eAS-161-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-161-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04569-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. spalio 16 d. gautas pareiškėjo V. S. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninėmis ryšio priemonėmis pateiktas skundas, kuriame pareiškėjas prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 1D-7083(11) „Dėl valstybinės pensijos nepriemokų išmokėjimo ir dokumentų pateikimo“; 2) atnaujinti dėl svarbių ir objektyvių priežasčių praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemokos priteisimo paduoti; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo valstybinės pensijos dalį, t. y. 6 843,55 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas dėl termino skundui paduoti nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui dėl valstybinės pensijos priteisimo taikytinas 5 metų ieškinio senaties terminas (nes valstybinė pensija yra periodinė išmoka), taigi, pareiškėjas šio termino nepraleido, tačiau skunde teikė ir argumentus dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Nurodė, kad valstybė, Laikinajame įstatyme įpareigojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybę nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, pripažino, jog sumažintų pensijų nesumokėta dalis turi būti grąžinta.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimas (pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį ji turėjo pareigą nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą) nuo 2010 m. liepos 1 d. iki dabar yra tęstinis neveikimas, vykstantis kiekvieną dieną, todėl terminas prašyti išmokėti neišmokėtos pensijos dalį nepraleistas, nes neveikiant tą dieną, neveikimas prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nustatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgyja teisėtą lūkestį tikėtis, jog praradimai, susidarę dėl valstybinių pensijų mažinimo, bus kompensuojami pagal teisėkūros subjektų nustatytą tvarką ir terminus, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmą sumažintą 2010 m. sausio mėn. valstybinę pensiją, nedelsdamas nei prašymo atsakovui, nei skundo teismui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies neteikė, nes tikėjo valstybe ir Vyriausybe, turėjo teisėtus lūkesčius, kad greitai po pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, t. y. 2010 m. liepos mėn., bus nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų dalies grąžinimui ir Vyriausybė įvykdys savo pareigą. Atsakovas, sumažindamas valstybinę pensiją ir išmokėdamas sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjui nepaaiškino, per kokį terminą jis galėjo (turėjo) skųstis dėl dalies sumažintos valstybinės pensijos neišmokėjimo.

Skaičiuoti skundo padavimo terminą nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, t. y. nuo 2010 m. vasario mėn., nelogiška, nes Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo nustatyta, kad sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas tik 2010 m. liepos mėn., taigi valstybinių pensijų gavėjai tikėjosi šio kompensavimo mechanizmo sulaukti, todėl ir skundimui nebuvo nei teisinio, nei moralinio pagrindo. Pareiškėjas solidarizavosi su visais valstybės piliečiais, kuriems per ekonominį sunkmetį buvo sumažintos įvairios išmokos ir atlyginimai. 2010 m. liepos mėn. pensijų kompensavimo mechanizmas nenustatytas, jo nėra iki šiol.

Vyriausybei pažeidžiant įstatyme nustatytą terminą, pensininkų kaltės tame nėra. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai dėl valstybinių pensijų nepriemokos apskritai nenustatyti. Ta aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis (tai konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime), savo teises į valstybinės pensijos nepriemoką turi ginti per 3 metus, paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Tik LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktas išaiškinimas dėl skundo padavimo teismui termino pradžios skaičiavimo. Taigi, atsižvelgiant į nurodytų LVAT nutarčių paskelbimo datas, pareiškėjas savo teises ginti ėmėsi per protingą terminą, o terminą skundui paduoti praleido dėl nuo pareiškėjo nepriklausiusių aplinkybių. Teisinis neaiškumas lėmė, jog pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos (žr. LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014).

Pareiškėjas rėmėsi ir LVAT praktika dėl sprendimo įvykdymo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl remiantis teisingumo, protingumo kriterijais pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti turėtų būti patenkintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1, 8 p.).

Teismas, remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo skundo dalį dėl Ministerijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 1D-7083(11) „Dėl valstybinės pensijos nepriemokų išmokėjimo ir dokumentų pateikimo“ panaikinimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), kadangi sprendimas Nr. 1D-7083(11) tėra įrodymas, jog tarp šalių (t. y. pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos) yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

Teismas nurodė, kad pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pareiškėjas skunde pats nurodo, kad pirmą sumažintą 2010 m. sausio mėn. valstybinę pensiją gavo 2010 m. vasario mėn., tačiau skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo teismui pateikė tik 2014 m. spalio 16 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4,5 metų nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo, jo 4 straipsnio, nuostatas (žr.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 6 d. pažymą Nr. 11DP(P)-4807 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“. Remiantis LVAT praktika, savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Pareiškėjas skunde pats remiasi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kuriose išaiškinta, jog ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjas galėjo apginti per 3 metus; kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Be to, teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad savo teises, atsižvelgdamas į minėtų LVAT nutarčių paskelbimo datas (2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d.), ėmėsi ginti per protingą terminą: priešingai, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo (atitinkamai 1 m. ir 7 mėn. bei 11 mėn.). Teismas ypač pabrėžė, kad nors Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme rengiama nagrinėjimui konstitucinės justicijos byla Nr. 12/2013 pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą, tačiau šiuo atveju nurodyta aplinkybė negali būti taikoma, sprendžiant dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, kadangi pareiškėjas apskritai praleido terminą reikalavimui dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo, jo 4 straipsnio, nuostatų taikymo, priteisimo pateikti.

Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog jis nepraleido procesinio 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad minėtą terminą teismas galėtų atnaujinti. Taigi, atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis LVAT praktika, teismas konstatavo, kad pareiškėjo įvardytos procesinio 3 metų termino skundo teismui paduoti praleidimo aplinkybės nepripažintinos svarbiomis ir pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas.

Netenkinus pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, pareiškėjo skundą (išskyrus reikalavimą dėl Ministerijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 1D-7083(11) panaikinimo, kurį atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu) atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - dėl svarbių ir objektyvių priežasčių atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 6 843,55 Lt, sumažintą, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, priimta, nesivadovaujant jau suformuota tokio tipo paduotų skundų teismų praktika, todėl yra naikintina ir priimtinas naujas sprendimas. Teigia, kad, vadovaujantis teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartimi, jis turėjo netikėti Lietuvos valstybe, jos Seimu ir Vyriausybe, įstatymu įtvirtintu ir žadamu nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmu bei per 1 arba 6 mėnesius, arba iš karto po sumažintos pensijos gavimo kreiptis į teismą ginti savo pažeistas teises.

Skaičiuoti skundo padavimo terminą nuo pirmos sumažintos pensijos gavimo datos (t. y. nuo 2010 m. vasario mėn., kuri buvo mokama už sausio mėn.) buvo net nelogiška, nes Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo numatyta, kad sumažintų pensijų mechanizmas Vyriausybės turi būti nustatytas tik 2010 m. liepos mėnesį ir valstybinių pensijų gavėjai tikėjosi to kompensavimo mechanizmo priėmimo sulaukti, todėl ir skundimui nebuvo pagrindo - nei teisiškai, nei morališkai. Jei jau taikyti 3 metų skundo padavimo termino atskaitos tašką, tai argumentuotas sprendimas būtų laikyti 2013 m. lapkričio 7 d., kada LVAT savo nutartimi išaiškino skundimo galimybės tvarką ir terminus.

Ta aplinkybė, kad savo teises į valstybinės pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį. Tai leidžia teigti, kad terminą skundui paduoti praleido dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių. Teisinis neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjau sąžiningai klysti dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju - iki skundo išnagrinėjimo, jis pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti laikomas įvykdytu.

Vadovaujantis LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškinimu, kad, prieš paduodant skundą teismui, dėl nepriemokos išmokėjimo reikia kreiptis į valstybinę pensiją paskyrusią ir priskaičiavusią instituciją, todėl ir kreipėsi bei teismo prašė panaikinti šį Ministerijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 1D-7083(11) neišmokėti jam pensijos nepriemoką. Tačiau tai sukelia dar didesnę teisinę painiavą pensininkams ginti savo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio mėn., iš esmės yra skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. spalio 16 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr. LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 11 mėnesių.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, kad „administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau skundo padavimas 2014 m. spalio 16 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nes šis prašymas nebuvo pagrįstas svarbiomis termino praleidimo aplinkybėmis, ir, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo ir dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2012 m. ir 2013 m.

Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. spalio 16 d., t. y. nepraleidęs paminėto 3 metų termino (pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Esant tokioms aplinkybėms, ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo, negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.). Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. S. skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius