A-162-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-162-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04976-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. M. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6205; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (10.1)S-56541; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 20 720,96 Lt.

Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad minėtu laikotarpiu jai mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurias Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovai atsisakė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką. VSDFV pareiškėjos skundą nagrinėti atsisakė, motyvuodama tuo, kad ji yra praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Šis VSDFV sprendimas yra neteisėtas, nes pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne tada, kada buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija, o tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo. Be to, trejų metų terminas kiekvieną mėnesį turėtų prasidėti iš naujo, nes pensija mokama periodiškai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 21–25) prašė bylą nutraukti.

Atsiliepime nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., perskaičiuodamas pareiškėjai paskirtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją, VSDFV Kauno skyrius vadovavosi galiojančiomis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl pareiškėjos teisių pažeisti negalėjo. Į VSDFV pareiškėja kreipėsi praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą, kuris skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad VSDFV sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, yra pagrįstas ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 41–47) prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, sprendimas dėl ne visos paskirtos pensijos mokėjimo buvo priimtas 2010 metų sausio mėnesį, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija. Pagal iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusį Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, šis sprendimas per tris metus, privaloma ikiteismine tvarka, turėjo būti apskųstas VSDFV. Skundą VSDFV pareiškėja padavė 2013 m. rugsėjo 9 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi trejų metų terminą, todėl VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu atsisakė jį nagrinėti ir išaiškino pareiškėjai teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą. VSDFV Kauno skyriaus raštas yra tik informacinio pobūdžio ir pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja praleido terminą ginčyti VSDFV Kauno skyriaus sprendimą dėl sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti, konstatuotina, kad ji neturi teisės reikalauti pensijos nepriemokos, nes sprendimas mokėti sumažintą pensiją yra įvykdytas. Ginčo laikotarpiu perskaičiuodamas pareiškėjai paskirtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją, VSDFV Kauno skyrius vadovavosi galiojančiomis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl pareiškėjos teisių pažeisti negalėjo. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, o teisė spręsti, ar įstatymas prieštarauja Konstitucijai, suteikta tik Konstituciniam Teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (10.1)S-56541, bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 20 720,96 Lt, nutraukė, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatyta, kad pareiškėja R. M. K. 2013 m. birželio 21 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą išduoti pažymą apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnį. Atsakydamas į pareiškėjos prašymą, VSDFV Kauno skyrius 2013 m. liepos 2 d. raštu Nr. (10.1)S-46429 pateikė pareiškėjai prašomus duomenis. Pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 1 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą išmokėti jai neteisėtai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (10.1)S-56541 nurodė pareiškėjos pensijos perskaičiavimo mechanizmą, taip pat, kad prašymas išmokėti nepriemoką negali būti tenkinamas, nes nėra nustatyta pensijų kompensavimo tvarka ir terminai. Pareiškėja su 2013 m. rugsėjo 9 d. skundu (registracijos data 2013-09-13) kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą kaip neteisėtą ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai neteisėtai sumažintos pensijos dalį – 20 720,96 Lt. VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6205 pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtą, motyvuodama tuo, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą, kuris skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos.

Remiantis aktualia administracinių teismų praktika, nustatyta, kad nagrinėjamu atveju trejų metų kreipimosi į VSDFV terminas prasidėjo nuo 2010 metų vasario mėnesio, į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2013 m. rugsėjo 9 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi trejų metų terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6205, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, yra teisėtas ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, svarbių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jai laiku kreiptis į VSDFV, teismas nenustatė.

Teismas pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjos prašymo pobūdį, jį pagal kompetenciją turėjo persiųsti nagrinėti VSDFV. Priimdamas 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (10.1)S-56541, VSDFV Kauno skyrius viršijo savo kompetencijos ribas, todėl priimtas sprendimas naikintinas remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, nes jos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti yra atmestas, bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos, nutraukta (ABTĮ 101 str. 8 p.).

III. Pareiškėja R. M. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73–77), prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą, atnaujinti terminą pareiškėjos skundui pateikti ir panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą.

Pareiškėjos nuomone, teismo aiškinimas dėl sužinojimo apie teisių pažeidimą momento neteisėtas, be to, praleistas terminas gali būti atnaujintas atsižvelgiant į individualias, pareiškėjos nurodytas aplinkybes, tačiau teismas jų nevertino, dėl jų nepasisakė, rėmėsi atsakovų argumentacija. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ar neteisėtumo, kas leidžia daryti išvadas, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir formalus, todėl naikintinas. Pareiškėja prašo atsižvelgti į jos skunduose nurodytas aplinkybes dėl senaties termino, jokio skundžiamo sprendimo nebuvimą 2010 m. ir aiškios apskundimo tvarkos nebuvimą, bei sužinojimą apie pensijų sumažinimo neteisėtumą tik 2012 m. Konstituciniam Teismui pripažinus atitinkamas įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjos nuomone, teismas turi pasisakyti dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo, sukėlusio pareiškėjai teisines pasekmes, nes būtent šiuo sprendimu atsisakyta išmokėti neteisėtai nusavintą pensiją. VSFDV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pareiškėja laiko formaliu.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 83–85) su juo nesutinka, prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Palaiko savo atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją, remiasi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 86–88) su juo nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė abu atsakovai atsiliepimuose į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėja, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.), be to, teismo formuojama nuosekli administracinių teismų praktika šios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjos prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja VSDFV Kauno skyriui pateikė 2013 m. liepos 30 d. prašymą išmokėti jai neteisėtai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendime Nr. (10.1)S-56541 nurodė, kad prašymas išmokėti nepriemoką negali būti tenkinamas, nes nėra nustatyta pensijų kompensavimo tvarka ir terminai. Pareiškėja su 2013 m. rugsėjo 9 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6205 pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtą, motyvuodama tuo, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą, kuris skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Pareiškėjai taip pat išaiškinta, kad pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą prašymui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. liepos 30 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodytas negalėjimas gintis savo teises iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Pareiškėja institucijai nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 ir 31 punktuose.

Vadovaujantis anksčiau minėta teismų praktika, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai, susiję su senatvės pensijos mažinimu, ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo teisinės reikšmės neturi, t. y. jie nesukelia teisinių pasekmių (nėra sprendimais pagal ABTĮ), todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad teismas turi pasisakyti dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo teisėtumo, sukėlusio pareiškėjai teisines pasekmes, nes būtent šiuo sprendimu atsisakyta išmokėti neteisėtai nusavintą pensiją, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame nurodytais motyvais. Teisėjų kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė