A-756-551-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-551/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01380-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. E. A. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. E. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti jai 3 548,23 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d., pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-441.

Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas paskyrė jai 955,51 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjai kiekvieną mėnesį mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Kadangi Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pareiškėja buvo dirbanti pensininkė ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jai paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, bet ir 5 straipsnio nuostatas. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. pareiškėjai neišmokėta 3 548,23 Lt dydžio valstybinės pensijos dalis. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu, pareiškėja tvirtino, kad nėra praradusi teisės ginti savo pažeistų teisių ir reikalauti grąžinti neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundo reikalavimus, nurodė, kad vis neapsisprendė dėl kreipimosi ginti pažeistas teises, iš pradžių buvo įtikinėjama, kad pensijos skirtumas bus sumokėtas geranoriškai.

Atsakovai Kalėjimų departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su skundu nesutiko ir atsiliepimu į skundą (b. l. 11–12) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Paaiškino, kad paskirtų pensijų dydžiai buvo mažinami vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Kol nebuvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, jos buvo teisėtos ir Kalėjimų departamentas privalėjo jomis remtis. Kalėjimų departamentas vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją bei teisės aktus. Įsigaliojus minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, apskaičiuojant pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, nebuvo taikomos. Taigi, Kalėjimų departamentas, priimdamas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-441 „Dėl informacijos pateikimo“, vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis ir neturėjo jokio teisinio pagrindo elgtis kitaip. Skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka. Prašomas panaikinti sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu (b. l. 32–36) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas, remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad Kalėjimų departamento 2006 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (292)-12/07-320 L. E. A. nuo 2005 m. gruodžio 31 d. paskirta 955,51 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 20 metų 2 mėnesių ir 29 dienų tarnybą (b. l. 13). Pareiškėja su 2013 m. balandžio 2 d. prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir prašė išmokėti jai neišmokėtą pareigūnų pensijos dalį, o atsisakius tai padaryti – nurodyti atsisakymo priežastis bei pateikti pažymą apie jai neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį (b. l. 17). Kalėjimų departamentas 2013 m. balandžio 12 d. sprendime Nr. 7S-441 „Dėl informacijos pateikimo“ paaiškino L. E. A. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad prašymas sustabdyti jai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mažinimą ir išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį negali būti tenkinamas (b. l. 14). Atsakovas Kalėjimų departamentas taip pat pateikė 2013 m. balandžio 12 d. pažymą Nr. LV-476 apie L. E. A. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. perskaičiuotą ir nesumokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, iš kurios matyti, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 3 548,23 Lt (b. l. 15–16).

Pažymėta, kad Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinio socialinio draudimo pensijos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, iš jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. minėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d.). Šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Todėl teismas, remdamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, ja vadovaujasi.

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad Pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. vasario 25 d. (b. l. 28). Iš Kalėjimų departamento pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, tai apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į Kalėjimų departamentą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2013 m. balandžio 2 d. prašymu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo pareiškėjai dienos iki jos kreipimosi dienos praėjo daugiau nei mėnuo. Pareiškėja žinojo, kada jai turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog ji turėjo suprasti ir tikėtis, kad jos pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ne vėliau kaip per mėnesio laikotarpį nuo pensijos išmokėjimo. Ilgesnis nei mėnesio terminas iki skundo pateikimo negali būti laikomas protingu susipažinti su teisių pažeidimu, todėl Lolita E. A. neturi teisės teisme reikalauti pašalinti teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka. Teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjos atžvilgiu sprendimas dėl pensijos sumažinimo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu buvo priimtas apskaičiuojant pensiją už 2010 metų sausio mėnesį ir tęsėsi visą pensijos mokėjimo laiką. Kaip kas mėnesį nėra priimamas sprendimas dėl pensijos paskyrimo ir jos dydžio nustatymo, taip kas mėnesį išmokant pensiją nėra priimamas ir sprendimas dėl pensijos sumažinimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta ir atsižvelgus į tai, kad antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, L. E. A. skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Teismas taiko teisinių santykių susidarymo metu galiojusią įstatymo redakciją, kadangi senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos. Materialinės teisės normos, priešingai nei procesinės, visada taikomos tos, kurios galiojo tuo metu, kai įvyko asmens teisių pažeidimas ir apie jį buvo sužinota. Dėl šios priežasties Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį keitusio ir šešių mėnesių terminą nustačiusio 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 teismas netaiko.

Atsakovai taip pat prašė trečiuoju suinteresuotu asmeniu į administracinės bylos procesą įtraukti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybines pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Šis teisės aktas minėtoms įstaigoms nesuteikia jokių įgaliojimų skirti valstybines pensijas ar daryti kokią nors įtaką jų skyrimui, todėl darytina išvada, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus įtraukimas į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu nėra tikslingas.

III. Pareiškėja L. E. A. apeliaciniu skundu (b. l. 38–42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti.

Pareiškėjos manymu, ji nepraleido termino ginti savo pažeistas teises, kadangi Konstitucinis Teismas nutarimą, kuriuo pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, priėmė tik 2012 m. vasario 6 d. Kreipimosi į teismą metu, įstatymo leidėjas dar nebuvo sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo bei ribojimo klausimų, įstatymuose nebuvo numatyti pensijos nepriemokos apskundimo terminai. Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, kad apie savo pažeistas teises pareiškėja sužinojo 2010 m. vasario 25 d. išmokėjus pirmą sumažintą pensiją, nes apie teisių pažeidimą ji sužinojo arba tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ (2012 m. rugsėjo 21 d.), arba kitą dieną po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo. Be to, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, sprendžiant skundo teismui padavimo termino klausimą turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes pažeidimas nagrinėjamu atveju buvo tęstinis.

Atsakovas Kalėjimų departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 45–46) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas remiasi atsiliepime į skundą pateiktais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. E. A. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusios valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo. Be to, 2013 m. balandžio 29 d. administraciniam teismui pateiktu skundu pareiškėja prašė panaikinti Kalėjimų departamento 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-441, kuriuo netenkintas jos prašymas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu, pareiškėjos skundo netenkino, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą kreiptis į teismą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo taikant Laikinąjį įstatymą (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos teisme pareikšti pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad procesinė analogija nėra taikoma sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Remdamasis šiomis nuostatomis, LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Spręsdamas dėl paminėto 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą eigos pradžios LVAT laikosi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – pirmosios sumažintos valstybinės pensijos jai išmokėjimo 2010 m. vasario mėnesį. Atsižvelgus į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Kita vertus, ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., LVAT bylas Nr. AS525-575/2010; Nr. AS556-341/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateikto skundo matyti, jog pareiškėja nesuformulavo reikalavimo atnaujinti praleistą 3 metų terminą, kadangi manė, jog šio termino nėra praleidusi. Tokią pat poziciją pareiškėja išreiškė apeliaciniame skunde.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje šiuo aspektu pažymėta, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste taip pat akcentuota ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus argumentus teismų praktikos kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjai turi išaiškinti jos teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant šiuo atveju nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L.E. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė