2K-256/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-256/2014

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00202-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.12.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintiesiems J. K. ir S. K.,

išteisintųjų gynėjai advokatei Onai Klinavičienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Stasio Kasiulio kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 5 d. nutarties.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžiu J. K. ir S. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 172 straipsnį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi atmestas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. K. ir S. K. buvo kaltinami pagal BK 172 straipsnį padarę šias nusikalstamas veikas:

būdami kandidatais 2011 m. vasario 27 d. savivaldybių tarybų rinkimuose, bendrais veiksmais 2011 m. vasario 8 d., apie 17.30 val., Alytaus r., (duomenys neskelbtini), V. M. sodyboje, papirkdami nukentėjusįjį V. M. – padovanodami jam vieną porą odinių batų ir prašydami, kad balsuotų už juos 2011 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose, trukdė jam realizuoti savo teisę rinkti;

nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. vasario 10 d., tiksliau nenustatytu metu, apie 18.00 val., Alytaus r., (duomenys neskelbtini), V. M. ir V. M. sodyboje, papirkdami nukentėjusiuosius V. M. ir V. M., padovanodami jiems tris poras odinių batų ir prašydami, kad balsuotų už juos 2011 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose, trukdė jiems realizuoti savo teisę rinkti;

nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. vasario 10 d., tiksliau nenustatytu metu, apie 18.00 val., Alytaus r., (duomenys neskelbtini), E. S. ir P. S. sodyboje, papirkdami nukentėjusiuosius E. S. ir P. S., padovanodami jiems vieną porą odinių batų ir prašydami, kad balsuotų už juos 2011 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose, trukdė jiems realizuoti savo teisę rinkti;

2011 m. vasario 20 d., apie 17-18 val., Alytaus r., (duomenys neskelbtini), L. Š. ir S. Š. sodyboje, papirkdami nukentėjusįjį S. Š. – siūlydami padovanoti odinius batus ir prašydami, kad balsuotų už juos 2011 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose, trukdė jam realizuoti savo teisę rinkti.

Be to, J. K. buvo kaltinamas pagal BK 172 straipsnį padaręs šias nusikalstamas veikas:

būdamas kandidatu 2011 m. vasario 27 d. savivaldybių tarybų rinkimuose, 2011 m. vasario 24 d., apie 12.00 val., Alytaus r., (duomenys neskelbtini), J. B. sodyboje, papirkdamas nukentėjusįjį J. B., siūlydamas padovanoti jam odinius batus tam, kad balsuotų už jį 2011 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose, trukdė realizuoti savo teisę rinkti;

2011 m. vasario 24 d., apie 18.00 val., Alytaus r., (duomenys neskelbtini), J. A. sodyboje, papirkdamas nukentėjusįjį J. A., padovanodamas jam dvi poras odinių batų, ir prašydamas balsuoti už jį 2011 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose, trukdė jam realizuoti savo teisę rinkti.

Pirmosios instancijos teismas išteisino J. K. ir S. K. nepadarius veikos, turinčios BK 172 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Tokį sprendimą teismas priėmė šiais motyvais: nukentėjusieji iš esmės vienodai nurodė reikšmingas bylai aplinkybes, kad nors kaltinamieji jiems davė batus ar juos siūlė, tai neturėjo įtakos jų apsisprendimui, už ką balsuoti, ir nesutrukdė jiems realizuoti savo teisės rinkti: vieni nukentėjusieji jau buvo apsisprendę, už ką balsuos, kiti – neturėjo išankstinės pozicijos, treti – neketino pasinaudoti ir nepasinaudojo savo rinkimų teise; nukentėjusieji nepatvirtino, kad kaltinamieji sakė, jog batus duoda dėl to, kad šie už juos balsuotų (jie tik padavė batus ir paprašė už juos balsuoti); pagal bylos įrodymus negalima daryti kategoriškos išvados, kad kaltinamieji, duodami batus, turėjo tikslą papirkti nukentėjusiuosius, o vien tai, jog batai buvo duodami (siūloma duoti) prieš rinkimus, nesant kitų neginčijamų įrodymų, negali būti vertinama kaip papirkimas.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras S. Kasiulis kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis numato imperatyvų reikalavimą išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, o BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą savo sprendimus pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių įvertinimu. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, faktinių aplinkybių nustatymo bei jų atitikties teismo išvadoms, išsamiai neišnagrinėjo, neišanalizavo visų bylos aplinkybių, nepatikrino, ar nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktų reikalavimus, o tik pakartojo pirmosios instancijos teismo teiginius, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad prokuroro apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad kaltinamieji padavė asmenims batus ir paprašė už juos balsuoti. Liudytojai R. M., J. S., L. Š., A. M. ir nukentėjusieji V. M., V. M., V. M. patvirtino, kad batus atnešė abu kaltinamieji, o ne tik J. K.. Liudytojas A. M. parodė, kad J. K. rankoje laikė rinkimų bukletus, o S. K. – batus, kai prašė už juos balsuoti. Liudytoja R. M. parodė, kad ji matė ir girdėjo, kaip J. K. padavė E. S. batus ir pasakė, kad atvežė juos seneliui, kad šis už jo partiją balsuotų. Liudytoja A. M. parodė, kad kai ji nuvyko pas M., V. M. aiškino, jog kandidatai paliko lankstinukus su kandidatų nuotraukomis ir batus, kad už juos balsuotų. Liudytojos A. M. aplankyti asmenys – V. M., S M., E. S., J. S. sakė, kad batai buvo duodami prašant balsuoti už konkrečią partiją ir konkrečius asmenis. Batai buvo pasiūlyti ar paduoti to paties vizito pas nukentėjusiuosius ir liudytojus metu, kaip ir išreikšti prašymai balsuoti. Todėl visi nukentėjusieji ir liudytojai negalėjo neteisingai kaltinamųjų suprasti, manydami, kad batai jiems duodami už balsą. Be to, dalis šių asmenų yra dirbę tik pas vieną kaltinamąjį, o už darbus jiems būdavo atsiskaitoma iš karto, todėl kitokios priežasties, dėl kurios abu kaltinamieji pateikia nukentėjusiesiems ir liudytojams batus artėjant rinkimams, būti ir negalėjo. Taip pat šių asmenų nurodyta aplinkybė, kad kartu su batais buvo pateikti ir lankstinukai, paneigia kaltinamųjų paaiškinimus, jog pas žmones jie važiavo norėdami pakalbėti ne apie rinkimus. Be to, liudytojų A. M., A. M., R. M. parodymai sutapo su pirminiais nukentėjusiųjų V. M., S. M., E. S., liudytojo J. S. parodymais, filmuota medžiaga, tačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas praktiškai nepasisakė ir jų neįvertino.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakomybė pagal BK 172 straipsnį atsiranda, tada, kai trukdoma asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume bent vienu iš alternatyvių neteisėtų būdų: panaudojant psichinę prievartą, paperkant arba apgaule. Atsakomybė kyla, kai visiškai neleidžiama pasinaudoti šia teise arba šios teisės įgyvendinimas yra pasunkintinas. Šios bylos kontekste įrodinėjama, kad S. K. ir J. K. ribojo pasinaudojimą šia teise, pasunkindamas jos įgyvendinimą, siekdamas paveikti asmens valią balsuoti už juos rinkimuose. Kasatorius pažymi, kad kai rinkimų teise trukdoma pasinaudoti paperkant, baudžiamajai atsakomybei kilti neturi įtakos pažadėto ar sumokėto atlygio dydis.

Kasatorius nurodo, kad svarbi aplinkybė, kurios teismai taip pat neįvertino, jog nė vienas apklaustas liudytojas ar nukentėjusysis nepatvirtino, kad jie ketino balsuoti už kaltinamuosius ir partiją, kurios interesams kaltinamieji atstovavo. Vieni iš jų buvo apsisprendę balsuoti už kitą partiją ir kandidatą, nei prašė kaltinamieji, kiti – nedalyvauti rinkimuose, todėl, kasatorius manymu, bandymas juos papirkti, siūlant ar paduodant jiems materialią vertę turintį daiktą, yra trukdymas realizuoti savo teisę rinkti. Be to, BK 172 straipsnio dispozicijoje yra žodis „trukdymas“, o ne „sutrukdymas“. Šis nusikaltimas yra formalus, dėl to baudžiamajai atsakomybei atsirasti neturi reikšmės tai, kad rinkėjams nebuvo sutrukdyta balsuoti, jie vis tiek balsavo už savo pasirinktą kandidatą ar nebalsavo visiškai. Nusikaltimas yra laikomas baigtu atlikus aktyvius veiksmus, šiuo atveju pasiūlius duoti ar davus materialią vertę turintį daiktą – batus. Taigi nusikaltimas laikomas baigtu, padarius atitinkamus veiksmus ar susilaikius nuo jų, nepriklausomai nuo to, ar tokiu elgesiu pavyko ar ne sukliudyti bent vienam asmeniui įgyvendinti jo rinkimų teisę. Kasatoriaus manymu, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, konstatavęs, kad tai, jog J. K. ir S. K. davė nukentėjusiesiems batus ar siūlė juos duoti, neturėjo įtakos jų apsisprendimui, už ką balsuoti, ir nesutrukdė jiems realizuoti savo teisės rinkti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl reikalavimų, kylančių iš BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies, laikymosi ir BK 172 straipsnio taikymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus (dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, faktinių aplinkybių nustatymo, jų atitikimo teismo išvadoms), išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, nepatikrino, ar išteisinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktų reikalavimus, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo vertinant byloje surinktus įrodymus.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tikrina, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

Pažymėtina, kad kasatorius konkrečiai nenurodė, kokie bylos įrodymai ir aplinkybės nebuvo išnagrinėti, dėl to teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, yra tinkamai neargumentuotas. Prokuroras, kasaciniame skunde išdėstydamas nukentėjusiųjų bei liudytojų duotus parodymus (pagal kuriuos batus atnešė abu išteisintieji; J. K. laikė rinkimų bukletus, o S. K. – batus; batai buvo duodami prašant balsuoti už konkrečią partiją ir asmenis) ir teigdamas, kad batai buvo pasiūlyti ar paduoti to paties vizito pas nukentėjusiuosius ir liudytojus metu kaip ir pareikšti prašymai balsuoti rinkimuose pagal kaltinamųjų politinius interesus (kartu su batais buvo pateikti rinkimų lankstinukai), nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl analogiškų apeliacinio skundo argumentų.

Kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nepagrįstas. Pagal teismų praktiką apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtas, jeigu nepasisakyta dėl esminių jo argumentų ar prašymų. Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad išteisinamasis nuosprendis buvo skundžiamas dėl teismo išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms. Jame prokuroras nesutiko su nukentėjusiųjų ir liudytojų duotų parodymų, vaizdo įrašo, ekspertizės akto Nr. 11-2213(12) vertinimu ir teigė, kad šie įrodymai, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtino, jog J.

K. ir S. K. batus davė būtent siekdami papirkti nukentėjusiuosius, bei jų tyčią paperkant trukdyti asmenims įgyvendinti jų turimą rinkimų teisę. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų iš esmės pasisakė, pripažindamas, kad teisiamajame posėdyje išnagrinėti bylos įrodymai patvirtina tik tą aplinkybę, jog J. K. ir S. K. dalijo nukentėjusiesiems batus, tačiau tai neturėjo įtakos jų apsisprendimui, už ką balsuoti, ir nesutrukdė jiems realizuoti savo teisės rinkti, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra neginčijamų išteisintųjų kaltę patvirtinančių įrodymų.

Kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kito apeliacinio skundo argumento, jog nukentėjusieji ir liudytojai nepatvirtino, kad jie ketino balsuoti už išteisintuosius ir partiją, kuriai šie priklausė, nelaikytinas esminiu argumentu, į kurį apeliaciniam teismui neatsakius būtų pagrindas apeliacinės instancijos teismo sprendimą pripažinti neatitinkančiu BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai, nagrinėjamoje byloje išteisindami J. K. ir S. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 172 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 172 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už trukdymą pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) ne kartą yra pažymėjęs, kad vienas iš esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį. Antai pagal Konstitucijos 2 straipsnį suverenitetas priklauso Tautai. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (Konstitucijos 4 straipsnis). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas rinkėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada).

Būtent BK 172 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) numatyta nusikalstama veika objektyviai reiškėsi trukdymu asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam ar dalyvauti referendume naudojant psichinę prievartą arba apgaulę, arba šį asmenį paperkant. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 172 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintas nusikaltimas gali būti padaromas ir paperkant asmenį, dalyvaujantį rinkimuose, ir taip trukdant jam realizuoti savo teisę rinkti. Papirkimas, kaip trukdymo asmeniui realizuoti savo teisę rinkti būdas, šiuo atveju gali pasireikšti ne tik tiesioginiu ar netiesioginiu rinkėjų balsų pirkimu, bet ir dovanų ar kitokio atlyginimo teikimu arba pažadu atsilyginti siekiant paveikti rinkėją (rinkėjus), kad jis (jie) dalyvautų arba nedalyvautų rinkimuose ir (arba) balsuotų už arba prieš vieną ar kitą kandidatą.

Šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar atlygis duodamas, žadamas duoti rinkėjui ar kitam asmeniui, ar atlygis buvo dar duotas iki asmens balsavimo rinkimuose, ar pažadėtas duoti jau prabalsavus. Šiuo atveju svarbu yra nustatyti, kad tokiu būdu yra siekiama papirkti rinkėją, kad jis elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Antai kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad vienas iš alternatyvių dispozicijoje nustatytų trukdymo įgyvendinti savo teisę rinkti būdų (naudojant psichinę prievartą, apgaule, papirkimu) – papirkimas – pasireiškia rinkėjo palenkimu už jam pačiam ar kitiems asmenims duodamus ar žadamus pinigus ar kitokias materialines vertybes bei tokio pobūdžio paslaugas ar lengvatas atsisakyti pasinaudoti rinkimų teise, naudojantis šia teise balsuoti už ar prieš konkretų kandidatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2014).

Tačiau pats savaime rinkėjo (rinkėjų) papirkimas dar nereiškia nusikalstamos veikos, numatytos BK 172 straipsnyje, padarymą. Kaltininką pripažįstant kaltu padarius minėtą nusikaltimą būtina nustatyti, kad papirkdamas rinkėją (rinkėjus) jis taip trukdė rinkėjui (rinkėjams) realizuoti savo teisę rinkti. Aiškindamas BK 172 straipsnyje vartojamą formuluotę „trukdymas asmeniui realizuoti savo teisę rinkti“ kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad trukdymas asmeniui realizuoti jo turimą teisę rinkti yra tada, kai veikiant šio straipsnio dispozicijoje nurodytu būdu bent vienam tokią teisę turinčiam asmeniui visiškai neleidžiama ja pasinaudoti arba šios teisės įgyvendinimas pasunkinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393/2013, 2K-52/2014).

Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. pakanka įrodyti patį papirkimo, kuriuo buvo trukdoma asmeniui (asmenims) įgyvendinti jo (jų) rinkimų teisę, faktą. Taigi nusikaltimas laikomas baigtu nepriklausomai nuo to, ar tokiu elgesiu kaltininkui pavyko sukliudyti asmeniui (asmenims) įgyvendinti jo (jų) rinkimų teisę ar ne. Subjektyviai ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad BK 172 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) dispozicijoje nurodytais būdais trukdo asmeniui įgyvendinti jo turimą rinkimų teisę ar teisę dalyvauti referendume, ir to nori.

Šioje byloje teismai pagrįstai nustatė, kad išteisintųjų veiksmai, kai buvo duodami batai nukentėjusiesiems, neturėjo tiesioginės įtakos nukentėjusiųjų apsisprendimui balsuoti ir netrukdė jiems realizuoti savo teisę rinkti. Taigi J. K. ir S. K. veiksmuose nebuvo nustatytas būtinasis BK 172 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymis.

Dėl šių motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti prokuroro kasacinio skundo jame nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Jonas Prapiestis

Armanas Abramavičius