A-858-2430-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2430/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06354-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1106 (00109) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. D.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. D.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos principą, o Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 24 d. išvada „Dėl M. D. grėsmės viešajai tvarkai“ Nr. 5-IL-1348 (toliau – ir Išvada) neatitinka faktinių aplinkybių. Jis 2013 m. birželio 18 d. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu yra perduotas pagal Europos arešto orderį baudžiamajam persekiojimui (duomenys neskelbtini). Todėl Išvadoje nurodoma neteisinga informacija, kad pareiškėjas yra ieškomas, nes tuo metu, kai buvo parengta Išvada, pareiškėjas jau daugiau kaip du mėnesius buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį. Be to, Sprendimas priimtas neatsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje – pareiškėjui 2012 m. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje; gyvendamas Lietuvoje pareiškėjas nepadarė jokių teisės pažeidimų; pareiškėjo vadovaujama (duomenys neskelbtini) Lietuvoje vykdo teisėtą komercinę veiklą. Nei Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), nei kiti teisės aktai nepateikia sąvokos „gali grėsti“ apibrėžimo, o sprendžiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo klausimą turi būti atsižvelgiama į galimos grėsmės realumą ir jos kilimo akivaizdumą sprendimo priėmimo metu, be to, būtina užtikrinti teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą ir nepažeisti nekaltumo prezumpcijos principo. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis yra tik įtariamas nusikalstamų veikų padarymu, jo atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis teismo nuosprendis, todėl vien tik įtarimų pateikimas negali būti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu (b. l. 15–18) prašė skundo netenkinti.

Paaiškino, kad 2013 m. liepos 12 d. pareiškėjas, tuo pagrindu, kad jis yra (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir vadovas, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Prašymo nagrinėjimo metu nustačius, kad Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre yra duomenų apie šį užsienietį, su paklausimu kreiptasi į Policijos departamentą. Departamentas, įvertinęs visas faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į Policijos departamento 2013 m. spalio 1 d. Išvadą ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, numatančiomis, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai jo gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonų sveikatai, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Pareiškėjas yra ieškomas (duomenys neskelbtini) SIRENE (duomenys neskelbtini) nacionalinio biuro, dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis nuo 2013 m. birželio 18 d., o prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo jis pateikė 2013 m. liepos 12 d., todėl pareiškėjo teiginys, kad jis jau 2013 m. birželio 18 d. buvo sulaikytas ir perduotas (duomenys neskelbtini) Respublikai pagal Europos arešto orderį, yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 82–88) pareiškėjo M. D. skundą tenkino iš dalies: panaikino Migracijos departamento 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1106 (00109), įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti (duomenys neskelbtini) piliečio M. D. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; iš atsakovo M. D. naudai priteisė 50 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog (duomenys neskelbtini) pilietis M. D. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai 2013 m. liepos 12 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir vadovas (b. l. 19–22). Kartu su minėtu prašymu jis pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio paso kopiją, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojančio iki 2013 m. rugpjūčio 27 d., kopiją, V. D. sutikimo leisti šiam užsieniečiui gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kopiją, taip pat dokumentus, patvirtinančius naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindą – Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo kopiją, kurioje nurodoma, kad M.

D. nuo 2012 m. birželio 4 d. yra(duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir vadovas; (duomenys neskelbtini) vienintelio akcininko M. D. sprendimų dėl šios bendrovės įstatinio kapitalo didinimo ir įstatų patvirtinimo, dėl (duomenys neskelbtini) buveinės adreso pakeitimo kopijas, (duomenys neskelbtini) akcijų pasirašymo sutarties kopiją, (duomenys neskelbtini) įstatų kopiją, (duomenys neskelbtini) vienintelio akcininko sprendimą dėl šios bendrovės direktoriaus darbo užmokesčio nustatymo, (duomenys neskelbtini) finansinės atskaitomybės aiškinamąjį raštą, (duomenys neskelbtini) metinę pelno deklaraciją ir kitus dokumentus (b. l. 23–56).

Migracijos departamentas, nagrinėdamas iš Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos 2013 m. liepos 17 d. gautą pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir nustatęs, kad tikrinant duomenis apie M. D. Lietuvos nacionalinėje Šengeno informacinėje sistemoje gautas teigiamas atsakymas, 2013 m. liepos 19 d. raštu Nr. (15/4-8) 11K-25616 kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą dėl informacijos pateikimo ir raštu Nr. (15/4-8) 10K–25539 – į Policijos departamentą su paklausimu ar asmens, pateikusio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai (b. l. 59, 60).

Migracijos departamentas 2013 m. spalio 1 d. gavo Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 24 d. išvadą „Dėl M. D. grėsmės viešajai tvarkai“ Nr. 5-IL-1348, kurioje konstatuota, jog (duomenys neskelbtini) piliečio M. D. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai (b. l. 62–63). Tokia išvada padaryta nustačius, kad pagal Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų registro duomenis, M. D. nuo 2013 m. birželio 18 d. yra ieškomas(duomenys neskelbtini) SIRENE (duomenys neskelbtini) nacionalinio biuro, dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis, jam užsienio valstybėje pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo nusikalstamoje organizacijoje, turto prievartavimo ir reketavimo, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio „Turto prievartavimas“ sankcijose nustatytos maksimalios laisvės atėmimo bausmės didesnės nei vieneri metai laisvės atėmimo.

Departamentas, įvertinęs Išvadoje nurodytas faktines aplinkybes ir konstatavęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, 2013 m. spalio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1106 (00109) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. D.“, kuriuo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 64–66).

Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad leidimų nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tvarką reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (tekste – Įstatymas), 1985 m. birželio 14 d. konvencija „Dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo“ (toliau – ir Konvencija), Vidaus reikalų ministro 2009 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 1V-205 patvirtintas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas (toliau – ir Dokumentų pateikimo tvarkos aprašas), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 5-V-290 patvirtintas Duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje ar suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tikrinimo ir išvados dėl užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Teismas rėmėsi Įstatymo nuostatomis, susijusiomis su leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindais (2 str. 14 d., 26 str. 1 d., 40 str. 1 d. 5 p., 40 str. 3 d., 45 str. 1 d. 2 p.) bei atsisakymu išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (35 str. 1 d. 1 p.), taip pat Konvencijos nuostatomis dėl atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi valstybėje (35 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 ir 2 d. bei 99 str. 1 ir 2 d.). Nurodė, kad Europos arešto orderio apibrėžimą, jo taikymo, vykdymo principus nustato Europos Sąjungos Ministrų Tarybos 2002 m. birželio 13 d. Pamatinis sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (2002/584/TVR) (toliau – ir Pamatinis sprendimas), kurio 1 straipsnio 1 dalis nustato, jog Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo. Europos arešto orderio turinį bei formą apibrėžia Pamatinio sprendimo 8 straipsnis.

Duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tikrinimo ir išvados dėl užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai parengimo tvarką, informacijos apie užsienietį vertinimo kriterijus nustato Aprašo (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. balandžio 5 d. įsakymo Nr. 5-V-290 redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 16 d.), 3.1, 3.3 punktai, kurie nustato, jog įgaliotas pareigūnas, gavęs paklausimą, pagal jame nurodytus užsieniečio asmens duomenis Policijos registruojamų įvykių, administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių, Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų, Prevencinių poveikio priemonių taikymo, įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybiniuose registruose, Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje, Lietuvos nacionalinėje Šengeno informacinėje sistemoje patikrina, ar užsienietis nėra pripažintas įtariamuoju, kaltinamuoju, ar jis buvo teistas, ar nėra paskelbta jo tarptautinė ar nacionalinė paieška, ar jam nebuvo taikytos prevencinio poveikio priemonės, ar jis nebuvo padaręs administracinių teisės pažeidimų, ar kita Šengeno valstybė nėra paskelbusi perspėjimo atsisakyti leisti įvažiuoti į Šengeno teritoriją; ir apibendrina informaciją apie užsieniečio padarytus teisėtvarkos pažeidimus, atsižvelgdamas į Aprašo 6.1–6.6, 7.1–7.3 punktuose išvardytus informacijos apie užsienietį vertinimo kriterijus, parengia išvadą dėl užsieniečio galimos grėsmės viešajai tvarkai <...>.

Informacijos apie užsienietį vertinimo kriterijus nustato Aprašo 6 punktas, numatantis, kad vertindamas, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, įgaliotas migracijos poskyrio pareigūnas atsižvelgia į šiuos kriterijus:

1) užsienietis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą;

2) užsienietis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme;

3) užsieniečiui Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomas oficialus perspėjimas arba teismo įpareigojimai;

4) užsienietis pagrįstai įtariamas padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus;

5) užsieniečiui taikomos priverčiamosios medicinos priemonės;

6) užsienietis ieškomas užsienio valstybės už nusikaltimo padarymą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato ne mažesnę kaip vienų metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, vertindamas, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, įgaliotas migracijos poskyrio pareigūnas gali atsižvelgti ir į papildomus kriterijus: užsieniečio elgesį; užsieniečio išnykusį teistumą už padarytą nusikaltimą; per pastaruosius dvejus metus užsieniečio padarytus administracinius teisės pažeidimus (Aprašo 7 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nepateikia sąvokos „gali grėsti“ apibrėžimo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui išdavimo (atsisakymo išduoti) klausimą, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu.

Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo principo reikalavimai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010 konstatavo, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama.

Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti. Jei grėsmės valstybės saugumui galimybė tikrovėje neegzistuoja (yra nereali) arba tokios grėsmės galimybė tik tariamai gali atsirasti kažkada ateityje (nėra akivaizdi laiko požiūriu), atsisakyti išduoti leidimą gyventi vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu negalima. Bet kuriuo atveju būtina užtikrinti teisingą valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą.

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamos vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad tiek leidimas nuolat gyventi, tiek leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas įvairiais teisiniais pagrindais, o kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. spalio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009 pažymėjo, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime tas pats teismas nurodė, jog teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas tuo atveju, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2007 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas M. D. nuo 2013 m. birželio 18 d. yra ieškomas (duomenys neskelbtini) SIRENE (duomenys neskelbtini) nacionalinio biuro, dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis, jam užsienio valstybėje pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo nusikalstamoje organizacijoje, turto prievartavimo ir reketavimo. Pareiškėjas šios faktinės aplinkybės neginčija ir teigia, kad jis nuo 2013 m. birželio 18 d. yra sulaikytas ir perduotas pagal Europos arešto orderį baudžiamajam persekiojimui (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, padaryta atsižvelgus į vienintelį informacijos apie užsienietį vertinimo kriterijų, t. y. nustačius faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas ieškomas užsienio valstybės už nusikaltimo padarymą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato ne mažesnę kaip vienų metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau nebuvo atsižvelgta į kitas tokiam teiginiui pagrįsti reikšmingas aplinkybes, susijusias su konkretaus Europos arešto orderio turiniu, jo vykdymo procedūra, taip pat nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo elgesį tuo metu, kai jis gyveno Lietuvos Respublikoje turėdamas anksčiau išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, į aplinkybę, kad pareiškėjas Lietuvoje turi verslą, užsiima teisėta veikla, turi gyvenamąją vietą ir kt.

Pažymėtina, kad individualūs administraciniai sprendimai, kokiu pripažintinas ir ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais. Galima grėsmė viešajai tvarkai kaip pagrindas atsisakyti išduoti leidimą turi būti įrodyta, nustatytas jos realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Šios aplinkybės nebuvo vertinamos Migracijos departamento priimant ginčijamą sprendimą.

Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad ginčijamame atsakovo Sprendime nurodytų aplinkybių nepakanka neabejotinai išvadai dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje grėsmės viešajai tvarkai pagrįsti. Nesant akivaizdžių duomenų, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje realiai atsakovo sprendimo priėmimo metu kėlė grėsmę viešajai tvarkai, Migracijos departamento sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti (duomenys neskelbtini) piliečio M. D. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje

Įvertinęs pareiškėjo naudai tenkintų skundo reikalavimų dalį, teismas pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento priteisė 50 Lt žyminio mokesčio.

III. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 92–95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, dėl ko priėmė nepagrįstą objektyviais duomenimis ir neteisėtą sprendimą. Skundžiamas teismo sprendimas yra neinformatyvus, nes teismas apsiribojo tik teisės aktų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos citavimu, tačiau nepateikė jokio faktinių bylos aplinkybių vertinimo.

2. Teismas savo sprendimą grindė jau negaliojančiomis teisės normomis – Konvencijos 96 straipsnis buvo pakeistas 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo. Konvencijos 96 straipsnį pakeitė Reglamento 24 straipsnis, kuris nagrinėjamu atveju taip pat negalėtų būti taikomas, nes reglamentuoja visai kitus teisinius santykius (perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą). Atsisakymui išduoti leidimą laikinai gyventi tam tikroje valstybėje taikoma nacionalinė teisė. Reglamento 24 straipsnis yra taikomas tais atvejais, kai užsieniečiui uždraudžiama atvykti į visų Šengeno valstybių narių teritoriją.

3. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-342/2010, tačiau šios bylos faktinės aplinkybės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos.

4. Apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, kad Migracijos departamentas atsižvelgė tik į vieną aplinkybę – kad dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) yra išdavusi Europos arešto orderį. Migracijos departamentas įvertino tai, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno tik metus, su Lietuvos Respublika jo nesieja šeimyniniai ryšiai, pareiškėjas išdavė įgaliojimą kitam asmeniui atstovauti jį, kaip vienintelį (duomenys neskelbtini) akcininką ir atlikti kitus veiksmus.

5. Teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai realumo. Nors Įstatymas nedetalizuoja, kad yra grėsmė viešajai tvarkai, tačiau tai pagal savo kompetenciją vertinti gali įgaliotos valstybės institucijos. Be to, pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę, nebūtina, kad sprendimo priėmimo metu būtų pažeistas viešasis interesas. Migracijos departamento Sprendimas buvo grindžiamas konkrečiais duomenimis – (duomenys neskelbtini) išduotu Europos arešto orderiu.

6. Pirmosios instancijos teismas atsisakė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniui įtraukti Policijos departamentą, kuris buvo pateikęs išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui.

Pareiškėjas M. D. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 98–100) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertino. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, rėmėsi tik viena aplinkybe – tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu yra išduotas Europos arešto orderis. Nors atsakovas teigia, kad vertino ir kitas aplinkybes, tačiau realiai jos Sprendime nevertintos. Be to, atsakovas Sprendime nevertino pareiškėjo keliamos grėsmės realumo ir akivaizdumo, rėmėsi tik spėjimais ir įtarimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-1106 (00109) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. D.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. D..

Išnagrinėjęs administracinę bylą pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies iš esmės pažymėjęs, kad ginčijamame atsakovo Sprendime nurodytos aplinkybės nepakanka neabejotinai išvadai dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje grėsmės viešajai tvarkai pagrįsti.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka.

Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos. Šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis, kuris apibrėžia sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: 1) įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą; 2) yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje; 3) Lietuvos Respublikoje ketina užsiimti teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą.

Minėtų įstatymo nuostatų įgyvendino tvarką detalizuoja, be kita ko, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V–329 patvirtintas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato pagrindus, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi M. D. grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Migracijos departamentas pirmiausia nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad, pasak jo, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, užtenka tik įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ateityje galimybę.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte tiesiogiai nėra numatyta, kad atsisakyti išduoti leidimą gyventi galima tik tuo atveju, jei grėsmė valstybės saugumui yra reali ir akivaizdi. Šioje teisės normoje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tačiau nei Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pastebi, kad nors, kaip teisingai pastebi Migracijos departamentas, pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimą gyventi galima atsisakyti išduoti dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, kad sprendžiant šį klausimą, neturi būti vertinamas tokios grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas bei kitos konkrečiu atveju reikšmingos aplinkybės.

Teisėjų kolegijos nuomone, negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti. Jei grėsmės valstybės saugumui galimybė tikrovėje neegzistuoja (yra nereali) arba tokios grėsmės galimybė tik tariamai gali atsirasti kažkada ateityje (nėra akivaizdi laiko požiūriu), atsisakyti išduoti leidimą gyventi vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu negalima. Bet kuriuo atveju būtina užtikrinti teisingą valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Iš šios teisės normos taip pat matyti, kad individualūs administraciniai sprendimai, kokiu pripažintinas ir ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis. Galima grėsmė valstybės saugumui kaip pagrindas atsisakyti išduoti leidimą turi būti įrodyta. Turint omenyje, kokias neigiamas pasekmes gali sukelti atsisakymas išduoti leidimą gyventi, įrodymų pakankamumo požiūriu, tokios grėsmės galimybė turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų akivaizdi. Taigi sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamos vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010)

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis M. D. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2013 m. liepos 12 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir vadovas (b. l. 19-22). Kartu su prašymu pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio paso kopiją, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojančio iki 2013 m. rugpjūčio 27 d., kopiją, V. D. sutikimo leisti šiam užsieniečiui gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kopiją, taip pat dokumentus, patvirtinančius naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindą – Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo kopiją, kurioje nurodoma, kad M. D. nuo 2012 m. birželio 4 d. yra (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir vadovas, (duomenys neskelbtini) vienintelio akcininko M. D. sprendimų dėl šios bendrovės įstatinio kapitalo didinimo ir įstatų patvirtinimo, dėl (duomenys neskelbtini) buveinės adreso pakeitimo kopijas, (duomenys neskelbtini) akcijų pasirašymo sutarties kopiją, (duomenys neskelbtini) įstatų kopiją, (duomenys neskelbtini) vienintelio akcininko sprendimą dėl šios bendrovės direktoriaus darbo užmokesčio nustatymo, (duomenys neskelbtini) finansinės atskaitomybės aiškinamąjį raštą, (duomenys neskelbtini) metinę pelno deklaraciją (b. l. 23-56).

Migracijos departamentas 2013 m. spalio 14 d. sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi priėmė tuo pagrindu, kad M. D. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Toks sprendimas grįstas Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 24 d. išvada „Dėl M. D. grėsmės viešajai tvarkai“ Nr. 5-IL-1348, pagal kurią grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui kilo dėl to, jog M. D. nuo 2013 m. birželio 18 d. yra ieškomas (duomenys neskelbtini) SIRENE (duomenys neskelbtini) nacionalinio biuro, dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis, jam užsienio valstybėje pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo nusikalstamoje organizacijoje, turto prievartavimo ir reketavimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Migracijos departamento sprendimą ir minėtą Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 24 d. išvadą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Migracijos departamentas išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, padarė atsižvelgęs į vienintelį informacijos apie užsienietį vertinimo kriterijų, t. y. nustatęs faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas ieškomas užsienio valstybės už nusikaltimo padarymą, tačiau nevertino kitų aplinkybių.

Šiuo aspektu atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog Migracijos departamentas įvertino tai, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno tik metus, su Lietuvos Respublika jo nesieja šeimyniniai ryšiai, pareiškėjas išdavė įgaliojimą kitam asmeniui atstovauti jį, kaip vienintelį (duomenys neskelbtini) akcininką, ir atlikti kitus veiksmus. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog skundžiamame Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 14 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1106 (00109) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje(duomenys neskelbtini) piliečiui M. D.“ nėra analizuojama nei viena iš atsakovo nurodytų aplinkybių, t. y. ginčijamame Migracijos departamento spendime nėra vertinti pareiškėjo šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai su Lietuvos Respublika. Atkreiptinas dėmesys, kad pats atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog Migracijos departamento sprendimas buvo grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiai tuo, jog (duomenys neskelbtini) išdavė Europos arešto orderį, kadangi pareiškėjui yra pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo nusikalstamoje organizacijoje, turto prievartavimo ir reketavimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien šios aplinkybės nurodymas skundžiamame Migracijos departamento sprendime neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad priimdamas sprendimą atsakovas turėjo įvertinti ir kitas reikšmingas faktines aplinkybes.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-342/2010, nors šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Pasisakydama dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai remiamasi tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra analogiškos arba labai panašios, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama tos pačios redakcijos jo norma). Pirmosios instancijos teismo nurodyta administracinė byla Nr. A756-342/2010 pagal faktines aplinkybes nėra analogiška nagrinėjamai bylai. Nepaisant to, kad nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A756-342/2010 faktinės aplinkybės nesutampa, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tik bendrai nurodė aplinkybes, kurios turi būti vertinamos sprendžiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui išdavimo (atsisakymo išduoti) klausimą, todėl nagrinėjamu atveju ginčui išspręsti tokia nuoroda esminės įtakos neturėjo. Todėl minėtas atsakovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė