2K-426/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–426/2014

Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00018-2009-6 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. K. ir J. N. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda, pagal 1992 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda, pagal 300 straipsnį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per vienerius metus.

J. N. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį – 180 MGL (23 400 Lt) dydžio bauda, pagal 1992 straipsnio 1 dalį – 160 MGL (20 800 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per vienerius metus.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip nusikaltimo priemonę nuspręsta konfiskuoti UAB „J“ nuosavybės teise priklausantį vilkiką „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilius: „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – grąžinti G. K.; „Renault Midlum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – grąžinti J. B.; „Renault Midlum“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – grąžinti Š. B., nenustačius, kad šie asmenys žinojo, turėjo ar galėjo žinoti, kad jų turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti.

Taip pat skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 3 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo J. N. apeliacinis skundas atmestas, o dėl J. K. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendis pakeistas: J. K. veika, kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, paliekant už šį nusikaltimą Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą.

Panaikinta Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, subendrintos J. K. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, J. K. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 180 MGL (23 400 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į J. K. paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. sausio 15 d. iki 2010 m. vasario 11 d., t. y. 28 dienos, prilyginant jas 56 MGL (7280 Lt) dydžio baudai.

Be to, iš Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta nuoroda, kad J. N. ir J. K. BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe su G. R..

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžiu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas ir G. R.. Dėl jo priimtas nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžiu panaikintas, G. R. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. K. ir J. N. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis 2009 m. gruodžio 26 d. iš Kinijos Liaudies Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinį, esantį Klaipėdoje, Perkėlos g. 8, konteineryje Nr. CCLU6374252 gabeno 514 290 pakelių cigarečių „L&M“, 163 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“, 870 pakelių cigarečių „Lucky Strike“, 150 pakelių cigarečių „Benson &Hedges“ bendros 4 649 693,50 Lt vertės, kurioms įforminti 2010 m. sausio 14 d., apie 18 val., J. K. Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinio, esančio Klaipėdoje, Perkėlos g. 8, pareigūnams pateikė suklastotus tikrus dokumentus: tranzito bendrąjį administracinį dokumentą MRN Nr. 10LTLU900011621675 bei tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį, įrašius į juos žinomai neteisingus duomenis apie prekes, ir tokiu būdu gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – cigaretes, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, 4 649 693,50 Lt ir viršija 250 MGL dydžio sumą, pateikiant suklastotus dokumentus ir išvengiant muitinės kontrolės.

Be to, pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį jie nuteisti už tai, kad kartu su kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis 2009 m. gruodžio 26 d. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Klaipėdos teritorinės muitinės Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinį, esantį Klaipėdoje, Perkėlos g. 8, konteineryje Nr. CCLU6374252 kontrabandos būdu iš Kinijos Liaudies Respublikos neteisėtai įvežė akcizais apmokestinamas prekes: 514 290 pakelių cigarečių „L&M“, 163 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“, 870 pakelių cigarečių „Lucky Strike“, 150 pakelių cigarečių „Benson &Hedges“, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, 4 649 693,50 Lt, pažeisdami nustatytą tvarką, t. y. 2004 m. gegužės 26 d.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo Nr. 4-312 redakcija) 2 punkto, 2.1 ir 2.1.1 papunkčių reikalavimus, nustatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“, 3 punkto reikalavimus, nustatančius, kad „Fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius <...>, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija <...> 100 pakelių cigarečių <...> kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares arba gabena įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos ekonominės erdvės valstybes ir Turkiją (toliau vadinama – trečiosios šalys) į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nustatyto leidžiamo keleiviams įvežti iš trečiųjų šalių be importo muitų, akcizų pridėtinės vertės mokesčio šių prekių dvigubo kiekio (normos), 2010 m. sausio 14 d. gabeno minėtas akcizais apmokestinamas prekes: 514 290 pakelių cigarečių „L&M“, 163 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“, 870 pakelių cigarečių „Lucky Strike“ ir 150 pakelių cigarečių „Benson &Hedges“, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, 4 649 693,50 Lt, vilkiko „Volvo FH12“ (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz“ (duomenys neskelbtini), pakrautame konteineryje Nr. CCLU6374252 Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto Konteinerių padalinio, esančio Klaipėdoje, Perkėlos g. 8, iki G. R. priklausančios sodybos, esančios Kauno rajone, Alšėnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), kur jas laikė ir tuoj po to 258 000 pakelių cigarečių „L&M“ ir 870 pakelių cigarečių “Lucky Strike“ perkrovė į J. B. priklausančią transporto priemonę „Renault Midlum 220.18“ (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) 6500 pakelių cigarečių „L&M“ perkrovė į G. K. priklausančią transporto priemonę „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 235 290 pakelių cigarečių „L&M“, 163 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“ ir 150 pakelių cigarečių „Benson & Hedges“ perkrovė į Š. B. priklausančią transporto priemonę „Renault Midlum 250.12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 14 500 pakelių cigarečių „L&M“ laikė konteineryje Nr. CCLU6374252 iki 2010 m. sausio 15 d., maždaug 7 val., kai minėtas cigaretes rado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti arba, teismui nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, priešingu atveju perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius teigia, kad pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai, teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byla išnagrinėta neišsamiai ir šališkai, neįvertinta įrodymų visuma, nemotyvuota, kodėl atmesti jam palankūs įrodymai, be to, abejonės nevertintos jo naudai, todėl dėl šių veikų teismų nuosprendžių dalys turi būti panaikintos dėl esminių BPK pažeidimų bei dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas, jo veiksmus kvalifikuodamas kaip kontrabandą, padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, jas grindė ne byloje esančiais įrodymais, o paties teismo padarytomis prielaidomis ir spėjimais, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Apeliacinės instancijos teismas, nors buvo būtina, neatliko įrodymų tyrimo ir nuosprendį priėmė tų pačių pirmosios instancijos teismo padarytų prielaidų ir spėjimų pagrindu. Taip šis teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nagrinėdamas bylą nenustatė ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo, t. y. netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Kasatorius pažymi, kad yra nuteistas už tai, jog žinodamas, kad gabena cigaretes, o ne dokumentuose nurodytą prekę – akmens vatą, pateikė muitinės pareigūnui suklastotus dokumentus, kuriuose buvo įrašyti jam žinomai neteisingi duomenys apie gabenamas prekes, ir taip išvengė muitinės kontrolės.

Tačiau tam, kad būtų tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kasatoriaus nuomone, labai svarbu tiksliai nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius. Taigi taikant BK 199 straipsnio 1 dalį turėjo būti įrodyti ne tik jo aktyvūs veiksmai, bet ir kaltė, t. y. kad jis suvokė, jog gabena cigaretes, o ne dokumentuose nurodytą prekę – akmens vatą, ir tai, jog jis pateikė muitinės pareigūnui suklastotus dokumentus, žinodamas, kad juose buvo įrašyti neteisingi duomenys apie gabenamas prekes, ir taip norėjo išvengti muitinės kontrolės, tačiau jo kaltė ir tyčia net nebuvo įrodinėjamos. Pirmosios instancijos teismas jo kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo grindė tik vienintele aplinkybe, kad jis užsakovo atstovo – J. N. nurodymu sutiko nuvežti konteinerį į jo nurodytą vietą ir iškrauti. Pasak kasatoriaus, šios aplinkybės jo kaltei pagrįsti nepakanka, nes sutikimas nuvežti konteinerį į nurodytą vietą ir jo iškrovimas ne konteinerio dokumentuose nurodytoje vietoje neleidžia daryti išvados, kad jis žinojo apie konteineryje vežamas cigaretes ir tai, kad krovinio dokumentai buvo suklastoti.

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje turėjo aiškiai motyvuoti, kokiais faktiniais duomenimis remdamasis konstatavo, kad jis dar būdamas Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto posto konteinerių padalinyje žinojo, jog gabenamame krovinyje yra cigaretės, o jam duoti krovinį lydintys dokumentai yra suklastoti. Teismas net nebandė patikrinti jo ir J. N. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, apie tai, kad krovinį reikės pristatyti ne tiesiai į Kaliningrado sritį, kaip buvo nurodyta konteinerio dokumentuose, o į Kauno rajoną; kad tai jis sužinojo kroviniui išvykus iš muitinės po muitinio patikrinimo, tada, kai asmuo vardu Vytas, organizavęs konteinerio išgabenimą iš Klaipėdos jūrų uosto, davė tokį nurodymą.

Šių parodymų jokie baudžiamojoje byloje esantys įrodymai nepaneigia. Kasatoriaus teigimu, netgi tuo atveju, jeigu jis jau išvykęs iš muitinės posto būtų sužinojęs apie tai, kad konteineryje gabenamos cigaretės, tai dar neduoda pagrindo išvadai, jog apie cigaretes jis žinojo jau atliekant krovinio muitinės procedūras. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas net nebandė patikrinti kaltinamojo J. N. parodymų, kuriuose jis teigė, jog visus veiksmus dėl konteinerio gabenimo organizavo ne jis, o asmuo vardu Vytas, iš kurio J.

N. ir gavo užsakymą pervežti konteinerį su akmens vata iš Klaipėdos į Kaliningrado sritį, o vėliau gavo ir konteinerio dokumentus. J. N., pats negalėdamas tokio užsakymo atlikti, tai padaryti pasiūlė jam, vėliau palaikydamas ryšį su juo ir perduodamas Vyto nurodymus. Kasatoriaus nuomone, net jeigu pirmosios instancijos teismas ir būtų tikrinęs J. N. parodymus, kad egzistavo asmuo Vytas, nė vienas byloje esantis įrodymas nebūtų patvirtinęs jo ir J. N. kaltės dėl kontrabandos įvykdymo, nes byloje nėra nė vieno duomens, kuris leistų teigti, jog Vytas ar koks nors kitas asmuo J.

N. būtų pasakęs, kad uždarytame ir užplombuotame konteineryje yra paslėptos cigaretės. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jo tyčią dėl BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo preziumavo iš vėliau jo atliktų veiksmų – kad jis nuvyko į G. R. sodybą ir leido ne muitinės pareigūnams atidaryti jo gabenamą konteinerį. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kai jo kaltė dėl vienos nusikalstamos veikos įrodinėjama vėlesnės nusikalstamos veikos padarymu, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti teismų praktikai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką kiekviena nusikalstama veika turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą ir negali būti preziumuojama („išvedama“) iš kitų įrodytų vėlesnių veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

Kasatoriaus nuomone, jo tyčia dėl BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo nepagrįsta jokiais teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Jo parodymai dėl to, kad muitinio patikrinimo metu apie kontrabandinį krovinį ir dokumentų suklastojimo faktą jis nieko nežinojo, pirmosios instancijos teismo nebuvo paneigti.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį ir vėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak kasatoriaus, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nors jo veiksmai formaliai atitinka BK 1992 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytus objektyviuosius požymius, tačiau subjektyvieji nebuvo nustatyti.

Nė vienas įrodymų šaltinis nepagrindžia fakto, jog jis žinojo ir galėjo žinoti, kad gabena ir laiko akcizais apmokestinamas prekes. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog jam buvo žinoma, kad konteineriu gabena cigaretes, padarė remdamasis vienintele aplinkybe, jog jis sutiko su jam nepažįstamo asmens nurodymu iškrauti gabenamą krovinį G. R. sodyboje, o ne muitinės sandėlyje.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog iš Klaipėdos jūrų uosto jis paėmė konteinerį su kroviniu, kurio lydinčiuose dokumentuose buvo nurodytas konteinerio turinys – akmens vata. Krovinys buvo su muitinės plombomis, todėl, pasak kasatoriaus, jis neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad konteinerio turinys neatitinka dokumentuose nurodytų duomenų. Tai, kad reikės važiuoti susitikti su siuntėjo atstovu, sužinojo iš J. N. jau išvykęs iš muitinės. Iš J. N. sužinojo, kad trūksta sertifikato, be kurio su kroviniu gali būti neįleistas į Rusijos teritoriją, todėl iš siuntėjo atstovo turės gauti sertifikatą arba krovinys bus iškrautas muitinės sandėliuose Kaune. Šios aplinkybės, anot kasatoriaus, patvirtina, kad jis dar tiksliai nežinojo, jog krovinys nebus gabenamas į paskirties vietą, juo labiau kad jį reikės iškrauti G. R. sodyboje. Tik Kauno rajono degalinėje susitikus su siuntėjo atstovu prisistačiusiu asmeniu ir su juo nuvykus į sodybą buvo informuotas, kad krovinys bus iškraunamas Kaune, nes krovinio sertifikatų nepavyks gauti. Kasatorius teigia, kad teismas jo paaiškinimą, jog jis pasitikėjo jam nepažįstamu žmogumi ir sutiko su jo nurodymu iškrauti krovinį Kaune sodyboje, vertino kaip naivų ir neįtikinamą.

Pasak kasatoriaus, aplinkybę, jog jis nežinojo, kad konteineryje yra paslėptos cigaretės, patvirtina ir tai, kad nei konteinerio atidaryme, nei prekių iškrovime jis nedalyvavo, tuo metu buvo vilkiko kabinoje, todėl apie konteinerio turinį sužinojo tik sulaikytas muitinės pareigūnų.

Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, išsamiai neišnagrinėjo jo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, taip pat netyrė ir neanalizavo bylos įrodymų, kurie paneigia faktus dėl jo dalyvavimo darant kontrabandą bei gabenant ir laikant akcizais apmokestinamas prekes, neišdėstė motyvuotų ir išsamių išvadų dėl jo kaltės, o tik abstrakčiai nurodė, kad neva pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas.

Kasatorius teigia, kad būdamas krovinio vežėju, t. y. atsakingu asmeniu už krovinio nugabenimą į krovinio dokumentuose nurodytą vietą – Kaliningrado sritį, pasitikėdamas užsakovo užtikrinimu, kad ryte muitinėje jam sutvarkius visus reikalingus dokumentus galės vykti į Kaliningrado sritį, leido atidaryti ir iškrauti konteinerį užsakovo nurodytoje vietoje. Tokie veiksmai galbūt atitinka BK 200 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, taip pat patvirtina, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – jo veiką neteisingai kvalifikavo kaip kontrabandą.

Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas turėjo bylą patikrinti visa apimtimi, t. y. atsižvelgti į visus byloje esančius įrodymus ir juos ištirti bei nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes ir taip pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalies normas. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, visiškai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ir pats nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Kasatorius mano, kad teismų nuosprendžiai turi būti panaikinti ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. N. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti arba, teismui nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, priešingu atveju perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius teigia, kad teismų nuosprendžių dalys dėl jo nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstos, nes teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byla išnagrinėta neišsamiai ir šališkai, nes nevertinta įrodymų visuma, nemotyvuota, kodėl atmesti jam palankūs įrodymai, be to, abejonės vertintos ne jo naudai, todėl minėtos teismų nuosprendžių dalys turi būti panaikintos dėl esminių BPK pažeidimų bei netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Kasatorius teigia, kad teismas jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, padaręs faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, jas grindė ne byloje esančiais įrodymais, o paties teismo padarytomis prielaidomis ir spėjimais. Apeliacinės instancijos teismas, nors buvo būtina, neatliko įrodymų tyrimo ir nuosprendį priėmė pirmosios instancijos teismo padarytų prielaidų ir spėjimų pagrindu.

Kasatorius mano, kad jo dalyvavimas padarant BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nepagrįstas jokiais objektyviais, teisėtu būdu gautais įrodymais. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl kontrabanda laikoma baigta nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento. Kontrabandos subjektyviajam požymiui – kaltei būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, ir nori taip veikti. Pasak kasatoriaus, nė vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtino aplinkybės, jog jis būtų atlikęs kaltinime nurodytą veiksmą – iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką konteineryje būtų atgabenęs cigarečių krovinį.

Byloje objektyviai nustatyta, jog minėtas konteineris į Klaipėdos uostą buvo atgabentas 2009 m. gruodžio 26 d. iš Nyderlandų Karalystės Roterdamo uosto, į kurį konteineris buvo atgabentas iš Kinijos Liaudies Respublikos. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai pasireiškė tuo, jog jis rūpinosi konteinerio, kuriame vėliau rastos cigaretės, dokumentų sutvarkymu, akmens vatos etikečių užsakymu bei konteinerio išvežimu į Rusijos Federaciją. Tokį užsakymą gavo iš asmens vardu Vytas, kuris jam pasiūlė darbą – krovinių pervežimą konteineriais, kuriuose bus gabenamos statybinės medžiagos, iš Klaipėdos į Kaliningrado sritį.

Kasatorius pažymi, kad jis atliko tik ekspeditoriaus pareigas, t. y. buvo atsakingas tik už krovinio, esančio Klaipėdos jūrų uoste, nugabenimą į Kaliningrado sritį, o Vytas užsakė konteinerį iš Kinijos, rūpinosi jo pristatymu į Klaipėdos jūrų uostą, organizavo konteinerio išgabenimą iš Klaipėdos jūrų uosto, teikė dokumentus bei rūpinosi jo nugabenimu į G. R. sodybą ir krovinio iškrovimu. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas net nebandė patikrinti jo parodymų dėl to, jog visus veiksmus organizavo asmuo vardu Vytas, o tiesiog visus šio asmens atliktus veiksmus perkėlė jam, padarydamas išvadą, jog kaltinimas yra įrodytas.

Teismas visiškai neatkreipė dėmesio ir į jo nurodytas aplinkybes, kad jeigu jis pats būtų gabenęs minėtą konteinerį iš Kinijos Liaudies Respublikos, būtų žinojęs, kokia linija krovinys bus gabenamas ir kas administruoja krovinį. Kasatorius teigia, kad tik pagal gautus iš Vyto dokumentus žinojo, jog konteineris į Klaipėdą atgabentas „China shipping“ linija, o šio konteinerio gavėjas yra Rusijos bendrovė „Start-1“. Minėto konteinerio važtaraštyje UAB „T“ buvo nurodyta kaip įmonė, kuri turėjo būti informuota apie konteinerio atgabenimą į Lietuvą, tačiau, pasak kasatoriaus, jam kreipusis į minėtą įmonę, jos atstovas nurodė, kad jų įmonė tokio konteinerio neatgabeno, ir nurodė kreiptis į „China shipping“.

Nėra aišku, kodėl užsakovas pasirinko būtent šią įmonę, tuo tarpu kai UAB „T“ teigė nieko apie tokį konteinerį nežinanti. Šios aplinkybės patvirtina, jog jis nieko nežinojo apie minėto konteinerio atgabenimo aplinkybes, kad jame yra gabenamos cigaretės.

Kasatorius teigia, kad byloje nebuvo aiškinamasi minėto konteinerio kelias iki Lietuvos Respublikos – nebuvo aiškinamasi ir nebuvo nustatyta, kokie asmenys užsakė krovinio pakrovimą į konteinerį Kinijos Liaudies Respublikoje, kaip konteineris buvo užplombuotas, kas užsakė konteinerio gabenimą iš pakrovimo uosto į Roterdamo uostą, kas užsakė konteinerio pristatymą iš šio uosto į Klaipėdos uostą, kas apmokėjo už krovinio gabenimą, kas sutvarkė krovinio dokumentus, kas dokumentuose nurodė įmones krovinio gavėjas. Jokie bylos įrodymai, pasak kasatoriaus, nepagrindžia teiginio, jog būtent jis organizavo ar įvykdė konteinerio atgabenimą į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas net nebandė aiškintis, ar yra koks nors kitas asmuo, kuris galėjo užsakyti atgabenti šį konteinerį į Lietuvą, todėl išvadą, jog jis organizavo konteinerio atgabenimą į Lietuvos Respubliką, padarė neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių ir nukrypdamas nuo BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog vidinis teismo įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pasak kasatoriaus, tik nustačius tikruosius krovinio užsakovus buvo galima nustatyti teisingas aplinkybes ir tik tuomet spręsti klausimą, kas šiuo atveju yra atsakingas už cigarečių kontrabandą per Lietuvos Respublikos sieną.

BK 199 straipsnyje numatytos kontrabandos objektyvusis veikos požymis apibūdinamas kaip neteisėtas daiktų gabenimas per valstybės sieną. Gabenimas suprantamas kaip bet koks daiktų transportavimas per valstybės sieną. Šios bylos kontekste žodis gabenimas turi būti siejamas su sąvoka krovinio gabenimas, kuris susijęs su krovinio užsakymu, dokumentų krovinio gabenimui tvarkymu, krovinio priėmimu ir pristatymu. Norint įrodyti gabenimą turi būti įrodytos visos sudedamosios dalys, susijusios su šia sąvoka. Kasatoriaus nuomone, turėjo būti įrodyti ne tik jo aktyvūs veiksmai, kuriais pasireiškė kontrabanda, bet ir jo kaltė, t. y. kad jis suvokė, jog neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, ir norėjo taip veikti. Tačiau, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas net nebandė analizuoti jo galėjimo žinoti ar bent nuspėti, jog konteineryje gali būti cigaretės, t. y. jo kaltė ir tyčia net nebuvo įrodinėjamos. Kasatoriaus manymu, net jei teismas ir būtų tai daręs, nė vienas byloje esantis įrodymas nebūtų patvirtinęs jo kaltės, nes byloje nėra nė vieno duomens, kuris leistų teigti, jog Vytas ar koks nors kitas asmuo jam būtų pasakęs, kad uždarytame ir užplombuotame konteineryje yra paslėptos cigaretės. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad jis buvo įsitikinęs, jog konteineryje buvo vežama akmens vata, ir tai patvirtina jo tolesni veiksmai: akmens vatos etikečių užsakymas, rūpinimasis priešgaisriniais atitikties sertifikatais.

Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normą. Norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Byloje esančiais įrodymais, kasatoriaus teigimu, yra patvirtinta, kad jis negabeno vilkiko „Volvo“ puspriekabėje „Schmitz“ pakrauto konteinerio, vilkiku vyko vienintelis asmuo – J. K., kuris gavo Vyto užsakymą pervežti konteinerį iš Klaipėdos jūrų uosto iki Kaliningrado srities. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai pasireiškė tik Vyto nurodymų perdavimu J. K. konteinerį gabenti ne tiesiai į Kaliningrado sritį, kaip buvo nurodyta dokumentuose, o vykti iki Kauno, kur J. K. turėjo būti perduoti tolesni užsakovo nurodymai. Kasatorius mano, kad nė vienas įrodymų šaltinis nepagrindžia, jog jis žinojo ir galėjo žinoti, kad J. K. kolonėlėje prie Kauno pasitikęs asmuo duos jam nurodymą važiuoti į kokią nors sodybą, o ne į muitinės sandėlius Kaune. Byloje nėra nė vieno įrodymo (asmenų parodymų, telefoninių pokalbių ar pan.), kuris leistų teismui daryti išvadą, kad jis žinojo, jog krovinys gabenamas į G. R. sodybą, o ne į muitinės sandėlį, ir tai, kad jis žinojo, jog uždarytame ir užplombuotame konteineryje yra paslėptos cigaretės. Anot kasatoriaus, jis G. R. nepažinojo, nėra buvęs jo sodyboje nei krovinio iškrovimo metu, nei kada nors anksčiau. G. R. patvirtino, kad krovinio nuvežimą ir jo iškrovimą sodyboje organizavo Vytas, ir tai, kad nurodymą gabenti konteinerį į sodybą davė ne J. N., o asmuo vardu Vytas. Tai, jog cigarečių krovinio iškrovimu rūpinosi Vytas, kasatoriaus teigimu, patvirtina ir asmenų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymai – liudytojai Š. B., J. B., G. K..

Pirmosios instancijos teismas, pasak kasatoriaus, pripažino jį kaltu disponavus akcizais apmokestinamomis prekėmis, neįrodęs, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, ir nenustatęs jo tyčios padaryti šią nusikalstamą veiką.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, išsamiai neišnagrinėjo jo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, taip pat netyrė ir neanalizavo bylos įrodymų, kurie paneigia faktus dėl jo dalyvavimo darant kontrabandą bei neteisėtai disponuojant akcizais apmokestinamas prekes.

Kasatorius pažymi, kad nesant nustatytų ir įrodytų konkrečių faktinių aplinkybių, jog jis įvykdė jam inkriminuotus nusikaltimus, teismai išvadas dėl jo kaltės padarė abstrahuotai, apibendrintai, jam perkėlė ir nuosprendyje kaip jo atliktus veiksmus aprašė kitų asmenų veiksmus, kurių jis net fiziškai negalėjo atlikti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką kiekviena nusikalstama veika turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą ir negali būti preziumuojama („išvedama“) iš kitų įrodytų vėlesnių veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Pirmosios instancijos teismas, pasak kasatoriaus, vadovavosi galutiniu faktu, o apeliacinės instancijos teismas sutiko su tuo, jog 2009 m. sausio 15 d. G. R. sodyboje atidarius konteinerį jame buvo rastas cigarečių krovinys, o iš šio fakto buvo „išvestos“ visos prieš tai buvusios veikos, net nebandant jų atskirai įrodinėti. Kasatorius teigia, kad pagal teismų logiką, jeigu atidarius konteinerį paaiškėjo, kad jame buvo kontrabandinis krovinys, vadinasi, ir asmenys, kurie iki konteinerio atidarymo buvo kokiu nors būdu susiję su konteinerio dokumentų tvarkymu, gabenimu, turėjo žinoti, kas yra paslėpta konteineryje, ir turėjo tyčią tą neteisėtą krovinį gabenti per valstybės sieną ir valstybės viduje. Tokia teismo nuostata, kasatoriaus nuomone, yra nelogiška ir negalima, nes tai pažeistų visą krovinių gabenimo praktiką, pagal kurią ekspeditorius ar vežėjas neatsako už krovinio turinį, nežinodami, kas jame yra. Vežėjas atsako tik už krovinio ar bagažo neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą), tačiau neatsako už tai, kas yra krovinio viduje.

Kasatorius pažymi, kad teismų nuosprendžiais kartu su J. K. buvo pripažintas BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų bendravykdytoju. Pasak kasatoriaus, teismų įsitikinimu, jis kartu su J. K. veikė žinodami, kad į Lietuvos Respubliką neteisėtai atgabena atitinkamą kiekį cigarečių, ir jomis neteisėtai disponavo gabendami Lietuvos teritorijoje bei laikydami G. R. sodybos kieme, taip pat neabejotinai suprato, kad savo nors ir skirtingais veiksmais prisideda prie bendro nusikaltimo tikslo. Tokia išvada, anot kasatoriaus, buvo padaryta teismams neanalizavus bylos įrodymų, kurie paneigia faktus dėl jo dalyvavimo darant minėtus nusikaltimus ir taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią įrodymus vertinti remiantis išsamiu visų bylos aplinkybių ištyrimu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis negabeno kontrabandos objekto iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną. Kasatorius teigia neįgijęs, nelaikęs, negabenęs akcizais apmokestinamų prekių ir net fiziškai nebuvęs toje vietoje, kur buvo atliekami šie veiksmai, todėl ir negalėjo būti pripažintas bendravykdytoju, nes šiuo atveju jis nerealizavo nė vieno nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymio.

Kasatorius pažymi, kad būdamas krovinio ekspeditoriumi, t. y. atsakingu už krovinio vežimo organizavimą, galėtų būti pripažintas kaltu nebent tik dėl to, kad veikdamas bendrai su J. K. neįvykdė savo pareigos – išvežti konteinerio iš Lietuvos Respublikos, kadangi pagal konteinerio dokumentus jis turėjo būti pristatytas į Kaliningrado sritį, o tokie veiksmai galėtų atitikti nusikaltimo, įtvirtinto BK 200 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Kasatorius pažymi, kad nors jis negalėjo nurodyti nei Vyto pavardės, nei adreso, nes šių duomenų nežinojo, tačiau nuo pirmųjų apklausų nurodė visus žinomus Vyto duomenis, jo išvaizdą, datas, kada su juo kontaktavo telefonu, t. y. sudarė visas sąlygas nustatyti šio asmens tapatybę, tačiau jokių veiksmų nustatyti šio asmens tapatybę nebuvo imtasi, teismui konstatuojant, kad jo parodymų dėl santykių su Vytu nepatvirtina jokie dokumentai. Toks asmuo, pasak kasatoriaus, objektyviai egzistavo bei atliko parodymuose įvardytus veiksmus. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo parodymus, visiškai neatsižvelgė į tai, kad aplinkybę, jog Vytas egzistavo ir rūpinosi konteineriu, patvirtino ne tik jis, bet ir kaltinamasis G. R.. Šis nurodė, kad vienam savo pažįstamam asmeniui, kurio vardas Vytas, o pavardės jis nežino, žodiniu susitarimu išnuomojo kiemą, t. y. leido jam palikti mašinas, kuriomis buvo vežami kroviniai – statybinės medžiagos, dažniausiai akmens vata. Tai, kad objektyviai egzistavo toks asmuo vardu Vytas, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino liudininkai Š. B., J. B., G. K., kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymus vertino kaip teisingus ir jais neabejojo. Todėl, anot kasatoriaus, faktas, kad Vytas yra realus asmuo ir kad būtent jis rūpinosi konteineriu, organizavo jo išgabenimą iš Klaipėdos jūrų uosto, teikė dokumentus, rūpinosi jo nugabenimu į G. R. sodybą ir krovinio iškrovimu, laikytinas įrodytu.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo parodymus apie tai, jog egzistavo toks asmuo Vytas, vertino kaip neįtikinamus, naivius ir atmetė. Kasatoriaus nuomone, teismo išvados yra prieštaringos, nes jo parodymus dėl Vyto egzistavimo teismas atmetė kaip neatitinkančius faktinių aplinkybių, o liudytojų Š. B., J. B., G. K. parodymus dėl Vyto egzistavimo vertino kaip teisingus ir jais neabejojo. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė esminį baudžiamojo įstatymo pažeidimą, dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo teismo išvados yra prieštaringos ir neatitinka bylos aplinkybių.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas kitą kaltinamąjį G. R. nepadarius BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, patikėjo visais G. R. duotais parodymais. Tačiau tokiais pačiais jo (kasatoriaus) parodymais teismas netikėjo, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jie yra nelogiški ir neįtikinami. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, turėjęs pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytas prieštaringas išvadas, pats nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, neįvertinęs byloje surinktų įrodymų visumos, padarė neargumentuotą, nepatikrintais ir prieštaringais įrodymais paremtą išvadą, jog jis padarė BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, o G. R. nepadarė.

Kasatoriaus nuomone, teismai įrodymus tyrė ir vertino pažeisdami baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus, keliamus įrodinėjimo procesui ir įrodymų vertinimui, taip pažeisdami ir nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje bei BPK 454 straipsnio 6 dalyje. Teismai nepalygino tarpusavyje visų duomenų, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais įrodymais, o kitus atmetė, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją.

Nurodyti pažeidimai, anot kasatoriaus, vertini kaip esminiai BPK pažeidimai, suvaržę įstatymų garantuojamas kaltinamojo teises bei sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Netinkamo įrodymų rinkimo ir vertinimo proceso pasekmė – padarytos teismo išvados dėl jo kaltės padarius nusikaltimą neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorius mano, kad teismų nuosprendžiai turi būti panaikinti ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Atsiliepimu į nuteistųjų J. K. ir J. N. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras teigia, kad kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų nuosprendžiai yra teisėti ir pagrįsti.

Kasaciniuose skunduose kasatoriai nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir mano, kad teismai priėmė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, jas grindė ne byloje esančiais įrodymais, o prielaidomis ir spėjimais, bylą išnagrinėjo šališkai. Kasatoriai mano, kad jų kaltė ir tyčia, t. y. tai, kad jie žinojo, jog konteineryje buvo gabenamos cigaretės, nėra įrodyta, todėl teismas, kvalifikuodamas jų veikas, netinkamai taikė BK 199 straipsnio 1 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, kasatoriai nurodo, kad jų veiksmai galėtų atitikti kito nusikaltimo, numatyto BK 200 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Prokuroro nuomone, dalis šių skunde išdėstytų argumentų yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, o kaip žinoma, faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas. Nagrinėdamas kasacinę bylą teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pasak prokuroro, byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, su teismų išvadomis nesutikti nėra pagrindo.

Teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad kasatoriai kalti dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl kaip nepagrįstą atmeta kasatorių versiją apie tai, kad konteineris su gabenamomis cigaretėmis priklausė asmeniui vardu „Vytas“, o kasatoriai apie jo turinį nieko nežinojo. Teismas, anot prokuroro, pagrįstai nurodė, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Ši BPK nuostata reiškia ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko parodymai dėl kito asmens neva neteisėtų veiksmų turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, ir tokios gynybinės versijos nepatikrinimas negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Juolab kad byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad konteinerio, kuriame buvo paslėptos cigaretės, įvežimu į Lietuvos Respubliką ir gabenimu Lietuvos teritorijoje rūpinosi būtent kasatorius J.

N.: jis ne tik kreipėsi į M. K. prašydamas sutvarkyti dokumentus, bet ir surado vairuotoją – kasatorių J. K., palaikė su juo nuolatinį ryšį šiam gabenant konteinerį per Lietuvos Respublikos teritoriją; nurodė J. K. sustoti degalinėje, kurioje į jo vairuojamą vilkiką įlipo asmuo, parodęs kelią iki G. R. sodybos, kurioje, kaip nustatyta iš įvykio vietos apžiūros protokolo, liudytojų Ž. S., E. L., D. F. parodymų, buvo iškrautos kontrabanda į Lietuvą atgabentos cigaretės. Šios objektyviais bylos duomenimis nustatytos aplinkybės pagrįstai leido teismui padaryti išvadą, kad būtent kasatorius J.

N. iš Kinijos užsakė konteinerį, kuriuo kontrabandos būdu buvo gabenamos cigaretės, pasirūpino suklastotais dokumentais, su kuriais krovinys perėjo muitinės patikrinimą, susitaręs su kasatoriumi J. K., nurodė jam krovinį paimti iš muitinės posto ir nugabenti į G. R. sodybą. Taip pat byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad kasatorius J. K. žinojo iš Klaipėdos teritorinės muitinės Malkų įlankos jūrų uosto paimantis ir Lietuvos Respublikos teritorija gabenantis konteinerį, kuriame buvo kontrabandos krovinys.

Šią aplinkybę, prokuroro teigimu, patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės, pagal kurias J. K., žinodamas, kad yra atsakingas už krovinio pristatymą gavėjui, neprieštaravo J. N. nurodymui su kroviniu važiuoti į šalia Kauno esančią degalinę, kur susitikęs su visiškai nepažįstamu asmeniu, jo nurodymu važiavo į G. R. sodybą ir leido neteisėtai, nedalyvaujant muitinės pareigūnams, iškrauti krovinį akivaizdžiai suvokdamas, kad šis negalės būti pristatytas tariamam gavėjui Kaliningrade. Liudytojų Ž. S., E. L., D.

F. parodymais nustatyta, kad, jiems atvykus į įvykio vietą G. R. sodyboje, po kurio laiko J. K. išlipo iš vilkiko ir ėmė bėgti, tačiau už kelių šimtų metrų buvo sulaikytas pareigūnų. Ši aplinkybė taip pat leidžia daryti išvadą, jog J. K. žinojo, kad atgabentame konteineryje buvo paslėptos cigaretės, suprato savo veiksmų neteisėtumą ir siekė išvengti sulaikymo. Todėl, pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus kasaciniuose skunduose išdėstytiems argumentus, pagrįstai nurodė, kad nors abu kasatoriai tvirtina, jog nežinojo, kad gabentame konteineryje buvo slepiamos cigaretės, tokie jų parodymai paneigiami objektyviais bylos duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad abu jie dėjo pastangas siekdami paimti krovinį iš muitinės posto ir nugabenti jį į G.

R. sodybą, ir teisingai nustatė kasatorių veiksmuose tiesioginės tyčios formą.

Atsiliepime pažymima, kad nors kasatorius J. N. kasaciniame skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas patikėjo G. R. parodymais apie tai, kad egzistavo asmuo vardu Vytas, apeliacinės instancijos teismas priešingai, nei nurodo kasatorius, savo nuosprendyje padarė išvadą, kad ir G. R. parodymai apie tai, jog jis nuolat leisdavo mažai pažįstamam asmeniui vardu Vytas, savo sodybos kieme iškrauti statybines medžiagas, yra mažai įtikinami, tačiau teismui nepakako įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad G. R. buvo informuotas ir žinojo, jog būtent 2010 m. sausio 14 d. jo kieme bus iškraunamos cigaretės, ir būtų davęs tam sutikimą, taip susitardamas su kasatoriais elgtis nusikalstamai.

Dėl tariamo teismo šališkumo nagrinėjant bylą prokuroras pažymi, kad BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teismo nešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, jog nagrinėjantis bylą teismas su visomis proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl nuteistųjų kaltės arba, kad egzistuotų BPK 58 straipsnyje nurodyti pagrindai. Tai, kad teismas įvertino byloje esančius įrodymus nepalankiai kasatoriams, pasak prokuroro, yra akivaizdžiai nepakankamas pagrindas teigti, jog šioje byloje būtų pažeistas BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas.

Dėl kasatorių skundų argumento dėl jų veikų kvalifikavimo pagal BK 200 straipsnio 1 dalį prokuroras pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriai savo apeliaciniuose skunduose minėto argumento ir prašymo kitaip kvalifikuoti jų nusikalstamas veikas nepateikė, apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl BK 200 straipsnio 1 dalies taikymo nenagrinėjo, todėl šis kasacinių skundų argumentas šioje procesinėje stadijoje yra negalimas ir paliktinas nenagrinėtas.

Prokuroras mano, kad teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą ir jo kompetencijai priskirtą įstatymo nuostatą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, ir šios nuostatos nepažeidė, nes baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino ne atskirai vieną nuo kito, o kaip visumą ir teisingai konstatavo, kad nuteistieji kalti dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje, 199 2 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, neatliko įrodymų tyrimo ir nuosprendį priėmė tų pačių pirmosios instancijos teismo padarytų prielaidų ir spėjimų pagrindu, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinių skundų esmės ir apeliacinių skundų argumentų, tarp jų dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų vertinimo, kasatoriams inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, kaltės formos, bendrininkavimo. Be to, skirtingai, nei nurodoma kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdžio metu, remdamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausė liudytojus S. B. ir R. R.. Kitų prašymų dėl įrodymų tyrimo byloje atlikimo nei kasatoriai, nei jų gynėjai nepareiškė (t. 8, b. 1. 38-39), o apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių kitų naujų ar baudžiamojoje byloje jau esančių įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs arba būtų ištyręs neišsamiai. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė pirmiau minėtų baudžiamojo proceso normų reikalavimų, o savo nuosprendį surašė laikydamasis BPK 331 straipsnio nuostatų.

Nuteistųjų J. K. ir J. N. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų taikymo (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir BK 199 straipsnio 1 dalies, 1992 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniais skundais nuteistieji prašo dėl jų priimtus teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti, nes, kaip teigiama skunduose, abiejų instancijų teismai išvadas, kad jie padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, pagrindė prielaidomis, išvadas dėl nusikalstamų veikų, pripažintų įrodytomis, aplinkybių padarė esmingai pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasaciniuose skunduose nurodomas ir alternatyvus prašymas: nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, priešingu atveju perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Tokie kasatorių teiginiai bei kasaciniuose skunduose nurodomi kaip juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

Iš kasacinių skundų turinio akivaizdu, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas argumentuojamas ginčijant įrodymų vertinimą bei teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje sutrinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant kaltinamiesiems įstatymų garantuotų gynybos teisių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi ištirti įrodymai išdėstyti, jų vertinimo motyvai nurodyti, nuteistųjų J. K. ir J. N. gynybos versijos motyvuotai atmestos. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos tesės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012). Kasatorių nurodomi argumentai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nuteistųjų teisė, kad jų bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nebuvo pažeista.

Apeliaciniais skundais nuteistieji J. N. ir J. K., ginčydami pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, prašė dėl jų priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, kad J. N. ir J. K. padarytos veikos atitinka BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis. Iš kasacinių skundų argumentų matyti, kad jie iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodomi apeliaciniuose skunduose. Pasak kasatorių apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neatliko įrodymų tyrimo ir jų skundus atmetė nepagrįstai pritardamas pirmosios instancijos teismui. Tokie kasatorių teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turiniui. Visų pirma pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliekamas įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis) – buvo apklausti liudytojai S. B. ir R. R.. Kitų prašymų dėl įrodymų tyrimo byloje atlikimo nei kasatoriai, nei jų gynėjai nepareiškė, o apeliacinės instancijos teismas jokių kitų aplinkybių ar įrodymų, kurių nebūtų ištyręs arba būtų ištyręs neišsamiai, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad esminiai skundų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, įrodymų vertinimo, jų pakankamumo teismo išvadoms padaryti yra išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti. Priešingai nei teigia kasatoriai, jų padarytų nusikalstamų veikų ir objektyvieji, ir subjektyvieji požymiai yra nustatyti ir tinkamai atskleisti. Apie tai, kad J. N. ir J. K. veikė bendrininkų grupe, kad abu buvo nusikaltimų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, bendravykdytojai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir tinkamai pasisakyta.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas pripažintas įrodytomis aplinkybes J. N. ir J. K. baudžiamasis įstatymas – BK 199 straipsnio 1 dalis ir 1992 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžių ir nutarčių panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų J. K. ir J. N. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vladislovas Ranonis

Aldona Rakauskienė