AS-139-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-139-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07502-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – pareiškėjas) 2013 m. gruodžio 3 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 1D-10253(11) „Dėl grąžinimo neišmokėtos paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2013 m. lapkričio 4 d. prašymą bei grąžinti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 952,86 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 11SP-1123 jam buvo paskirta 633,59 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą iki gyvos galvos. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas) jo pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl šių nuostatų taikymo jam buvo neišmokėta 10 952,86 Lt pensijos dalis. Savo poziciją pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nurodė, jog 2013 m. lapkričio 4 d. kreipėsi su prašymu į atsakovą grąžinti neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį, tačiau Vidaus reikalų ministerija ginčijamu sprendimu jo prašymo nenagrinėjo, nurodydama, kad praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas nesutiko su tokiu sprendimu, nurodydamas, jog atsakovas neturėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymu. Trejų metų terminas skundui pateikti, pareiškėjo teigimu, baigiasi 2015 m. sausio 21 d., todėl prašymą Vidaus reikalų ministerijai pateikė laiku, nepraleidęs termino.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu.

Atsakovai nurodė, kad skundžiamas sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisių, nes sprendimas dėl materialinio reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką nėra neigiamas; ikiteisminis ginčo dėl pensijos nepriemokos išnagrinėjimas Vidaus reikalų ministerijoje nėra būtinas pagal įstatymus; atsisakymas nagrinėti pretenziją nėra kliūtis kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos. Pretenzijos nagrinėjimas, esant praleistam terminui kreiptis į teismą, būtų formalus. Teisių ir intereso nepažeidžiantis sprendimas nėra apskundimo teismui dalyku, todėl byla nutrauktina. Atsisakymas nagrinėti pretenziją atitinka Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, o socialinio draudimo įstatymų terminai taikytini kreipimuisi į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 101 str. 7 p., 102, 106, 149 str.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas prisiteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, tačiau ji nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Vienas iš tokios tvarkos reikalavimų – skundo padavimas nustatytu terminu. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas; taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą, remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. spalio 29 d. pažyma Nr. 11PP(P)-6353 apie 2010–2013 m. pensijos dydį, teismas nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2013 m. gruodžio 3 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjui buvo išaiškinta teisė prašyti teismo atnaujinti praleistą terminą, pateikiant objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą. Tačiau pareiškėjas tiek teismui pateiktame 2014 m. rugsėjo 23 d. prašyme „Dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo“, tiek ir skunde nurodė, jog kreipimosi termino nepraleido.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS15-90/2005. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Į teismą su skundu jis kreipėsi praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; daugiau nei metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei pusei metų po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir taip pašalintas iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo. Teismas pažymėjo ir tai, kad net jei ir paminėtu 2014 m. rugsėjo 23 d. prašymu pareiškėjas formuluoja prašymą atnaujinti praleistą terminą, tačiau jo nurodytos aplinkybės ir priežastys nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis (tokiomis priežastimis galėtų būti pripažįstamos, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, trunkanti ilgą laiką, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.).

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais, padarė išvadą, kad administracinė byla pagal pareiškėjo skundą nutrauktina (ABTĮ 101 str. 7 p.). Išaiškino, jog, pagal ABTĮ 102 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį ir priimti naują nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad yra įsitikinęs, jog nepraleido termino. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kai jis į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. lapkričio 4 d., t. y. iki šios nutarties priėmimo, todėl negalėjo žinoti išaiškinimo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pabrėžė, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams. Yra įsitikinęs, kad trejų metų procesinis terminas ir turėtų būti skaičiuojamas nuo šios datos. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas taiko dvigubus standartus, pvz., 2014 m. birželio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7745-208/2014 nepasisakė, kad yra praleistas trejų metų procesinis terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį, kuria, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, nutraukta administracinė byla, paaiškėjus, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, ir teismui iš esmės atmetus pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 10 952,86 Lt (b. l. 1–3) (pastebėtina, kad Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. spalio 29 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-6353 apie 2010–2013 m. pensijos dydį pareiškėjo prašoma išmokėti suma nurodyta kaip paskirtos pensijos ir išmokėtos pensijos (perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnius) skirtumas nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. (b. l. 20–21)). Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pagal kurį šio įstatymo 5 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu šio įstatymo pakeitimu jos galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dalis pareiškėjo skundo atitinka kitą pagrindą. Pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 m., dėl šio pakeitimo įstatymo yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti, ar paminėtos įstatymo normos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Todėl pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 3 d. (b. l. 10), taigi praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Tačiau apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo sužinoti tik priėmus įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Taigi pareiškėjas apie jo valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos 2013 m. gruodžio 3 d. pareiškėjui kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014). Ši skundo dalis paduota nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog dėl likusios dalies pareiškėjas skundą padavė praleidęs 3 metų procesinį terminą, ir tai, kad pareiškėjas iš esmės prašė jį atnaujinti (b. l. 29), teisėjų kolegija sprendžia termino atnaujinimo klausimą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujina kreipimosi į teismą terminą dėl šios skundo dalies. Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartis keistina, panaikinant pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, ir perduodant šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį (dėl likusių reikalavimų) paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį pakeisti.

Pareiškėjo A. S. prašymą atnaujinti terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis