eA-346-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-346-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01195-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Envestas A/S filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Envestas A/S filialo skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, veikiančiai prie Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei energetikos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Envestas A/S filialas su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2014 m. sausio 24 d. Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimus Nr. 17R-3489, 17R-3490 (toliau – ir Sprendimai) dalyse dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo;

2) įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 96 800 Lt.

Taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2013 m. liepos 22 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į Komisiją su prašymais dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (toliau – ir Prašymai), kuriuos išnagrinėjusi Komisija priėmė sprendimus Nr. 17R-466, 17R-467. Juos apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir VAGK), kuri šiuos sprendimus panaikino bei įpareigojo Komisiją prašymus nagrinėti iš naujo. 2014 m. vasario 11 d. pareiškėjas gavo 2014 m. sausio 24 d. pakartotinius Komisijos sprendimus Nr. 17R-3489, 17R-3490 dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo, kuriais nuspręsta iš dalies kompensuoti pareiškėjo iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas, susijusias su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu.

Pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. gruodžio 3 d. gavo leidimą plėtrai Nr. LP-4587 bei 2012 m. gruodžio 20 d. – leidimą plėtrai Nr. LP-5969. Dėl jų pratęsimo pareiškėjas į Ministeriją nesikreipė, dėl ko leidimai plėtrai pratęsti nebuvo, todėl, pagal 2013 m. birželio 23 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 594 patvirtintą Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), turi teisę kreiptis dėl patirtų išlaidų kompensavimo.

Išlaidos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., sumokėtas avansinis mokėjimas buvo skirtas saulės energijos elektrinės projekto plėtojimui. 2012 m. liepos 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 120718/1 (toliau – ir Sutartis) 4.4 punktu pareiškėjas įsipareigojo sumokėti pardavėjui UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ avansą už saulės energijos elektrinės įrengimą ir leidimų elektros energijos gamybai gavimą, 40 proc. nuo kiekvienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos per dešimt dienų nuo įrangos užsakymo dienos.

Vykdydamos Sutartį šalys žodiniu susitarimu nusprendė, jog Avansinis mokėjimas už vienos saulės elektrinės įrangą sudarys 48 400 Lt įskaitant PVM. Atitinkamai, pareiškėjas pagal pardavėjo pateiktą 2012 m. gruodžio 12 d. išankstinę sąskaitą ITP Nr. 121212/1, 2012 m. gruodžio 17 d. atliko 96 800,00 Lt avansinį mokėjimą. Tiek Komisijai, tiek teismui su skundu pareiškėjas pateikė visus jo su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų patyrimą ir apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus.

Paaiškėjus, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), po kurio saulės elektrinių projekto plėtojimas pareiškėjui tapo ekonomiškai nenaudingas, pareiškėjas kreipėsi į pardavėją, siekdamas taikiu derybų būdu išspręsti Sutarties nutraukimo ir sumokėto avanso susigrąžinimo klausimą. Pardavėjui atsisakius grąžinti sumokėtą avansinį mokėjimą, 2013 m. kovo 1 d.

šalys sudarė susitarimą (toliau – ir Susitarimas), kuriuo nusprendė, jog pardavėjas negrąžina pareiškėjui jo sumokėto avanso, nes pareiškėjui atsisakius Sutarties pardavėjas patyrė nuostolių. Dėl to patirtos išlaidos atitinka Aprašo 5 punkte nustatytą reikalavimą – yra negrąžintinos. Seimas, priimdamas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymą) numatė, jog dalis ūkio subjektų patirs žalą, dėl ko Įgyvendinimo įstatymu nustatė šiems ūkio subjektams teisę į patirtų išlaidų kompensavimą.

Tik žinodamas jam Įgyvendinimo įstatymu suteiktas teises, pareiškėjas atsisakė galimybės ginčą su pardavėju spręsti teisminiu būdu, dėl ko Sutartį su Pardavėju nutraukė taikiai. Atitinkamai, pareiškėjas išnaudojo reikalingas galimybes susigrąžinti avansinius mokėjimus. Taip pat pažymėjo, kad sumokėtas avansas sudaro vos 4,43 proc. visos Sutarties kainos, pareiškėjas pateikė visus išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus. Pareiškėjo su saulės elektrinės projektų plėtojimu susiję, patirti ir apmokėti avansiniai mokėjimai tenkina visas šiems mokėjimams keliamas kompensuotinumo sąlygas, skundžiami sprendimai yra naikintini, o atsakovas įpareigotinas kompensuoti ginčo išlaidas.

Atsakovo Komisijos atstovas trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas už patirtas išlaidas (sumokėtą 96 800 Lt avansą) jokių prekių ir paslaugų negavo, tačiau susitarė, kad nutraukiant Sutartį šio avanso negrąžina. Toks susitarimas neatitinka teisinių protingumo ir teisingumo principų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu – šiuo atveju Komisija Sprendimus priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją. Priimant Sprendimus nebuvo padaryta aiški klaida, nepiktnaudžiauta įgaliojimais, dėl šių priežasčių šie sprendimai yra pagrįsti, teisėti, priimti vadovaujantis Aprašo nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad priimdama skundžiamą sprendimą Komisija veikė kompetencijos ribose, vadovavosi jai suteikta diskrecija. Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo, ji turi diskreciją pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Šie Komisijos įgalinimai numatyti Aprašo 18-21 punktuose, jokiems kitiems asmenims, įskaitant ir pareiškėją, Aprašas nesuteikia įgaliojimų vertinti tokių išlaidų pagrįstumo. Atsižvelgiant į susiklosčiusią Lietuvos ir Europos Sąjungos teismų praktiką, teismo vertinimas šiuo atveju apsiriboja klausimais, ar Komisija nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių ir, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Skundžiami sprendimai atitinka šiuos reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2012 m. liepos 18 d. pareiškėjas sudarė Sutartį Nr. 120718/1 (t. I, b. l. 24-28) su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Pardavėjas), kuria Pardavėjas įsipareigojo įrengti saulės elektrines ir iš Ministerijos gauti leidimus elektros energijos gamybai. Pardavėjas 2012 m. gruodžio 12 d. išrašė pareiškėjui išankstinę sąskaitą-faktūrą Nr. 121212/1, kurioje nurodyta avanso pagal Sutartį suma 96 800,00 Lt (t. I, b. l. 48). 2013 m. sausio 31 d. Pardavėjas pareiškėjui išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 051667, kurioje nurodyta avanso pagal Sutartį suma 96 800,00 Lt (t.

I, b. l. 51). Pareiškėjas pateikė Komisijai mokėjimo nurodymą, kuriame pateikti duomenys, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. apmokėjo Sutarties dalį 28 035,22 EUR (ši suma litais – 96 800 Lt) (t. I, b. l. 29). Taip pat pareiškėjas pateikė Komisijai mokėjimo nurodymą, kuriame pateikti duomenys, kad 2012 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas apmokėjo 100 Lt valstybės rinkliavą už leidimo plėtoti elektros energijos projektą išdavimą (t. II, b. l. 108). 2013 m. sausio 8 d. kasos pajamų orderio kvite nurodyta, kad pareiškėjas atliko 4 000 Lt avansinį mokėjimą už topografines nuotraukas saulės baterijų statybai (t.

II, b. l. 102). 2012 m. gruodžio 3 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Ministerija pareiškėjui išdavė leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, atitinkamai, Nr. LP-4587 ir Nr. LP-5969 (t. I, b. l. 22-23). Pareiškėjas su Pardavėju 2013 m. kovo 1 d. sudarė susitarimą (t. I, b. l. 31-33), kuriuo Sutartis buvo nutraukta. 2013 m. liepos 22 d. pareiškėjas pateikė Komisijai prašymą (t. I, b. l. 15-16; 47-48) kompensuoti 100 Lt patirtų išlaidų valstybės rinkliavos už leidimo plėtoti elektros energijos projektą išdavimą bei 48 400 Lt išlaidų sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4587 pagrindu, projekto plėtojimo. 2013 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas pateikė Komisijai prašymą (t.

I, b. l. 12-13) kompensuoti 100 Lt patirtų išlaidų valstybės rinkliavos už leidimo plėtoti elektros energijos projektą išdavimui, 4 000 Lt išlaidų už žemės sklypo topografinės nuotraukos padarymą, skirtą elektrotechniniam projektui rengti bei 48 400 Lt išlaidų sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-5969 pagrindu, projekto plėtojimo. Komisija 2014 m. sausio 24 d. priėmė Sprendimus (t. I, b. l. 18-21), kuriuose pripažino kompensuotinomis 200 Lt pareiškėjo patirtų išlaidų valstybės rinkliavos už leidimo plėtoti elektros energijos projektą išdavimui bei 1 800 Lt išlaidų už žemės sklypo topografinės nuotraukos padarymą.

Likusias sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų (96 800 Lt) ir išlaidų už žemės sklypo topografinės nuotraukos padarymą (2 200 Lt) pripažino nekompensuotinomis.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) pakeitimai Lietuvos Respublikos Seime inicijuoti 2012 m. gruodžio mėnesį. Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2012 m. gruodžio 5 d. posėdyje (protokolo Nr. 107-P-46(3)) buvo svarstytas klausimas dėl elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energiją supirkimo tarifų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų tikslinio naudojimo bei atsinaujinančių išteklių energetikos įtakos elektros energijos kainai. Šiuo klausimu nutarta pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei artimiausiu metu pateikti Seimui svarstyti AIEĮ projektą, kuriame būtų patikslintos įstatymo nuostatos, dėl kurių iškilo problemos jo įgyvendinimo metu. Po derinimo Vyriausybėje, Pakeitimo įstatymo projektas Seime buvo pateiktas 2013 m. sausio 15 d., o priimtas – 2013 m. sausio 17 d.

Vertinta, jog pareiškėjo pateiktame mokėjimo nurodyme pateikti duomenys, kad pareiškėjas prašomas kompensuoti lėšas 96 800 Lt apmokėjo 2012 m. gruodžio 17 d. (t. I, b. l. 29). Pardavėjas pareiškėjui 2013 m. sausio 31 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 051667 (t. I, b. l. 49).

Sutarties 4.4 punktu pareiškėjas įsipareigojo sumokėti Pardavėjui 40 proc. nuo kiekvienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnyje nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taip pat CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Pareiškėjas yra komercinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam taikomi šie aukštesni apdairumo standartai. Laikydamasis šių principų, o ypač, vykdydamas prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdamas rūpestingai, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas galėjo ir turėjo imtis priemonių, kad Sutartyje numatyta įranga nebūtų užsakoma ir, atitinkamai, nebūtų patiriami neproporcingi nuostoliai.

Šiuo atveju Sutartis buvo sudaryta 2012 m. liepos 18 d., o minėti avansiniai mokėjimai buvo atlikti, tuo metu, kai buvo galima numatyti, jog veiklos sąlygos pagal teisinį reglamentavimą bus keičiamos. Pagal byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad didžiąją dalį ginčo išlaidų pareiškėjas mokėjo, nepaisydamas aplinkybės, kad vienai iš saulės energijos jėgainių dar nebuvo gautas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą – leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-5969 buvo išduotas 2012 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaita faktūra pareiškėjui buvo išrašyta 2013 m. sausio 31 d., jau priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, kurie Susitarime nutraukti Sutartį nurodyti kaip sudaryti šį Susitarimą paskatinusi priežastis. Taip pat Susitarimu pareiškėjas sutiko, kad Pardavėjas negrąžins sumokėtų avansinių mokėjimų. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis dėjo protingai intensyvias pastangas susigražinti ginčo išlaidas. Taip pat, nors avansiniais mokėjimais apmokėjo apie trečdalį visos ginčo jėgainių įrengimo kainos, pareiškėjas nepateikė įrodymų apie įvykdytą prekių, įrangos įsigijimą, kad buvo realiai atlikti Sutartyje numatyti darbai ar proporcinga jų dalis. Teismo nuomone, byloje neįrodyta, kad pareiškėjo atlikti avansiniai mokėjimai buvo proporcingi kitos Sutarties šalies įvykdytiems sutartiniams įsipareigojimams.

Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju vien AIEĮ pakeitimais, dėl kurių yra numatyta kompensavimo galimybė, nebuvo visiškai atimta galimybė gauti finansavimą. Dėl šių pakeitimų pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas – jis susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (žr. AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikomas 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) nutarimu Nr. 03-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas. 2013 m. vasario 28 d. VKEKK nutarimu Nr. 03-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Kadangi pareiškėjas nebuvo gavęs leidimo gaminti elektros energiją iki nustatyto termino, jo pagamintai energijai nebegalėjo būti taikomas iki šios dienos priimtas didesnis 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas, tačiau elektros energija iš jo vis tiek galėjo būti superkama.

Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja pagrindas pripažinti skundžiamų aktų neatitikimą šiems reikalavimams ir juos panaikinti.

Apibendrindamas teismas nurodė, jog šioje byloje reikšminga tai, kad ginčo santykių reglamentavimo tikslai yra skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą, kartu užtikrinant viešuosius interesus atitinkančių poreikių lėšų panaudojimo efektyvumą. Atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo patirtos išlaidos nebuvo pagrįstos, laikydamasis adekvačių apdairumo standartų, jis turėjo galimybę šių išlaidų išvengti; pareiškėjas turėjo galimybę tęsti saulės elektros energetikos plėtojimą, ši veikla nebuvo akivaizdžiai praradusi ekonominę prasmę. Skundžiamuose aktuose pareiškėjo nurodytos išlaidos pagrįstai pripažintos nekompensuotinomis, pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių juose nustatytų aplinkybių teisingumą, Komisija veikė savo diskrecijos ribose, jos veikla iš esmės atitiko jos veiklos principus. Pareiškėjas teismui nenurodė duomenų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių kad priimant skundžiamus sprendimus Komisija būtų veikusi nusižengdama jai suteiktiems įgaliojimams ar diskrecijai, skundžiami sprendimai priimti laikantis nustatytų procedūrinių reikalavimų, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą patirtų išlaidų dalies tenkinimas neatitiktų ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslų.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas AB Envestas A/S filialas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą tenkinti; panaikinti 2014 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimus Nr. 17R-3489, 17R-3490 dalyse dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; įpareigoti Komisiją priimti sprendimus kompensuoti pareiškėjo patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 96 800 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Dėl galimybės numatyti Pakeitimo įstatymo priėmimą bei Pakeitimo įstatymu suteiktos galimybės pareiškėjui pasirinkti teisių įgyvendinimo būdą, nurodo, kad iki 2013 m. sausio 9 d., kol Seime nebuvo įregistruotas Pakeitimo įstatymo projektas, jam nebuvo žinoma, kad Seimas ketina keisti ginčui aktualius įstatymus, tad teismo argumentai, kad pareiškėjas turėjo numatyti Pakeitimo ir Įgyvendinimo įstatymų priėmimą ir iš anksto, t. y. nesant susiklosčiusiam teisiniam reguliavimui, likus mėnesiui iki Seime skubos tvarka svarstytų įstatymų priėmimo, įvertinti Sutarties vykdymą bei susilaikyti nuo Avansinio mokėjimo atlikimo, laikytini prieštaraujančiais faktinėms bylos aplinkybėms bei pažeidžiančiais teisės principą iš neteisės nekyla teisė. Teismo argumentai, jog pareiškėjas turėjo galimybę tęsti projekto plėtojimą ir parduoti pagaminamą saulės energiją nors ir mažesniu supirkimo tarifu, o ne stabdyti veiklą ir kreiptis dėl išlaidų kompensavimo, peržengia bylos nagrinėjimo ribas ir apriboja pareiškėjui suteiktų teisių įgyvendinimą. Pareiškėjas pasinaudojo jam teisės aktais suteikta apsisprendimo laisve ir pasirinko vieną iš teisės aktuose numatytų, teisėtų veikimo būdų. Įgyvendinimo įstatyme numatyta ūkio subjektų apsisprendimo laisvė reiškia pačiam pareiškėjui suteiktą galimybę priimti sprendimą dėl tolimesnio veikimo vykdant saulės elektrinių projekto plėtojimą. Komisija, priimdama nemotyvuotus atsisakymus kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas, paneigia ūkio subjektams numatytą bei aukščiausios valdžios institucijos suteiktų teisių į patirtų išlaidų kompensavimą, menkina visuomenės pasitikėjimą teisine valstybe.

2) Dėl Komisijai suteikto įgaliojimo priimti sprendimą dėl išlaidų kompensavimo pažymi, kad Komisijos Sprendimuose Įgyvendinimo įstatymo tikslai nėra įgyvendinti. Komisija neužtikrino jai pavestos funkcijos atlyginti išlaidas asmenims, turintiems leidimus plėtrai ir nepradėjusiems projektų, realizavimo. Komisija nekompensavo pareiškėjui įstatymu garantuotų išlaidų. Pareiškėjas priėmė sprendimą netęsti jam ekonomiškai nenaudingo saulės elektrinės projekto plėtojimo tik žinodamas jam Įgyvendinimo įstatymo suteiktą teisę į patirtų išlaidų kompensavimą. Teismas, be kita ko, nurodė, jog tokiems asmenims kaip pareiškėjas, išlaidų kompensavimo galimybę numatančiomis teisės aktų nuostatomis yra siekiama „atlyginti dalį pagrįstų praradimų“. Toks teisės aktų aiškinimas prieštarauja teisiniam reguliavimui, neatitinka Įgyvendinimo įstatymo nuostatų ir tikslų. Komisijai minėtu įstatymu nebuvo suteikta prerogatyva nuspręsti tik dėl dalies ūkio subjektų patirtų išlaidų kompensavimo. Priešingai, Komisija įpareigota spręsti dėl visų pagrįstų pareiškėjo patirtų išlaidų kompensavimo. Vadovaujantis Aprašo 25 punktu, Inspekcija ir Ministerija, kaip tiesiogiai Komisijos veiklą aptarnaujančios institucijos, įvertina pareiškėjo teikiamą prašymą ir pateiktą informaciją bei teikia Komisijai teikimą su pateiktos informacijos įvertinimu. Komisijai buvo pateikta Inspekcijos rekomendacinio pobūdžio išvada dėl išlaidų kompensavimo (teikimas Nr. 7) (Priedas Nr. 1), kuriame nurodyta pagal pareiškėjo pateiktus prašymus siūloma kompensuoti išlaidų suma, t. y. pagal pareiškėjo prašymą Nr. 15R-362 rekomenduota kompensuoti 48 500 Lt pareiškėjo patirtų išlaidų, pagal prašymą Nr. 15R-363 rekomenduota iš dalies kompensuoti 50 300 Lt pareiškėjo patirtas išlaidas iš prašytų 52 500 Lt. Priimdama sprendimus Komisija nevertino minėto Inspekcijos teikimo. Be to, nei Komisija, nei teismas nenurodė, kokių Įgyvendinimo įstatymo ir Aprašo reikalavimų pareiškėjas neatitiko.

3) Teismas vertino pareiškėjo galimybę tęsti projekto plėtojimą, gauti ekonominę naudą, aptarė sumažinto tarifo įtaką pareiškėjo apsisprendimui, nors teisė vertinti ginčijamo teisės akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu teismui nenumatyta. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1516/2012, pažymi, jog teismas, nurodydamas, kad „byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja pagrindas pripažinti skundžiamų aktų neatitikimą šiems reikalavimams ir juos panaikinti“, nedetalizavo tokio sprendimo priėmimo motyvų, nevertino Komisijos veiklos, jai suteiktos kompetencijos priimant sprendimus dėl išlaidų kompensavimo. Tad sprendimas grįstas ekonominiu vertinimu, tačiau nepagrįstas teisiniais ir faktiniais motyvais, kurie paaiškintų pareiškėjo situacijos neatitikimą Aprašo ir Įgyvendinimo įstatymo reikalavimams.

4) Teismo nurodyti motyvai, jog pripažinus išlaidas kompensuotinomis, būtų pažeistas viešasis interesas, nebuvo Komisijos nagrinėjami priimant Sprendinius, nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas nenumatė jokių viešojo intereso kriterijų, kuriais Komisija, vertindama pareiškėjo patirtų išlaidų atitikimą teisės aktų reikalavimams, galėtų vadovautis. Viešojo intereso klausimą įvertino Seimas, priimdamas sprendimą keisti AIEĮ bei patvirtindamas sprendimą ūkio subjektams kompensuoti į projektą investuotas išlaidas iš valstybės lėšų, t. y. iš viešąjį interesą atitinkančių lėšų. Komisijai buvo pavesta įvertinti, ar ūkio subjektai, pateikę prašymus dėl patirtų išlaidų kompensavimo, atitinka teisės aktuose tiek pareiškėjams, tiek pačiam kompensavimui keliamus reikalavimus ir priimti atitinkamą sprendimą.

5) Dėl pareiškėjo patirtų išlaidų pagrįstumo pažymi, kad Sutartimi pareiškėjas užsakė įrengti iš viso 14 saulės elektrinių. Iki Pakeitimo įstatymo priėmimo šalims sąžiningai vykdant Sutartį Pardavėjas buvo gavęs leidimus bei užsakęs tik 2 iš 14 planuotų saulės elektrinių įrangą, už kurias pareiškėjas sumokėjo iš viso 96 800 Lt. Sužinojęs apie priimtus Pakeitimo bei Įgyvendinimo įstatymus, pareiškėjas iš karto kreipėsi į Pardavėją prašydamas nebetęsti Sutarties vykdymo ir to pasekoje sustabdyti likusių 12 saulės elektrinių projektų plėtojimus. Tad pareiškėjas Sutartį vykdė sąžiningai, sužinojęs apie priimtus Pakeitimo bei Įgyvendinimo įstatymus nutraukė Sutartį ir dėl to išvengė gerokai didesnių nuostolių atsiradimo. Teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygos jos šalims turi įstatymo galią. Avansinio mokėjimo dydžio nustatymas, kaip beje, ir netesybų dydžio nustatymas, yra išimtinai tik Sutarties šalių valios klausimas. Šalys sudarydamos Sutartį vadovavosi sutarties laisvės principu, suteikiančiu sutarties šalims laisvę susitarti dėl abipusiai tenkinančių Sutarties sąlygų, tame tarpe ir dėl mokėjimų pagal Sutartį dydžio bei apmokėjimo terminų. Pareiškėjo atliktam Avansiniam mokėjimui taikytini netesyboms keliami reikalavimai, todėl, vadovaujantis teismų praktika, pareiškėjo iš Pardavėjo gautos prekės ar paslaugos, kurios apimtų avansinio mokėjimo-netesybų dydį ir kurios pagrįstų Pardavėjo patirtus minimalius nuostolius, nėra ir neturėjo būti įrodinėjamos.

Inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Inspekcija yra įgaliota (perįgaliota) atstovauti Komisijai visose ginčų sprendimo institucijose nagrinėjant ginčus dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, suteikiant Inspekcijai visas atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens procesines teises. Pareiškėjui šioje byloje ginčijant Komisijos Sprendimus, Inspekcija šalintina iš šios bylos kaip tretysis suinteresuotas asmuo.

2) Įvertinus Aprašo 5.4 punkto ir 5.4.3 punkto nuostatas teigtina, kad šių Aprašo punktų nuostatos Komisijai numato galimybę spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui arba atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusius su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Komisija, nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas yra pagrįstas. Nagrinėdama pareiškėjo prašymus, jo papildomai pateiktus duomenis, Komisija nustatė, kad pareiškėjas jokių prekių ir paslaugų už sumokėtą 96 800 Lt dydžio avansą negavo, tačiau su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. kovo 1 d. susitarė, kad nutraukiant Sutartį, UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ negrąžina pareiškėjui sumokėto avanso. Komisijos nuomone, pareiškėjas ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ nepagrįstai susitarė dėl 96 800 Lt dydžio avanso negrąžinimo, kadangi pareiškėjo sutikimas dėl tokio dydžio avanso negrąžinimo galėtų būti laikomas atitinkančiu protingumo ir teisingumo reikalavimus, tuo atveju, jeigu UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ pareiškėjui būtų pagrindęs, kad vykdydamas sutartinius įsipareigojimus patyrė faktinių tokio dydžio išlaidų. Komisija pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus įvertino kaip nepagrindžiančius 96 800 Lt dydžio išlaidų patyrimą, todėl vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė šių išlaidų nekompensuoti. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 pateiktu teisės aiškinimu.

3) Komisijos Sprendimuose pasisakoma tik dėl to ar, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos kompensuotinos ar ne, tuo tarpu, nei Komisija, nei teismas nepadarė išvados, kad pareiškėjas neatitinka teisės aktuose pareiškėjams keliamų reikalavimų. Komisijos Sprendimų turinys atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. jie pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, taip pat nurodyta, kad jie gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Argumentai dėl teisės į teisingą teismą įgyvendinimo nebuvo pažeisti, nes teismas objektyviai išanalizavo visus argumentus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

2) Aprašo 12 punktu buvo patvirtinta Komisijos narių sudėtis. Komisija savo veikloje vadovaujasi Įgyvendinimo įstatymu, Aprašu, kitais teisės aktais. Pagrindinės Komisijos funkcijos yra išnagrinėti Aprašo 3 punkte nurodytų asmenų (toliau – Pareiškėjas) prašymus dėl išlaidų, tiesiogiai susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo ir vieną mėnesį nuo Pareiškėjo prašymo gavimo dienos priimti vieną iš sprendimų: kompensuoti Pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti Pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti Pareiškėjo prašymą.

Tik Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo. Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė pasirinkti kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Aprašo 18-21 punktai nustato išimtinę teisę tik Komisijai vertinti Pareiškėjo patirtas išlaidas ir priimti dėl jų sprendimą. Jokiems kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, iškaitant ir Pareiškėją, Aprašas nesuteikia teisės ir kompetencijos vertinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, pagrįstumo.

Tik Komisijai suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Teismas negali pakeisti Komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo Įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų.

Nagrinėjamu atveju, teismas ištyręs faktinius ir teisinius įrodymus byloje, pagrįstai nustatė, kad Komisija laikėsi visų procedūrinių taisyklių ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Tai, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos, ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių, yra ne kartą pripažinę ir Europos Sąjungos teismai ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos.

3) Apeliaciniame skunde teikiami subjektyvūs pamąstymai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2013 m. rugsėjo 25 d. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos rekomendacinio pobūdžio išvados dėl išlaidų kompensavimo, teikimo Nr. 7 nuorašą, tačiau pagrindo pridėti jį prie nagrinėjamos bylos nėra.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Atsižvelgiantį į tai, kad nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl minėtą teikimą atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimų Nr. 17R-3489, 17R-3490 atsisakyti kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.

Komisija Sprendimais be kita ko atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjo 2013 m. liepos 22 d. ir 2013 rugpjūčio 22 d. prašymuose nurodytų išlaidų – sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, kadangi pareiškėjas galimai išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtą avansinę sumą, neįsitikino, kad šios sumos neegzistuoja.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą pareiškėjo nurodytų išlaidų dalį.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, ir mano, jog Komisija Sprendimuose neįgyvendino Įgyvendinimo įstatymo tikslų, nekompensavo įstatymu garantuotų išlaidų.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą ir spręsti, kokia apimtimi pareiškėjų prašomos atlyginti išlaidos pripažintinos kompensuotinomis.

Pareiškėjas prieštarauja Komisijos išvadai, kad jo kaip avansas pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120718/1 sumokėta suma nepripažintina kompensuotinomis išlaidomis.

Teisėjų kolegija sutinka su aplinkybe, jog nurodytos išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų. Tačiau, nagrinėjamu atveju, išlaidų pagrįstumo vertinimui reikšmingos ir kitos išlaidų mokėjimo aplinkybės.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog tarp pareiškėjo (pirkėjo) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (pardavėjas) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 120718/1 sudaryta 2012 m. liepos 18 d. Sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog 5000 Lt avansas mokamas per 5 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo dienos. 4.3 punkte nurodyta, jog saulės elektrinės, kurios statybos procesas yra pradėtas, apmokėjimas atliekamas per 4 kartus: pirmas apmokėjimas 40 proc. nuo kiekvienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos mokamas per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos (4.4 punktas). Nors Sutarties 4.10 punkte nustatyta, jog apmokėjimo sąlygos gali būti keičiamos atskiru raštišku Sutarties šalių susitarimu, pareiškėjo teigimu, žodiniu susitarimu šalys nusprendė, jog avansinis mokėjimas už vienos saulės elektrinės įrangą sudarys 48 400 Lt, t. y. vietoj sutartų 40 procentų šalys susitarė ir patvirtino, kad avansinis mokėjimas už vieną pradėtą statyti saulės elektrinę sudarys 28,37 proc. nuo vienos pradėtos statyti elektrinės kainos.

Pardavėjo Išankstinė sąskaita Nr. 121212/1 96 800 Lt sumai avansų (2 po 48 400) už įrangą išrašyta 2012 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjo apmokėta 2012 m. gruodžio 17 d. (mokėjimo nurodymas Nr. 890). PVM sąskaita faktūra ITP Nr. 051667 išrašyta 2013 m. sausio 31 d.

Taigi, pareiškėjo teigimu, jis atliko avansinius mokėjimus už įrangą dviem saulės elektrinėms pagal Sutartį, akcentuoja, jog teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygos jos šalims turi įstatymo galią.

2013 m. kovo 1 d. šalims Susitarimu nutraukiant aptartą pirkimo-pardavimo sutartį nurodyta, jog šalys iš dalies sutartį įvykdė – pirkėjai (taip pat ir pareiškėjas) sumokėjo avansą pardavėjui. Taip pat nurodyta, jog pardavėjas negrąžina pirkėjams jų sumokėtų avansų už saulės elektrines.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) kitus, be dokumentų elektros energijos pajėgumų plėtimo leidimams parengimo, darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, įrengti elektrines, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemas. Nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta pagal Sutartį, nutraukdamas Sutartį su pardavėju pripažino visą sumokėtą avanso sumą negrąžintina. Dar daugiau, Sutarties 6.6 punkte nustatyta, jog pardavėjui nutraukus sutartį dėl pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai, nurodyti šios sutarties 4.4-4.5 punktuose, negrąžinami, tačiau pateikiama pirkėjui saulės elektrinės įrangos ar darbų dalis už pervestą avansinį mokėjimą.

Kaip teisingai nustatė Komisija ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, kad sumažinti išlaidas, patiriamas dėl Sutarties nutraukimo – derėjęsis su pardavėju dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio, ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga, nors tokią pareiškėjo kaip pirkėjo teisę, o pardavėjo pareigą, kaip minėta, numatė Sutartis. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo. Tai, kad pareiškėjas vietoje teisminio ginčo su pardavėju dėl Sutarties nutraukimo sąlygų inicijavimo, nusprendė kreiptis dėl kompensacijos gavimo iš valstybės, vertintina kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis, nepagrindžiantis kompensacijos reikalavimo.

Aptartų nustatytų aplinkybių pakanka konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėjo nurodomas sumokėtas ir nesusigrąžintas avansinis 96 800 Lt mokėjimas yra nepagrįstos išlaidos, todėl pirmosios instancijos teismo nagrinėtos aplinkybės dėl pareiškėjo turėjimo žinoti apie būsimus teisinio reguliavimo pasikeitimus pripažintinos nagrinėjimu atveju nereikšmingomis, šiuo aspektu padarytos pirmosios instancijos teismo išvados perteklinės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Apibendrinant kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Komisija Sprendimuose atsisakydama kompensuoti dalį pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų nurodė teisinį pagrindą. Taip pat, kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis Sprendimuose paaiškino, dėl ko pareiškėjo sumokėti avansiniai mokėjimai nepripažinti kompensuotinomis išlaidomis. Taigi, teisėjų kolegijos, nuomone, Komisija priėmė motyvuotus, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkančius Sprendimus ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundžiami Sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Atmetus pareiškėjo skundą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo akcinės bendrovės Envestas A/S apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas