A-525-914-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-914/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01653-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. U. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. U. su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–5; 17–20) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, Ministerija) 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-765;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 15 611,19 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nesutiko su jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vertino, kad valstybė negali atsisakyti mokėti pensiją, remdamasi negaliojančiu įstatymu.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 24–27), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaikomos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas prašymą KAM pateikė 2013 m. kovo 20 d., po 6 mėnesių nuo dienos, kai jam nebuvo taikomos minėtos nuostatos, ir po 3 metų nuo sužinojimo apie pensijos sumažinimą. Pažymėjo, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo pripažinti teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, tokio teisės akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos. Dėl to minėto įstatymo 5 straipsnio nuostatos iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., yra teisėtos, atitinkamai pensijos mokėjimas iki to laiko pagal šias nuostatas buvo teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 61–65) pareiškėjo P. U. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 12-01-765 dalį, kuria atsisakyta išmokėti P. U. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Priteisė P. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.– 15 611,19 Lt. Kitoje dalyje skundą atmetė. Priteisė P. U. iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, ir Ministerijos 450 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo mokama 965,69 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija, tačiau ji, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama perskaičiuota. 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. 2013 m. kovo 20 d. pareiškėjas kreipėsi į KAM, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką. KAM 2013 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 12-01-765 informavo pareiškėją, kad pensija jam buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nurodė, kad vykdant Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimą priimti įstatymo pakeitimai, įsigalioję 2012 m. rugsėjo 1 d., todėl pensijos nuo šios datos nemažinamos pagal minėto įstatymo 5 straipsnį. Įstatymas pensijų kompensavimo nenustato, todėl išmokėti nepriemokos pareiškėjui nėra pagrindo.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytą poziciją dėl termino pagal analogiją taikymo, teigtina, kad atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, o būtent jo 23 straipsnio 6 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui valstybinė pensija, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, buvo mokama skirtinga pagal turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėjas galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo pensiją, atitinkamai – kiekvienas toks sprendimas gali būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį.

Teismo vertino, jog pareiškėjas 3 metų termino paduoti skundą KAM nepraleido: į atsakovą kreipėsi 2013 m. kovo 20 d., o pensija už 2010 m. sausį, kaip nurodė KAM 2010 m. vasario 4 d. rašte Nr. 12-01-204, buvo išmokėta tik kovo pabaigoje.

Remdamasis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 15 611,19 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM.

Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą KAM sprendimą, teismas remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais, panaikino tą šio sprendimo dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjui pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pareiškėjui taip pat priteista 450 Lt bylinėjimosi išlaidų už skundo surašymą, šią sumą nuo 500 Lt, kurių už šią teisinę paslaugą prašė pareiškėjas, sumažinus atsižvelgiant į tai, kad Ministerijos sprendimas panaikintas iš dalies.

III. Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70–72), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą, o bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, skundą teismui paduodamas tik 2013 m. gegužės 20 d., nors apie jo teises pažeidžiančius veiksmus jam tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasarį ir kovą, atitinkamai 2010 m. vasario 4 d. raštu Nr. 12-01-204 buvo pranešta apie pensijos sumažinimą ir jos išmokėjimą 2010 m. kovo mėnesį, praleido įstatymo nustatytą terminą skundui teismui pateikti ir neprašo šio termino atnaujinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintą 3 metų terminą pripažino specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies prasme. Nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindo nukrypti nuo išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, nėra. Taip pat akcentuoja, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas nebuvo priimtas. Pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, tad skundžiami Ministerijos veiksmai, o ne konkretus sprendimas.

Pareiškėjas P. U. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 77–81), kuriuo prašo atmesti apeliantų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, paliekant galiotu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. priimtą sprendimą.

Visiškai sutinka su teismo sprendimu, mano, kad jis išsamus, visapusiškas, teisingas, o apeliantai teismui nepateikė jokių naujo argumentų. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje A552-519/2013 ir teigia, kad nepraleido 3 metų termino paduoti skundą KAM. Taip pat pažymi, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, jam valstybinė pensija jam buvo mokama skirtinga pagal turėtas draudžiamąsias pajamas, sprendimai (kanclerio pasirašyti potvarkiai su atskiru numeriu, data) dėl pensijos dydžio atsakovo buvo priimamai kiekvieną mėnesį, apie pensijos dydį pareiškėjas sužinodavo tik tą mėnesį, kai gaudavo pensiją. Pažymi, kad nedelsiant skundo teismui nepadavė, nes tikėjo valstybe, kad bus nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų dalies grąžinimui. Taip pat pastebi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 punktas, palūkanoms ir kitoms periodinėms išmokos (kurioms prilyginamos valstybinės pensijos) nustato sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo P. U. skundą tenkino iš dalies: panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 12-01-765 dalį, kuria atsisakyta išmokėti P. U. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; priteisė P. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 15 611,19 Lt. Kitoje dalyje skundą atmetė. Taip pat pareiškėjui iš atsakovų priteista 450 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kaip (remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais ir šios bylos faktinėmis aplinkybėmis) buvo pažymėta 2014 m. birželio 18 d. nutartyje (b. l. 86-90), vertintina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, nes apie savo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. kovo mėnesio pabaigoje, kai, kaip teigia abi šalys, gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 16 d. (b. l. 14), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą – momento.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 dalis numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Taigi iš esmės sutiktina su atsakovų argumentais dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, esant pagrindui bylą nutraukti.

Vis dėlto, kaip pažymėta ir 2014 m. birželio 18 d. nutartyje, nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Tad pareiškėjui minėta 2014 m. birželio 18 d. nutartimi buvo pasiūlyta pateikti poziciją dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėjas 2014 m. birželio 23 d. (b. l. 95) teismui pateikė prašymą dėl svarbių ir objektyvių priežasčių atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 92-94), nurodė, kad terminą skundui paduoti praleido dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, teisinis neaiškumas sąlygojo tai, kad jis galėjo sąžiningai klysti dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir kt.), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. kovo mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl jo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nors ir paduotas apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principus, tenkinamas.

Esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, t. y. pirmosios instancijos teismui iš dalies patenkinus pareiškėjo skundą, nors jis buvo paduotas praleidus jo padavimo terminą, tačiau pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino atnaujinimo ir teismui šį prašymą patenkinus, pirmosios instancijos teismo sprendimas (nepaisant to, kad jame nepagrįstai nebuvo konstatuota, jog pareiškėjas praleido skundo pateikimo teismui terminą) panaikinti Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 12-01-765 dalį, kuria atsisakyta išmokėti P. U. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir priteisti P. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 15 611,19 Lt, kitoje dalyje skundą atmetant, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 bei vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose), laikytinas iš esmės teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas