AS-261-183-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-183/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00699-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija: 69.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ir trečiųjų suinteresuotų asmenų A. M. ir V. B. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „JB investicijos“, uždarajai akcinei bendrovei „Domus firma“, uždarajai akcinei bendrovei „Brastos valda“, A. K., A. M., V. B., M. M. L., O. B. Y., dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B. (I t., b. l. 142-154).

Skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi (II t., b. l. 177-179) administracinė byla Nr. I-151-406/2013 pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, A. K., UAB „JB investicijos“, UAB „Domus firma“, A. M., UAB „Brastos valda“, V. B., M. M. L., O. B. Y. dėl administracinių aktų panaikinimo sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas Kauno apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-480-343/2013.

Lietuvos Teismų Informacinės Sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 11 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-480-343/2013 pagal ieškovo Kauno apygardos prokuroro ieškinį atsakovams A. M., V. B., A. P., UAB „Domus firma“, UAB „Brastos valda“, UAB „JB investicijos“, tretiesiems asmenims ieškovo pusėje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. K., tretiesiems asmenims atsakovo pusėje notarams: B. G., D. G., D. K., J. R., P. O., Z. S., M. M. L., O. B. Y., R. P., Z. S. dėl sandorių ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais. Teismo sprendimas neįsiteisėjęs. Kauno apygardos teismas šioje civilinėje byloje sprendė dėl 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties, kuria A. M. ir V. B. pardavė UAB „Domus firma“ visas paveldėjimo teises ir visas turtines teises į palikimą, nurodytą O. B. 2000 m. vasario 1 d. testamente, teisėtumo taip pat 2004 m. rugsėjo 2 d. liudijimo, reg. Nr. 5034, kuriuo Kauno m. 9-ojo biuro notarė D. K. patvirtino, kad V. B. ir A. M. priėmė palikimą pagal 2000 m. vasario 1 d. O. B. testamentą, reg. Nr. 1030, ir 2005 m. spalio 11 d. liudijimo, reg. Nr. 8093, kuriuo UAB „Domus Firma“ po O. B. mirties priėmė palikimą pagal 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. I-14894 teisėtumo klausimus, t. y. reikalavimus, susijusius su civilinės teisės reglamentuojamais santykiais dar iki administracinėje byloje ginčijamų administracinių aktų priėmimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo prašymą dėl administracinių aktų panaikinimo grindžia ir tuo, kad civilinėje byloje prašoma negaliojančia pripažinti 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, kuri sudaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir kuri nulemia administracinėje byloje ginčijamų administracinių aktų, kuriais O. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės, neteisėtumą, nes UAB „Domus firma“ nėra tas subjektas, kuriam galėjo būti sutartimi perleistos paveldėjimo teisės, be to, sutartis sudaryta vėliau, negu iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas savo sprendime civilinėje byloje taip pat pasisakė dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, taip pat nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto, numačiusio, kad turto savininko sutuoktiniui nuosavybės teisės atkuriamos, jeigu jis nesudarė naujos santuokos, nuostatų taikymo. Būtent šioje teisės normoje apibrėžtu teisiniu reguliavimu, pareiškėjas grindžia ir savo prašymą dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B., panaikinimo administracinėje byloje, teigdamas, kad sutuoktinei po pirmojo sutuoktinio mirties ištekėjus už kito vyro, sutuoktinė netenka reikalavimo teisės atkurti nuosavybės teises į pirmojo sutuoktinio turtą. Kauno apygardos teismas minėtu aspektu pažymėjo, kad „prokuroro ieškinyje nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-442/2003 ir Nr. 3K-3-259/2010, šioje byloje netaikytinos, kadangi jose konstatuotos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, nes tose bylose buvo nagrinėjami ginčai, kuomet pirmu atveju turto savininką pergyvenęs sutuoktinis sudarė antrą santuoką, antru atveju, teismas konstatavo, jog B. N. mirė po žemės nacionalizacijos, todėl savo mirties dieną jis nebeturėjo nuosavybės teisių į žemės sklypus ir todėl A. N. negalėjo jų paveldėti. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2003 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2003 nurodė, kad lyginamoji 1991 m. įstatymo ir 1997 m. įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą analizė rodo, kad šie įstatymai nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teisę sutuoktiniui, kai jis sudaro naują santuoką. Teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymas numatė tik turto savininko, kuris yra miręs, sutuoktiniui. Šioje gi byloje turto savininke buvo V. S., kuri nebuvo A. B. sutuoktinė, o tik savo turtą testamentu jam paliko. Todėl suformuota nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo atveju taip pat netaikytina“. Kauno apygardos teismas taip pat nustatė, kad palikimą po A. B. mirties priėmė jo sutuoktinė O. B..

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismas pažymėjo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, jame nustatyti faktai dėl 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties, dėl to, kad palikimą po A. B. mirties priėmė jo sutuoktinė O. B., taip pat suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės bei teisės aktų taikymo samprata civilinėje byloje Nr. 2-480-343/2013 turės esminės reikšmės sprendžiant administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo klausimus ir tuo pačiu reikalavimų nagrinėjamoje administracinėje byloje teisingam išsprendimui. Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokiai situacijai, kai tarp nagrinėjamos administracinės bylos ir teisinio rezultato išnagrinėtoje civilinėje byloje yra prejudicinis ryšys taip pat siekiant išvengti skirtingo aktualių teisės aktų nuostatų vertinimo bei aiškinimo šiose bylose, vadovaujantis konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui, teisinės sistemos stabilumo principais, protingumo ir teisingumo kriterijais, nagrinėjama administracinė byla sustabdytina iki įsiteisės teismo sprendimas išnagrinėtoje civilinėje byloje.

II. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 184-186), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį.

Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad vienas iš pareiškėjo argumentų yra Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimas, t. y. UAB „Domus firma“ nėra tas subjektas, kuriam galėjo būti sutartimi perleistos paveldėjimo teisės. Visgi, tai nėra pagrindinis, o tik fakultatyvus pareiškėjo pareiškimo argumentas ir negali būti laikytinas kaip pagrindas stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą kol bus išnagrinėta civilinė byla, kurioje vertinamas paveldėjimo teisių pardavimo sutarties teisėtumas. Galiausiai teismas, tik nagrinėdamas administracinę bylą iš esmės, galės pasisakyti dėl tokio pareiškėjo argumento pagrįstumo. Nuo pat teisminio proceso pradžios pareiškėjas laikėsi aiškios ir nuoseklios pozicijos, kad ginčo esmė yra nuosavybės teisių O. B. atkūrimo neteisėtumas, t. y. administracinių aktų neteisėtumas, o visi ginčijami sandoriai viso labo yra tik išvestiniai reikalavimai, todėl visų pirma turėtų būti išspręstas administracinių aktų, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos O. B., teisėtumo klausimas, o tik po to vertinamas sandorių teisėtumas, t. y. turėtų būti stabdoma civilinė, o ne administracinė byla, nes būtent administracinėje byloje konstatuotos aplinkybės turės prejudicinę reikšmę civilinės bylos nagrinėjime.

Pažymi, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos. Todėl O. B., jai sudarius kitą santuoką, neteko A. B. sutuoktinės statuso, o tuo pačiu ir prarado reikalavimo teisę atkurti nuosavybės teises. Santuokos pasibaigimas reiškia, kad baigiasi turtiniai ir asmeniniai neturtiniai sutuoktinių tarpusavio santykiai, turtinės ir asmeninės neturtinės jų teisės ir pareigos. Sutuoktinei, po pirmojo sutuoktinio mirties ištekėjus už kito vyro, ji netenka reikalavimo teisės atkurti nuosavybės teises į pirmojo sutuoktinio turtą. Pozicijos, kad sutuoktinis praranda teisę atkurti nuosavybės teises į turtą į kurį teisę atkurti nuosavybės teises būtų turėjęs miręs sutuoktinis, jeigu po sutuoktinio mirties sudaro naują santuoką, nuosekliai laikosi tiek bendrosios, tiek administracinės kompetencijos teismai. Taigi, tik teismui pasisakius dėl šiame teisminiame ginče esminės aplinkybės, ar O. B. dėl antrosios ir trečiosios santuokos su A. L. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, bus galima spręsti, ar ginčo žemė galėjo būti perleista civilinėje byloje ginčijamų sandorių pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo poziciją, kad civilinėje byloje konstatuotos aplinkybės turės prejudicinę reikšmę, nurodė, kad civilinėje byloje buvo pasisakyta ir dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, taip pat nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto, numačiusio, kad turto savininko sutuoktiniui nuosavybės teisės atkuriamos, jeigu jis nesudarė naujos santuokos, nuostatų taikymo. Iš tikrųjų Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendime pateikė tam tikrus argumentus dėl minėtųjų teisės aktų taikymo, tačiau, atmetant ieškinį, jie nebuvo esminiai. Juolab, kad Kauno apygardos teismas pasisakė tik dėl minėtųjų teisės aktų bei teisminės praktikos, kuria ieškovas grindė ieškinio reikalavimus, taikymo, vertinant sandorių, bet ne administracinių aktų, teisėtumą. To Kauno apygardos teismas net ir negalėjo padaryti, kadangi civilinės ir administracinės bylos nagrinėjimo dalykai yra skirtingi, civilinėje byloje vertinamas sandorių teisėtumas, tuo tarpu administracinėje – administracinių aktų, todėl ir argumentai, kuriais yra grindžiamas administracinių aktų ir sandorių teisėtumas yra skirtingi. Priešingai, Kauno apygardos teismas ir pasisakė, kad kol nėra užginčyti administraciniai aktai tol nėra pagrindo teigti, kad neteisėti yra ir sudarytieji sandoriai. Minėtųjų teisės aktų taikymas yra kur kas aktualesnis vertinant administracinėje byloje ginčijamų administracinių aktų teisėtumą, nes būtent jie ir sudarė prielaidas ginčo žemei išeiti iš valstybės dispozicijos. Tas pats, pasakytina ir apie teisminės praktikos, kuria pareiškėjas grindžia savo prašymą, taikymą ginčo situacijoje. Tik išnagrinėjus administracinę bylą, bus galima konstatuoti – taikytina ar ne ši teismų praktika, vertinant nuosavybės teisių atkūrimo O. B. teisėtumą. Atsižvelgiant į skirtingą administracinės ir civilinės bylos nagrinėjimo dalyką, dėl minėtųjų teisės aktų ir teisminės praktikos taikymo ginčo situacijoje galės pasisakyti tik administracinis, bet ne bendrosios kompetencijos teismas.

Nors dalis ginčijamų sandorių ir buvo sudaryta ankščiau negu priimti administraciniai aktai, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis, reg. Nr. 1-14894, 2004 m. rugsėjo 2 d. liudijimas reg. Nr. 5034 ir 200 m. spalio 11 d. liudijimas, reg. Nr. 8093, nebūtų sukėlę teisinių pasekmių, nulėmusių žemės išėjimą iš valstybės dispozicijos, jeigu nebūtų buvę priimti ginčijami administraciniai aktai, t. y. UAB „Domus firma“ minėtųjų sandorių pagrindu nuosavybės teisių į ginčo žemę nebūtų įgijusi, jeigu vėliau nebūtų buvę priimti administraciniai aktai, kuriais O. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės, o žemė iki šiol būtų likusi teisėto jos savininko – valstybės dispozicijoje. Minėtąją poziciją patvirtina ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastro išrašai, kuriuose, minėtieji sandoriai nėra nurodyti kaip UAB „Domus firma“ nuosavybės teisių įgijimo pagrindas. Iš minėtųjų VĮ Registrų centro išrašų akivaizdu, kad pirminis nuosavybės teisių į ginčo žemę įgijimo pagrindas yra būtent šioje administracinėje byloje ginčijami administraciniai aktai, taigi, jų teisėtumo klausimas ir turi būti išspręstas pirmiausiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dalies žemės sklypų savininke iki šiol yra nurodoma O. B., t. y. kad šiuos žemės sklypus būtų galima grąžinti valstybei net nereikia naikinti jokių sandorių, o pakaktų konstatuoti vien administracinių aktų, kuriais nuosavybės teisės atkurtos O. B., neteisėtumą ir juos pripažinti negaliojančiais.

Teismų praktikoje yra susiformavusi nuosekli pozicija, kad tais atvejais, kuomet reikalavimai, dėl administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra išskiriami į atskirą administracinę bylą, civilinė byla, kurioje lieka sprendžiami sandorių teisėtumo klausimai, yra sustabdoma (žr., pvz., Kauno apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-2302-748/2013; Alytaus rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-319-90/2012; Alytaus rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-69-179/2013; Kauno miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-5761-775/2012 ir kt.).

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi nusprendė, kad dalis pareiškėjo ieškinio reikalavimų yra teismingi administraciniam, o dalis bendros kompetencijos teismui. Taip pat šioje nutartyje kolegija nurodė, kad „sprendžiant ginčą, pirmiausiai turėtų būti vertinami administracinio pobūdžio klausimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, po to – civilinio pobūdžio klausimai dėl pirkimo-pardavimo sutarčių ir su jomis susijusių dokumentų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo natūra.“

Tretieji suinteresuoti asmenys A. M. ir V. B. pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 187-191), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį ir administracinę bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo spręsti 2011 m. lapkričio 24 d. priėmė nutartį (I t., b. l. 90-94), kuria dalį pradinio prokuroro ieškinio, paduoto bendrosios kompetencijos teismui, pripažino nagrinėtinu bendrosios kompetencijos teisme, o dalį prokuroro reikalavimų pripažino administracinio teisinio pobūdžio ir atitinkamai nagrinėtinais administracinės kompetencijos teisme. Specialiosios teisėjų kolegijos nutartyje teigiama: „tokiu atveju Speciali teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pareikštus reikalavimus išskirti į atskiras bendrosios kompetencijos ir administraciniame teisme nagrinėtinas bylas (CPK 36 straipsnio 6 dalis)“. Šioje nutartyje buvo išsamiai pasisakyta, kurie konkrečiai ieškinio reikalavimai nagrinėtini bendrosios kompetencijos, o kurie – administracinės kompetencijos teisme, bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teismas tokių privalomų Specialiosios teisėjų kolegijos nutarties išaiškinimų laikėsi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CKK) 36 straipsnio 6 dalies nepažeidė, prokuroras šiuo aspektu bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neskundė. Dėl minėtos procesinės aplinkybės Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 14 dienos nutartimi pasiūlė prokurorui patikslinti skundą (I t., b. l. 136-141), ko prokuroras iki šiol nepadarė. Pažymėtina, kad Specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis yra įsiteisėjusi, todėl vykdytina. Minėtoje nutartyje nėra pasisakyta, jog kuri nors byla (bendrosios kompetencijos ar administraciniame teisme) turėtų būti išspręsta pirmiau; priešingai, bylos išskyrimas į dvi bylas, kas numatyta ABTĮ 21 straipsnio 6 dalyje, reiškia, jog reikalavimai gali būti nagrinėtini atskirai ir nė vienos iš bylų išsprendimas procesiniu sprendimu negali turėti jokios prejudicinės galios kitame teisme nagrinėjamai bylai. Pagal ABTĮ 21 straipsnio 5 dalį įsiteisėjusi nutartis dėl bylos rūšinio teismingumo yra neskundžiama ir vykdytina, taigi, pirmosios instancijos teismas šiuos ABTĮ reikalavimus pažeidė.

Toks administracinės bylos sustabdymas pažeidžia ABTĮ 65 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą terminą bei proceso operatyvumo ir koncentruotumo principus, kaip visuotinai pripažintus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai taikomus administracinių bylų proceso principus. Toks bylos sustabdymas yra ne kas kita, kaip bylos vilkinimas, juolab nė vienas iš bylos dalyvių tokios sprendimo priimti neprašė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-161/2013). Taigi, ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nuo suformuotos administracinių teismų praktikos nukrypo.

Taip pat toks bylos sustabdymas prieštarauja ne tik minėtai Specialiosios teisėjų kolegijos nutarčiai, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą; administracinis teismas kiekvienu atveju turi motyvuoti administracinės bylos sustabdymo būtinybę. Be to, bylos sustabdymo klausimas negali būti sprendžiamas abstrakčių teiginių pagrindu. Kitaip tariant, teismas turi išanalizuoti, kokios aplinkybės, nustatytinos kitoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinos, yra reikšmingos stabdomai bylai (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-679/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011, 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013). Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis tokių reikalavimų neatitinka, kadangi joje nėra nurodyta, kaip civilinėje byloje nustatyti faktai gali paveikti administracinėje byloje nustatinėtinus faktus, juolab kad ginčo reikalavimai įsiteisėjusia Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi išskirti į dvi skirtinguose teismuose ir skirtingose bylose nagrinėtinas bylas. Skundžiamoje nutartyje pateikiama motyvacija dėl Kauno apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje motyvų nėra tinkama, nes bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos administracinis teismas nėra nei apeliacinė, nei kasacinė instancija bendrosios kompetencijos teismo priimtiems sprendimams peržiūrėti; pagal prokuroro pareikšto prašymo reikalavimus dėl ginčijamų administracinių teisės aktų teisėtumo byla turėtų būti spręstina nestabdant ir jos nevilkinant. Juo labiau negali būti pripažinta pagrįsta tokia motyvacija, esą „teisės aiškinimo taisyklės ir teisės aktų taikymo samprata civilinėje byloje Nr. 2-480-343/2013 turės esminės reikšmės sprendžiant administracinių teisės aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo klausimus“. Tai yra ne kas kita, kaip nepagrįstas pirmosios instancijos teismo nusišalinimas nuo jam tenkančios pareigos tinkamai, neišeinant iš pareikšto ginčo ribų, išspręsti byloje kilusį ginčą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atskiruosius skundus prašo juos tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį.

Nurodo, kad Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo spręsti 2011 m. lapkričio 24 d. priėmė nutartį, kuria dalį pradinio prokuroro ieškinio, paduoto bendrosios kompetencijos teismui, pripažino nagrinėtinu bendrosios kompetencijos teisme, o dalį prokuroro reikalavimų pripažino administracinio teisinio pobūdžio ir atitinkamai nagrinėtinais administracinės kompetencijos teisme. Be to, Specialioji teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad „sprendžiant ginčą pirmiausia turėtų būti vertinami administracinio pobūdžio klausimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, po to – civilinio pobūdžio klausimai dėl pirkimo-pardavimo sutarčių ir su jomis susijusių dokumentų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo natūra“. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja Specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarčiai.

Teismų praktikoje yra susiformavusi nuosekli pozicija, kad tais atvejais, kuomet reikalavimai, dėl administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra išskiriami į atskirą administracinę bylą, civilinė byla, kurioje lieka sprendžiami sandorių teisėtumo klausimai, yra sustabdoma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444-2159/2011 pažymėjo, kad „vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamų aktų teisėtumą. Pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja aplinkybės, sudarančios įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą, kadangi ilgas bylos sustabdymas gali apsunkinti galimybę nustatyti byloje objektyvią tiesą. Minėto teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys, o tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011). Todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis stabdyti administracinę bylą, kol įsiteisės teismo sprendimas išnagrinėtoje civilinėje byloje, yra priimta nukrypstant nuo susiformavusios teisminės praktikos, kadangi teismas sprendimo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą tinkamai nepagrindė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Domus firma“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo juos atmesti.

Nurodo, kad civilinės bylos sustabdymo klausimas Kauno apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo išspręstas – teismas nutarė nagrinėti civilinę bylą. Kauno apygardos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta stabdyti civilinę bylą, yra įsiteisėjusi ir vykdytina. Civilinėje byloje jau yra priimtas 2013 m. birželio 11 d. sprendimas, kuris šiuo metu nėra įsiteisėjęs. Taigi, visi pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, susiję su kitos, t. y. civilinės bylos, stabdymo aplinkybėmis, nėra ir negali būti pagrindu naikinti skundžiamos Kauno apygardos administracinio teismo nutarties.

Teigia, jog su visais pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais nesutinka, ir savo argumentus yra išdėstęs administracinėje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Prokuroro argumentai dėl „sutuoktinio“ sąvokos aiškinimo ir jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą išlaikymo klausimo, sprendžiant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo klausimą, apeliacinės instancijos teismo net neturėtų būti vertinami, kadangi atskirojo skundo objektas – ne administracinių aktų teisėtumas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria buvo sustabdyta administracinė byla.

Pareiškėjas savo prašymą dėl administracinių aktų panaikinimo grindžia tuo, jog civilinėje byloje ginčijama 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis yra neteisėta, sudaryta pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas. Prokuroras ir atskirajame skunde teigia, jog vienas iš argumentų, dėl ko administraciniai aktai yra neteisėti ir turi būti panaikinti – netinkamas subjektas, kuriam galėjo būti sutartimi perleistos paveldėjimo teisės, t. y. neteisėta 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis. Pažymėtina, kad šios sutarties teisėtumo klausimas nagrinėjamas civilinėje byloje – pirmosios instancijos teismas šią sutartį pripažino teisėta, tačiau sprendimas dar nėra įsiteisėjęs.

Specialioji teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi nusprendė, kad dalis pareiškėjo ieškinio reikalavimų yra teismingi bendros kompetencijos, o dalis – administraciniam teismui. Specialioji teisėjų kolegija nurodė, jog kompleksiškai vertinant aptariamą ginčą matyti, jog jis yra susijęs tiek su administraciniais, tiek su civiliniais teisiniais santykiais ir šiuo atveju negalima vienareikšmiškai išskirti kurios nors iš paminėtų teisinių santykių rūšies, kaip dominuojančios. Specialioji teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (CPK 36 straipsnio 2 dalis), tačiau kartais byloje susiklostę administraciniai teisiniai bei civiliniai teisiniai tam tikra prasme yra lygiaverčiai, t. y. sudėtinga nustatyti, ar administracinis teisinis santykis vyrauja civilinio teisinio santykio atžvilgiu, ar atvirkščiai (t. y. civilinis teisinis santykis vyrauja administracinio teisinio santykio atžvilgiu). Todėl Specialioji teisėjų kolegija nusprendė, kad yra pagrindas pareikštus reikalavimus išskirti į atskiras bendrosios kompetencijos ir administraciniame teisme nagrinėtinas bylas (CPK 36 straipsnio 6 dalis). Taigi, Specialioji teisėjų kolegija iš esmės konstatavo, kad tiek civilinė, tiek administracinė byla gali būti nagrinėjamos lygiagrečiai.

Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūra atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų atskirąjį skundą prašo jį tenkinti bei panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. M. ir V. B. atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad su juo iš esmės sutinka, tačiau pažymi, kad pareiškėjo atskirojo skundo motyvai ir argumentai dėl sutuoktinio statuso teisinio aiškinimo ir interpretavimo yra pertekliniai ir jais niekaip negali būti grindžiamas skundžiamos pirmosios instancijos administracinio teismo priimtos nutarties sustabdyti administracinę bylą neteisėtumas. Be to, prokuroro teiginys, esą egzistuoja teisinė tradicija bylas nagrinėjant bendrosios kompetencijos teismuose, sustabdyti tokias bylas, iki bus priimti sprendimai administracinėse bylose, yra nepagrįstas, kadangi administracines bylas nagrinėjantis teismas nėra saistomas bendrosios kompetencijos teismų nutarčių, priimtų nagrinėjant civilines bylas pirmąja instancija, praktikos; tik esant Specialiosios teisėjų kolegijos nutarčiai, būtent tokios įsiteisėjusios nutarties išaiškinimai yra privalomi tiek bendrosios, tiek ir administracinės kompetencijos teismams. Taigi, pareiškėjo motyvacija netinkama, tačiau atskirojo skundo reikalavimas turėtų būti tenkinamas trečiųjų suinteresuotų asmenų atskirajame skunde išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Atskirieji skundai tenkintini.

Atskiraisiais skundais skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria administracinė byla sustabdyta, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline tvarka (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog administracinio proceso tikslai visgi reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas bylos sustabdymui (žr., pvz., 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-155/2012, 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-262/2012).

ABTĮ 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti aštuoni bylos sustabdymo pagrindai. Pastaroji teisės norma formuluojama imperatyviai – „Teismas sustabdo bylą šiais atvejais“, kas suponuoja, jog ABTĮ 98 straipsnio 1 dalyje numatyti bylos sustabdymo pagrindai yra privalomi ir, esant bent vienam iš šių pagrindų, teismas ex officio privalo sustabdyti administracinę bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011). Taigi prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėj byloje Nr. AS858-301/2011). Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-259/2012).

Tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444–2159/2011).

Iš pareiškėjo prašymo (I t., b. l. 142-154) matyti, kad 1924 m. spalio 4 d. A. B. susituokė su O. B.. A. B. testamento nepaliko. A. B. ir O. B. santuokoje susilaukė dukros L. P. (gimusi 1928 m. birželio 1 d., mirusi 1996 m. gruodžio 30 d.). L. P. susilaukė dukters A. K..

1947 m. sausio 31 d. S. I. Ž., Kauno II Valstybinės Notarinės kontoros notaro, patvirtintu testamentu S. V. (testamente S. V.) išreiškė tokią savo valią dėl jai priklausančio turto: „visą turtą iš ko jis besusidėtų, esantį Kauno mieste ir Vilijampolės priemiestyje, Lietuvos TSR, kuris man priklausys iki mano mirties ir kuriuo aš galėsiu disponuoti, aš pilnai palieku pil. B. A., Jokūbo, už ką jis manimi rūpinsis ir reikalui esant man padės“. 1950 m. balandžio 15 d. S. V. mirė.

1972 m. gegužės 20 d. O. B. sudarė santuoką su A. L. (miręs 1978 m. gegužės 22 d., Vilniuje (mirties akto įrašas Nr. 1267)). Po santuokos O. B. buvo suteikta L. pavardė, santuokos sudarymo akto įrašas Nr. 1299 (santuoka sudaryta Vilniaus m. Civilinės metrikacijos skyriuje). 1972 m. gruodžio 20 d. Vilniaus m. Civilinės metrikacijos skyriuje A. L. ir O. L. išsituokė, ištuokos akto įrašas Nr. 1336, O. L. po santuokos nutraukimo pasiliko iki santuokos su L. turėtą B. pavardę. 1975 m. birželio 5 d. A. L. vėl susituokė su O. B. (santuokos sudarymo akto įrašas Nr. 1624, santuoka sudaryta Vilniaus m. Civilinės metrikacijos skyriuje), kuri po santuokos sudarymo pasiliko B. pavardę.

1999 m. balandžio 28 d. O. B. Kauno apskrities viršininko administracijai (toliau – ir KAVA) pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos pirmojo vyro A. B. žemę, buvusią Vilijampolės dvare, Kaune, kurią jam testamentu 1947 m. paliko S. V.. Prašyme žemės ploto, į kurį pretendavo atkurti nuosavybės teises, nenurodė.

2000 m. sausio 25 d. O. B. įgaliojo A. M. tvarkyti žemės, esančios Vilijampolėje, Kauno mieste, kurią testamentu S. V. paliko jos pirmajam vyrui A. B., grąžinimo reikalus. Įgaliojimą patvirtino Kauno 6-ojo notarų biuro notarė J. R., reg. Nr. 709.

2000 m. vasario 1 d. O. B. testamentu, reg. Nr. 1030, kurį patvirtino Kauno miesto 6-ojo biuro notarė J. R., išreiškė tokią savo valią: „man priklausantį žemės sklypą, esantį Vilijampolėje, Kaune, kuris bus man atkurtas arba kompensaciją už jį, aš palieku lygiomis dalimis V. B. ir A. M.“. Šie asmenys O. B. rūpinosi iki jos mirties 2000 m. kovo 1 d.

2000 m. kovo 8 d. KAVA pripažino, kad, remiantis 2000 m. sausio 13 d. Kauno apskrities archyvinės pažymos Nr. S-6 duomenimis, O. B. pakanka dokumentų atkurti nuosavybės teises į 58 ha žemės sklypą. Tačiau tą pačią dieną KAVA sprendimas buvo pripažintas negaliojančiu, o 2003 m. gegužės 9 d. KAVA raštu Nr. 11-M-236p informavo A. M., kad iš naujo apsvarsčius nuosavybės teisių atkūrimo O. B. galimybes nutarta pripažinti, kad V. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 35 ha žemės Vilijampolėje, Kaune. O. B. žemės testamentinis paveldėtojas A. M. dėl nustatytų 35 ha žemės ploto nesutiko ir kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad V. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 57,4639 ha žemės sklypą, buvusį Vilijampolėje, Kauno mieste. Teismas 2004 m. birželio 7 d. sprendimu, civilinėje byloje Nr. 2-216/2004, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog V. S. iki žemės nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teisėmis valdė 57,4639 ha žemės sklypą, buvusį Vilijampolėje, Kauno mieste. Teismo sprendimas apskųstas nebuvo ir yra įsiteisėjęs.

2004 m. rugsėjo 2 d. liudijimu reg. Nr. 5034 Kauno m. 9-ojo biuro notarė D. K. patvirtino, kad V. B. ir A. M. priėmė palikimą pagal 2000 m. vasario 1 d. O. B. testamentą reg. Nr. 1030.

2004 m. spalio 11 d. A. M. ir V. B. sudarė su UAB „Domus Firma“ paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį reg. Nr. 1-14894, patvirtinta Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarės B. G. Šia sutartimi A. M. ir V. B. UAB „Domus Firma“ pardavė visas paveldėjimo teises ir visas turtines teises į palikimą, nurodytą O. B. 2000 m. vasario 1 d. testamente, reg Nr. 1030. Sutarties kaina 5 200 000 Lt. 2004 m. spalio 25 d. bei 2005 m. gruodžio 29 d. A. M. ir V. B. pareiškė, kad UAB „Domus firma“ su jais visiškai atsiskaitė, pareiškimai patvirtinti pas Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarę B. G..

UAB „Domus Firma“ direktorė V. M. 2005 m. spalio 13 d. pateikė KAVA 2005 m. spalio 11 d. liudijimą, reg. Nr. 8093, patvirtintą Kauno m. 9-ojo notarų biuro notarės D. K.. Pagal šį liudijimą UAB „Domus Firma“ po O. B. mirties priėmė palikimą pagal 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 1-14894.

Vėliau nuo 2005 m. gruodžio 12 d. KAVA, Marijampolės apskrities viršininko administracijos bei Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono, Varėnos ir Alytaus žemėtvarkos skyrių priimtais sprendimais pradėtos atkurti nuosavybės teisės O. B. į jos buvusio vyro A. B. turėtą turtą.

Pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčija būtent vėlesnius minėtų institucijų sprendimus (administracinius aktus), kuriais atkurtos nuosavybės teisės O. B.. Teigia, kad institucijos akivaizdžiai netinkamai atliko savo funkcijas, tokiu būdu diskreditavo valstybės institucijas, sumenkino piliečių pasitikėjimą jomis, kadangi, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, O. B. prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią testamentu jos buvusiam vyrui A. B. paliko V. S., negalėjo būti tenkinamas ir jai nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos, todėl prašyme nurodyti administraciniai aktai yra nepagrįsti bei naikintini.

Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-480-343/2013, 2013 m. birželio 11 d. sprendime spręsta dėl nuosavybės teisių O. B. atkūrimo pasekmių (nekilnojamojo turto perleidimo civilinių sandorių). Tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualiais klausimais bendrosios kompetencijos teismas iš dalies pasisakė.

Kauno apygardos teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punktas (turto savininko sutuoktiniui nuosavybės teisės atkuriamos, jeigu jis nesudarė naujos santuokos) neteko galios nuo 1999 m. lapkričio 11 d., todėl 2005 m. atkuriant nuosavybės teises į V. S. žemę, šis nutarimas nebegalėjo būti taikomas ir pagrįstai nebuvo taikytas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nė vienas iš šioje civilinėje byloje ginčijamų sandorių, liudijimų nebuvo sudarytas laikotarpiu, kai galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 redakcija, kuria rėmėsi ieškovas (Kauno apygardos prokuratūra).

Dėl 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismas pasisakė, jog po O. B. mirties testamentiniai įpėdiniai padavė pareiškimus apie palikimo priėmimą notarei D. K.. Ji įpėdiniams 2004 m. rugsėjo 2 d. išdavė liudijimą reg. Nr. 5034 apie palikimo priėmimą. Šis liudijimas garantuoja A. M. ir V. B., kaip O. B. įpėdinių, teisinį statusą, kuris apima ir teisę disponuoti paveldėtu turtu, kuri reiškia ir teisę turtą, nuosavybės teise turimą turtinę teisę, laikantis įstatymų, įvairiais būdais perleisti kitiems asmenims. Todėl, perleidę savo paveldėjimo teises UAB „Domus firma“, A. M. ir V. B. nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. Paveldėjimo teisių perleidimo nedraudė ir nedraudžia ir net neriboja joks teisės aktas, be to, subjektas, įsigijęs paveldėjimo teises, įgyja teisę kaip palikimą priimti ne tik turtines teises, bet ir egzistuojantį konkretų turtą (pvz. statinius, lėšas banko sąskaitose ir pan.). 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi, reg. Nr. 14894, A. M. ir V. B. pardavė UAB „Domus firma“ paveldėjimo teises, o ne perleido teises atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Ieškovas nepagrįstai sutapatina du skirtingus teisinius institutus, t. y. teisių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimą su paveldėjimo teisių perleidimu (pardavimu). Tarp atsakovų A. M., V. B. ir UAB „Domus firma“ buvo sudaryta būtent paveldėjimo teisių perleidimo sutartis. Ši sutartis nepažeidė ir negalėjo pažeisti šios sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos (2004 m. kovo 23 d.) Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes šis įstatymas paveldėjimo teisių perleidimui yra netaikytinas, o taikytinas įstatymas – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.

Galiausiai Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendime nuspręsta atmesti ieškovo (Kauno apygardos prokuratūros) ieškinį.

Taigi, kaip matyti iš minėtų aplinkybių, Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių O. B. atkūrimo teisėtumo ir pagrįstumo, kas iš esmės turėtų būti sprendžiama nagrinėjamoje administracinėje byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno apygardos teismui 2012 m. kovo 8 d. nutartimi atsisakius tenkinti pareiškėjo, Kauno apygardos prokuroro, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prašymą bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus išnagrinėta byla administraciniame teisme dėl išskirtų reikalavimų, civilinė byla Nr. 2-480-343/2013 buvo išnagrinėta ir priimtas 2013 m. birželio 11 d. sprendimas. Taigi, Kauno apygardos teismas iš esmės pripažino, jog civilinę bylą galima nagrinėti, kol nagrinėjama administracinė byla dėl administracinių aktų panaikinimo, ir nėra pagrindo jos stabdyti, kol nebus išnagrinėta byla administraciniame teisme, juolab, kad ginčijami administracinėje byloje administraciniai aktai priimti ne paveldėjimo dokumentų, ginčytų civilinėje byloje, pagrindu.

Pažymėtina, kad nors dalis ginčijamų sandorių civilinėje byloje ir buvo sudaryta anksčiau negu priimti administraciniai aktai, pavyzdžiui 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis, reg. Nr. 1-14894, tačiau jais siekti tikslai įgyvendinti tik priėmus šioje administracinėje byloje skundžiamus administracinius aktus. Tai reiškia, jog jei administraciniais aktais O. B. nebūtų atkurtos nuosavybės teisės į jos buvusio vyro A. B. turėtą turtą, civiliniai sandoriai, ginčyti civilinėje byloje Nr. 2-480-343/2013, nebūtų sukėlę teisinių pasekmių, nulėmusių žemės perleidimą kitų trečiųjų asmenų nuosavybėn. Taigi, civilinėje byloje nustatyti faktai neturi įtakos nagrinėjamai administracinei bylai, administracinės bylos nagrinėjimas įmanomas ir jų nenustačius, o sprendimas civilinėje byloje nėra sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje pagrindas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, jame nustatyti faktai dėl 2004 m. spalio 11 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties, dėl to, kad palikimą po A. B. mirties priėmė jo sutuoktinė O. B., taip pat suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės bei teisės aktų taikymo samprata civilinėje byloje Nr. 2-480-343/2013 turės esminės reikšmės sprendžiant administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo klausimus ir tuo pačiu reikalavimų nagrinėjamoje administracinėje byloje teisingam išsprendimui, nepagrįsta. Pažymėtina, jog nors kitoje byloje nustatyti faktai gali palengvinti įrodinėjimo procesą administracinėje byloje (ABTĮ 58 str. 2 d.), tačiau tai nesuponuoja visais atvejais išvados, jog negalima nagrinėti vienos bylos, kol nėra išnagrinėta kita teisme nagrinėjama byla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-81/2012, 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-155/2012). Šiuo atveju akivaizdu, kad administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamų administracinių aktų teisėtumą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai nusprendė administracinę bylą sustabdyti, kol įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje, todėl ji naikinama, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros bei trečiųjų suinteresuotų asmenų A. M. ir V. B. atskiruosius skundus tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas