2K-166-677/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-166-677/2015

Teismo proceso Nr. 1-25-1-00655-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.1;

2.1.7.4 (N) (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 17 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendį: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino aplinkybę, kad D. K. lytiškai santykiavo prieš S. Ž. valią kitaip atimdamas galimybę priešintis. Patikslintas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, nurodant laikotarpį tarp 3 ir 6 val. Nuosprendžiu paskirta ketverių metų ir šešių mėnesių bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinta su Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, pridedant jos dalį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams dešimčiai dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2014 m. liepos 17 d.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

D. K. nuteistas už tai, kad lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2012 m. birželio 24 d., tarp 3 ir 6 val., prie namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), griebė S. Ž. už plaukų, liepė su juo eiti į butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini); S. Ž. nesutikus, sudavė ranka smūgį į veidą ir, sugriebęs ją už plaukų, nutempė į nurodytą butą, kuriame liepė nusirengti, o jai nesutikus nustūmė į lovą ir, pakėlęs suknelę bei numovęs kelnaites, užgulė savo kūnu; taip D. K., palaužęs S. Ž. valią ir pasipriešinimą, su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo – padarė nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo panaikinti teismų sprendimus ir jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimą baudžiamosios bylose nustatančias BPK normas, įrodymų tyrimą atliko vienpusiškai, vertindami byloje pavienius rašytinius įrodymus ir tinkamai neišanalizavę jų visumos, be to, apygardos teismas, nurodydamas bausmės vykdymo pradžią skaičiuoti nuo 2014 m. liepos 17 d., nepagrįstai pablogino nuteistojo padėtį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kaltinamojo, nukentėjusiosios parodymus ir byloje surinktus įrodymus, tvirtindamas, kad kaltinamojo kaltė neginčytinai įrodyta byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, o aukštesnės instancijos teismas – konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos vertino. Dėl to teismų veiksmai, priimant jam apkaltinamąjį nuosprendį, vertintini kaip BPK pažeidimas.

Šioje byloje esminė aplinkybė, turėjusi reikšmės bylai išspręsti teisingai, yra ne pats lytinių santykių buvimas, kurių nuteistasis neneigia, o prievartinis jų pobūdis, ir sprendžiant jo kaltumo klausimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė prioritetą nukentėjusiosios parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, išimtinai rėmėsi tik jo kaltumą pagrindžiančiais įrodymais, nemotyvuotai atmesdami tuos įrodymus, kurie paneigia jo kaltumą, t. y. pačios nukentėjusiosios paaiškinimus, kad ji norėjusi tik atkeršyti jam už neištikimybę ir bendravimą su kitomis moterimis, duotus teisiamojo posėdžio metu, įspėjus ją apie atsakomybę ir kylančias pasekmes duodant melagingus parodymus, kurias ji puikiai suvokė, tačiau teismai bendrame bylos duomenų kontekste jų visiškai nepagristai nevertino. Byloje nėra neginčytinų duomenų ar nustatytų faktų, kaip tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, kad nukentėjusioji S. Ž. gavo finansinės naudos – taip nukentėjusiajai buvo padarytas poveikis, dėl to ji pakeitė parodymus. Teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį D. K., neturėjo pagrindo remtis tokiomis aplinkybėmis, tad teismų vertinimas, jog pokalbių suvestinės patvirtina, kad nukentėjusiajai buvo daromas poveikis, yra grindžiamas išimtinai prielaidomis, nes, kaip nukentėjusioji paaiškino teisiamojo posėdžio metu, pokalbių, užfiksuotų suvestinėse, metu buvo kalbama apie darbą Anglijoje ir, kaip minėta, duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, nėra.

Kasatorius pažymi ir tai, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti įvairiomis aplinkybėmis, taip pat ir prievartinio lytinio akto metu. Toje pačioje specialisto išvadoje teigiama, kad naujų sužalojimų išorinių lytinių organų srityje, mergystės plėvėje, tarpvietėje, išeinamosios angos raukuose ir aplinkoje nėra, jokie kiti sužalojimai nukentėjusiajai nenustatyti, nors dažniausiai prievartinio lytinio akto metu tokių sužalojimų būna.

Taigi teismai, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdami ne įrodymų visuma, neginčijamai patvirtinančia teismo padarytas išvadas, o prielaidomis, pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1, 2 punktų nuostatas. Šie teismų pažeidimai esminiai, nes lėmė visiškai nepagristų išvadų priėmimą, taip sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Atsiliepimu į nuteistojo D. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad ikiteisminiame tyrime duoti nukentėjusiosios parodymai neatitinka kitų byloje surinktų duomenų ir yra melagingi. Būtent tai, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti iš karto po įvykio, atitinka kitus objektyvius byloje įrodymais pripažintus duomenis, o teisme duotieji šiems duomenims akivaizdžiai prieštarauja, lėmė, kad nuosprendžiai grindžiami pirminiais nukentėjusiosios parodymais apie prievartinį lytinį aktą ir vėlesnius bandymus ją paveikti pakeisti parodymus D. K. naudai. Teisme duoti S. Ž. parodymai, kad ji D. K. apkalbėjusi, buvo pagrįstai pripažinti nepatikimais. Nuteistasis ir nukentėjusioji teisme teigė, kad lytinis aktas įvyko abipusiu sutarimu dar prieš kylant konfliktui, kurio metu jie „apsistumdė“, tačiau tokiu atveju neaišku, kaip nukentėjusiajai buvo padaryti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, kodėl, anot nukentėjusiosios, lytinis aktas su ja nebuvo baigtas, kodėl pagalbos telefonu 112 skambinta iš karto po įvykio. Nors jau po įvykio užfiksuotas D. K. bendravimas telefonu su nukentėjusiąja, tačiau ji parodymus pakeitė tik D. K. grąžinus iš užsienio. Maža to, taip ir lieka nepaaiškinta, kodėl reikia siūlyti kompensaciją ir socialinių sąlygų pagerinimą nukentėjusiajai, jeigu, anot kasatoriaus, jis buvo apkalbėtas. Visos šios aplinkybės rodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nepatikėjo nuteistojo ir nukentėjusiosios keliama versija apie jų savanorišką lytinį santykiavimą ir tai atmetė. Kasatoriaus teiginiai apie nepagrįstai apeliacinės instancijos teismo tariamai pasunkintą jo padėtį, nes apeliaciniame nuosprendyje pakeitus nuosprendžių bendrinimą buvo pakeistas ir bausmės pradžios laikas, taip pat yra nepagrįsti.

Nuteistojo D. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis D. K., skųsdamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių teisėtumą bei pagrįstumą, iš esmės nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad byloje nėra objektyvių jo kaltę patvirtinančių duomenų.

Teismai įrodymus privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi tokie atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2008). Tačiau kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė skunde nurodytas įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas.

Patikrinusi skundžiamus nuosprendžius teisės taikymo aspektu, kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, visos bylos aplinkybės, reikšmingos išžaginimo sudėties taikymui, išnagrinėtos, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai paneigti esminiai apeliantų prieštaravimai dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo. Teismai pateikė pakankamus argumentus, kokiais įrodymais remiasi nustatydami D.

K. kaltumą lytiškai santykiavus su S. Ž. prieš jos valią, panaudojus fizinį smurtą, o kokius bylos duomenis atmeta. Teismų sprendimuose išsamiai išnagrinėtos tiek nukentėjusiosios (ikiteisminio tyrimo metu ir teisme), tiek nuteistojo nurodytos įvykio aplinkybės. Siekiant nustatyti objektyvią tiesą, šių dviejų tiesioginių įvykio dalyvių parodymai sugretinti su teismo medicinos specialisto išvados Nr. G1612/12(02), mobiliojo ryšio abonentų išklotinių, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos suvestinių duomenimis, liudytojų R.

G., S. S., A. P. parodymais, daiktiniais įrodymais, kitais bylos duomenimis. Įvertinus teismų išvadas dėl įrodymų vertinimo nėra jokio pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad nukentėjusiosios parodymai įvertinti vienpusiškai, priimant sprendimus nepagrįstai vadovautasi ikiteisminio tyrimo metu jos duotais parodymais, kurie įrodinėjimo procese neleistini. Teismų sprendimuose yra nurodyta, kodėl nuteistojo parodymai ir nukentėjusiosios parodymai, kuriuose ji teigia su D. K. lytiškai santykiavusi savo noru, įvertinti kritiškai ir kokie bylos duomenys tai patvirtina.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė, kokią įrodomąją reikšmę turi telefoninių pokalbių suvestinių duomenys ir teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai. Abiejų teismų sprendimuose pateikta visų teisme išnagrinėtų bylos duomenų analizė, jie sugretinti tarpusavyje ir susieti į vientisą loginę grandinę, kuri leido susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl D. K. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus manymas, kad nukentėjusiosios parodymai ir juos patvirtinantys įrodymai turėtų būti vertinti kitaip, nėra pagrindas teismų sprendimus keisti ar naikinti.

Toks įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas), kuris šiuo atveju siejamas su nuosprendžiuose išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms, neatitinka BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis, o pateikia savo įrodymų vertinimą, negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismai buvo šališki ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Kasaciniame skunde minimi BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1, 2 punktų, 44 straipsnio 5 dalies bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies pažeidimai ir nuorodos, kad teismai, nagrinėdami bylą, buvo šališki, siejami tik su pirmiau paminėtų įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų pažeidimais, todėl kolegija dėl jų nutartyje atskirai nepasisako.

Dėl bausmių subendrinimo

Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo subendrindamas skundžiamu ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtas bausmes bei nurodydamas bausmės vykdymo pradžią skaičiuoti nuo 2014 m. liepos 17 d., nepagrįstai pablogino jo padėtį, yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 64 straipsnio nuostatas, iš naujo subendrino D. K. paskirtas bausmes, nes nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, D. K. padarė 2012 m. birželio 24 d., t. y. praėjus keturioms dienoms po ankstesnio – Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžio priėmimo.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu D. K. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams; ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, buvo subendrinta su minėtu Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio priėmimo dienos (2013 m. lapkričio 29 d.). Apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo subendrinant bausmes klaidą, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatomis, prie šioje byloje už S. Ž. išžaginimą paskirtos bausmės pridėjo dalį neatliktos Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskyrė D. K. galutinę subendrintą bausmę – ketverius metus šešis mėnesius ir 10 dienų laisvės atėmimo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas sumažino D. K. paskirtą laisvės atėmimo bausmę vieneriais metais, vienuolika mėnesių ir 20 dienų. Todėl laikytina, kad bausmės pradžios nustatymas nuo apeliacinio nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. nuo 2014 m. liepos 17 d., negali būti laikomas nuteistojo padėties pabloginimu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, taigi naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė

Viktoras Aidukas