AS-188-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-188-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01944-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 69.3; 69.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus miesto apylinkės teismui, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10, 97–98), kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas) laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 59 882,50 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriame teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis ginčo laikotarpiu buvo sumažintas jai mokamas darbo užmokestis, pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Teigė, kad Konstituciniam Teismui priėmus minėtą nutarimą jai turi būti grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimuose į skundą (b. l. 20–25, 107–110) su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti. Taip pat, prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta analogiška administracinė byla Nr. A602-1403/2014.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja nesutiko su bylos sustabdymu ir paaiškino, kad vadovaujantis Konstitucija, kuri taikoma tiesiogiai, jos teisės turi būti ginamos nuo neteisėtų veiksmų, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų atimta galimybė kreiptis į teismą dėl teisių gynimo. Pabrėžė, kad procesas vyksta nuo 2013 m. birželio 10 d., byla jau kartą buvo sustabdyta, Konstitucinis Teismas nutarime pasisakė dėl šioje byloje taikytinų teisės aktų. Tai, kad įstatyme nenustatytas neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmas, su jos reikalavimais nėra susiję, nes jis bus taikomas tik tiems asmenims, kurie nesikreipė į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi (b. l. 120–122) tenkino atsakovo prašymą ir sustabdė bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta analogiška administracinė byla Nr. A602-1403/2014.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu paskirta bendrosios kompetencijos teismo teisėja. Pareiškėjos darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917) (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai. Taip pat nustatė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatas, kuriomis neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai. Darbo užmokestį skaičiavusi ir mokėjusi institucija pateikė teismui pažymą, kurioje nurodė dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatų taikymo pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 84).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seime 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. rugsėjo 11 d. priėmė įstatymą Nr. XII-1088, kuriuo pakeitė minėto įstatymo 2 straipsnio 2 punktą ir nustatė, kad patirtų praradimų kompensavimo įstatymo projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi parengti iki 2015 m. gegužės 1 d.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4039-624/2013 (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo 2013 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą pareiškėjų skundą tenkinti iš dalies, t. y. pritaikęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnyje nustatytą ieškinio senatį priteisė laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės normų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (pareiškėjai prašė priteisti nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d.). Sprendimas apskųstas apeliacine tvarka (bylos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme Nr. A602-1403/2014). Nuoseklios praktikos suformavimo tikslais administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai ir tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia, žemesnės instancijos teismams (vadinasi, teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama).

Nagrinėjama byla ir nurodyta administracinė byla Nr. I-4039-624/2013 yra analogiškos, nes ginčas kilo iš to paties teisinio santykio, t. y. dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų darbo užmokesčio (teisėjų, taip pat ir valstybės tarnautojų darbo užmokesčio) mažinimo taikant teisinį reguliavimą, kuris Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir dėl to neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Seimo 2014 m. rugsėjo 11 d. priimtas įstatymas Nr. XII-1088, pakeitęs 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio 2 punktą ir nustatęs, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Vyriausybė iki 2015 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą, neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ir bylą sustabdė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2) priimtas sprendimas tiesiogiai lemtų teisingo sprendimo priėmimą ir šioje byloje, todėl siekdamas visapusiško, teisingo ir objektyvaus bylos aplinkybių nustatymo bei taikytinų teisės normų vertinimo pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą bylą sustabdė, kol įsiteisės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 str. 1 d. 3 p.).

II. Pareiškėja D. J. atskiruoju skundu (b. l. 132–136) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Atskirajame skunde nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama teismo teisė stabdyti administracinę bylą tuo atveju, kai Konstituciniame Teisme yra nagrinėjamas prašymas ištirti tam tikro teisės akto konstitucingumą, tačiau pažymima, kad teismas, vertindamas nagrinėjamos bylos ryšį su nagrinėtina byla Konstituciniame Teisme, turi įvertinti, kiek skirtingi yra pagrindai ir motyvai, dėl kurių buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nuo nagrinėjamoje byloje kylančių teisės aktų konstitucingumo klausimų. Nurodoma, kad toks testas leistų atskirti situacijas, kai iš tiesų nagrinėjama byla yra individuali, joje keliamas klausimas, nepaisant esamų panašių kreipimųsi į Konstitucinį Teismą, pakankamai unikalus, bei situacijas, kai kreipimasis į Konstitucinį Teismą būtų pagrįstas tik formalia būtinybe tai daryti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nesant kitų pagrindų stabdyti administracinę bylą (2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-443/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra akcentuojama, jog administracinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad tam yra pagrindas (2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-155/2012, 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-262/2012).

Šioje byloje procesas vyksta jau nuo 2013 m. birželio 10 d., bylos nagrinėjimas jau buvo sustabdytas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi iki kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 20/2011-14/2013-15/2013-16/2013 dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijai. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje keliami reikalavimai dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo, o tokio pobūdžio byloms įstatymas numato kuo trumpesnį išnagrinėjimo terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą bylos sustabdymo pagrindą, kadangi teismų praktika galima vadovautis tik tuomet, kai ji yra suformuota ir ydinga stabdyti bylą tam, kad kada nors ateityje bus išnagrinėta analogiška byla. Pažymi, kad teismuose yra išnagrinėta daug analogiškų bylų (tokių kaip Nr. I-5828-596/2014; Nr. I-624-643/2014; Nr. I-170-244/2014; Nr. I-5831-244/2014; Nr. I-1098-596/2014; Nr. I-619-643/2014; Nr. I-4986-596/2014; Nr. I-1336-789/2014; Nr. I-3469-331/2014; Nr. I-3478-331/2014; Nr. I-3364-643/2014 ir daugelis kt.), kuriose pareiškėjai su skundais į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi vėliau nei pareiškėja, todėl šiuo aspektu bylos sustabdymas pažeidžia pareiškėjos teises kitų teisėjų, apgynusių savo teises ta pačia tvarka atžvilgiu, asmenų lygybės prieš įstatymą principą bei teisės į teisingą teismą principą.

Remiantis Konstitucijos 6 straipsniu, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo abi ius, ibi remedium (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimas). Pareiškėjos pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo valios.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą su juo nesutinka ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį prašo palikti nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog šios kategorijos bylų nagrinėjimas yra stabdomas ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, taigi, skundžiama nutartis atitinka suformuotą praktiką. Be to, Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas, o būtent teisingo ir teisėto sprendimo priėmimas. Remiasi ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi ir paaiškina, kad būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformuos vienodą praktiką, kuri bus taikoma visose bylose dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nusprendė bylą sustabdyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą su juo nesutinka ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį prašo palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino kreipimosi pagrindą bei motyvą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta analogiška administracinė byla Nr. A602-1403/2014.

ABTĮ 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama teismo teisė stabdyti administracinę bylą iki bus išnagrinėta kita administracinė byla, kurioje bus kuriamas teismo precedentas, sudarius išplėstinę teisėjų kolegiją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-468/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011).

Taigi prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-301/2011). Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-259/2012).

Pažymėtina, kad prejudicinę galią turi tik tie faktai, kurie yra nustatyti teismo sprendimais (bendrąja prasme), o ne kitų teisėsaugos institucijų (pvz., prokuratūros) ar viešojo administravimo subjektų. Sustabdant administracinės bylos nagrinėjimą yra išvengiama ne tik pakartotinio tų pačių faktų nustatinėjimo, bet ir prieštaringų sprendimų susijusiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-256/2012). Tačiau administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011).

Administracinis teismas kiekvienu atveju turi motyvuoti administracinės bylos sustabdymo būtinybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-691/2011). Be to, bylos sustabdymo klausimas negali būti sprendžiamas abstrakčių teiginių pagrindu (2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-679/2010). Kitaip tariant, teismas turi išanalizuoti, kokios aplinkybės, nustatytinos kitoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinos, yra reikšmingos stabdomai bylai, priešingu atveju bylos sustabdymas gali būti vertinamas kaip nepagrįstas.

Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus, panaudodamas adekvačius, protingus ir proporcingus situacijai teismų sistemos resursus, gali nustatyti pats arba tarp bylų nėra prejudicinio ryšio, teismas neturėtų stabdyti tokios bylos.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą bylą sustabdė dėl to, jog nagrinėjama byla ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. A602-1403/2014 yra analogiškos, kilo iš to paties teisinio santykio, t. y. dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Pareiškėja nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktu skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Savo reikalavimus pareiškėja, be kita ko, kildina iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų. Šioje konstitucinės justicijos byloje buvo ginčijamos įstatymų nuostatos, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitiktis Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 ginčas kilęs dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., susidariusią dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Šis reikalavimas kildinamas iš 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo (įsigaliojusio nuo 2009 m. gegužės 1 d.) ir 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (įsigaliojusio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.). Paminėtos administracinės bylos nagrinėjimui Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra sudaryta išplėstinė penkių teisėjų kolegija, bus sprendžiami klausimai dėl valstybės tarnautojams neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio.

Taigi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, administracinėje byloje Nr. A602‑1403/2014, kurios pagrindu teismas sustabdė nagrinėjamą administracinę bylą, nėra sprendžiamas klausimas dėl šioje administracinėje byloje aktualių teisinių klausimų, t. y. dėl 2009 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-235 ir 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-362, kuriais buvo sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai, taip pat įstatymų, kuriais buvo pratęstas sumažintų pareiginės algos koeficientų galiojimas iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nuostatų. Nors šių teisės aktų atitinkamų nuostatų konstitucingumą išnagrinėjo Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, tačiau negalima daryti išvados, jog administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotas precedentas bus aktualus šiai bylai. Aptariamose bylose bendra yra tik tai, jog jose sprendžiami klausimai yra susiję su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimu, tačiau reikalavimai yra pareikšti skirtingiems atsakovams ir kildinami iš teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja skirtingi teisės aktai. Administracinės bylos Nr. A602-1403/2014 faktinės aplinkybės nėra analogiškos (identiškos) teisinei situacijai, nagrinėtinai šioje administracinėje byloje.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas ir nepagrįstai nutarė, jog nagrinėjamai administracinei bylai yra reikšminga, kaip bus išspręstas ginčas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014, todėl nagrinėjamą administracinę bylą šiuo pagrindu sustabdė nepagrįstai.

Kartu pažymėtina, kad 2014 m. spalio 28 d. nutartimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nutarė sustabdyti administracinės bylos Nr. A602-1403/2014 nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai. Šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 56/2014 Konstituciniame Teisme gautas 2014 m. spalio 30 d., bylos Nr. 42/2014.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama teismo teisė stabdyti administracinę bylą tuo atveju, kai Konstituciniame Teisme yra nagrinėjamas prašymas ištirti tam tikro teisės akto konstitucingumą (žr. 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑443/2011).

Atsižvelgiant į pareiškėjos pateikto skundo dalyką ir pagrindą, taip pat į teisės aktų nuostatas, kurių konstitucingumą tikrins Konstitucinis Teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjos reiškiamų reikalavimų patenkinimas, atmetimas ar dalinis patenkinimas susijęs su būsimu Konstitucinio Teismo nutarimu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, pripažįstant, kad nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta pagrįstai, tačiau buvo nurodytas neteisingas jos sustabdymo pagrindas – administracinė byla stabdytina iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 42/2014 pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą prašymą Nr. 56/2014 (Konstituciniame Teisme gautas 2014 m. spalio 30 d.) ir įsiteisės atitinkamas galutinis procesinis sprendimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį iš dalies pakeisti ir jos rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą išdėstyti taip:

„Sustabdyti administracinę bylą pagal pareiškėjos D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus miesto apylinkės teismui, dėl neišmokėtos teisėjų darbo užmokesčio dalies priteisimo, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 42/2014 pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą prašymą Nr. 56/2014 (Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme gautas 2014 m. spalio 30 d.) ir įsiteisės atitinkamas galutinis procesinis sprendimas.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė