis), o advokato darbo vietos sąlygos turi užtikrinti tinkamą advokato padėjėjo praktikos atlikimą (AĮ 37 straipsnio 2 dalis). AĮ 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarką, laiko skaičiavimą nustato Lietuvos advokatūra, suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Praktikos atlikimo tvarkos 1.2 punkte nustatyta, kad advokato padėjėjo praktika yra advokato padėjėjo profesinė veikla, kurią jis vykdo ruošdamasis savarankiškai advokato veiklai vadovaujant ir kontroliuojant advokatui – advokato padėjėjo praktikos vadovui. Praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punkte nustatytas reikalavimas darbo vietai – advokato padėjėjo darbo vieta yra kartu su vadovo darbo vieta. Advokato padėjėjas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso, vykdyti Advokatų tarybos sprendimus, teisėtus praktikos vadovo pavedimus ir nurodymus (Praktikos atlikimo tvarkos 6.3.1 punktas).

Praktikos atlikimo tvarkoje taip pat įtvirtintas reikalavimas advokato padėjėjui advokato veikloje naudojamus dokumentus saugoti savo darbo vietoje (Praktikos atlikimo tvarkos 9.10 punktas). Vadovaujantis Praktikos atlikimo tvarkos 2.1.9 punktu, kiekvienam advokato padėjėjui yra nustatytas reikalavimas su būsimu praktikos vadovu pasirašyti sutartį dėl darbo vietos. Atsižvelgiant į tai, kad šios sutarties pagrindu advokato padėjėjas įgyja teises ir pareigas, kritiškai vertintinas kasatoriaus argumentas, jog už dvišalių pareigų, kylančių iš sutarties, sudarytos advokato – praktikos vadovo ir advokato padėjėjo, vykdymą turi būti atsakinga tik viena sutarties šalis.

Toks aiškinimas neatitiktų sutartinių teisinių santykių esmės. Pažymėtina, kad ieškovas 2005 m. rugsėjo 29 d. pasirašė su praktikos vadovu sutartį dėl darbo vietos suteikimo, o tai reiškia, kad jis nebejotinai privalo laikytis tiek sutartimi prisiimtų su darbo vieta susijusių įsipareigojimų, tiek Praktikos atlikimo tvarkos reikalavimų. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad adresas korespondencijai nereiškia darbo vietos, todėl dėl darbo vietos nebuvo klaidinami nei pareiškėjai, nei Advokatūros organai. Visų pirma pažymėtina, kad teisės aktuose klientų interesais įtvirtinti griežtesni reikalavimai advokato darbo vietai atsižvelgiant į profesinės veiklos specifiką bei konfidencialumo garantijas.

Advokatas veikia kaip fizinis, o ne kaip juridinis asmuo, todėl, vykdydamas profesinę veiklą, jis gali turėti tik vieną darbo vietą, o faktinė ir registruota darbo vieta visada sutampa, todėl kasatorius, daugelyje veiklos dokumentų nurodydamas adresą korespondencijai ne registruotą darbo vietą, klaidino klientus ir trečiuosius asmenis. Atsakovas neginčija kasatoriaus argumentų, kad daugeliu atvejų advokato darbo vieta nesutampa su pavedimų vykdymo vieta, nes advokatui dažnai tenka vykti tiek pas klientus, tiek į įvairių institucijų buveines, taip pat jam gali tekti pasinaudoti kito advokato kontora.

Tačiau, atsakovo teigimu, šiuo atveju byloje surinkti duomenys patvirtina, kad kasatorius klientams ir tretiesiems asmenims pristatydavo kitą advokatų kontorą kaip savo profesinės veiklos teisėtą darbo vietą, o tai prieštarauja AĮ 22 straipsnyje, Praktikos atlikimo tvarkos 3.1, 9.10 punktuose įtvirtintiems reikalavimams. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra duomenų, jog kasatorius, be minėto adreso (duomenys neskelbtini), naudoja ir dokumentuose nurodo advokatų kontoros „LEGITUM“ fakso numerį (8 5) 2001530 ir el. pašto adresą (duomenys neskelbtini), taip pat šios kontoros patalpose priima klientus ir laiko veiklos dokumentus, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad šioje kontoroje yra kasatoriaus darbo vieta.

Be to, byloje nebuvo nuginčytas ir kitas įrodymas – kasatoriaus darbo vietos apžiūros aktas, kuriame pateiktas advokato padėjėjos N. B. paaiškinimas, kad kasatorius dirba nurodytoje kontoroje.

2. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų spręsti, jog kasatoriaus darbo vieta nesutapo su jo praktikos vadovo darbo vieta. Aplinkybė, kad paaiškinimus davusi advokato padėjėja N. B. taip pat buvo sutikta ne savo, o kito advokato darbo vietoje, neturi reikšmės, nes šioje byloje vertinami ne jos, o kasatoriaus veiksmai. Atsakovo nuomone, nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad pasinaudojimas kito advokato patalpomis, teikiant pareiškėjams paslaugas, buvo būtinas jų interesais ir tinkamam pavedimo vykdymui. Toks aiškinimas reikštų, kad pasinaudojimas advokatės A. P. kontora turėjo būti trumpalaikis, vienkartinis, tačiau tokiu atveju neaišku, kodėl kasatorius sukūrė elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini), kuriame nurodytas kontoros pavadinimas, be to, elektroninius paštus su tokiu adresu turi kiekvienas šios kontoros darbuotojas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad kasatorius nurodo, jog praktikos vadovo darbo vietos adresas įrašytas klientei išrašytoje sąskaitoje ir suteiktų paslaugų ataskaitoje, nors nurodytuose dokumentuose aiškiai nurodytas adresas korespondencijai – (duomenys neskelbtini), t. y. advokatės A. P. kontoros adresas. Kasatoriaus argumentas, kad net ir Advokatų taryba jam adresuotus raštus siuntė vadovo darbo vietos adresu, nepagrindžia fakto, jog kasatorius dirbo toje kontoroje, nes Lietuvos advokatūra siuntė dokumentus jai žinomu adresu, kuris buvo nurodytas dokumentuose, teikiant prašymą Lietuvos advokatūrai įrašyti į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą. Kad kasatoriaus darbo vieta sutapo su jo praktikos vadovo darbo vieta, nepatvirtina ir tas argumentas, jog kasatorius gavo visus jam adresuotus raštus, susijusius su jam iškelta drausmės byla, ir pateikė prašomus paaiškinimus, nes kasatorius galėjo būti informuotas apie gautus dokumentus dirbdamas ir kitoje kontoroje.

3. Dėl AĮ 4 straipsnio 4 dalies, 43 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Atsakovas sutinka su kasatoriaus argumentu, kad advokato (advokato padėjėjo) veiklos išlaidos apmokamos iš užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas (AĮ 50 straipsnio 4 dalis), tačiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad transporto priemonės pervežimo organizavimas bei klientų vežimas į oro uostą yra teisinės paslaugos ar su jų teikimu tiesiogiai susijusios būtinos išlaidos. Kasatorius nepagrįstai plečiamai aiškina ir vertina atlygintinų advokato teisinių paslaugų turinį, o toks aiškinimas prieštarauja AĮ, nes pagal prigimtį kitokios atlygintinos paslaugos, nepatenkančios į AĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklų sąrašą, nepriskirtos advokato profesinei veiklai, todėl už tokią veiklą negali būti išrašoma teisinių paslaugų sąskaita klientui. Kasatorius teigia, kad į sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas pagrįstai įtraukė kelionės į Rygos oro uostą ir prabangaus automobilio „Volvo S60“ pervežimo iš Lietuvos į Maskvą išlaidas, nors drausmės byloje yra duomenų, kad kasatorius pripažįsta, jog toks jos elgesys nepagrįstas. Atsakovas pažymi, kad kasatorius klientų vežimą į oro uostą bei automobilio pervežimo organizavimą (14 val.) įtraukė į sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas ir sugaištą laiką įvertino 7200 Lt (2085,26 Eur), taikydamas sąskaitoje nurodytą teisinių paslaugų įkainį (300 Lt (86,89 Eur) už valandą), t. y. kasatorius pareikalavo iš klientų atlyginti ne faktiškai patirtas klientų vežimo į oro uostą ir automobilio pervežimo organizavimo išlaidas, o prilygino jas teisinėms paslaugoms. Kasatorius nepateikė jokių įrodymų apie faktinį išlaidų dydį. Atsakovo teigimu, toks kasatoriaus elgesys tiek Advokatų garbės teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip nesąžiningas siekis nepagrįstai praturtėti klientų sąskaita, taip pat kaip AĮ 4 straipsnio 4 dalies, 43 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria kasacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė AĮ teisės normas, reglamentuojančias asmens, įrašyto į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą, išbraukimo iš jo drausminės nuobaudos paskyrimo pagrindu bei atitinkamai advokato padėjėjo teisinio statuso ir teisės verstis advokato padėjėjo praktika praradimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

1. Dėl reikalavimų advokato ir advokato padėjėjo veiklai

Kasacinis teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas, kurių nagrinėjimo dalykas – reikalavimai advokato ir advokato padėjėjo veiklai, yra nurodęs, kad kiekvienam privalu laikytis įstatyme nustatytų draudimų. Advokatas ir advokato padėjėjas, būdami teisinės sistemos dalimi, savo veikloje ne tik turi laikytis įstatymo, bet ir patys siekti įstatymo tikslų bei teisingumo ir teisėtumo įgyvendinimo. Įstatymo reikalavimų nepaisymas diskredituoja advokato profesiją ir žemina jos prestižą. Advokatas ar advokato padėjėjas, pažeidęs imperatyviuosius įstatymo reikalavimus, negali teisintis nei įstatymo ar profesinės etikos taisyklių nežinojimu, nei nepakankamu įstatymo detalumu. Įstatymo ir profesinės etikos taisyklių nuostatas advokatas ar advokato padėjėjas privalo žinoti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos advokatų taryba, bylos Nr. 3K-3-584/1999).

Formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teisiškai vertinant advokato ar advokato padėjėjo veiksmus, atsižvelgtina į specifinę advokato padėtį ir jos vaidmenį valstybės teisinėje sistemoje. Advokato paskirtis – teisėtais būdais ir priemonėmis ginti savo kliento teises ir teisėtus interesus bei siekti, kad būtų įvykdytas teisingumas. Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams taikomi didesni, griežtesni elgesio standartai. Advokato veiklai taikomi ne tik bendražmogiški elgesio standartai, bet ir specialieji reikalavimai, nustatyti tiek advokatūros veiklą reguliuojančiuose įstatymuose, tiek profesinės etikos taisyklėse. Profesinės etikos taisyklėse nustatyti reikalavimai advokato elgesiui yra objektyviai būtini: tik nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese. Leidimas šiame procese dalyvauti bet kam, neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų teisingumo įgyvendinimo idėją, kaip tokią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos advokatų taryba, byla Nr. 3K-3-584/1999; 2000 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. Lietuvos advokatų taryba, byla Nr. 3K-3-1243/2000).

Aktualios nagrinėjamai bylai 2012 m. sausio 1 d. AĮ redakcijos 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad advokato padėjėjas turi visas šiame įstatyme nustatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. AĮ 5 straipsnyje nustatyti advokatų veiklos principai. Šių principų turi laikytis ir advokatų padėjėjai. Vieni jų – veiklos teisėtumas ir nepriekaištingas elgesys (AĮ 5 straipsnio 3, 6 punktai). Advokato (advokato padėjėjo) pareiga, inter alia, yra sąžiningai atlikti savo pareigas. Advokatas (advokato padėjėjas) privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai (AĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi advokatas (advokato padėjėjas) privalo laikytis įstatymų ir profesinės etikos reikalavimų. Nepakanka įvertinti advokato (advokato padėjėjo) veiklą tik įstatymų aspektu, būtina jo veiksmus vertinti profesinę etiką reglamentuojančių normų kontekste. Pagal Lietuvos advokatų etikos kodekso, kuris taikomas ir advokatų padėjėjams, 1 punktą Lietuvos advokatai (advokato padėjėjai) dalyvauja įgyvendinant teisingumą, atstovauja ir gina teisėtus savo klientų interesus teisme, valstybės arba savivaldybių institucijose ar kitose organizacijose. Advokato (advokato padėjėjo) profesinė veikla reikalauja laikytis teisinių ir moralinių įpareigojimų: 1) klientui; 2) teismams ir kitoms institucijoms, kur jam tenka ginti kliento interesus ar jiems atstovauti ir veikti jo vardu; 3) advokato profesijai; 4) visuomenei. Advokatas (advokato padėjėjas) visada privalo saugoti profesinę garbę ir orumą bei nediskredituoti advokato vardo, duotos priesaikos ir teisingumo idėjos.

Drausminės nuobaudos paskyrimo advokatui ar advokato padėjėjui atveju asmuo turi teisę tokį sprendimą apskųsti teismui, o ši asmens teisė kreiptis į teismą dėl taikytos poveikio priemonės suponuoja teismo pareigą patikrinti jos taikymo pagrįstumą ir teisėtumą. Jeigu nebūtų visapusiškai tiriamas ir vertinamas ieškovui taikytų poveikio priemonių teisėtumas ir pagrįstumas, būtų pažeistas visuotinai pripažintas ubi ius, ibi remedium principas – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo taip pat reiškia jos gynimą ne formaliai, bet realiai ir veiksmingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-26/2007).

Šių nuostatų kontekste teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio skundo argumentais, patikrina skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl Advokatų garbės teismo sprendimu kasatoriui taikytos drausminės atsakomybės teisėtumą (CPK 353 straipsnis 1 dalis).

2. Dėl Advokatų garbės teismo sprendimo pagrįstumo

Advokatų garbės teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimu kasatoriui (asmeniui, kuris buvo įrašytas į advokatų padėjėjų sąrašą) pritaikyta drausminė nuobauda – išbraukimas iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo už AĮ 37 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 4 dalies, 43 straipsnio 1 dalies bei šias teisės normas tikslinančių teisės aktų pažeidimo.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pateikia argumentus, kurie, jo manymu, paneigia šias išvadas ir teikia pagrindą tinkamu bylos aplinkybių vertinimu ir atitinkamai advokatų ir advokatų padėjėjų veiklą reglamentuojančių teisės aktų aiškinimu ir taikymu pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas. Tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus ir konstatuoja, kad būtent apeliacinės instancijos teismo sprendimas pagrįstas tinkamu advokatų ir advokatų veiklą reglamentuojančių teisės aktų aiškinimu ir taikymu bei atitinkamai tam reikšmingų bylos aplinkybių tinkamu nustatymu ir vertinimu.

2.1 Dėl AĮ 37 straipsnio pažeidimo

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovo pateikti argumentai pagrįsti tinkamu advokato padėjėjo praktikos teisinius aspektus reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu bei atitinkamai paneigia kasatoriaus argumentus.

AĮ 37 straipsnyje įtvirtinta, kad advokato padėjėjo praktika atliekama pas advokatą, kuris, inter alia, turi galimybę užtikrinti advokato padėjėjui darbo vietą (37 straipsnio 1 dalis), o advokato darbo vietos sąlygos turi užtikrinti tinkamą advokato padėjėjo praktikos atlikimą ( 37 straipsnio 2 dalis). Advokatų padėjėjų praktikos atlikimo tvarkos (toliau – Praktikos atlikimo tvarka) 1.2 punkte nustatyta, kad advokato padėjėjo praktika yra advokato padėjėjo profesinė veikla, kurią jis vykdo ruošdamasis savarankiškai advokato veiklai vadovaujant ir kontroliuojant advokatui – advokato padėjėjo praktikos vadovui. Praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punkte įtvirtintas reikalavimas darbo vietai – advokato padėjėjo darbo vieta yra kartu su vadovo darbo vieta. Advokato padėjėjas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso, vykdyti Advokatų tarybos sprendimus, teisėtus praktikos vadovo pavedimus ir nurodymus (Praktikos atlikimo tvarkos 6.3.1 punktas). Praktikos atlikimo tvarkoje taip pat įtvirtintas reikalavimas advokato padėjėjui advokato veikloje naudojamus dokumentus saugoti savo darbo vietoje (Praktikos atlikimo tvarkos 9.10 punktas). Taigi pagal šį teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad advokato padėjėjo darbo vieta turi sutapti su advokato, jo praktikos vadovo darbo vieta, tačiau šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius faktiškai dirbo kitoje advokatų kontoroje, ją klientams ir tretiesiems asmenims pristatydavo ir nurodydavo kaip savo profesinės veiklos teisėtą darbo vietą, o tai prieštarauja AĮ 22, 37 straipsniuose, Praktikos atlikimo tvarkos 3.1, 9.10 punktuose įtvirtintiems reikalavimams.

Kasatoriaus argumentai, kuriais teigiama, kad drausminė atsakomybė už darbo vietos reikalavimų pažeidimą gali būti taikoma tik advokatui – praktikos vadovui, o ne advokato padėjėjui, nes advokato padėjėjas negali pažeisti jo praktikos vadovui nustatytų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinami kaip nepagrįsti. Vadovaujantis Praktikos atlikimo tvarkos 2.1.9 punktu, kiekvienam advokato padėjėjui yra nustatytas reikalavimas pasirašyti su būsimu praktikos vadovu sutartį dėl darbo vietos. Tokios sutarties pagrindu advokato padėjėjas įgyja teises ir pareigas, o tai reiškia, kad negalima situacija, kada už dvišalių pareigų, kylančių iš sudarytos sutarties, vykdymą turi būti atsakinga tik viena sutarties šalis – darbo vietą suteikiantis advokato padėjėjo praktikos vadovas. Toks aiškinimas reikštų prieštaravimą sutartinių teisinių santykių esmei.

2.2 Dėl AĮ 4 straipsnio 4 dalies, 43 straipsnio pažeidimo

AĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama teisinių paslaugų sąvoka – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą; įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, jo veikla nėra komercinė ūkinė; įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytas baigtinis sąrašas veiklų, kurias taip pat turi teisę vykdyti advokatas už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka. AĮ 43 straipsnyje nustatyti kiti advokatų veiklos apribojimai, vienas kurių – draudimas dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2011 m. vasario 3–5 d. kasatorius organizavo ir vykdė klientų vežimo į oro uostą paslaugą bei organizavo jų automobilio pervežimo paslaugą, o paslaugos teikimo laiką (14 val.) įtraukė į sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas ir už šį laiką apskaičiavo 7200 Lt (2085,26 Eur) atlyginimą, taikydamas sąskaitoje nurodytą teisinių paslaugų įkainį (300 Lt (86,89 Eur) už valandą) Tokiu būdu kasatorius iš kliento pareikalavo ne faktiškai patirtų išlaidų atlyginimo, bet klientų vežimą į oro uostą bei automobilio pervežimo organizavimą prilygino teisinėms paslaugoms, nepateikdamas jokių įrodymų apie faktinį išlaidų dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek Advokatų garbės teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokį kasatoriaus elgesį įvertino kaip nesąžiningą siekį nepagrįstai praturtėti klientų sąskaita, diskredituojantį advokato vardą visuomenėje (tarp klientų), menkinantį advokato profesiją.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus atlikti AĮ nuostatoms prieštaraujantys veiksmai ir advokatų profesinės elgsenos taisyklių pažeidimai suponuoja išvadą, jog kasatoriaus, dirbusio advokato padėjėju, elgesys nesuderinamas su advokatui (advokato padėjėjui) keliamais sąžiningumo reikalavimais ir advokatų veiklos pagrindiniais principais, kurie aptarti pirmiau pateiktame teisiniame reguliavime bei teismų praktikoje.

Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė byloje kilusiam ginčui spręsti aktualias faktines aplinkybes ir išvadas grindė tinkamu advokato ir advokato padėjėjo veiklą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu, atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą (CPK 185 straipsnis). Kiti kasacinio skundo argumentai yra neesminiai ir neteikia pagrindo kitaip spręsti dėl skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo.

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, konstatuoja, kad nenustatyta pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 1, 2 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasaciniame teisme atsakovui atstovavo advokatė Beata Vilienė; už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atsakovas sumokėjo 2000 Lt (579,24 Eur) (įrodymai pridėti). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, sprendžia, kad ieškovo prašymas tenkintinas, priteisiant jam iš kasatoriaus 579,24 Eur advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasacinis teismas turėjo 6,02 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui asociacijai Lietuvos advokatūrai (j. a. k. 300099149) iš ieškovo I. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis Eur 24 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo I. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,02 Eur (šešis Eur 2 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas