A-669-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-669-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00684-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės S. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovei S. V. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas, BĮ Palangos miesto rinkliavų centras) prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės S. V. (toliau – ir atsakovė) 188 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už 53/200 dalis nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas paaiškino, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba), įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje, 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė Palangos miesto rinkliavų centrui administruoti vietinę rinkliavą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263, 2 punktu, pakeistų Tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, 4 punktas vietinę rinkliavą apibrėžia kaip Tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose, bei valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis. Pareiškėjas teigė, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis atsakovė S. V. Palangos miesto savivaldybėje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja 53/200 dalis nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo tikslinė paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatas).

Atsakovė S. V. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 23) prašė prašymą atmesti.

Atsakovė nurodė, kad pastatas (pastato adresas nenurodytas) yra avarinės būklės, pažymos dėl elektros ir vandens tiekimo patvirtina, jog minėta valda nėra eksloatuojama. Negalint naudoti nekilnojamojo turto objekto pagal paskirtį dėl jo techninės būklės, negali būti reikalaujama mokėti komunalinių atliekų tvarkymo mokesčius, nes tai pažeistų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintą proporcingumo principą, reiškiantį, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Atsakovės manymu, šį principą pažeidžia ir Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo remiasi pareiškėjas. Teigė, kad šiuo atveju jai, kaip nekilnojamojo turto savininkei, atimta galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamų komunalinių atliekų kiekį. Tai prieštarauja minėtam VAĮ.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 22 d. sprendimu (b. l. 29–33) pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro prašymą patenkino pilnai: priteisė iš S. V. BĮ Palangos rinkliavų centrui 188 (šimtą aštuoniasdešimt aštuonis) litus vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už 53/200 dalis nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini).

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 5 punktu, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtintų Nuostatų 4 punktu, Nuostatų pakeitimų, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, 6 punktu, bei pakeitimų, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70, 5 punktu, Nuostatų 16 punktu.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog atsakovė S. V. nuo 1995 m. rugsėjo 22 d. nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja 53/200 dalis nekilnojamojo turto objekto – pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – gyvenamasis namas, ir 53/200 kitų statinių (kiemo statiniai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)– esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė S. V. 2013 m. kovo 25 d. kreipėsi į pareiškėją dėl 100 procentų mokestinės lengvatos už vietinę rinkliavą taikymo ir nurodė, jog jai nuosavybės teise priklausanti namų valda, esanti adresu: (duomenys neskelbtini), yra avarinės būklės bei pateikė AB LESTO pažymą, kad ji nėra sudariusi elektros pirkimo-pardavimo sutarties, ir UAB „Palangos vandenys“ pažymą, jog nėra sudariusi geriamojo vandens pirkimo-pardavimo ir buitinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarties, paslaugos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. jai neteiktos.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (4.6)-318-C23-393 į atsakovės minėtą kreipimąsi nurodė, jog butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), priklauso dar trims asmenims, todėl atsakovei nurodė patikslinti pateiktas pažymas, kad šiuo adresu nei vandens, nei elektros nėra, arba pateikti kitus dokumentus, įrodančius, jog šiuo turtu nebuvo disponuojama 2012 m. Pareiškėjas atsakovei išaiškino, jog nepašalinus nurodytų trūkumų, jai nebus teikiama 100 procentų vietinės rinkliavos lengvata 2012 m. Šalys nepateikė teismui duomenų, kad atsakovė būtų atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, todėl konstatuojama, jog atsakovė už pareiškėjo nurodytą laikotarpį yra vietinės rinkliavos mokėtoja.

Iš pažymos apie skolą dėl vietinės rinkliavos matyti, kad atsakovei už turto objektą – gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), paskaičiuota vietinė rinkliava po 47 Lt už 2010 m., 2011 m., 2012 m. ir 2013 m., viso – 188 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Atsakovė sprendime minimu laikotarpiu nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jos priteistina 188 Lt įsiskolinimo suma pareiškėjui.

III. Atsakovė S. V. apeliaciniu skundu (b. l. 35–36) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nėra atliekų turėtoja LR atliekų tvarkymo įstatymo prasme (2 str. 7 d.); objekto nenaudoja pagal paskirtį, kadangi jis yra avarinės būklės, į namą nėra tiekiama nei elektra, nei vanduo; formaliai atitikdama LR atliekų tvarkymo įstatymo numatytus pagrindus, būdama nekilnojamo turto dalies savininkė, mokestį, dėl kurio mokėjimo kilo ginčas, turėtų mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį; norminio akto (Palangos miesto savivaldybės 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263) dalis, kurioje nenumatyta galimybė nekilnojamo turto savininkui mokėti komunalinių atliekų tvarkymo ir surinkimo mokestį pagal deklaruojamą atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsniui, kuriame yra įtvirtintas proporcingumo principas. Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo santykį. Teismas neanalizavo ir nevertino jos atsiliepime keliamos problemos, aktualios ginčo santykiui, dėl galimybės mokestį mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Teismas vadovavosi Palangos miesto savivaldybės 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 nuostatomis, kurios galbūt neatitinka aukštesnės galios įstatymui (VAĮ 3 str.). Taigi teismo sprendimo teisėtumas bei pareiškėjo reikalavimo teisėtumas gali būti įvertintas tik nustačius, ar minimas aktas (Nuostatai) neprieštarauja proporcingumo principui, įtvirtintam VAĮ 3 straipsnyje.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 42) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, jog LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, konstatavo „savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį“. Taip pat šioje LVAT nutartyje nurodyta: „pastebėtina, kad vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą“. Atsakovė nėra raštu pareiškėjui išreiškusi valios mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruotą komunalinių atliekų kiekį ir tokį klausimą iškėlė tik atsiliepime į pareiškėjo prašymą, todėl teismas pagrįstai nevertino Nuostatų teisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės S. V. pareigos mokėti Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro skundą patenkino ir priteisė iš atsakovės S. V. BĮ Palangos rinkliavų centrui 188 Lt vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už 53/200 dalis nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini).

Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad ji nėra atliekų turėtoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo prasme; nekilnojamojo turto objekto nenaudoja pagal paskirtį, kadangi jis yra avarinės būsenos, į namą nėra tiekiama nei elektra, nei vanduo; formaliai atitikdama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo numatytus pagrindus, būdama nekilnojamo turto dalies savininkė, mokestį, dėl kurio mokėjimo kilo ginčas, turėtų mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį; Palangos miesto savivaldybės 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 dalis, kurioje nenumatyta galimybė nekilnojamo turto savininkui mokėti komunalinių atliekų tvarkymo ir surinkimo mokestį pagal deklaruojamą atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsniui, kuriame yra įtvirtintas proporcingumo principas.

Pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (keisti 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-316, 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T2-149, 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-350, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 2T-70 minėti savivaldybės tarybos sprendimai pripažinti netekusiais galios ir patvirtinti nauji Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai).

Remiantis aptartu reguliavimu, galima spręsti, kad aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., LVAT 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje pažymėjo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovės argumentai dėl to, jog ji savo nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir todėl atliekų nesusidaro, nepaneigia jos pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovei ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė 53/200 dalis nekilnojamojo turto objekto – pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – gyvenamasis namas, ir 53/200 kitų statinių (kiemo statiniai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas). Taigi atsakovė laikytina atliekų turėtoja Nuostatų prasme, dėl ko ji turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-508-609/2013 pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeisti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Šis 2013 m. birželio 14 d. sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. 2014 m. gegužės 28 d. administracinė byla Nr. A143-355/2014 išnagrinėta, byla nutraukta, sprendimas panaikintas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje nėra pagrindo inicijuoti naujos norminės bylos dėl norminio akto – Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų – teisėtumo tyrimo, nes byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo vertinti galimybės aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį skaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovės surinktų (jos perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį. Išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtoje byloje pažymėjo, jog, nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tikrintinoje administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovė pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, todėl galimybė, nepriklausomai nuo norminės bylos baigties, mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį paneigtina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai, t. y. 2013 m. kovo 22 d. AB LESTO raštas Nr. 53530-690 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma, kad atsakovė S. V. objekte adresu: (duomenys neskelbtini), elektros pirkimo-pardavimo sutarties nėra sudariusi, ir 2013 m. kovo 22 d. UAB „Palangos vandenys“ pažyma Nr. (11.6.)IS-429 apie geriamojo vandens vartojimą, kurioje nurodoma, kad geriamojo vandens pirkimo-padavimo ir buitinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartis su S. V., adresu: (duomenys neskelbtini), nesudaryta, paslaugos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. jai neteiktos, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovė namu, esančiu (duomenys neskelbtini), nesinaudoja.

Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovei priklausančiame gyvenamajame name nėra vandentiekio, nuotekų šalinimo, todėl paminėta UAB „Palangos vandenys“ 2013 m. kovo 22 d. pažyma Nr. (11.6.) IS-429 dėl geriamojo vandens pirkimo-pardavimo ir buitinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarties nesudarymo negali patvirtinti nesinaudojimo gyvenamuoju namu fakto. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovė kreipėsi į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas 2013 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (4.6)-318-C23-393 į atsakovės minėtą kreipimąsi nurodė, jog gyvenamasis namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), priklauso dar trims asmenims, todėl atsakovei nurodė patikslinti pateiktas pažymas, kad šiuo adresu nei vandens, nei elektros nėra, arba pateikti kitus dokumentus, įrodančius, jog šiuo turtu nebuvo disponuojama. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų įvykdžiusi pareiškėjo nurodytus reikalavimus ir (ar) kad atsakovė būtų atleista nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Taigi aptartų faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, jog byloje nėra įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad atsakovė nesinaudojo nekilnojamojo turto objektu. Kadangi atsakovė nepagrindė, kad aptariamu laikotarpiu jos komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, iš jos priteista 188 Lt nesumokėta vietinė rinkliava pareiškėjui. Atsakovė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčijo priteistinos sumos dydžio, todėl teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir paliktinas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius