A-656-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-656-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02931-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 1D-3620(11); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir pareigūno valstybinė pensija), vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 7 straipsnio naujomis nuostatomis ir mokėti perskaičiuotą pensiją; 3) išmokėti dėl neteisėtai perskaičiuotos pensijos mokėjimo susidariusią 12 mėnesių pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2003 m. gegužės 20 d. jam buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija už tarnybą. Vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 str. 1 d. (Žin., 1994, Nr. 99-1958), minėta pensija apskaičiuota atsižvelgiant į tarnybinį atlyginimą, kuris galiojo pensijos mokėjimo mėnesį. Pareiškėjo teigimu, 2000 m. vasario 25 d. Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos vykdant reorganizaciją pareiškėjo pareiginis atlyginimas buvo sumažintas neteisėtai, todėl 2003 m. gegužės 20 d. sprendimu paskirta pensija buvo apskaičiuota neteisingai. 2009 m. balandžio 23 d. pakeitus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio redakciją buvo nustatyta nauja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimo tvarka, t. y. buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal pareigūno ar kario nurodytų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių nustatyto darbo užmokesčio vidurkį. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 3 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, jog būtų perskaičiuota jam paskirta pensija, tačiau skundžiamu sprendimu prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjo teigimu, vidaus reikalų ministro nevienodas asmenų, atleistų iš tarnybos policijoje, traktavimas – objektyviai nepateisinamas ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus bei lūkesčius, teisinės valstybės, teisės viešpatavimo, asmenų lygybės principus. Pareiškėjas pažymi, kad turi būti vadovaujamasi baudžiamosios ir administracinės teisės normose įtvirtinta taisykle – lex benignior retro agit, t. y. kad pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su juo nesutinka.

Atsakovai teigė, kad pareiškėjui pareigūno valstybinė pensija paskirta pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytų faktų sudėtį. Skundas akivaizdžiai prieštarauja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Šio įstatymo nuostatos yra susijusios su ekonomine krize Lietuvos valstybėje, kai nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo mažinamas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, t. y. kai kilo grėsmė, kad turintys teisę į pensiją (ištarnavę 20 metų) pareigūnai masiškai nutrauks tarnybą, vengdami pensijos skyrimo pagal sumažintą darbo užmokestį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2003 m. gegužės 1 d. buvo atleistas iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos komisaro pareigų ir 2003 m. gegužės 20 d. jam buvo paskirta 2 165,44 Lt dydžio pareigūno valstybinė pensija, kuri buvo apskaičiuota atsižvelgiant į jo darbo užmokestį, o pareiškėjas skundu siekia, kad jam paskirta pareigūno valstybinė pensija būtų perskaičiuota vadovaujantis įstatymuose nustatytomis jos apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo priimtos 2009 m. balandžio 23 d., t. y. po to, kai ši pensija jam buvo paskirta.

Teismas vadovavosi apskaičiuojant pareiškėjo pareigūno valstybinę pensiją galiojusia Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio 13 d. Nr. I-693, su pakeitimais ir papildymais iki 2003 m. balandžio 1 d.) 7 straipsnio 1 dalimi, 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo 1, 3 ir 4 straipsniais, šiuo metu galiojančia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio redakcija, kuri buvo priimta 2012 m. spalio 2 d., Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1, 3, 6, 7 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymu.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų 2003 m. gegužės 1 d. – prieš 2009 m. balandžio 23 d. Pakeitimo įstatymo įsigaliojimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Pakeitimo įstatymo nuostatos netaikytinos ir jam pagrįstai mokama Ministerijos 2003 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2/17-261 pagal tuo metu galiojusias įstatymų nuostatas apskaičiuota pareigūno valstybinė pensija ir tai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir juose įtvirtintiems teisės principams.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio naujomis nuostatomis, mokėti perskaičiuotą pensiją ir išmokėti susidariusią 12 mėnesių pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimus, teismų praktiką bei į tai, kad baudžiamojoje ir administracinėje teisėje yra įtvirtinta lex benignior retro agit taisyklė, nustatanti, jog pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią.

2) Ministerijos atsisakymas perskaičiuoti pareiškėjui pareigūno valstybinę pensiją už tarnybą vidaus reikalų sistemoje prieštarauja konstituciniam asmenų lygybės principui.

3) Teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus bei lūkesčius ir konstitucinį asmenų lygybės principą.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, be aplinkybių, nurodytų atsiliepime į skundą, išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo išaiškinimų, Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

2) Kadangi pareiškėjas iš tarnybos atleistas 2003 m. gegužės 1 d., t. y. iki 2009 m. balandžio 23 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-229 įsigaliojimo, konstatuotina, kad perskaičiuoti pareigūno valstybinę pensiją bei išmokėti tariamai susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Apelianto argumentas, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo aiškinimu, kad valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo konstitucinių principų, yra visiškai neteisėtas, nes apeliantas neatitinka Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos – būti atleistam po šio įstatymo įsigaliojimo.

3) Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, akivaizdu, kad nėra teisinio pagrindo skaičiuojant pensiją remtis kurį nors kitą mėnesį pareiškėjo gautu darbo užmokesčiu, nes pareiškėjas išėjo į pensiją dar prieš Pakeitimo įstatymo įsigaliojimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui V. J. paskirtos pareigūno valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, įsigaliojusias jau po to, kai pareiškėjui buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2003 m. gegužės 1 d. buvo atleistas iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos komisaro pareigų ir Ministerijos 2003 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2/17-261 jam nuo 2003 m. gegužės 1 d. buvo paskirta 2 165,44 Lt dydžio pareigūno valstybinė pensija, kuri buvo apskaičiuota pagal jo vieno mėnesio pareiginį atlyginimą ir priedus už ištarnautą laiką bei kvalifikacinę kategoriją (b. l. 16). 2014 m. balandžio 3 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui prašymą perskaičiuoti jam paskirtą pareigūno valstybinę pensiją (b. l. 20–21). Ministerija 2014 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 1D-3620(11) nurodė, kad perskaičiuoti pareiškėjo pareigūno valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjui valstybinė pensija apskaičiuota pagal galiojančius teisės aktus, o Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos po šio įstatymo įsigaliojimo (b. l. 22–23).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Ministerijos atsisakymu perskaičiuoti jam paskirtą valstybinę pensiją, padavė skundą, kuriuo prašo panaikinti Ministerijos 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 1D-3620(11) bei įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pareigūno valstybinę pensiją, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio naujomis nuostatomis, ir išmokėti dėl neteisėtai perskaičiuotos pensijos mokėjimo susidariusią 12 mėnesių pensijos nepriemoką. Pagal byloje pateiktus duomenis, pritaikius Pakeitimo įstatymo nuostatas ir pareiškėjui perskaičiavus paskirtą valstybinę pensiją, pareiškėjas įgytų teisę gauti 3 302,75 Lt dydžio valstybinę pensiją (b. l. 74–78). Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia lex benignior retro agit principu bei tuo, kad Ministerijos atsisakymas perskaičiuoti valstybinės pensijos dydį pagal Pakeitimo įstatymo nuostatas pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus ir lūkesčius bei konstitucinį asmenų lygybės principą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, įrodinėdamas, kad yra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas, vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 6 d nutarimų išaiškinimais, ir teigia, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginami šios teisės turtiniai aspektai. Atsakovai nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimais bei argumentais, kad atsisakant perskaičiuoti paskirtą pensiją buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas. Atsakovai savo poziciją grindžia tuo, kad dėl ekonominės krizės valstybėje sumažėjo darbo užmokestis ir buvo būtina užtikrinti, jog iš vidaus tarnybos neišeitų pareigūnai, bei vadovaujasi Pakeitimo įstatymo aiškinamuoju raštu, kuriame išdėstytos aplinkybės, dėl kurių buvo būtina keisti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo apskaičiuota ir mokama valstybinė pensija. Atsakovai akcentuoja, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas 2003 m. gegužės 1 d., t. y. iki 2009 m. balandžio 23 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-229 įsigaliojimo, o Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos šalių išsakytus argumentus, susijusius su faktinėmis ir teisinėmis aplinkybės, kurioms esant pareiškėjui buvo paskirta valstybinė pensija ir atsisakyta paskirtą pareigūno valstybinę pensiją perskaičiuoti, byloje surinktus įrodymus, pripažįsta pagrįstais atsakovų argumentus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų.

Pareiškėją atleidus iš tarnybos 2003 m. gegužės 1 d., pareigūno valstybinės pensijos skyrimo metu, t. y. 2003 m. gegužės 20 d., galiojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (1994 m. gruodžio 13 d. įstatymas Nr. I-693), kurio 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį. Į šį darbo užmokestį įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka. 2007 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo ir 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. X-1027 minėto įstatymo pavadinimas pakeistas pavadinant jį Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu.

2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-229 1 straipsniu buvo pakeista Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir ji išdėstyta taip: pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą skiriama pagal pareigūno ar kario nurodytų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį. Pareigūnams ir kariams, nurodytiems šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) mažiau negu dvylika mėnesių, pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos skiriamos pagal pareigūno ar kario ištarnautų mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį. Į darbo užmokestį įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka.

To paties Pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas šio įstatymo taikymas, t. y. įtvirtinta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) po šio įstatymo įsigaliojimo (3 str. 1 d.). Pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) iki šio įstatymo įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą bei pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos skiriamos pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį. Į darbo užmokestį įskaitoma pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), taip pat priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, laipsnį (tarnybinį rangą), kvalifikacinę kategoriją (kvalifikacinį rangą), kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka (3 str. 2 d.). Šis įstatymas įsigaliojo 2009 m. gegužės 1 d. (4 str.).

Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte (b. l. 72–73) nurodyta, jog įstatymo projekto uždaviniai – patikslinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, pakeičiant 7 straipsnio 1 dalį ir pripažįstant 11 straipsnio 3 dalį netekusia galios, o įstatymo projektas parengtas siekiant nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris skatintų pareigūnus nepalikti tarnybos mažėjant jų darbo užmokesčiui (2 p.). Aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad, Ministerijos duomenimis, dėl mažėjančio darbo užmokesčio vidaus tarnybos sistemą gali palikti virš 2 000 pareigūnų, kas gali turėti neigiamos įtakos viešojo saugumo užtikrinimui valstybėje. Įstatymo projektu siūlomas reguliavimas skatins pareigūnus, turinčius didesnį stažą, nepalikti tarnybos mažėjant jų darbo užmokesčiui. Be to, esantis reguliavimas, kai pensija skiriama pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį, yra ydingas, nes gali būti piktnaudžiavimo atvejų, kai pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama pareigūną vienam mėnesiui paskyrus į aukštesnes pareigas (3 p.).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, 2015 m. sausio 14 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimai). Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai); įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

Pagal šios bylos duomenis pareiškėjui buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija 2003 m. gegužės 1 d. už tarnybą pagal tuo metu galiojusio įstatymo normas ir ši pensija yra mokama, t. y. atsakovas vykdo prisiimtą įsipareigojimą. Kaip jau minėta, pareiškėjas siekia, kad jam būtų taikomos Pakeitimo įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2009 m. gegužės 1 d., nors pagal Pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas sąlygas šios nuostatos taikomos tik pareigūnams, atleistiems iš tarnybos po šio įstatymo įsigaliojimo (3 str. 1 d.), o pareigūnams, atleistiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, pareigūnų valstybinės pensijos už tarnybą skiriamos pagal paskutinio mėnesio, kurį pareigūnas ar karys nustoja eiti pareigas, jam nustatytą darbo užmokestį (3 str. 2 d.).

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos ir įgyvendindamas diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybines pensijas – nustatydamas inter alia jų skyrimo sąlygas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, turi laikytis konstitucinio visų asmenų lygybės principo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas), paisyti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo ketinimus išsaugoti aukštos kvalifikacijos specialistus muitinės sistemoje, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pataisos, kuriomis nustatyta teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėjusiems pareigūnams, buvo skirtos pareigūnams, ėjusiems muitinės sistemoje tam tikras pareigas šio įstatymo pataisų įsigaliojimo dieną ir (arba) vėliau, ir šiuo aspektu tokie pareigūnai skiriasi nuo muitinės sistemoje anksčiau dirbusių asmenų, kurie iš tarnybos išėjo iki šio įstatymo pataisų įsigaliojimo.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 6 d. nutarime Nr. KT14-N8/2015 nurodė, jog įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, turi plačią diskreciją nustatydamas šį teisinį reguliavimą: atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, kaip antai į egzistuojantį konstituciškai pagrįstą tikslą tam tikru valstybei reikšmingu laikotarpiu užtikrinti tam tikras specifines funkcijas vykdančių statutinių valstybės institucijų veiklą inter alia skatinant atitinkamos kvalifikacijos asmenis stoti į tarnybą šiose institucijose, jis, be kita ko, gali nustatyti ir tam tikrų ypatumų turintį tokių atskirų statutinių valstybės institucijų pareigūnų tarnybos laiko, būtino pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, apskaičiavimo.

Be to, Konstitucinis Teismas, apsvarstęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-229 3 straipsnio 2 dalis, tiek kiek joje nenustatyta galimybė pareigūnams ir kariams, atleistiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) iki šio įstatymo įsigaliojimo 2009 m. gegužės 1 d., gauti už tarnybą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri būtų apskaičiuota pagal pareigūno ar kario nurodytų paeiliui ištarnautų 5 tarnybos metų palankiausių nuosekliai einančių dvylikos mėnesių jam nustatyto darbo užmokesčio vidurkį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, 2015 m. birželio 12 d. sprendimu grąžino šį prašymą, akcentuodamas, jog įstatymų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija, gali pasirinkti, nustatyti ar nenustatyti, kad tam tikras pareigas ėjusiems pareigūnams būtų skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, taip pat kokiomis sąlygomis ši pensija skiriama; įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą tam tikrai pareigūnų ir karių kategorijai, gali, tačiau neprivalo nustatyti, kad šios pensijos bus skiriamos ir anksčiau atitinkamoje tarnyboje dirbusiems, bet po įstatymo, kuriuo tam tikrai pareigūnų ir karių kategorijai nustatoma pareigūnų ir karių valstybinė pensija, įsigaliojimo nebedirbantiems asmenims (2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje A822-256/2008).

Atsižvelgusi į tai, kad galioja ginčui taikytinas teisės aktas – Pakeitimo įstatymo 3 straipsnis, kuris nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai bei joje įtvirtintiems teisės principams, tarp jų ir teisinės valstybės, teisės viešpatavimo, asmenų lygybės principams, kurių pažeidimu savo skundą grindė pareiškėjas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nesivadovauti teisės norma, kuri imperatyviai nustato, jog Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos, kuriomis buvo pakeistas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnis, įsigaliojusios 2009 m. gegužės 1 d., taikomos tik pareigūnams, atleistiems iš tarnybos po šio įstatymo įsigaliojimo (3 str. 1 d.). Pareiškėjas iš tarnybos atleistas iki nurodytos įstatymo nuostatos įsigaliojimo, todėl apskaičiuojant jam mokėtiną pareigūno valstybinę pensiją pakeista Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostata netaikytina, todėl Ministerija pagrįstai ir teisėtai atsisakė perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pareigūno valstybinę pensiją, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad 2000 m. vasario 25 d. Policijos departamente vykdant reorganizaciją jo pareiginis atlyginimas buvo sumažintas pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pasisakydama dėl šio pareiškėjo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nebuvo pareikšti reikalavimai, susiję su pareiškėjo pareiginio atlyginimo mažinimo bei Ministerijos sprendimais dėl pareigūno valstybinės pensijos paskyrimo ir jos dydžio nustatymo teisėtumu bei pagrįstumu, todėl minėtos pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra susijusios su šioje byloje pareikštais skundo reikalavimais (skundo dalyku), todėl sprendžiant pareiškėjo šioje byloje pateikto skundo pagrįstumo klausimą nurodytos aplinkybės nenagrinėtinos. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis apie pareigūnus, kurie buvo pakartotinai išleisti į pensiją pagal pakeistą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnį, tačiau šie pateikti duomenys neįrodo pareiškėjo skundo pagrįstumo, nes pagal bylos duomenis pareiškėjas nebuvo pakartotinai išleistas į pensiją bei byloje nebuvo pareikšti reikalavimai, susiję su pareiškėjo pakartotiniu išėjimu į pensiją.

Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes ir jas įvertino, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nepripažintini pagrįstais, todėl apeliacinis skundas yra netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė