A-442-1674-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1674/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03035-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą – 1 000 Lt.

Paaiškino, kad artimieji jo nelanko. Pareiškėjui draugė 2013 m. liepos mėnesį paštu atsiuntė nešiojamąjį kompiuterį, nes atnešus jis nebuvo priimtas, tačiau Lukiškių TI-K darbuotojai minėto kompiuterio neišdavė, motyvuodami tuo, kad paštu siųsti draudžiama, ir atsiųstą nešiojamąjį kompiuterį, kompaktinį diską su nuotraukomis kaip draudžiamus turėti daiktus perdavė saugoti į sandėlį, tuo sukėlė pareiškėjui nepatogumus, atėmė galimybę naudotis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neuždraustais daiktais, dar daugiau, atėmė galimybę naudotis savo nuosavybe. Tokiais Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmais pažeisti įstatymai, taip pat Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 2, 6 punktai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis. Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnio 3 dalimi, 95 straipsniu, nurodo, kad BVK nedraudžia siųsti paštu kompiuterio bei kompaktinio disko su nuotraukomis, kad pareiškėjui atsiųstas siuntinys svėrė apie 4 kilogramus, jame nebuvo draudžiamų daiktų, nurodytų BVK 1 priede, taigi, siuntinys atitiko BVK 95 straipsnio reikalavimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pagal BVK 95 straipsnį, galima gauti pašto ar perduodamą tik drabužių, avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigos drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais nešiojamaisiais kompiuteriais. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose pataisos įstaigų veiklą, nenustatyta, kad nuteistiems asmenims būtų leidžiama paštu gauti ir naudotis atsiųstais kompiuteriais, kompaktiniais diskais. Atsakovo nuomone, Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatų. Lukiškių TI-K darbuotojai griežtai vadovaujasi išvardytais galiojančiais teisės aktais, veikia tinkamai ir teisėtai. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė/neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas/neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas; žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 95 straipsnį, kitokių daiktų, išskyrus drabužių, avalynės siuntinius, smulkiuosius paketus su spauda, gauti negalima. Kita vertus, teismas pabrėžė, kad atsakovas atsiliepime rėmėsi jau nebegaliojančia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkto redakcija. Pagal nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojančią Taisyklių 173 punkto redakciją visais kompiuteriais, tiek įsigytais, tiek atsiųstais paštu, tiek perduotais (gavimo forma nėra svarbi), gali naudotis visi nuteistieji, kurie nėra laikomi drausmės grupės sąlygomis. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) nuostatas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nors šioje administracinėje byloje konstatuotas neteisėtų veiksmų atlikimo faktas, t. y. Lukiškių TI-K pažeidė Taisyklių 173 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) nuostatas, tačiau konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė tokius rimtus nepatogumus, dėl kurių jam būtų priteistina neturtinė žala, negalima. Teismas pabrėžė, kad laisvės atėmimo vietose kompiuteriai tėra įrenginiai, skirti žaisti žaidimus, peržiūrėti nuotraukas, nes jie negali būti naudojami kaip elektroninio ryšio priemonės – tai uždrausta pagal Bausmių vykdymo kodekso 1 priedą „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas“. Be to, kompiuteriais galima naudotis ne ilgiau negu 3 valandas per parą laisvalaikio metu (Taisyklių 1731 punktas). Vadinasi, kompiuteriai laisvės atėmimo vietose traktuojami kaip nebūtinas dalykas, kuriuo naudotis galima labai ribotai. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas konstatavo, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teismo vertinimu, šioje administracinėje byloje, atsižvelgiant į pareiškėjo R. V. teismo posėdyje pateiktą paaiškinimą, kad jam svarbiausia yra gauti teisę naudotis kompiuteriu, tinkama satisfakcija yra pripažinimas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

III. Apeliaciniu skundu R. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1000 Lt bei pripažinti, kad buvo pažeistas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktas.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad Lukiškių TI-K pažeidė Taisyklių 173 punkto nuostatas, nepagrįstai nepripažino, kad pareiškėjas patyrė žalą. Nurodo, kad negalėdamas naudotis kompiuteriu teisės aktų leidžiamas 3 valandas, negalėjo pasinaudoti teise pažiūrėti filmų, klausytis muzikos, negalėjo mokytis programavimo, žiūrėti nuotraukų, todėl patyrė nepatogumų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašo R. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tuos pačius motyvus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog jam nebuvo leista naudotis draugės siųstu kompiuteriu, atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės ginčija tik tai, jog pirmosios instancijos teismas nepriteisė jam žalos atlyginimo pinigais, o apsiribojo pažeidimo konstatavimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės aiškinimo aspektais, sprendžia, jog tikslinga pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria konstatuotas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkto pažeidimas.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte numatyta, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Iš šios teisės normos matyti, jog šią BVK normą (tikslų daiktų sąrašą) detalizuoja Taisyklių nuostatos, o konkrečiai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punktas, todėl šio punkto nuostatos negali būti aiškinamos atskirai nuo BVK 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte įtvirtinta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais, tame tarpe ir kompiuteriais (173.7 p.). Ši nuostata, kaip minėta, detalizuoja BVK 96 straipsnio 1 dalyje nurodytus daiktus, kuriais leidžiama naudotis nuteistiesiems, tačiau subjektų, galinčių juos perduoti, ratas yra apibrėžtas būtent BVK 96 straipsnio 1 dalyje, t. y. Taisyklėse išvardytus daiktus gali perduoti tik sutuoktinis, sugyventinis arba artimieji giminaičiai.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 1) bei apeliaciniame skunde (b. l. 32) nepateikė jokių duomenų ir iš esmės neginčija, jog jo ir kompiuterį siuntusios draugės nesieja jokie šeiminiai, giminystės ar artimi emociniai ryšiai. Priešingai, pareiškėjas pripažįsta, jog draugė nėra jo giminaitė, o artimieji jo nelanko.

Todėl, remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą). Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė pats pareiškėjas ir jis skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo, o kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo nepateikė, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, vadovaudamasis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, apeliacinės instancijos teismas nenaikins pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažintas pareiškėjo teisių pažeidimas.

Dėl paminėtų priežasčių darytina išvada, kad procesinį sprendimą keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys