A-261-117-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-117/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00669-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Kristina.LT“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas individuali įmonė „Kristina.LT“ (toliau – ir pareiškėjas, IĮ „Kristina.LT“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašė:

1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, administracija) direktoriaus pavaduotojo 2013 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. A30-141 „Dėl licencijos, išduotos individualiai įmonei „Kristina.LT“ (toliau – ir įsakymas), galiojimo panaikinimo“.

Skunde nurodė, kad egzistuoja šiame įsakyme nurodytos licencijos galiojimo panaikinimo neadekvatumo padarytam teisės pažeidimui sąlygos ir ginčijamas įsakymas naikintinas. Prašė atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas yra nauja įmonė, veikianti nuo 2011 m. gruodžio 8 d., licencija prekiauti alkoholiu buvo išduota 2012 m. gegužės 22 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) pažeidimo nustatymo metu įmonė veikė tik 11 mėnesių, licenciją prekiauti alkoholiu turėjo tik 5 mėnesius, todėl dėl įstatymų nežinojimo padarė mažareikšmį pažeidimą, kuris nesukėlė žalos visuomenei. Pareiškėjas tris butelius alaus „Švyturio ekstra“ 5,2 proc. alkoholio koncentracijos įsigijo iš uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“, kurį naudojo pyragaičiams kepti, kaip tešlos purenimo priemonę, o nepanaudotą alų pastatė prekystalyje. Pareiškėjui paskirta 1 000 Lt bauda atliko auklėjimo funkciją, todėl licencijos galiojimo panaikinimas nėra proporcinga ir tikslinga nuobauda. Pažymėjo, kad pas pareiškėją buvo rasti tik 3 alkoholinių gėrimų buteliai. Paaiškino, kad pareiškėjui atsakovas negalėjo panaikinti licencijos galiojimo, nes Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas) tokios sankcijos nėra, kadangi šio įstatymo 34 straipsnio 16 dalis nukreipia į 17 straipsnio 7 dalį, bet ne į 7 punktą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19-22) su juo nesutiko bei prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 16 dalies nuostata yra imperatyvi. Atsakovui jokie teisės aktai nesuteikia teisės interpretuoti ir aiškinti savo nuožiūra, taikyti ar netaikyti teisės aktuose nustatytų priemonių. Teisės aktų nuostatos, už kurių pažeidimą nustatyta sankcija – licencijos galiojimo panaikinimas – yra imperatyvios, todėl atsakovas negali nesivadovauti Departamento pateikta informacija apie ūkio subjektų padarytus pažeidimus ir netaikyti teisės aktuose nustatytos sankcijos. Atsakovas teigė, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies nuostatas. Už šį pažeidimą pareiškėjui ir buvo pritaikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punktas, kuriame nustatyta sankcija – licencijos galiojimo panaikinimas. Minėta imperatyvi teisės norma gina itin saugomas konstitucines vertybes, todėl taikyta sankcija yra adekvati pareiškėjo, kaip profesionalaus rinkos dalyvio, padarytiems pažeidimams. Jokių itin svarbių priežasčių, dėl kurių jis turėtų būti atleistas nuo sankcijos, neįrodė. Įstatymas nenustato atvejų ar išimčių, leidžiančių savivaldybės vykdomajai institucijai netaikyti sankcijos už įstatyme įtvirtintą ir nustatytą pažeidimą. Jei teismas nuspręstų, kad sankcija pareiškėjui buvo pritaikyta akivaizdžiai neproporcingai, tai įsakymas neturi būti naikinamas, o turėtų būti netaikomas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu (b. l. 38-41) skundą tenkino.

Nurodė, kad Departamento 2012 m. gruodžio 3 d. nutarime Nr. ATK2-228/12 nustatyta, kad pareiškėjas turėjo licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir jis yra nubaustas už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimą, tačiau Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 16 dalyje nėra nuostatų, kurios suteiktų teisę už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimą panaikinti pareiškėjui licencijos galiojimą. Taigi, šiuo atveju atsakovas, panaikindamas pareiškėjui licencijos galiojimą, nepagrįstai taikė Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 16 dalies nuostatas, nes licencijos galiojimo panaikinimas už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimą joje nenumatytas.

Nustatė, kad Taisyklių 6 punktas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 40-555 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojų įgaliojimų“ 1.2.1. punktas patvirtina administracijos direktoriaus įgaliojimus, priimant sprendimus ir dėl licencijos galiojimo panaikinimo, tačiau tik tuo atveju, jei už Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 16 dalyje nustatytus pažeidimus, t. y. šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 ir/ar 9 punktų, 2 dalies 2, 4 ir/ar 7 punktų, gali būti panaikinamas licencijos galiojimas. Sąrašas pažeidimų yra baigtinis ir ši norma negali būti aiškinama plečiamai. Departamento raštas (b. l. 23) negali būti laikomas besąlygišku pagrindu, kuriuo būtų paneigtos minėtos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos ir aiškinamos plečiamai.

Nusprendė, kad nei viena iš minėtų nuostatų nesuteikia administracijos direktoriaus pavaduotojui teisės panaikinti licencijos galiojimo, kadangi pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies nuostatas, bet ne Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 ir/ar 9 punktų, 2 dalies 2, 4 ir/ar 7 punktų reikalavimus, todėl jam negali būti taikomas licencijos galiojimo panaikinimas.

Padarė išvadą, kad atsakovas skundžiamame įsakyme objektyviai neįvertino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo padarytu pažeidimu, netinkamai taikė ir aiškino Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 16 dalies nuostatas, todėl jo skundas tenkintinas, o skundžiamas įsakymas naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 48-50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, teismas neįvertino aplinkybių, turinčių esminės reikšmės bylai, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas. Nagrinėdamas šią bylą, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu. Išnagrinėjus byloje esančius dokumentus ir įvertinus faktines aplinkybes, aišku, kad pareiškėjas padarė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimą, o šios įstatymo normos pažeidimas laikytinas faktiniu pagrindu atsirasti teisinėms pasekmėms. Už šį pažeidimą įstatymas numato sankciją – piniginę baudą, taip pat už šios įstatymo nuostatos pažeidimą numatytas ir licencijos galiojimo panaikinimas (Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 19 d. 3 p.). Taigi, rengiant skundžiamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymą Nr. A30-141, buvo padaryta techninė klaida, nurodant teisės normą (nurodyta ne ta straipsnio dalis). Teismas turėjo šią aplinkybę įvertinti turinio prieš formą viršenybės principo pagrindu ir priimti teisingą sprendimą.

2. Skundžiamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. 40-555 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojų įgaliojimų“ 1.2.1. punktu, kuriame nustatyta, kad „Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją R. V. įgalioja leisti įsakymus dėl licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir licencijų verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais išdavimo, papildymo, sustabdymo ir panaikinimo“. Teismo išvada, kad „šios nuostatos patvirtina administracijos direktoriaus įgaliojimus, priimant sprendimus ir dėl licencijos galiojimo panaikinimo, tačiau tik tuo atveju, jei už Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 16 dalyje nustatytus pažeidimus, t. y. šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 ir/ar 9 punktų, 2 dalies 2, 4, ir (ar) 7 punktų, gali būti panaikinamas licencijos galiojimas. Sąrašas pažeidimų yra baigtinis ir ši norma negali būti aiškinama plečiamai“ laikytina nepagrįsta, nes 2011 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. 40-555 1.2.1. punktas yra bendro pobūdžio, apima visų rūšių sprendimus dėl licencijų (išdavimo, papildymo, sustabdymo ir panaikinimo), ir neapibrėžia atskirų įstatymo nustatytų atvejų, kuriems esant, įgaliotas asmuo turi teisę priimti įsakymą dėl licencijų išdavimo, papildymo, sustabdymo, ir panaikinimo, t. y. neišskiriami atskiri Alkoholio kontrolės įstatymo straipsniai (kaip nurodo savo sprendime teismas), kurių pažeidimams esant, atsiranda teisė priimti atitinkamą sprendimą.

Pareiškėjas IĮ „Kristina.LT“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 55-57), kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 12 dalyje, numatyta, kad baudas už šio Įstatymo 17 straipsnio 5-11 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiria Valstybinė mokesčių inspekcija, tačiau pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies reikalavimų nesilaikymą skyrė baudą ne Valstybinė mokesčių inspekcija, o Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, t. y. šį aktą priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p.).

2. Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 618) 49 ir 50 punktuose numatyta, kad įmonių, turinčių licencijas, veiklą, kaip jose laikomasi licencijuojamos veiklos sąlygų, pagal kompetenciją prižiūri ir šios kompetencijos ribose priima nutarimus Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, savivaldybės, Valstybinė mokesčių inspekcija, ir kitos institucijos. Taigi, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas viršijo savo kompetencijos ribas, surašydamas 2012 m. lapkričio 26 d. Patikrinimo aktą Nr. ATK2-288 ir priimdamas 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. ATK2-228/12.

3. Atsakovas apeliaciniame skunde pakeitė 2013 m. vasario 4 d. įsakyme Nr. A30-141 nurodytą teisinį pagrindą, vietoje nurodytos Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 16 dalies, nurodė Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 19 dalies 3 punktą, nes, kaip teigia atsakovas, šiame Įsakyme buvo padaryta „techninė klaida“. Atsakovas apie tokią „techninę klaidą“ nei 2013 m. kovo 18 d. atsiliepime į skundą, nei 2013 m. balandžio 16 d. teismo posėdyje nenurodė, todėl tuo klaidino tiek pareiškėją, tiek pirmosios instancijos teismą.

4. Atsižvengiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nurodytus kriterijus, taikant sankciją dėl licencijos galiojimo panaikinimo, būtina atsižvelgti, kad pažeidimo nustatymo metu įmonė veikė tik 11 mėnesių, licenciją prekiauti alkoholiu turėjo tik 5 mėnesius, todėl dėl įstatymų nežinojimo padarė visiškai mažareikšmį pažeidimą, kuris nepadarė jokios žalos visuomenei. Pareiškėjas nuo pat licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais įgijimo momento nėra padaręs jokių pažeidimų, o neteisėtai paskirta 1 000 Lt bauda jau atliko auklėjimo funkciją, todėl licencijos galiojimo panaikinimas šiuo atveju nėra proporcinga ir tikslinga nuobauda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. A30-141 „Dėl licencijos, išduotos individualiai įmonei „Kristina.LT“, galiojimo panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsniu yra nustatyti reikalavimai teismo sprendimui. Šio straipsnio pirma dalimi nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, šiomis nuostatomis nesivadovavo. Ginčijamo įsakymo turinys patvirtina, kad pareiškėjui licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais panaikinta, remiantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 16 dalimi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad minėtoje normoje nėra nuostatų, kurios suteiktų teisę už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimą panaikinti pareiškėjui licencijos galiojimą. Tačiau, įvertinusi teismui pateiktą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu, neįsigilino į ginčijamo įsakymo turinį, kurio analizė leidžia daryti išvadą, kad, kaip teigia atsakovas, buvo padaryta techninė klaida, nurodant teisės normą, tačiau tai neįrodo, kad dėl minėtos techninės klaidos įsakymas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 19 dalies 3 punktu, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas panaikinamas tuo atveju, jei įmonė nesilaiko Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 5–11 dalyse nustatytų reikalavimų. Pareiškėjui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas baudą paskyrė dėl pažeidimo, numatyto Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalyje, todėl yra teisinis pagrindas taikyti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimą.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino ginčijamo administracijos įsakymo esmės ir jo pagrįstumo bei galimybės netaikyti pareiškėjui teisės aktu nustatytos sankcijos, ko prašė pareiškėjas.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kadangi teismas bylos iš esmės nenagrinėjo, todėl sprendimas naikinamas, o byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, privalo ištirti netirtas bylos aplinkybes.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas