AS-438-717-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-717/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02432-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.5;79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (12.12-30-8) 46-KD-2319 „Dėl prašymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (12.12-30-8) 46-KD-2319); įpareigoti Vilniaus apskrities VMI nagrinėti visą pareiškėjo 2014 m. kovo 14 d. prašymą atleisti nuo delspinigių ir baudos (ir dėl atleidimo nuo 201 800,44 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių (toliau skaičiuojamų delspinigių), ir dėl atleidimo nuo 28 238 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

Nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 145 straipsniu, mokestiniams ginčams MAĮ nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra, ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. MAĮ nustatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo. Pagal MAĮ 146 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka nagrinėjami skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų MAĮ 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriuose mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., 2014 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-264/2014), sprendimas Nr. (12.12-30-8) 46-KD-2319 turėjo būti skundžiamas MAĮ IX skyriuje nustatyta tvarka, t. y. mokestiniams ginčams privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau pareiškėjas šia tvarka nepasinaudojo, o dėl sprendimo Nr. (12.12-30-8) 46-KD-2319 panaikinimo iš karto kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas pareiškėjo skundą priimti atsisakė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos).

Pareiškėjas su skundu pateikė 100 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, t. y. 2014 m. balandžio 24 d. nurodymo pervesti įmokėtus grynuosius pinigus originalą, todėl, atsisakius priimti pareiškėjo skundą, remiantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjui grąžintas sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Pareiškėjui išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi (ABTĮ 42 straipsnio 3 dalis).

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl skundo priėmimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui spręsti iš naujo.

Paaiškina, kad Vilniaus apskrities VMI 2014 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (12.12-30-8) 46-KD-2319 konstatavo, jog Vilniaus apskrities VMI neturi teisinio pagrindo pradėti sprendimo dėl atleidimo nuo baudos (28 238 Lt GPM bauda) priėmimo procedūros bei stabdyti pareiškėjo 2014 m. kovo 14 d. prašymo Vilniaus apskrities VMI „Atleisti nuo delspinigių ir baudos“ nagrinėjimo iki bus išnagrinėtas pareiškėjo 2014 m. kovo 14 d. prašymas Vilniaus apskrities VMI „Atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ ir priimtas sprendimas. Vilniaus apskrities VMI neturi juridinio pagrindo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo GPM delspinigių. Vadinasi, mokesčių administratoriui atsisakius pradėti sprendimo dėl atleidimo nuo baudos priėmimo procedūrą, ginčijamas sprendimas nelaikytinas mokesčių administratoriaus sprendimu neatleisti nuo baudos bei (arba) delspinigių mokėjimo. Kadangi sprendimas savo turiniu ir forma nėra sprendimas, nurodytas MAĮ 145 straipsnyje, mokestiniams ginčams privaloma ikiteisminė mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka šiuo atveju netaikytina.

Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apskrities VMI sprendime nurodyta: „Šis raštas gali būti apskųstas 1999 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 (Žin., 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566) nustatyta tvarka“. Vadinasi, mokesčių administratoriaus nuomone, šis raštas nėra sprendimas, kurio pagrindu būtų privaloma ikiteisminė mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartyje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pareiškėjo situacijos, todėl nurodytas precedentas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo inicijuotam ginčui yra taikytina privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka, o pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad jis šia tvarka pasinaudojo.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Kita vertus, Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, kaip jau minėtą teisę į teisminę gynybą, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad asmuo įgyvendindamas savo teises privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų.

Specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į administracinį teismą, reglamentuoja ABTĮ. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo kreipdamasis į teismą privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų (ABTĮ 5 str.).

Viena tokių sąlygų yra laikymasis atitinkamai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Taigi tokios tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas priimti skundą atsisako (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, nes jis nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, numatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme. Atitinkamai, teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo inicijuojam ginčui tokia tvarka yra privaloma.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2014 m. kovo 14 d. pateikė prašymą atsakovui atleisti nuo delspinigių ir baudos, kuriuo prašė atleisti nuo 201 800,44 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių (toliau skaičiuojamų delspinigių), atleisti nuo 14 900,16 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių (toliau skaičiuojamų delspinigių), ir dėl atleidimo nuo 28 238 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos. 2014 m. kovo 28 d. pareiškėjas gavo Vilniaus apskrities VMI 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (12.12-30-8) 46-KD-2319 „Dėl prašymo“, kuriame vietinis mokesčių administratorius nurodė, kad Vilniaus apskrities VMI neturi teisinio pagrindo pradėti sprendimo dėl atleidimo nuo baudos priėmimo procedūros bei stabdyti pareiškėjo 2014 m. kovo 14 d. prašymo Vilniaus apskrities VMI „Atleisti nuo delspinigių ir baudos“ nagrinėjimo iki bus išnagrinėtas pareiškėjo 2014 m. kovo 14 d. prašymas Vilniaus apskrities VMI „Atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ priimtas sprendimas; Vilniaus apskrities VMI neturi juridinio pagrindo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymo dėl atleidimo nuo gyventojų pajamų mokesčio delspinigių. Taigi ginčijamu sprendimu Nr. (12.12-30-8) 46-KD-2319 vietinis mokesčių administratorius atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo susidariusių gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir baudos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal MAĮ 145 straipsnio 1 dalį privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra numatyta mokestiniams ginčams. Pagal MAĮ 2 straipsnio 21 dalį mokestiniai ginčai – ginčai kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Taigi MAĮ 145 straipsnio 2 dalis taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo. Tačiau nagrinėjamu atveju vietinis mokesčių administratorius sprendimo atleisti nuo baudos bei (arba) delspinigių mokėjimo nepriėmė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apskrities VMI ginčijamu sprendimu Nr. (12.12-30-8) 46-KD-2319 atsisakė pradėti atleidimo procedūrą, todėl šiuo atveju taikytina MAĮ 146 straipsnio 1 dalis, nes tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinis ginčas iš esmės nėra kilęs. Pažymėtina tai, kad MAĮ privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo procedūrą nustato tik mokestiniams ginčams. Tuo tarpu pagal Mokesčių administravimo įstatymo 146 straipsnio 1 dalį skundai dėl teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimų, kai kilę ginčai yra nepriskiriami mokestinių ginčų kategorijai, turėtų būti nagrinėjami ABTĮ įstatymo nustatyta tvarka pagal bendrąsias teismingumo taisykles – šiuos sprendimus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka galima tiesiogiai skųsti apygardos administraciniam teismui pagal atsakovo, priėmusio skundžiamą sprendimą, buveinę (ABTĮ 35 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas mokestinio ginčo nekelia, jis skundą gali paduoti remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 146 straipsnyje nustatyta kitų mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimo tvarka. Skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Remiantis tuo darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą nepasinaudojęs ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nes nagrinėjamu atveju naudotis ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka nebuvo būtina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas