A-1482-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1482-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00892-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo reorganizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo reorganizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P. dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas reorganizuojama žemės ūkio bendrovė (toliau – ir RŽŪB) „Agrowill Žadžiūnai“ (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 2D-2241-(19.2) ir įpareigoti Skyrių ištirti, ar buvo pažeistas įstatymas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 159-4 straipsnį, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde ir posėdžio metu paaiškino, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys sandėlis ir kiemo aikštelė buvo savavališkai nugriauti. Dėl to buvo kreiptasi į Skyrių, kad būtų ištirta, ar nebuvo pažeistas įstatymas pagal ATPK 1594 straipsnį. Atsakovas skundžiamu sprendimu nusprendė, jog savavališkų statinio darbų nenustatyta. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 71 straipsnyje numatyta, kad savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Duomenys apie tai, kad šis turtas priklauso pareiškėjui, buvo pateikti statybos inspekcijai. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatyta, kad V. P. buvo siųstas pranešimas apie tai, kad statinys priklauso pareiškėjui ir jis prašo neliesti, nedaryti nieko. V. P. neneigia, kad šį pranešimą yra gavęs. Teigė, kad Inspekcija turėjo priimti sprendimą dėl savavališkos statybos, nes turtas priklausė kitam asmeniui. Byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, kad šitoje teritorijoje statinys buvo ir statinys priklauso pareiškėjui. Griovimo darbai buvo atlikti mažiau kaip prieš pusmetį, nei buvo paduotas skundas. Pažymėjo, kad nei Civiliniame kodekse, nei Statybos įstatyme nėra numatyta, kad turtas turi būti įregistruotas Registrų centre. Pareiškėjas prašė remtis Šiaulių apygardos teismo nutartimi, o ne policijos komisariato ir prokuroro nutarimais. ATPK 35 straipsnio 3 dalyje numatytas 6 mėn. terminas galėtų būti pratęstas iki metų. Nurodė, jog įrodymai, kad turtas priklausė pareiškėjui –priėmimo–perdavimo aktas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kadastrinių matavimų byla. Tačiau duomenų, kad kadastrinių matavimų byla nuginčyta, nėra, duomenų, kad antstolio faktinių duomenų konstatavimo protokolas būtų nuginčytas, nėra.

Atsakovas Skyrius atsiliepimu į skundą prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, jog skundo dalykas buvo, ar nebuvo pažeistas įstatymas, ar V. P. nevykdė savavališko griovimo. Tirdamas skundą Inspekcijos vyriausiasis specialistas vyko į vietą ir nustatė aplinkybes, kurias fiksavo faktinių duomenų akte. Rašte nurodė, kad tikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklype, priklausančiame V. P., nėra griaunamų ar išlikusių statinių, o metalinė cisterna užfiksuota kaimyniniame žemės sklype. Nėra numatyta, kad nekilnojamiesiems daiktams, taip pat statiniams pagal Statybos įstatymą ir Civilinį kodeksą privaloma teisinė registracija. Tvirtino, jog Inspekcija nuosekliai atsakė į pagrindinį klausimą, ar nėra pažeistas įstatymas. Rašte atsakyta, kas yra savavališka statyba. Buvo apklaustas dar vienas liudytojas, kuris teigė, kad 1975 m. pastatyta daržinė daugiau kaip prieš 20 m. kaip avarinės būklės statinys buvo nugriautas, medines pastato dalis Žadžiūnų ūkis panaudojo ūkio reikmėms. Skyrius skundžiamame sprendime, vadovaujantis Inspekcijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1V-84 patvirtintų asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 391.5.4 papunkčiu, pareiškėjo prašymo dėl galimų pažeidimų statybos srityje nagrinėjimą nutraukė, nes nebuvo statybos pradžios datą įrodančių dokumentų, o pareiškėjo, sklypo savininko ir liudytojo parodymai dėl statybos pradžios datos buvo prieštaringi. Pažymėjo, kad Taisyklių nauja redakcija, patvirtinta Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5, įsigaliojo 2014 m. vasario 12 d., o sprendimas pareiškėjui buvo parengtas 2014 n, vasario 10 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepimu į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Nurodė, jog atsakovas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir tinkamai atliko visas Viešojo administravimo įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas pareigas, todėl skundžiamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas. Teigė, kad pareiškėjo nurodyto ATPK 1594 straipsnyje įtvirtinto pažeidimo nagrinėjamu atveju nėra ir negali būti, kadangi V. P. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype jam pradėjus naudotis žemės sklypu nuo pat 2009 m., jame apskritai nebuvo jokių statinių / pastatų, o V. P. neatliko jokių griovimo veiksmų. Be to, atkreipė dėmesį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip žemės sklypo savininkas, turi teisę laisvai ir nevaržomai savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti savo nuosavybės teisės objektu. Pareiškėjas savo 2014 m. sausio 14 d. prašymą grindė tik 1992 m. birželio 1 d. „Pagrindinių priemonių perdavimo – priėmimo aktu“, iš kurio apskritai neįmanoma identifikuoti akte nurodyto pastato buvimo vietos bei fakto, ar toks statinys egzistuoja iki šiol.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (II t., b. l. 6–10) pareiškėjo reorganizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ atstovo advokato M. B. patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. vasario 10 d. sprendimo Nr.2D-2241(19.2), kuriuo buvo atsisakyta skirti nuobaudą pagal ATPK 159-4 straipsnį už savavališką griovimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

2014 m. sausio 14 d. Skyriuje buvo gautas ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ prašymas, kuriame nurodoma, kad žemės sklype unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v. stovėjo ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ nuosavybės teise priklausantis trąšų ir chemijos sandėlis, kuris buvo perduotas pagrindinių priemonių perdavimo aktu Žadžiūnų žemės ūkio bendrovei 1992 m. birželio 1 d. Trąšų sandėlis buvo pastatytas 1975 metais. Senos statybos statiniai nebuvo įregistruoti, tačiau bendrovė dėjo pastangas tai padaryti. Nurodė, kad trąšų ir chemijos sandėlio nespėjo įregistruoti, nes statinius pradėjo griauti dabartinis žemės savininkas V. P.. Pažymėjo, kad leidimo dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių statinių nedavė, yra raštu patvirtinęs apie sklype stovinčius pareiškėjui priklausančius statinius. Prašoma pagal nurodytus faktus ištirti, ar nebuvo pažeistas įstatymas pagal ATPK 159-4 straipsnį „Statinio savavališkas griovimas“.

Teismas vadovavosi ATPK 159-4 straipsnio, Statybos įstatymo 2 straipsnio 95 punkto, 2 straipsnio 13 punkto, 2 straipsnio 71 punkto, 2 straipsnio 2 punkto nuostatomis.

Pareiškėjo 2014 m. sausio 8 d. prašyme išsakyta pozicija, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v. stovėjo ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ nuosavybės teise priklausantis trąšų ir chemijos sandėlis, kuris buvo perduotas pagrindinių priemonių perdavimo aktu Žadžiūnų žemės ūkio bendrovei 1992 m. birželio 1 d. Minėtą sklypą trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. nuosavybėn įsigijo 2013 m. kovo 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr.1249/2013. Valstybinės žemės nuomos 2009 m. gegužės 18 d. sutarties Nr. 30 4 punkte „Išnuomojamoje žemėje esančių žemės savininkui ir kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių naudojimo sąlygos, naujų statinių ir įrenginių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo ir kitos sąlygos, naujų statinių ir įrenginių tolesnė naudojimo paskirtis pasibaigus žemės nuomos terminui – įstatymų nustatyta tvarka“ nėra nurodyta jokių duomenų, susijusių su trąšų ir chemijos sandėliu. Taip pat konstatavo, kad tokia informacija nepateikta ir 2010 m. sausio 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje Nr. 4. 2011 m. kovo 31 d. valstybinės žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sutartyje Nr. 31 SŽN-170 taip pat neminimi statiniai. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2012 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-859 leista trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P. laikinai naudotis taip pat ir ginčui aktualiu žemės sklypu; prie minėto įsakymo pridėtose valstybinės žemės schemose nėra pažymėtų statinių. Minėtos pirkimo–pardavimo ir nuomos sutartys vertintos kaip įrodymas, patvirtinantis, kad apie Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos iki 2013 m. kovo 19 d. disponuotame sklype esamus (buvusius) statinius nebuvo turima jokių duomenų, todėl negalima teigti, kad aptartu laikotarpiu būta statinio, atitinkančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 punktą, esančio nekilnojamojo turto objektu. Be kita ko, iš 2012 m. birželio 25 d. žemės sklypo kadastro duomenų Nr. Š8-122 akivaizdu, kad nepažymimas joks užstatytos teritorijos plotas; 2012 m. birželio 14 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte 8 punkte prie grafos „žemės sklype yra savininkui (naudotojui) nuosavybės teise priklausantys pastatai“ pažymima, kad „nėra“ .

Pareiškėjo 2014 m. sausio 8 d. prašyme pažymėta, kad „senos statybos statiniai nebuvo įregistruoti, tačiau bendrovė dėjo pastangas tai padaryti“; taip pat nurodo, kad yra pasidarę kadastrinius matavimus, buvusius statinius užfiksavę antstolio faktinių aplinkybių kontekste. Nacionalinės žemės tarnybos prie Nacionalinės žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 18 d. sprendime „Dėl raštų nagrinėjimo“ įvertinus 2013 m. rugsėjo 16 d. UAB „Altagis“ matininkės J. J. atliktus kadastrinius matavimus ir konstatavus Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, pažeidimų visetą, galutinai minėtame sprendime daroma išvada, kad „įvertinus Patikrinimo akte nurodytą informaciją, kad statinių – trąšų sandėlio, kiemo aikštelės ir skystų trąšų talpyklos – šiuo metu žemės sklype (kadastro Nr.(duomenys neskelbtini)) nėra ir šie statiniai Nekilnojamojo turto registre neregistruoti, pašalinti minėtų statinių kadastrinių matavimų metu padarytų pažeidimų nėra galimybės.“

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartyje medžiagoje Nr. 40-At-00143-13 nurodoma, kad „sprendžiant sandėlio pamatų ir kiemo aikštelės buvimo de jure faktą, nustatant jų savininką, nei pagrindinių priemonių perdavimo Žadžiūnų žemės ūkio bendrovei 1992 m. birželio 1 d. aktas ir jo priedėlis, nei 2013 m. rugsėjo 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su nuotraukomis, nei ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ 2013 m. rugsėjo 29 d. raštas „Dėl nuosavybės teisės patvirtinimo“ nėra tinkami įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo nuosavybės teises į V. P. žemės sklype buvusius statinius (jei tokių de facto buvo). Skundžiamame nutarime prokurorė teisingai pastebėjo, kad (de jure) nesant nekilnojamojo turto, jis negali būti sunaikintas, nugriautas, pagrobtas ar tapti kitokios nusikalstamos veikos dalyku.“ Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi Nr.1S-390-282/2014 nutarta pareiškėjo RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ atstovo advokato M. B. skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2014 m. vasario 14 d. nutartį.

Patikrinusi byloje esančius įrodymus bei vadovaudamasi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai skundžiamu aktu, nenustatęs savavališkų statinių griovimo darbų, atsisakė skirti nuobaudą pagal ATPK 159-4 straipsnį už statinių savavališką griovimą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, jog skundžiamas aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Bylos nagrinėjimo metu, vertinant skundžiamo akto teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatyta, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Konstatavus, jog ginčijamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas aukščiau nurodytais pagrindais bei remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), kiti bylos šalių argumentai nėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisakė.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių ištirti, ar buvo pažeistas įstatymas pagal ATPK 159-4 straipsnį, atmestas kaip nepagrįstas, kadangi yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Skyriaus 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 2D-2241-(19.2). Teisėjų kolegijai šiuo sprendimu konstatavus skundžiamo administracinio akto teisėtumą, pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus netenkintas ir atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 12–15), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apskritai yra nemotyvuotas. Teismas tik perrašė duomenis iš įvairių dokumentų į teismo sprendimą, tačiau jų nevertino ir sprendime neaptarė. Todėl laiko, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Iš teismo sprendimo tik galima spėti, jog teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė, kad nugriauti statiniai priklausė pareiškėjui nuosavybės teise. Mano, kad net ir nenustačius, jog turtas pareiškėjui priklauso nuosavybės teise, ATPK 159-4 straipsnio normų dispozicijoje numatytas pažeidimas buvo padarytas ir vien dėl to teismas turėjo skundą tenkinti. Vadovaujasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 15, 95, 13, 71, 2 punktais, Civilinio kodekso 1.98 straipsnio 1, 4 dalimis, 4.2 straipsniu. Nors sandėlis ar likę jo pamatai nebuvo registruoti nekilnojamojo turto registre, tačiau jie atitiko visus Civilinio kodekso 1.98 straipsnio 1 dalyje numatytus nekilnojamajam daiktui keliamus reikalavimus. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys sandėlis ir kiemo aikštelė buvo savavališkai nugriauti.

Pažymi, jog V. P. žinojo, jog šie sandėlio pamatai ir kiemo aikštelė priklauso pareiškėjui, nes pareiškėjo darbuotojai ne kartą žodžiu buvo įspėję V. P. apie tai. Tačiau V. P. šį turtą nugriovė, dalį po nugriovimo likusių statybinių medžiagų panaudojo savo reikmėms. Pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 29 d. raštas „Dėl nuosavybės teisės patvirtinimo“ taip pat patvirtina pareiškėjo nuosavybės teises į V. P. žemės sklype buvusius statinius. Pažymi, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. vasario 18 d. sprendime „Dėl raštų nagrinėjimo“ nurodė, jog darytina išvada, kad kadastrinių matavimų metu, t. y. 2013 m. gegužės 17 d., statiniai – kiemo aikštelė, skystų trąšų talpykla ir trąšų sandėlis (pamatai ir grindys) –žemės sklype buvo. Tačiau dėl šių įrodymų teismas sprendime nepasisakė ir jų net nevertino.

Atsakovas Skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 29–31) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja aplinkybes ir argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, sprendime išdėstyti aiškūs motyvai ir objektyviai ir teisėtai įvertinti visi byloje surinkti įrodymai. Teismo sprendimas yra išsamus, motyvuotas ir aiškus, todėl naikinti jo pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių teismo praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 33–40) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atmesti pareiškėjo apeliacini skundą, kaip nepagrįstą bei skirti pareiškėjui ir jo atstovui advokatui M. B. 300 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

Teigia, kad pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais pat argumentais, kaip ir patikslintą skundą bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir tinkamai išnagrinėjo bylą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir tinkamai ištyrė visus į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai laikėsi procesinių normų, todėl tinkamai ir teisingai išsprendė bylą. Tuo tarpu pareiškėjas tik deklaratyviais teiginiais grindžia savo apeliacinį skundą ir nenurodo jokių konkrečių pažeidimų.

Atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, teismas, priimdamas sprendimą, ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nustatė, kad Žemės sklype nebuvo ir nėra jokių statinių, todėl suinteresuotas asmuo V. P. objektyviai negalėjo atlikti jokių savavališkų statinių griovimo darbų.

Tvirtina, jog pareiškėjas savo patikslintame skunde nenurodė faktinio ir teisinio pagrindo, kuo remiantis prašo panaikinti Inspekcijos raštą, taip pat nenurodė jokių teisės aktų pažeidimų, priimant šį raštą. Priešingai, visuma byloje surinktų įrodymų akivaizdžiai patvirtina faktą, kad Inspekcija įstatymų nustatyta tvarka bei terminais tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo 2014 m. sausio 14 d. prašymą.

Pareiškėjas tiek savo patikslintu skundu, tiek apeliaciniu skundu reikalauja, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui būtų taikoma administracinė atsakomybė pagal ATPK159-4 straipsnį. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad patenkinus pareiškėjo skundo reikalavimą, tokiu teismo sprendimu realiai nebūtų apgintos jokios pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Statybų inspekcijos Raštas nesukuria teisių ir pareigų pareiškėjui. Panaikinus skundžiamą raštą pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis niekaip nepakistų. Pareiškėjo reiškiamas reikalavimas susijęs su kito asmens (V. P.), o ne paties pareiškėjo teisėmis.

Teigia, kad pareiškėjas piktnaudžiauja administracinio proceso teisėmis ir tiek Inspekcijai, tiek teismams pateikė absoliučiai nepagrįstus skundus, pateiktais skundais nesiekia apginti savo pažeistų teisių, o tiesiog persekioja suinteresuotą asmenį V. P. ir daro psichologinį spaudimą. Pareiškėjas yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, tačiau vis tiek nesilaiko ir nesivadovauja teisinio reglamentavimo, teikia teismui formalius skundus ir vilkina sprendimo įsiteisėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 2D-2241-(19.2) teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Skyrių ištirti, ar buvo pažeistas įstatymas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1594 straipsnį.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su 2014 m. sausio 8 d. prašymu (Skyriuje gautu 2014 m. sausio 14 d.) kreipėsi į Skyrių, nurodydamas, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. v., stovėjo ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ nuosavybės teise priklausantis trąšų ir chemijos sandėlis, kuris buvo perduotas pagrindinių priemonių perdavimo aktu Žadžiūnų žemės ūkio bendrovei 1992 m. birželio 1 d. Trąšų sandėlis buvo pastatytas 1975 metais. Senos statybos statiniai nebuvo įregistruoti, tačiau bendrovė dėjo pastangas tai padaryti. Nurodė, kad trąšų ir chemijos sandėlio nespėjo įregistruoti, nes statinius pradėjo griauti dabartinis žemės savininkas V. P.. Pareiškėjas leidimo dėl jam nuosavybės teise priklausančių statinių nedavė, yra raštu patvirtinęs apie sklype stovinčius, jam priklausančius statinius. Pareiškėjas prašė pagal nurodytus faktus ištirti, ar nebuvo pažeistas įstatymas pagal ATPK 1594 straipsnį „Statinio savavališkas griovimas“. Į šį pareiškėjo prašymą Skyrius atsakė skundžiamu 2014 m. vasario 10 d. sprendimu Nr.2D-2241(19.2), kuriuo informavo, kad atsižvelgiant į įstatymų bei poįstatyminių aktų nuostatas bei nustatytas faktines aplinkybes, savavališkų statinių griovimo darbų nenustatyta, todėl skirti nuobaudą pagal ATPK 1594 straipsnį už statinių savavališką griovimą neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus bei vadovaudamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai skundžiamu aktu, nenustatęs savavališkų statinių griovimo darbų, atsisakė skirti nuobaudą pagal ATPK 1594 straipsnį už statinių savavališką griovimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pabrėžia, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Administracinio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

ATPK 1594 straipsnyje „Statinio savavališkas griovimas“ yra numatyta atsakomybė už nesudėtingo statinio, neypatingo statinio ir ypatingo statinio savavališką griovimą.

Pagal ATPK 224 ir 2591 straipsnių nuostatas, rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai) nagrinėja, be kita ko, ir šio kodekso 1594 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas, kuriose teisės pažeidimų protokolus turi teisę surašyti tam įgalioti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnai. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas laikytinas svarbiu procesiniu dokumentu, kuriuo ir pradedama administracinio teisės pažeidimo teisena, t. y. jame konstatuojama, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas, fiksuojama jo sudėtis. Protokole užfiksavus administracinio teisės pažeidimo padarymo faktą, protokolas perduodamas įvertinti jo teisėtumą ir pagrįstumą organui, įgaliotam nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir taikyti administracinę atsakomybę dėl asmenų, padariusių atitinkamus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-912/2004; Administracinių teismų praktika Nr. 6, 2005 m.).

Taigi, pareiškėjas, kaip matyti iš jo 2014 m. sausio 8 d. prašymo turinio, nagrinėjamu atveju kreipęsis į Inspekcijos Skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrį su prašymu ištirti, ar nebuvo pažeistas įstatymas pagal ATPK 1594 straipsnį, iš esmės siekė, kad būtų pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena ir būtų surašytas teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK 1594 straipsnio numatyto pažeidimo padarymo, o atsakovas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo traukti atsakomybėn pagal ATPK 1594 straipsnį, t. y. ginčas šiuo atveju kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atsisakymo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai skundžiamu aktu, nenustatęs savavališkų statinių griovimo darbų, atsisakė skirti nuobaudą pagal ATPK 159-4 straipsnį už statinių savavališką griovimą.

Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 291 ir 292 straipsnių nuostatas, administracinių komisijų prie savivaldybių tarybų, savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnų, policijos, valstybinių inspekcijų ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgaliotų organų (pareigūnų) administracinių teisės pažeidimų bylose priimtus procesinius sprendimus (nutarimus), asmenys ir institucijos turi teisę apskųsti apylinkės teismui pagal ATPK 281 straipsnyje nustatytas taisykles. Tačiau sprendimų nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, nustačius kad atitinkamoje veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių nėra, apskundimo tvarkos ATPK nereglamentuoja, ir taip asmenys, manantys, kad atsisakymas patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus, tarsi praranda teisę į tolimesnę savo teisių ir interesų gynybą administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-912/2004 yra išaiškinusi, kad tokia situacija negali būti pripažįstama teisinga, ši įstatymo spraga turi būti pašalinta. Asmens teisė į pažeistų teisių ar laisvių gynybą teisme įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje. Konstitucijos 109 straipsnyje skelbiama, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Atsižvelgdama į šias nuostatas, taip pat teismų bei kitų valstybės institucijų kompetenciją administracinių teisės pažeidimų bylų procese, išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad procesinių sprendimų, kuriais atsisakoma surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, teisėtumą ir pagrįstumą turi įvertinti rajono (miesto) apylinkės teismas dėl tų pažeidimų, kuriuos ATPK 224 straipsnio priskirta nagrinėti tos rūšies administracinio teisės pažeidimus.

Skundai dėl procesinių sprendimų atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, taikant įstatymo analogiją, priimami ir nagrinėjami laikantis ATPK nuostatų, reglamentuojančių administracinių teisės pažeidimų bylų procesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-912/2004; Administracinių teismų praktika Nr. 6, 2005 m.; Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 23 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-10/2015).

Įvertinus ATPK 224 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai) nagrinėja šio kodekso 1594 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas, ir ATPK 292 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjo skundas dėl Skyriaus atsisakymo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 1594 straipsnį turėjo būti nagrinėjamas ne ABTĮ, o ATPK nustatyta tvarka apylinkės teisme pagal pažeidimo padarymo vietą.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstama situacija, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles. Kadangi byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, pareiškėjo RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimas naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Pagal ABTĮ nuostatas, paaiškėjus, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, byla administraciniame teisme negali būti nutraukiama. Tokiu atveju byla perduodama pagal rūšinį teismingumą. Paaiškėjus, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, byla perduodama pagal rūšinį teismingumą (ABTI 21 str. 1 d., 101 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, apygardos administracinio teismo sprendimą naikina ir bylą perduoda nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui pagal teismingumą (ATPK 224 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo reorganizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal pareiškėjo reorganizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P. dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų perduoti nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė