A-713-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-713-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07711-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 220 800 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės 14 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m, kartu su 4 ir daugiau asmenų. Kamerose nuo lubų byra tinkas, nuo sienų lupasi dažai, kurie byra į maistą, ant galvos, taip pat kamerose yra parazitų. Kamerose esantys staliukai labai maži, skirti tik dviems asmenims. Šios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus. Pažymėjo, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, apibrėžtą CK 6.250 straipsnyje. Pareiškėjo teigimu, dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose jis patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau 5 kv. m, galiojo iki 2010 m., vėliau buvo pakeista ir vienam asmeniui tenkantis plotas yra 3,6 kv. m. Pažymėjo, jog tam tikrais pareiškėjo kalinimo laikotarpiais jam tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtų ir nuteistų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 555 paras, iš kurių 112 parų (ir ryte, ir vakare), buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, dar 19 parų minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare, likusiomis dienomis pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei yra nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose nuo lubų byra tinkas, nuo sienų lupasi dažai, kurie byra į maistą, ant galvos, taip pat kamerose yra parazitų, nurodė, jog ta aplinkybė, kad Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, patvirtina, jog atsakovas rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose, todėl atmetė juos kaip nepagrįstus. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamo kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Lt (86,89 Eur).

III. Pareiškėjas G. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 220 800 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. pareiškėjo kalinimas netinkamomis sąlygomis pripažintinas kankinimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme, taip pat orumo pažeidimu Konstitucijos 21 straipsnio prasme.

2. vienam kalinamam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, į kurį neįskaičiuotinas baldų ir kitos įrangos užimamas plotas. Nuo 5 kv. m iki 3,6 kv. m sumažintas minimalus kalinamam asmeniui tenkantis plotas yra bausmės griežtinimas.

3. kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, asmens krata atliekama netinkamomis sąlygomis.

4. pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai ir neatitinka pareiškėjo patirtų kančių stiprumo.

5. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad jo teigimu, jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvuoja. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka ir išdėstė savo paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. buvo kalinamas iš viso 555 paras.

Iš bylos duomenų (b. l. 16–20) apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog per visą G. G. kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį minimalaus ploto, tenkančio vienam kalinamam asmeniui, dydis atitiko teisės aktų reikalavimus 117 parų, 20 parų – atitiko arba ryte, arba vakare, likusias 418 parų minimalaus ploto reikalavimai nebuvo užtikrinti, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys (b. l. 31–41), be to, kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su nešvara kamerose, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo tik vienas stalas, skirtas dviems asmenims, todėl nėra pakankamai vietos pavalgyti. Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose numatyta, kad Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose privalo būti vienas stalas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktas taip pat numato, jog tardymo izoliatoriaus kameroje privalo būti stalas. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepažeidžia minėtų teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog jo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo netinkamai atliekamos kratos, kamerose buvo tamsu, šalta ir drėgna. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui minėtų atsakovo veiksmų teisėtumo klausimo nekėlė ir neturtinės žalos su jais nesiejo. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamąsias dalis) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Šie procesinės normos reikalavimai yra svarbūs, nes pareiškėjo skunde suformuluotas pagrindas ir dalykas apibrėžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet ir iš esmės sąlygoja bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme, kadangi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme neturi teisės iš esmės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, taip pat paprastai negali reikšti naujų savarankiškų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Dėl to šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nenagrinėtini apeliacinės instancijos teisme.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą kamerose, atitinkančiose minimalius vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui 418 parų ir 20 parų ryte arba vakare teko ženkliai mažesnis nei nustatyta kameros plotas (nuo 1,94 kv. m iki 3,44 kv. m). Be to, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis. Taigi pareiškėjui tenkantis plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog ilgą laiką pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Lt (86,89 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 500 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui G. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) (8 632 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius