2K-294/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-294/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00366-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.2;

1.2.1.4.5.2;

1.2.29.1

2.6.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M., M. M. ir nuteistosios V. M. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendžiu M. M. nuteista, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant per vienerius metus neatlygintinai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – šešių mėnesių laisvės apribojimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta dvejų metų laisvės apribojimas, įpareigojant M. M. per vienerius metus neatlygintinai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. V. M. nuteista, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant per vienerius metus neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – šešių mėnesių laisvės apribojimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta dvejų metų laisvės apribojimas, įpareigojant V. M. per vienerius metus neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. E. M. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimu, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laivės atėmimo galutinė subendrinta bausmė. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš M. M., V. M. ir E. M. solidariai priteista 97 596,28 Lt.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi nuteistųjų E. M., V. M. gynėjos ir M. M. gynėjos apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

nustatė:

M. M., V. M. ir E. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2007 m. lapkričio 27 d.–2010 m. vasario 26 d. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, Kaune, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, siekė apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą valstybės turtą – motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF biudžeto, žinodami, kad nuo 2007 m. liepos 1 d. M. M. yra nėščia ir nuo 2008 m. sausio 2 d. bus išleidžiama nėštumo ir gimdymo atostogų, o vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, taigi motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sueis dveji metai bus skaičiuojama iš 2007 metų IV ketvirčio draudžiamųjų pajamų.

Siekiant padidinti 2007 metų IV ketvirčio draudžiamąsias pajamas, UAB „C“ (duomenys neskelbtini) direktorė V. M., M. M. kreipusis į ją dėl fiktyvaus įdarbinimo UAB „C“ direktore, būdama UAB „C“ akcininke, vykdydama direktorės pareigas iki 2007 m., žinodama, kad įmonė jokios veiklos nevykdo, 2007 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr.1 dėl savęs atleidimo iš direktorės pareigų ir naujo direktoriaus paskyrimo bei sudarė 2007 m. lapkričio 26 d. darbo sutartį Nr. 12, pagal kurią M. M. fiktyviai priėmė į darbą įmonės direktore, nustatant 12 300 Lt atlyginimą.

Tęsiant nusikalstamą veiką, siekiant iš VSDF biudžeto apgaule įgyti motinystės (tėvystės) pašalpas, akcininkas E. M. 2007 m. gruodžio 14 d. fiktyviai suteikė UAB „C“ 22 710 Lt paskolą, išrašydamas UAB „C“ vardu 2007 m. gruodžio 14 d. kasos pajamų orderį serija C Nr. 1, pasirašant kasininko pareigas atliekančiai M. M., taip siekiant buhalterinėje apskaitoje parodyti, iš kokių lėšų buvo išmokėtas jai darbo užmokestis. UAB „C“ nepagrįstai priskaičiavus už 2007 metų IV ketvirtį 15 000 Lt darbo užmokesčio ir M.

M. suklastojus 2007 metų lapkričio–gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie jos darbo laiką, 2007 m. gruodžio 14 d. darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštį Nr. 11, 2007 m. gruodžio 28 d. darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštį Nr. 12, kuriuose nurodyta apie neva išmokėtą atlyginimą M. M., 2008 m. sausio 10 d. pranešimą apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2007 metų IV ketvirtį Nr. I, 2008 m. gegužės 7 d. prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, juos pateikė VSDFV Kauno skyriui.

Remiantis šiais dokumentais, VSDFV Kauno skyrius pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį iš 2007 metų IV ketvirčio draudžiamųjų pajamų apskaičiavo ir pagal 2008 m. gegužės 19 d., 2009 m. sausio 28 d., 2010 m. sausio 28 d. sprendimus laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2010 m. vasario 26 d. paskyrė ir išmokėjo 97 596,28 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai; taip bendrininkai apgaule savo naudai laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2010 m. vasario 26 d.

įgijo iš VSDF biudžeto didelės vertės svetimą turtą – 97 596,28 Lt, padarydami VSDFV biudžetui 97 596,28 Lt turtinės žalos.

M. M., V. M. ir E. M. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteisti ir už tai, kad 2007 m. lapkričio 27 d.–2010 m. vasario 26 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, Kaune, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, siekdami apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF biudžeto, suklastojo ir panaudojo dokumentus, dėl to buvo padaryta didelės žalos VSDF biudžetui. Žinodama, kad nedirbs ir bus fiktyviai įdarbinta UAB „C“ direktore, M.

M. suklastojo, patvirtindama savo parašu, šiuos dokumentus: 2007 m. lapkričio 26 d. darbo sutartį Nr. 12, pagal kurią M. M. fiktyviai įdarbino darbdavio atstovė – direktorė V. M., nustatydama 12 300 Lt atlyginimą, 2007 metų lapkričio–gruodžio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodė žinomai neteisingus duomenis apie savo – M. M. darbo laiką, 2007 m. gruodžio 14 d. darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštį Nr. 11, 2007 m. gruodžio 28 d. darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštį Nr. 12, kuriuose nurodyta apie neva išmokėtą atlyginimą M.

M., 2008 m. sausio 10 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinę ataskaitą Nr. 3, kurios grafoje „Darbo apmokėjimo suma arba deklaruojamos pajamos, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, suma Lt,“ nurodė žinomai neteisingus duomenis apie darbo užmokestį, 2008 m. sausio 10 d. pranešimą apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2007 metų IV ketvirtį Nr. 1, perduodamų į VSDFV Kauno miesto (rajono) skyrių dokumentų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas rejestrą, 2008 m. gegužės 7 d. prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą.

V. M., žinodama, kad M. M. nedirbs ir bus fiktyviai įdarbinta UAB „C“ direktore, suklastojo 2007 m. lapkričio 26 d. darbo sutartį Nr. 12, pagal kurią ji, kaip UAB „C“ darbdavio atstovė, fiktyviai įdarbino M. M., nustatydama 12 300 Lt atlyginimą, ir šią sutartį patvirtino savo parašu, taip pat suklastojo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 1 dėl savęs atleidimo iš direktorės pareigų bei naujo direktoriaus paskyrimo ir juos patvirtino savo parašu. E. M. suklastojo kasos pajamų orderį: 2007 m. gruodžio 14 d. kasos pajamų orderyje serija C Nr. 1 pasirašė kaip UAB „C“ akcininkas, nurodydamas apie neva suteiktą UAB „C“ 22 710 Lt paskolą, siekdamas buhalterinėje apskaitoje parodyti, iš kokių lėšų neva buvo sumokėtas M.

M. darbo užmokestis. Suklastotus dokumentus M. M. pateikė VSDFV Kauno skyriui, jais remiantis VSDFV Kauno skyrius pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį iš 2007 metų IV ketvirčio draudžiamųjų pajamų apskaičiavo ir pagal 2008 m. gegužės 19 d., 2009 m. sausio 28 d., 2010 m. sausio 28 d. sprendimus laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2010 m. vasario 26 d. paskyrė ir sumokėjo 97 596,28 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai, dėl to VSDFV biudžetui buvo padaryta didelė – 97 596,28 Lt turtinė žala.

Nuteistasis E. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias BPK normas, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, teismo išvados nelogiškos, grįstos prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus iš naujo nagrinėti bylą, E. M. apeliacinio skundo iš naujo nenagrinėjo, pasisakė tik dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytų aplinkybių. Anot kasatoriaus, tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija galėtų būti tik tada, kai apeliacinės instancijos teismas būtų patvirtinęs ankstesnę apeliacinės instancijos teismo padarytą išvadą dėl M.

M. realių darbo teisinių santykių bendrovėje, o tuomet pasisakęs dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytų aplinkybių, tačiau teismas šios išvados nepatvirtino, be to, apeliacinės instancijos teismas pridėjo prie bylos gynybos pateiktus įrodymus, tačiau dėl jų nepasisakė, jų nevertino. Taip pat nuteistasis E. M. teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 7 straipsnio nuostatas. Teismai, spręsdami dėl kasos pajamų orderio suklastojimo, visiškai nevertino kasatoriaus ir kitų kaltinamųjų byloje paaiškinimų, nepasisakė dėl rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo pajamų buvimą ir realią galimybę teikti įmonei paskolą, nesiaiškino aplinkybių su civiliniu ieškovu, o apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su mokesčių VSDFV ir VMI bei su M.

M. darbo santykiais, sumokėjimu. Kasatorius nurodo, kad jis turėjo pakankamai lėšų ir siekdamas sukurti šeimos verslą pinigus įnešė į UAB „C“. Lėšų į bendrovę įnešimą patvirtina ir tuo metu bendrovės direktore buvusi V. M., teigusi, kad darbo užmokestis jai už 2007 m. lapkričio–gruodžio mėnesius buvo išmokėtas. Teismas galimybėmis įnešti paskolos sumą – 22 710 Lt neabejojo, apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad E. M. iš motinos V. M. įgijus bendrovę ji jau kelerius metus nevykdė veiklos, jos kasoje nebuvo apyvartinių lėšų, todėl akivaizdu, kad paskola buvo reikalinga ne tik direktorės darbo užmokesčiui sumokėti, bet ir visoms išlaidoms, susijusioms su darbu, padengti.

Apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik apie tai, kad įmonė nevykdė veiklos ir neturėjo realizacinių pajamų, nors tai, kad įmonė pasikeitus akcininkui ir direktoriui pradėjo veiklą, patvirtina byloje esantys įrodymai – bendrovė nusprendė vystyti visuomeninio maitinimo veiklą, dėl to pakeitė įstatus, juos papildė šia veikla ir pradėjo organizacinį darbą: ieškojo patalpų, tarėsi dėl būtinos verslui įrangos, teikė užklausas dėl turto lizingavimo ir pan. Bendrovė ne tik sumokėjo darbo užmokestį direktorei M.

M., bet ir mokesčius VSDFV bei VMI. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad bendrovė „C“ liko skolinga VSDFV 3459 Lt, nors faktiškai bendrovė yra ne skolinga, o sumokėjusi avansu 182,52 Lt daugiau; apeliacinės instancijos teismas į tai neatkreipė reikiamo dėmesio, dėl E. M. suteiktos paskolos fiktyvumo iš viso nepasisakė, tačiau nutarties motyvai patvirtina, kad paskola buvo suteikta, jos pagrindu M. M. buvo sumokėtas darbo užmokestis ir mokesčiai. Tai pripažinęs teismas privalėjo iš kaltinimo pašalinti paskolos suteikimo klastojimo faktą (kasos pajamų orderis C Nr. 1).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad M. M. darbo sutartis Nr. 12 buvo suklastota, jos darbas UAB „C“ buvo fiktyvus, apeliacinės instancijos teismo išvadomis tai patvirtinta. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad M. M., pradėjusi dirbti direktore, įmonei siekiant teikti viešojo maitinimo paslaugą, pakeitė įmonės įstatus, kurie buvo patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka. Įstatų pakeitimo faktas yra registruotas viešajame registre, tad jei M. M. buvo įdarbinta fiktyviai, teismas privalėjo pasisakyti ir dėl įstatų pakeitimo fakto fiktyvumo; liudytojai byloje patvirtino, kad tiek tariantis dėl patalpų, tiek dėl baldų gamybos bendravo su M.

M., su ja susirašinėjo, todėl teismai privalėjo pasisakyti dėl liudytojų parodymų ir rašytinių duomenų – susirašinėjimo elektroniniu paštu pagrįstumo, M. M. rengtų vidaus dokumentų. Teismas, nurodydamas, kad M. M. neturėjo specialaus pasirengimo pareigoms atlikti, nepasisakė dėl to, jog ji turėjo nemažai praktinės patirties, nes ne vienerius metus dirbo viešojo maitinimo įstaigose; šios pareigos jokio specialaus pasirengimo nereikalavo. Teismas, anot kasatoriaus, turėjo vadovautis verslo logika ir praktika, nes prieš įgyjant UAB „C“ akcijas ši bendrovė nevykdė veiklos ir 2007 m. neturėjo jokių pajamų.

Pradedant bet kokį verslą normalu, jog akcininkas suteikia bendrovei paskolą, jei tai yra būtina, arba bendrovė ieško pati finansavimo šaltinių, todėl tam, kad būtų gauta lėšų įrangos (inventoriaus) įgijimui, buvo kreiptasi į „Hanza lizingą“, pateikiant paraišką elektroniniu paštu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad M. M. realiai atliko pareigas, kilusias iš darbo sutarties Nr. 12, tai apėmė visą pradinio verslo organizavimo stadiją, atlikdama tokį svarbų darbą M. M. turėjo pagrįstą lūkestį gauti atitinkamą darbo užmokestį.

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, nepasisakė nei dėl įrodymų, kurie buvo surinkti pirmosios instancijos teisme, nei dėl įrodymų, kurie buvo pateikti teismui ir pridėti prie bylos apeliacinės instancijos teisme (liudytojo K. Č. parodymai, rašytiniai duomenys apie susirašinėjimą su įmone „Subway“, OD&M Consulting). Nuteistasis E. M. daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė BPK 7, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, bet nutartį priėmė neišnagrinėjęs visų apeliacinio skundo motyvų, taip pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

Nuteistosios V. M. gynėja advokatė N. Grubliauskienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytos išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, taip pat pačių teismų padarytoms išvadoms, dėl to buvo padaryta esminių BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo motyvų, nenurodė, kodėl apeliacinio skundo motyvai atmetami, netyrė ir nevertino į bylą pateiktų įrodymų, dėl to pažeidė BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Kasatorė teigia, kad V. M. iki 2007 m. lapkričio 26 d. buvo UAB „C“ akcininkė ir direktorė, tačiau bendrovė kelerius metus nevykdė veiklos, tad E. M. nusprendus pradėti savo verslą V. M. įmonę jam padovanojo, nuteistosios ketinimai buvo realūs – ji ketino ne tik perleisti UAB „C“ akcijas, bet ir atsisakyti įmonės, kuri kelerius metus nevykdė veiklos, direktorės pareigų; 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 1 dalis dėl V. M atleidimo iš direktorės pareigų yra reali ir atitinkanti tikrąją padėtį. Netekus V. M. UAB „C“ direktorės pareigų, ji apie tai teisės aktų nustatyta tvarka informavo VSDFV. 2007 m. lapkričio 26 d. akcininkų sprendime Nr. 1 esantys duomenys atitinka tikrovę, tai reiškia, kad nėra pagrindo išvadai dėl šio dokumento suklastojimo.

Apie darbo teisinių santykių su M. M., turėjusia darbo patirties maitinimo veiklos srityje, nes ne vienerius metus dirbo vadybininke UAB „B“, atsiradimą taip pat buvo informuota VSDFV. Atlyginimo jai dydis buvo suderintas su būsimuoju akcininku E. M., atsižvelgiant į planuojamų darbų apimtį. Tapusi UAB „C“ direktore, M. M. ėmėsi intensyvių veiksmų įgyvendindama M. M. planą įsteigti meksikietiško maisto restoraną: parengė naujus bendrovės įstatus, verslo plano projektą, ėmėsi ieškoti patalpų restoranui; M. M. suradus patalpas, pagal jas buvo galutinai parengtas verslo planas, apskaičiuotos šio verslo įgyvendinimui reikalingos lėšos.

Derybas dėl patalpų nuomos patvirtino liudytojas K. Č., M. M. taip pat tarėsi dėl baldų įsigijimo su Z. J. įmone. Verslo planas žlugo „Hanza lizingui“ atsisakius suteikti lizingą bendrovės veiklai. Pagal sudarytą darbo sutartį su M. M. UAB „C“ sumokėjo visus su darbo teisiniais santykiais susijusius mokesčius tiek VSDFV, tiek VMI. Anot kasatorės, šių aplinkybių visuma patvirtina, kad tiek 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. 1, tiek tos pačios datos darbo sutartis Nr. 12 buvo realios, jokių žinomai neteisingų duomenų jose nėra.

M. M. per savo darbo laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 27 d. iki 2008 m. sausio 1 d. atliko realų darbą pagal savo pareigas, todėl kaltinimas dėl sprendimo ir darbo sutarties suklastojimo yra nepagrįstas. Teismas, darydamas išvadas, įrodymus vertino šališkai ir neobjektyviai, nevertino kaltinamųjų nurodytų aplinkybių, jų neaptarė, nors nuosprendyje privalėjo dėl kiekvienos aplinkybės pasisakyti motyvuotai ir taip pat priimti ar atmesti vieną ar kitą įrodymą. Apkaltinamasis nuosprendis grįstas tik prielaidomis. E. M. turėjo pakankamai lėšų ir, siekdamas sukurti verslą, pinigus įnešė į UAB „C“ kasą.

Šios paskolintos lėšos buvo reikalingos ne tik M. M. darbo užmokesčiui, bet ir visoms išlaidoms, susijusioms su verslo kūrimu sumokėti. Teismas, be to, atmestinai aiškinosi mokesčių VSDFV ir VMI sumokėjimo aplinkybes, klaidingai nurodė, kad UAB „C“ VSDFV liko skolinga. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė specialisto išvada, kurioje pateikti neatitinkantys tikrovės duomenys apie bendrovės įsiskolinimą VSDFV. Apeliacinės instancijos teismas apie tai nepasisakė. Iš M. M. ir Z. J. parodymų matyti, kad bendrovė turėjo verslo organizavimo metu ir daugiau išlaidų, kurios neatsispindi bendrovės buhalterinėje apskaitoje dėl didelio darbo krūvio ir tempo siekiant kuo greičiau atidaryti restoraną.

Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių teismų padarytas išvadas, kad M. M. darbo teisiniai santykiai buvo fiktyvūs; M. M., V. M., E. M. parodymai, liudytojų K. Č., I. A.-G., Z. R., Z. J. parodymai, mokesčių VSDFV ir VMI sumokėjimą patvirtinantys dokumentai neginčijamai įrodo, kad M. M. buvo įdarbinta UAB „C“ realiai, bendrovė, naudodamasi E. M. paskolintomis lėšomis, turėjo realią galimybę M. M. sumokėti už atliktą darbą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai nepagrįstai pripažino V. M. kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Iš kaltinimo neaišku, kieno naudai V. M. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nepagrįsta, kuo pasireiškė nauda ir kaip ji buvo paskirstyta tarp bendrininkų. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė. Net jei UAB „C“ būtų neturėjusi galimybės išmokėti sulygto darbo užmokesčio M. M., tai nereikštų, kad darbo užmokestis, toks, koks nurodytas sutartyje, jai nepriklauso ir kad pagal jį nebūtų skaičiuojamos iš jo kylančios išmokos. Anot kasatorės, kiltų tik civilinis ginčas tarp M. M. ir bendrovės dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Kasatorė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2010, 2K-606/2010), teigia, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų susitariančių šalių – darbuotojo ir darbdavio – reikalas, duomenų, kad tokio dydžio darbo užmokestis M. M. realiai negalėjo būti mokamas, nėra.

Nuteistoji M. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį ir bylą jai nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, dėl byloje esančių įrodymų nepasisakė, nemotyvavo, dėl kokių priežasčių atmetė gynybos pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytų aplinkybių, apeliacinio skundo argumentai vertinti nebuvo. Kasatorė teigia, kad vertinant, ar buvo darbo teisiniai santykiai realūs, turi būti atsižvelgiama tiek į asmens gebėjimą nurodytas funkcijas atlikti, tiek į kompetenciją, galimybes dirbti pagal atitinkamą darbo sutartį.

Nė viena iš šių aplinkybių nebuvo tinkamai įvertinta. 2007 m. lapkričio 26 d. darbo sutartis buvo sudaryta su vienintele UAB „C“ akcininke V. M. Sudarant sutartį sutartas darbo užmokestis atitiko protingumo kriterijų. Nuteistosios M. M. nuomone, darbo teisinių santykių realumą patvirtina tai, kad sudarius darbo sutartį iškart buvo apie tai informuota VSDFV, M. M. parengė naujus bendrovės įstatus pagal naujai planuojamą verslo sritį, nes ankstesniuose įstatuose maitinimo veikla nebuvo numatyta, naujuose bendrovės įstatuose ši veikla tapo pagrindine.

M. M. turėjo darbo patirties UAB „B“, pagal sudarytą sutartį UAB „C“ sumokėjo visus su darbo teisiniais santykiais susijusius mokesčius tiek VSDFV, tiek VMI, darbo užmokestis realiai buvo sumokėtas. Tapusi UAB „C“ direktore, M. M. aktyviai veikė jos interesais (parengė verslo plano projektą, ieškojo restorano patalpų, kurias suradus buvo parengtas galutinis verslo planas, tariamasi dėl baldų įmonei gamybos, elektroniniu paštu kreiptasi į UAB „Hanza lizingas“). Elektroninio susirašinėjimo duomenys ir laiškų siuntimo laikas patvirtina, kad patalpų nuomos klausimai, ketinimai dėl baldų ir įrangos įsigijimo, paraiškos lizingui pateikimas ir daug kitų komercinių pasiūlymų bei alternatyvų paieška vyko jos darbo įmonėje metu.

M. M. UAB „C“ buvo įdarbinta realiai, per savo darbo laikotarpį, t. y. nuo 2007 m. lapkričio 27 d. iki 2008 m. sausio 1 d., atliko darbą pagal savo pareigas, kaltinimas dėl darbo sutarties suklastojimo nepagrįstas. Nesant jokių duomenų apie 2007 m. lapkričio 26 d. darbo sutarties suklastojimą, nelaikytini suklastotais ir visi iš darbo sutarties išplaukiantys dokumentai: darbo ir laiko apskaitos žiniaraščiai, valstybinio socialinio draudimo įmokų rejestras ir prašymas dėl motinystės pašalpos skyrimo. Teismas M. M. apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik prielaidomis, nekreipė dėmesio į tai, kad E. M. turėjo pakankamai lėšų suteikti įmonei paskolą, visi su darbo teisiniais santykiais susiję mokesčiai buvo sumokėti, tai patvirtino liudytoja apklausta E. D., E. M. paskola buvo reikalinga verslo pradžiai.

Teismas, konstatuodamas, kad darbo užmokestis M. M. nebuvo sumokėtas, nepripažino, kad įmokos VSDFV ir VMI, susijusios su darbo užmokesčio jai sumokėjimu, yra neteisingos, o manydamas, kad jai neteisėtai buvo priskaičiuota ir išmokėta motinystės pašalpa, sumokėtų mokesčių VSDFV sumos iš civilinio ieškinio neatėmė. Šios aplinkybės, pasak kasatorės, parodo, kad ji atliko savo darbą, buvo kompetentinga, nes turėjo darbo patirties, tad jai pagrįstai buvo sumokėtas darbo užmokestis, jo pagrindu – motinystės pašalpa.

Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, nenurodė, kokia kompetencija reikalinga sutartyje nurodytam darbui atlikti. Pirmosios instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas liudytojos I. A.-G. parodymais, iškraipė šių parodymų esmę: nei M. M., nei kiti asmenys niekada neteigė, kad su šia liudytoja buvo aptariami patalpų nuomos klausimai, taip pat jos kaltės niekaip nepatvirtina liudytojos Z. R. parodymai, apklausiant liudytoju K. Č., jo parodymų reikšmė buvo sumenkinta. Taip pat teismai, anot M. M., nepagrįstai palygino jos darbo užmokestį su ankstesnės įmonės direktorės V. M. darbo užmokesčiu, darydami išvadas dėl darbo teisnių santykių fiktyvumo. Kasatorė pabrėžia, kad joks teisės aktas nenustato kvalifikacinių reikalavimų UAB direktoriaus pareigoms užimti. Iš susirašinėjimų elektroniniu paštu matyti, kad verslo organizavimo klausimais M. M. tardavosi su E. M., bendrovės akcininku, nes sėkmingu verslu buvo abu suinteresuoti. Iki pradėdama dirbti UAB „C“ M. M. iš UAB „B“ buvo atleista 2007 m. lapkričio 16 d., o UAB „D“ dirbo pusė etato, 2007 m. gruodžio 14 d. išėjo atostogų. Kasatorė daro išvadą, kad ji UAB „C“ dirbo teisėtai, motinystės pašalpa pagal jos gautas pajamas jai buvo apskaičiuota ir sumokėta teisingai.

Atsiliepimu į nuteistųjų E. M., M. M. ir nuteistosios V. M. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gilys prašo kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad visi kasatoriai iš esmės nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis; nagrinėjant bylą kasacine tvarka iš naujo įrodymai netiriami, faktinės aplinkybės nenustatinėjamos. Taigi kasatorių išsakytos abejonės dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Taip pat kitoks, nei kasatoriai mano, surinktų duomenų vertinimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad žemesnės instancijos teismai vertindami byloje surinktus įrodymus padarė esminį BPK normų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai teigė, kad ištirtų įrodymų visuma – liudytojų, kaltinamųjų parodymai, rašytiniai įrodymai, specialisto išvada su priedais „dėl UAB „C“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ patvirtina, kad E. M., V. M. ir M. M. Kauno VSDFV skyriui pateikė objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, realių darbo teisinių santykių nebuvo siekiama sukurti, o nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti vienam nusikalstamam tikslui pasiekti – apgaule užvaldyti VSDFV pinigines lėšas pašalpų pavidalu. Kasaciniuose skunduose minima aplinkybė, kad nuo tariamai gauto užmokesčio buvo sumokėti reikiami mokesčiai VSDFV ir VMI, niekaip nepatvirtina tariamų darbo teisinių santykių realumo. Mokesčių sumokėjimas, anot prokuroro, laikytinas būtina nusikalstamo sumanymo, imituojančio tariamai sukurtus realius darbo teisinius santykius, dalimi, be kurios negalima pasiekti galutinio tikslo – apgaule įgyti svetimą turtą, nes nesumokėjus privalomų mokesčių, kurių suma yra žymiai mažesnė už vėliau gaunamą naudą, nebūtų sumokėtos M. M. pašalpos. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išnagrinėjęs apeliantų skundus, teisingai konstatavo, kad juose nurodytos bei teismo papildomai ištirtos tariamo M. M. darbo UAB „C“ aplinkybės, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apie darbo teisinių santykių fiktyvumą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo apeliacinius skundus, pasisakė dėl esminių jų argumentų.

Kasaciniai skundai atmestini.

Darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas; vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2010, 2K-606/2010, 2K-331/2011). Šios nuostatos taikytinos realiems, o ne fiktyviems darbo teisiniams santykiams. Tais atvejais, kai byloje įrodyta, kad, siekiant įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamą iš VSDFV biudžeto, darbo santykiai buvo imituojami, nustatytas darbo užmokestis realiai nebuvo mokamas, VSDFV buvo pateikti melagingi duomenys apie tokio asmens darbo faktą, laikotarpį ir pajamas, tokie veiksmai pripažintini sukčiavimu. Vertinant šalių susitarimą dėl atlyginimo dydžio teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo kontekste, vadovaujamasi ne vien formaliu sutarties laisvės principu, bet paisoma ir protingumo principo, atsižvelgiama į sukurtų darbo teisinių santykių ekonominę logiką, įmonės finansinę padėtį ir veiklos rodiklius, asmens dalykines ir netgi fizines galimybes vykdyti darbo funkcijas ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2011, 2K-503/2011, 2K-660/2012, 2K-614/2012, 2K-101/2013 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. M. darbo sutartį sudarė 2007 m. lapkričio 26 d., joje numatytas 12 300 Lt mėnesio atlyginimas jai ir penkių dienų darbo savaitė, aštuonių valandų darbo diena. Juridinių asmenų registrui buvo pateikti duomenys, kad M. M. nuo 2007 m. gruodžio 10 d. skiriama UAB „C“ direktore ir jai mokamas 2500 Lt darbo užmokestis. Tyrimui nepateiktos jokios sutartys bei darbo apimtį ir krūvį patvirtinantys dokumentai, nenustatyta, kokį darbą dirbo UAB „C“ M. M. ir ar apskritai dirbo, juolab kad ji tuo pačiu metu dirbo kitoje įmonėje. E. M. suteikta 22 710 Lt paskola įmonei, kuri, nevykdžiusi jokios veiklos, V. M. buvo parduota E. M., paskiriant direktore M. M., sudarė prielaidas mokėti M. M. jos kvalifikacijos neatitinkantį darbo užmokestį už realiai nedirbamą darbą. Taigi trijų asmenų bendra veika buvo siekiama apgaule įgyti svetimą turtą, įgyjant motinystės pašalpą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 pasisakyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 1 dalis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnio 1 dalis), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus.

Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas.

Teismas privalo būti lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kt. nutarimai). Kartu pažymėtina, kad iš baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), taip pat iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų kasacine tvarka nagrinėti baudžiamąsias bylas, jei įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnis) ir šiame įstatyme įtvirtintos kasacinės instancijos teismo teisės nagrinėjant kasacinę bylą pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą arba nutraukti baudžiamąją bylą (BPK 376 straipsnio 3 dalis), kyla kasacinės instancijos teismo pareiga nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl kasacinio skundo, paduoto dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, patikrinti visos baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurią buvo ar turėjo būti kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą.

Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas. Eksplicitiškai iš minėtos nutarties išplauktų, kad materialiosios teisės normos taikymo tinkamumas kasacinės instancijos teismui nesaistant savęs kasacinio skundo motyvais būtų ne tik dėl veikos kvalifikavimo, bet ir dėl bausmės skyrimo, nes teisės normos struktūrą sudaro ne tik hipotezė bei dispozicija, bet ir sankcija, taigi turėtų būti esant akivaizdžiam poreikiui tikrinamas visos baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurią buvo ar turėjo būti kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumas, taigi ir normos sankcijos pritaikymo tinkamumas.

Šioje byloje nuteistajam E. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta vieneri metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo. BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienos rūšies – laisvės atėmimo – bausmė, skirtina iki aštuonerių metų; BK 300 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyta vienintelės rūšies – laisvės atėmimo – bausmė, skirtina iki šešerių metų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę vienam iš bendrininkų – E. M., o M. M. ir V. M. taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą E. M., spręsdamas, kad jam taikyti to paties straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, nurodžius apeliaciniame skunde argumentą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo būtinumo, tokį argumentą atmetė, nurodydamas, kad E. M. padarė tyčinius sunkų ir apysunkį nusikaltimus bendrininkų grupe, nesant lengvinančių aplinkybių.

Akcentuotina, kad jo vienintelio iš bendrininkų grupe veikusių asmenų nuteisimas realia laisvės atėmimo bausme prieštarauja teisingumo principui. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas kaip būtina sąlyga šiam straipsniui taikyti nėra numatytas. Įvertinus tai, kad E. M. neteistas, dirbantis, jo veikos apimtis, palyginus su V. M. ir M. M. veikų apimtimi, nėra didesnio pavojingumo laipsnio, taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę – laisvės apribojimo – bausmę yra teisinė galimybė.

Todėl E. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį skirtina vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per vienerius metus neatlygintinai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – šešių mėnesių laisvės apribojimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, galutinė subendrinta bausmė skirtina dvejų metų laisvės apribojimas, įpareigojant E. M. per vienerius metus neatlygintinai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį pakeisti: E. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per vienerius metus neatlygintinai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – šešių mėnesių laisvės apribojimą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, galutinę subendrintą bausmę E. M. paskirti dvejų metų laisvės apribojimą, įpareigojant per vienerius metus neatlygintinai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Antanas Klimavičius

Aurelijus Gutauskas