A-57-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-57-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02070-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–15) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2009 m. liepos 9 d. jis buvo suimtas ir laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kur kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Buvo laikomas kameroje Nr. 215, kurioje buvo mažai vietos, šalia kameros buvo koridorius, kur nuolatos buvo vaikščiojama ir trankoma durimis, dėl ko pareiškėjui atsirado galvos skausmai. Kameroje Nr. 215 buvo laikomas ilgą laiko tarpą nuo 2007 m. sausio 31 d. iki 2008 m. vasario 21 d., čia jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Kitose kamerose – Nr. 236, 162, 338, 213, 222, 242, 323, kur jis buvo laikomas, Kauno visuomenės sveikatos centras nustatė, kad natūralus apšvietimas yra per mažas, dėl ko stipriai yra pablogėjęs regėjimas, nešioja akinius. Dažnai kamerose būdavo laikoma daugiau asmenų negu yra lovų, kiti asmenys miegodavo ant žemės, trūko oro. Laikinojo sulaikymo kameroje, kurioje pastoviai buvo laikomas vežant į teismą, turėdavo praleisti po 3-5 val., joje nėra nei langų, nei tualeto. Taip pat Kauno tardymo izoliatoriuje buvo ignoruojama valstybinė kalba, tai jį įžeidė, žemino jo garbę ir orumą.

Pasimatymų metu pareigūnas nuolat žiūrėdavo, o tai trukdydavo privatumą. Pasimatymai vyko per langą ir telefonu. Atvykus į Kauno tardymo izoliatorių medikai pareiškėją apžiūrėjo tik po kelių dienų, medikai nebuvo užsidėję pirštinių, nebuvo galima gauti reikiamos medicininės pagalbos, ko pasėkoje atsirado odos ligos, kurios iki šiol nepraeina, jis priverstas nuolatos gydytis laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Taip pat jam nebuvo suteikta psichologinė pagalba. Dėl tardymo izoliatoriaus perpildymo, nebuvo sugebama tinkamai organizuoti prausimosi duše. Nuolat buvo ribojamas prausimosi laikas.

Į dušą dažniausiai vesdavo visą kamerą, kurioje būdavo nuo 6 iki 8 žmonių, dušų pertvarų būdavo 3-4, todėl reikėdavo praustis po dušu dviem asmenims. Tai buvo grubus žmogaus teisių pažeidimas. Be to kamerose nebuvo karšto vandens. Drabužius džiovindavo kamerose, kur nuolatos buvo drėgna, veisdavosi parazitai ir graužikai. Taigi, Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant jo orumą.

Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didžiulę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus atsiliepimu (b. l. 47–50) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu, nuo 2007 m. sausio 31 d. iki 2009 m. liepos 9 d., Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 215, 236, 162, 338, 213, 222, 242 ir 323 kamerose. Pareiškėjo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu laikymo sąlygas, tarp jų – vienam asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą, nustatė 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos.

Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999), kurios 6.15. punkte nurodyta, kad kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. Pareiškėjui esant Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2007 m. sausio 31 d. iki 2008 m. balandžio 6 d. jam tenkanti kameros ploto dalis iš esmės atitiko normą. Kitu laikotarpiu, nuo 2008 m. balandžio 7 d. iki 2009 m. liepos 9 d. dėl izoliatoriaus perpildymo pareiškėjas buvo kalinamas mažesnio, nei nustatyta normoje ploto sąlygomis. Toks minimalios ploto normos nesilaikymas objektyviai priklauso ne nuo Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos valios, todėl šie formalūs pažeidimai padaryti ne dėl administracijos pareigūnų kaltės. Pareiškėjo buvimo izoliatoriuje laikotarpiu kamerose laikomų asmenų skaičius neviršijo jose esančių lovų skaičiaus.

Pareiškėjo teiginys, kad Kauno tardymo izoliatoriaus laikinojo sulaikymo kameroje, kurioje jis buvo laikomas vežant į teismą ir praleisdavo po 3 – 5 val., nebuvo langų ir tualeto, neatitinka tikrovės. Bendras šių patalpų plotas yra 10,46 kv. m, koridoriaus plotas 4,65 kv. m, boksų kiekis – penki, boksų plotai – maždaug po 1,16 kv. m. Asmenims, laikomiems trumpalaikio laikymo kamerose, įrengti trys tualetai. Iš Asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas, atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių, buvo apžiūrėtas medikų ir asmens sveikatos istorija pradėta 2007 m. vasario 1 d., t. y. sekančią dieną po jo atvykimo.

Iš Asmens sveikatos istorijos įrašo 2007 m. vasario 6 d. taip pat matyti, kad tą dieną jis kreipėsi dėl akinių. Tai tik patvirtina faktą, jog pareiškėjo regėjimas buvo pablogėjęs dar iki atvykstant į Kauno tardymo izoliatorių. Iš pateiktos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos matyti, kad dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis jis kreipėsi į tardymo izoliatoriaus administraciją vieną kartą po dviejų metų nuo tariamo pažeidimo pradžios. Kreipimosi dieną problema dėl laikymo su rūkančiaisiais buvo išspręsta.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas skundžia laikotarpį nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2009 m. liepos 9 d., t. y. iki skundo padavimo teismui dienos praėjus daugiau kaip ketveriems metams, todėl atsakovas prašo pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti senatį ir tuo pagrindu skundą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 13 d. sprendimu (b. l. 80–82) pareiškėjo K. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., 20 str., 2007 m. kovo 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 7.4 p.).

Šiuo atveju pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2009 m. liepos 9 d., kai jis buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kurio kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.) (b. l. 50). Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2013 m. spalio 29 d. (b. l. 42). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi ankščiau. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog minėtu laikotarpiu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą bei kitas tinkamas kalinimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes ir pateiktus dokumentus (b. l. 24–27, 29–33, 40–41), konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo arba turėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimą, todėl atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), yra pagrindas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2009 m. liepos 9 d., ją taikyti ir skundą tuo pagrindu atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui teismas nenustatė, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas K. V. apeliaciniu skundu (b. l. 88–98) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos kai sužinoma apie pasekmes ir galimybę skųsti veiksmus. Paaiškina, kad ilgą laiką gydėsi, jam buvo atlikta operacija, todėl anksčiau negalėjo kreiptis į teismą. Be to, pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo papildomų dokumentų, reikalingų siekiant nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo apimtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pritaikė 3 metų senaties terminą ir tuo pagrindu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad jis ilgą laiką gydėsi, jam buvo atlikta operacija, todėl anksčiau negalėjo kreiptis į teismą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Tai ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo 2007 m. sausio 30 d. ir baigėsi 2009 m. liepos 9 d., skundą pareiškėjas pateikė 2013 m. spalio 31 d. (b. l. 4).

Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, manytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, jam galimai laiku nebuvo suteikta medicininė pagalba ir jis dėl to patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu laikinojo sulaikymo kameroje nebuvo langų ir tualeto, reikėdavo praustis po vienu dušu dviem asmenims, kamerose nebuvo karšto vandens, Kauno visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kamerose Nr. 236, 162, 338, 213, 222, 242, 323 natūralus apšvietimas yra per mažas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2013 m. spalio 31 d. (b. l. 4). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas ieškinio senatį taikyti prašė (b. l. 47–50), todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2009 m. liepos 9 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o pareiškėjo argumentas, jog jis ilgą laiką gydėsi, jam buvo atlikta operacija, todėl anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog pirmą kartą jis buvo hospitalizuotas tik 2013 m. sausio 11 d. (b. l. 39), antrą kartą – 2013 m. liepos 19 d. (b. l. 38), o operacija atlikta tik 2013 m. liepos 23 d. (b. l. 35). Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas bylai reikšmingu laikotarpui ne kartą su skundais yra kreipęsis į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (b. l. 29–33, 40–41). Taigi, darytina išvada, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis iki 2012 m. liepos 9 d. kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Kaip minėta, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas buvo hospitalizuotas ir jam operacija atlikta jau praėjus 3 metų senaties terminui. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2009 m. liepos 9 d.

Atitinkamai, atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2009 m. liepos 9 d. ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Taigi šiuo atveju taikius ieškinio senatį ir nesant pagrindo jos atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų galimai neteisėtų veiksmų.

Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys