AS-143-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-143-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02988-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui dėl įpareigojimo išmokėti pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. A. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. birželio 3 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – atsakovas, VSDFV) išmokėti jam 2010–2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 8 290,09 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad jam, kaip dirbančiam pensininkui, 2010–2011 m. pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas nepagrįstai ir neteisėtai buvo sumažinta senatvės pensija. 2014 m. balandžio 15 d. kreipėsi su prašymu į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių (toliau – VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius) dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies ir gavo 2014 m. balandžio 16 d. raštą Nr. (10.1) 3-50423 „Dėl 2014 m. balandžio 15 d. prašymo“. Nedelsdamas kreipėsi į VSDFV, kuri pateikė 2014 m. gegužės 20 d. raštą Nr. (6.5) I-4649 „Dėl 2014 m. balandžio 15 d. prašymo“. Pareiškėjo nuomone, šie sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimams, todėl dėl pensijos sumažinimo neišmokėti pinigai turi būti grąžinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą; nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais ir sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį grąžino pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 3 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimą dirbantiems pensininkams, kuris atliktas remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas neginčija, t. y. neprašo panaikinti, jokių VSDFV ar teritorinio skyriaus priimtų sprendimų.

Teismas vadovavosi ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsniu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Pensijų įstatymo 45 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 1, 2 dalimis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1, 4 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. pabaigoje. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių su prašymu pateikti duomenis apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir ją išmokėti. Prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį VSDFV teritorinis skyrius pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti VSDFV. VSDFV 2014 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-4649 nenagrinėti pareiškėjo prašymo dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, motyvuodama tuo, kad jis praleido 3 metų terminą kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Tame pačiame sprendime VSDFV išaiškino pareiškėjui teisę iki 2014 m. birželio 17 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad skundo padavimo terminą jis praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. Teismas pažymėjo, jog byloje duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo jam VSDFV 2014 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. (6.5)I-4649 suteikta teise pateikti įrodymus, pagrindžiančius termino praleidimą, ir VSDFV priėmė tam tikrą sprendimą, nėra. Priešingai, gavęs paminėtą sprendimą, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Taigi nustatytos faktinės aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjas šiuo momentu nėra pasinaudojęs privaloma išankstinio šių ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teismas atsisakė priimti skundą, pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymo nustatytos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos.

Teismas nustatė, kad, paduodamas skundą, pareiškėjas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Pažymėjo, jog, atsisakius priimti skundą, žyminis mokestis pareiškėjui grąžintinas (ABTĮ 42 str. 1 d. 3 p.). Išaiškino pareiškėjui, kad žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi (ABTĮ 42 str. 3 d.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį ir įpareigoti šį teismą išnagrinėti skundą iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus ir VSDFV sprendimais kreipėsi į teismą, jis išnaudojo (įgyvendino) išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teisę. Teismas, atsisakęs priimti skundą, nesiekė veiksmingai užtikrinti Konstitucijoje skelbiamų žmogaus teisių, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas. Šiai administracinei bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, nes aplinkybės iš esmės sutampa su šios bylos aplinkybėmis. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš esmės siekia, kad jam būtų išmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka.

Sprendžiant ginčą, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Be to, tuo atveju, jei apskundus VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą VSDFV, ši institucija nepriima sprendimo, kuriuo ginčas būtų išspręstas iš esmės, t. y. būtų patenkintas ar atmestas pareiškėjo skundas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, nelaikytina, jog pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. VSDFV sprendimą, jei su juo nesutinka, kaip sukeliantį tiesiogines teisines pasekmes, pareiškėjas turi teisę skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pagal šios bylos duomenis, taip pat pateiktus VSDFV vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, pareiškėjui laikantis paminėtos tvarkos, buvo priimtas VSDFV 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4649 „Dėl 2014 m. balandžio 15 d. prašymo“ (b. l. 9–10). Jame buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas praleido VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti jam sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją (kaip valinio akto, veiksmo) 3 metų apskundimo terminą, todėl šis sprendimas yra įvykdytas.

Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – Taisyklės) 20 punktu, pareiškėjui pasiūlyta iki 2014 m. birželio 17 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad paminėtą terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą.

Pažymėta, kad, pateikus įrodymus, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo. Per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, pareiškėjo 2014 m. balandžio 15 d. prašymas dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 p.). VSDFV 2014 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5813 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir atsisakymo nagrinėti prašymą“ konstatavo, kad pareiškėjo 2014 m. birželio 18 d. prašyme nurodytos 3 metų apskundimo termino praleidimo priežastys nelaikytinos tikrai svarbiomis, objektyviai užkirtusiomis jam kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Todėl, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, taip pat VSDFV 2014 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. (6.5) I-4649 išdėstytais motyvais, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi bei Taisyklių 31 punktu, VSDFV nusprendė neatnaujinti praleisto termino VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir atsisakė nagrinėti jo 2014 m. balandžio 15 d. prašymą bei 2014 m. birželio 18 d. prašymą ta apimtimi, kuria prašė išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą.

Kaip matyti, pareiškėjas, siekdamas, kad jam būtų išmokėta negauta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis, naudojosi ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, tačiau, jam kreipusis į VSDFV, ši institucija nesprendė ginčo iš esmės (konstatavo, kad praleistas terminas skundui paduoti, o termino praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis, todėl termino neatnaujino). Tai neleidžia daryti išvados, kad yra pasinaudota ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Be to, VSDFV sprendimą, kaip sukeliantį tiesiogines teisines pasekmes, pareiškėjas turi teisę skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis atsisakyti priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą iš esmės yra teisinga, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis