2K-142-976/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-142/2015

Teisminio proceso Nr. 1-13-1-04040-2008-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.10.

1.2.27.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2008 m. lapkričio 22 d. 5.45 val. iki 2008 m. lapkričio 22 d. 16 val. (viena diena).

Iš R. K. nukentėjusiajam D. B. priteista 400 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu nuteistojo R. K. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 75 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), R. K. paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. K. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad jis pasipriešino valstybės tarnautojui, t. y. 2008 m. lapkričio 22 d., apie 5.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Antrojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės patalpose Vilniuje, Algirdo g. 20, pristatytas dėl nedidelio chuliganizmo, bandė pasišalinti iš sulaikymo vietos, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų – Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės vyresniojo postinio A. G. bei budėtojų grupės specialisto D. B. reikalavimų; jiems bandant sulaikyti R. K., jis aktyviais veiksmais, muistydamasis vengė sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą du kartus koja spyrė D. B. į dešinę koją, vieną kartą į dešinę ranką, koja sudavė į dešinės pėdos pirštus, padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje – sužalojimą, vertinamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dešinės pėdos I piršto naginio pirštikaulio lūžį – sužalojimą, vertinamą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, koja spyrė į dešinį šoną bei pataikė į ten kišenėje buvusį asmeninį D. B. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“, kurį sulaužė, padarydamas 400 Lt turtinę žalą; taip panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui D. B..

Be to, jis nuteistas ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos pareigų vykdymo, t. y. 2008 m. lapkričio 22 d. apie 5.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Antrojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės patalpose Vilniuje, Algirdo g. 20, pristatytas dėl nedidelio chuliganizmo, bandė pasišalinti iš įvykio vietos, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų – Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės vyresniojo postinio A. G. bei budėtojų grupės specialisto D. B. reikalavimų; bandant sulaikyti R. K. aktyviais veiksmais, muistydamasis vengė sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą tyčia du kartus koja spyrė vykdančiam tarnybines pareigas D. B. į dešinę koją, vieną kartą į dešinę ranką, koja sudavė į dešinės pėdos pirštus, padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje – sužalojimą, vertinamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dešinės pėdos I piršto naginio pirštikaulio lūžį – sužalojimą, vertinamą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas; taip nesunkiai sutrikdė sveikatą D. B., vykdančiam tarnybines pareigas.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nuosprendžiuose padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 27 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą pirmą kartą, 2011 m. rugsėjo 30 d. Kauno apygardos teismo nutarties išvadų dalies dėl esminio BPK pažeidimo nepanaikino, kasacinis teismas pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl baudžiamojoje byloje būtinų atlikti įrodymų tyrimo veiksmų. Tokia teismo išvada yra privaloma teisme nagrinėjant bylą iš naujo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią nuostatą pažeidė, dėl to buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, nuteistojo apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Nuteistasis taip pat prašė paskirti papildomą teismo medicinos ekspertizę, atlikti eksperimentą, patikrinant galimybę D. B. patirti nurodytą sužalojimą, tačiau teismas tokius prašymus atmetė.

Kasaciniame skunde tvirtinama, kad teismas rėmėsi vien nukentėjusiojo ir jam palankių jo kolegų parodymais, nors paties D. B. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, jis buvo nuteistas dėl su vykdytomis pareigomis susijusio nusikaltimo padarymo, kiti su juo dirbę pareigūnai nuteisti už piktnaudžiavimą tarnyba, taigi nukentėjusysis nėra vertas teismo pasitikėjimo ypač dėl to, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo ilgą laiką tęsiasi konfliktinė situacija.

Nuteistasis teigia, kad patys pareigūnai prieš jį naudojo smurtą, jam nustatyti sužalojimai, kurių griuvimu paaiškinti negalima. Pareigūnai, akivaizdžiai panaudodami smurtą prieš R. K., viršijo savo tarnybinius įgaliojimus, padarė sužalojimus, atitinkančius BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos veikos požymius. Teismai šių aplinkybių nevertino, nors liudytojai D. R. ir G. R. parodė, kad nematė, jog nuteistasis būtų priešinęsis pareigūnams. Kad būtų patvirtintos šios aplinkybės R. K. prašė atlikti eksperimentą, medicinos ekspertizę, tačiau teismas atsisakė šiuos prašymus tenkinti, taip neišnagrinėdamas apeliacinio skundo iš esmės.

Nuteistasis R. K. nurodo, kad Teismo psichiatrinės ekspertizės aktu nustatyta, jog jo psichinėje būsenoje nėra požymių (medicininių kriterijų), dėl kurių jis galėtų būti vertinamas kaip ribotai pakaltinamas, tačiau nei teismo psichiatrinės ekspertizės akte, nei teismų sprendimuose riboto pakaltinamumo kriterijai ar juos nustatantys teisės aktai nėra paminėti. Nors, pagal nuteistąjį, konkretus riboto pakaltinamumo kriterijų įvardijimas yra esminis. Riboto pakaltinamumo kriterijai yra subjektyvūs, todėl privalo būti nustatyti teisės aktais, kartu tai reiškia, kad minėtų kriterijų, bloginančių nuteistojo teisinę padėtį, teismas nustatyti neturi įgaliojimų, nes baudžiamojoje teisėje taikyti analogijos negalima.

Pasak nuteistojo, teismo teisė šalinti teisės spragas baudžiamojoje teisėje yra ribojama principo – nėra bausmės be įstatymo. Naujų įstatymais nenumatytų kriterijų ir sąlygų, ribojančių kaltininko teisę į švelninančios jo teisinę padėtį teisės normos taikymą, įvedimas, argumentuojant juos įstatymo nenumatyta ir faktiškai neribota teismo nuožiūros teise, peržengia teisės normų kūrimo įgaliojimus, pažeidžia Konstituciją ir įstatymus.

Kasatorius teigia, kad neegzistuojant teisės normomis nustatytų konvencionalių riboto pakaltinamumo kriterijų ir esant požymiams, kad nuteistasis negali visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų nėra pagrindo nuteistąjį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir skirti jam bausmę.

Teismai, pasak R. K., kriminalizavo nuteistąjį, kuris yra neįgalus, taip pažeisdami tarptautines sutartis, t. y. Lietuvos Respublikos ratifikuotą Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos fakultatyvinį protokolą, teismas privalėjo taikyti šios Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį, kur numatyta, kad konkrečios priemonės, kurių reikia, kad būtų paspartinta ar pasiekta faktinė neįgaliųjų lygybė, pagal šios Konvencijos nuostatas nelaikomos diskriminacija, 13 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad Valstybės užtikrina veiksmingą neįgaliųjų teisę į teisingumą lygiai su kitais asmenimis, įskaitant procesinių ir pagal amžių tinkamų sąlygų sudarymą, kad neįgaliesiems būtų užtikrinta galimybė kaip tiesioginiams ir netiesioginiams dalyviams ir kaip liudytojams veiksmingai dalyvauti visuose teisiniuose procesiniuose santykiuose, įskaitant ikiteisminį tyrimą ir kitus ikiteisminius ginčų nagrinėjimo etapus.

Kasatorius nesutinka su tuo, kaip teismai interpretavo įrodymus, kad, esant prieštaravimų tarp policijos pareigūno D. B. ir nuteistojo parodymų, prioritetas suteikiamas policijos pareigūno parodymams, tai neatitinka minėtos Konvencijos nustatyto prioriteto „neįgaliųjų teisėms ir orumui skatinti ir apsaugoti“, atsižvelgiant į „labai nepalankią neįgaliųjų socialinę padėtį“.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistojo R. K. skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad skunde nepagrįstai nurodoma, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 27 d. nutartimi nepanaikino Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarties išvadų dėl esminio BPK pažeidimo ir taip pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl būtinumo atlikti įrodymų tyrimą. Prokurorė teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi perdavė bylą nagrinėti apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas remdamasis BPK 386 straipsniu ją turėjo nagrinėti ir išnagrinėjo bendra tvarka, nesaistomas panaikintos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio.

Nepagrįstas skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjo prašymus, pažeidė nuteistojo teises ir neišnagrinėjo apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, paskyrė ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Teismas atmetė nuteistojo gynėjo prašymus iškviesti ekspertę, nustatyti, kokią avalynę avėjo nukentėjusysis, paskirti eksperimentą, teismo medicinos ekspertizę dėl sužalojimo, išreikalauti vaizdo medžiagą. Prokurorė pažymi, kad teismas įvertino tai, jog teismo medicinos ekspertė J. G.-D. apklausta teismo posėdyje paaiškino apie sužalojimo mechanizmą, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo aiškinamasi ir dėl batų, ir dėl suduotų smūgių, apie sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė ne tik apklausose, bet ir įvykio vietoje, dėl vaizdo įrašo yra liudytojų parodymai, nukentėjusysis, liudytojai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, proceso dalyviai turėjo galimybę jiems užduoti klausimus. Prokurorė teigia, kad teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip proceso dalyvių lygiateisiškumo, rungimosi principo ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimu.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, padarė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Kauno apygardos teismas esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepadarė.

Prokurorė mano, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog teismai nevertino aplinkybių dėl pareigūnų panaudoto smurto prieš R. K.. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad smurtas prieš R. K. buvo panaudotas dar iki jo pirmojo pristatymo į 2-ąjį Vilniaus miesto policijos komisariatą, kai jis buvo pristatytas kaip nukentėjęs nuo nepažįstamų asmenų užpuolimo, kurio metu jis buvo sumuštas. Tai, kad jis buvo sumuštas dar prieš patenkant į komisariatą nurodė ir pats R. K., tą patvirtino ir liudytojai policijos pareigūnai J. Š. ir G. R..

Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendyje įvertino, kad 2009 m. sausio 26 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl R. K. sumušimo konstatuota, kad policijos pareigūnas, naudojęs įstatymų nustatyta tvarka fizinę prievartą prieš R. K., baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas, nes fizinė prievarta ir koviniai veiksmai buvo panaudoti teisėtai, įgyvendinant policijos uždavinius. Teisėtų pareigūno nurodymų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudota prievarta Policijos veiklos įstatymo prasme suprantama kaip teisėti veiksmai, siekiant sulaikyti teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo ir kėsinasi į policijos turtą.

Pasak prokurorės, teismui nebuvo pagrindo R. K. pripažinti ribotai pakaltinamu, nes remiantis BK 18 straipsnio 1 dalimi asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo, kuris dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme 2014 m. sausio 21 d.–2014 m. kovo 20 d. atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios išvadoje Nr. 78TPK-21/2014 nurodyta, kad R. K. 2008 m. lapkričio mėn. konstatuotas organinis asmenybės sutrikimas, lengvas protinis atsilikimas, kad R. K. nusikalstamos veikos metu galėjo (visiškai) suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jis ir šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Prokurorė nesutinka, kad nebuvo atsižvelgta į nuteistojo neįgalumą ir kitas aplinkybes, parodančias suvokimo ypatybes. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad R. K. yra neįgalus, jam neterminuotam laikui nustatytas 35 procentų darbingumas, taip pat į tai, kad, remiantis medicininiais dokumentais, stebimi jo elgesio, koncentracijos, atminties sutrikimai, ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės akte konstatuotas lengvas protinis atsilikimas, organinis asmenybės sutrikimas, bei įvertinęs jo suvokimo dėl sveikatos sutrikimų ypatybes, t. y. jo sveikatos būklę, teismas konstatavo, kad BK 41 straipsnyje esantys bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ir pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas.

Nuteistojo R. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl proceso pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo veiksmų, kaip buvo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, todėl liko neišnagrinėtas nuteistojo R. K. apeliacinis skundas, suvaržyta jo teisė į gynybą.

Kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 27 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuodama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodytą esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, nes apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nenustatė nė vieno iš BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų pagrindų. Taigi buvo konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso nuostatas, nes bylą pirmosios instancijos teismui grąžino dėl neišsamiai ištirtų bylos aplinkybių ir nepašalintų ištirtų įrodymų prieštaravimų, nors šiuos pažeidimus ištaisyti yra paties apeliacinės instancijos teismo pareiga.

Kasacinės instancijos teismas perdavė bylą nagrinėti iš naujo pagal apeliacinį nuteistojo skundą, nepadarydamas jokių konstatuojamųjų išvadų dėl įrodymų vertinimo pagrįstumo ar nepagrįstumo, teismas nenustatė kitokių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų negu paties nuteistojo apeliacinio skundo argumentai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priešingai negu nurodo kasatorius, nėra jokių imperatyvių nurodymų apeliacinės instancijos teismui atlikti vienokius ar kitokius konkrečius įrodymų rinkimo, patikrinimo ar vertinimo veiksmus. Remdamasis šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas turėjo iš naujo išnagrinėti bylą pagal pateiktą nuteistojo R. K. apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teisme, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą. Teismo posėdžio metu buvo pateikti tiek prokuroro, tiek nuteistojo prašymai dėl bylos aplinkybių tyrimo. Į teismo posėdį buvo iškviestas teismo psichiatras ekspertas, kuris teismo posėdyje patvirtino, kad R. K. netikslinga skirti psichiatrinę ekspertizę, kadangi jų per 2006–2007 metus buvo atlikta net keletas ir visose konstatuotas intelekto defektas, kuris nėra laikinas ūmus psichikos sutrikimas, o 2012 m. vasario 28 d. atlikta psichiatrinė ekspertizė patvirtina minėtą psichikos sutrikimą, protinį atsilikimą, organinį asmenybės sutrikimą. Ekspertas patvirtino, kad iš pateiktų dokumentų akivaizdu, jog R. K. galėjo suprasti savo veiksmus nusikalstamos veikos darymo metu. Ekspertas pabrėžė, kad R. K. nustatytas sutrikimas yra nuolatinio pobūdžio. Nepaisant to, po eksperto apklausos teismas patenkino gynėjo vėl pateiktą prašymą dėl ekspertizės paskyrimo ir paskyrė ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. R. K. neatvykus paskirtu laiku į medicinos įstaigą bei pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai, klausimas dėl ekspertizės paskyrimo buvo svarstomas iš naujo ir prašymas paskirti ekspertizę buvo tenkintas dar kartą. Ekspertizę atliko ekspertų komisija. 2014 m. sausio 21 d.–kovo 20 d. ekspertizės akte padaryta išvada, kad R. K. nusikalstamos veikos padarymo metu konstatuotas organinis asmenybės sutrikimas, lengvas protinis atsilikimas, nusikalstamos veikos padarymo metu jis galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šie duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad teismas panaudojo visas galimybes, kad būtų išsamiai ištirtos aplinkybės, susijusios su R. K. psichine sveikata, kurios teismui buvo svarbios vertinant jo psichinį santykį su nusikalstama veika ir baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas.

Apeliacinės instancijos teisme R. K. pateikė prašymus, susijusius su nukentėjusiojo D. B. sužalojimo mechanizmo nustatymu, t. y. dėl ekspertės apklausos apie sužalojimo mechanizmą bei D. B. avalynės avėjimo ypatumus, eksperimento bei ekspertizės dėl sužalojimo paskyrimo. Šie prašymai (iškviesti ekspertę, nustatyti, kokią avalynę avėjo nukentėjusysis, paskirti eksperimentą, ekspertizę dėl sužalojimo ir išreikalauti vaizdo medžiagą), kurie buvo susiję su sužalojimo mechanizmo aplinkybių nustatymu, teismo pagrįstai atmesti, motyvuojant tuo, kad byloje yra pakankamai duomenų leidžiančių vertinti sužalojimo mechanizmą (teismo medicinos ekspertė J. G.-D. dėl sužalojimo mechanizmo jau buvo apklausta teismo posėdyje, apklausti kiti liudytojai), taigi pateiktų prašymų tenkinimas reikštų perteklinį duomenų apie jau nustatytas aplinkybes rinkimą.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas proceso pažeidimų, spręsdamas prašymų tenkinimą ar netenkinimą teismo posėdyje, nepadarė, nuteistojo teisės į gynybą bei kitų baudžiamojo proceso principų pažeidimų nenustatyta.

Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismas rėmėsi tik nepatikimais nukentėjusiojo parodymais. Bylos duomenys rodo, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtino kiti bylos liudytojai, tiek tiesiogiai dalyvavę sulaikant ir pristatant R. K. į policijos komisariatą, tiek su juo bendravę policijos komisariate, nukentėjusiojo sužalojimo mastas nustatytas teismo medicinos specialisto išvada, R. K. pristatymo į policijos komisariatą aplinkybės ir priežastys, jo agresyvus elgesys nustatyti tarnybiniais pranešimais, kitais bylos rašytiniais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šie įrodymai įvertinti, dėl jų padarytos išvados yra išsamiai ir aiškiai argumentuotos. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, ir išvados dėl kasatoriaus kaltės padarius nusikalstamas veikas pagrįstos ne tik išimtinai nukentėjusiojo parodymais, kaip teigė kasatorius.

Kasacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus vertina ir kasacinio skundo teiginius, kad teismai nevertino aplinkybių, jog patys pareigūnai prieš R. K. naudojo smurtą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė pareigūnų panaudotos fizinės prievartos teisėtumo klausimą, pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba nutrauktas, kitų duomenų apie neteisėtą pareigūnų elgesį byloje nėra. Teismas konstatavo, kad nėra abejonių dėl policijos pareigūnų atliktų veiksmų teisėtumo.

Darytina išvada, kad, nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistojo skundą, naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra pagrindo.

Dėl riboto pakaltinamumo

Kasaciniame skunde nuteistasis R. K. nurodo, kad teismai kriminalizavo jo veiksmus, nors yra požymių, jog jis negali visiškai suvokti savo veiksmų pavojingumo, nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų, ir šioje byloje svarstytinas riboto pakaltinamumo klausimas. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. BK 18 straipsnyje išskirti du riboto pakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu tik tada, kai nustatomi abu būtini minėti kriterijai. Medicininio kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu. Juridinis kriterijus apibūdinamas dviem požymiais – intelektiniu ir valiniu. Pirmas iš jų reiškia asmens gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, antras – asmens gebėjimą valdyti savo veiksmus. Taigi pažymėtina, kad medicininį riboto pakaltinamumo (kaip ir nepakaltinamumo) kriterijų sudaro psichikos sutrikimai, tačiau vien toks sutrikimas nelemia riboto pakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas lemia tokią būseną, dėl kurios asmuo negali visiškai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos darymo metu. Jeigu kyla abejonių dėl asmens pakaltinamumo, šioms abejonėms pašalinti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė, nes asmens psichinės būklės tyrimas reikalauja specialių žinių. Teismas gali pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu tik teismo psichiatrijos ekspertizės pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2008).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant R. K. pakaltinamumo klausimą ne tik vertinti byloje esantys duomenys apie psichinę nuteistojo sveikatą, apklaustas teismo psichiatras ekspertas, bet ir paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, siekiant įvertinti nuteistojo psichinės būklę. Ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadose nurodyta, kad R. K. nusikalstamos veikos padarymo metu 2008 m. lapkričio mėnesį konstatuotas organinis asmenybės sutrikimas, lengvas protinis atsilikimas, jis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo (visiškai) suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas pasisakė ir dėl riboto pakaltinamumo kriterijų, akcentavo, kad tokio pobūdžio nusikaltimuose, kurie inkriminuoti R. K., nėra pagrindo išvadai dėl riboto pakaltinamumo konstatavimo.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nustatytos ir aptartos objektyvios aplinkybės rodo, jog R. K., nepaisant jam nustatytų sutrikimų, visiškai suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti nusikalstamos veikos darymo metu. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta duomenų, kurie leistų taikyti riboto pakaltinamumo institutą. Kita vertus, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į R. K. nustatytus sveikatos sutrikimus.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai, nepripažindami R. K. ribotai pakaltinamu, netinkamai taikė BK 18 straipsnį, o dėl to ir BK 286 bei 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

R. K. skunde, be to, nurodo, kad yra neįgalus, todėl teismai privalėjo taikyti Neįgaliųjų teisių konvencijos 5 straipsnio 4 dalį ir užtikrinti jam teisę lygiai su kitais asmenimis dalyvauti visuose teisiniuose procesiniuose santykiuose. Kasatoriaus nuorodos į 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimtos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (Lietuvos Respublikos įstatymu ratifikuotos kartu su Fakultatyviu protokolu) pažeidimus yra nepagrįstos. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje tokių nuostatų, kad neįgaliam asmeniui baudžiamoji atsakomybė apskritai negali kilti ir negali būti taikoma, nėra. Teisėjų kolegija taip pat byloje nenustatė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie būtų trukdę kasatoriui dalyvauti baudžiamajame procese.

Darytina išvada, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą nepadaryta, byloje baudžiamasis įstatymas R. K. taikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Armanas Abramavičius

Rima Ažubalytė