A-502-998-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A502-998/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00329-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. K. kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: (1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 6-12N-3824; (2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV; Valdyba) 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7903; (3) skirti pareiškėjui ligos pašalpas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 10 d. ir nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d.; (4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus skyriaus, priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2011 m. spalio 18 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus skyrių bei prašė skirti ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. 2011 m. spalio 27 d. sprendimu Vilniaus skyrius nepagrįstai jam, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neskyrė ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., kadangi jis neva neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Pareiškėjas dėl šio sprendimo su skundu kreipėsi į Valdybą, kuri 2011 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą, jog Vilniaus skyrius pagrįstai neskyrė ligos pašalpos pareiškėjui.

3. Pareiškėjas teigė, jog šie sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes jis nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2011 m. birželio mėn. dirbo Europos regbio centro prezidentu ir už atliktą darbą gavo atlyginimą, numatytą darbo sutartyje. Atitinkamai manė, kad skundžiami sprendimai priimti pažeidžiant įstatymus, yra šališki ir neobjektyvūs. Dėl patirto psichologinio streso yra priverstas intensyviai gydytis.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus skyriaus, atsiliepime (I t., 176–182, II t., b. l. 165–167) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis iki 2011 m. birželio 21 d. (pirmosios nedarbingumo dienos) per paskutinius 12 mėn. (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) ir per paskutinius 24 mėn. (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) turėjo tik 8 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, t. y. laikotarpis nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 20 d., kurį pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų Europos regbio centre. Iki 2011 m. birželio 21 d. per paskutinius 12 mėn. (nuo 2010 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) ir paskutinius 24 mėn. (nuo 2009 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 20 d.) į pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą nebuvo įskaityti laikotarpiai, už kuriuos Europos regbio centras pateikė duomenis apie V. K. draudžiamąsias pajamas, nes draudėjas nemokėjo socialinio draudimo įmokų. Taip pat nebuvo įskaityti laikotarpiai, kuriais Vilniaus skyriaus sprendimais pareiškėjui neskirtos ir neišmokėtos ligos pašalpos arba pareiškėjui Europos regbio centre buvo suteiktos nemokamos atostogos ar leista neatvykti į darbą administracijos leidimu. Duomenys į Registro duomenų bazę apie V. K. nedraudiminius laikotarpius buvo įrašyti Vilniaus skyriaus 2011 m. kovo 30 d. sprendimu ir 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu pagal draudėjo Europos regbio centro pateiktus socialinio draudimo pranešimus ir prašymą dėl duomenų tikslinimo. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neturėjo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pagrįstai neskyrė pareiškėjui ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d.

6. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, nes jam (pareiškėjui) skirti ligos pašalpas atsisakyta, vadovaujantis teisės aktais. Konkrečiu atveju nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinio kodekso) 6.271 straipsnio prasme. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą.

7. Atsakovas VSDFV su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 181–182). Iš esmės rėmėsi tais pačiais argumentais, kuriuos atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus skyriaus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu (III t., b. l. 80–86) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai), 53 punktu bei pažymėjo, jog faktinių aplinkybių visuma ir nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, Vilniaus skyrius 2011 m. spalio 27 d. skundžiamu sprendimu pagrįstai neskyrė pareiškėjui ligos pašalpos už ginčo laikotarpį.

10. Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalimis, 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑337/2006 pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis bei sprendė, jog ginčo atveju aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos padarymą pareiškėjui, nenustatyta. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas depresija ir kitomis ligomis, turinčiomis įtakos jo sveikatos būklei, susirgo dar iki skundžiamų sprendimų priėmimo, todėl byloje nebuvo nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o būtent atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pačios žalos, o taip pat ir priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiškėjo prašymas atlyginti 50 000 Lt neturtinę žalą atmestas.

III. 11. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 92–104), kuriame prašė ginčijamą teismo sprendimą panaikinti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 (III t., b. l. 142–149) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas, be kita ko, nurodė, jog Nuostatų 53 punktas nustato, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal draudimo laikotarpius, per kuriuos buvo skaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui arba gautos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės), nedarbo socialinio draudimo išmokos. Ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis ir (ar) darboviečių pateiktas pažymas. Taigi duomenys apie asmens draudžiamąsias pajamas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazėje yra pagrindas skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo. Be kita ko, įvertinęs tai, kad Vilniaus skyriaus sprendimas priimtas remiantis šio registro duomenimis, buvo paisoma norminiuose aktuose nustatytų reikalavimų administracinei procedūrai, kurią baigus priimtas skundžiamas sprendimas atsisakyti skirti aptariamą išmoką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino šio skyriaus sprendimą pagrįstu.

14. Teismas taip pat pažymėjo, jog duomenų apie apelianto draudžiamąsias pajamas įrašymo į minėtą registrą teisingumas nėra ginčo dalykas, nes pareiškėjas tokio reikalavimo nagrinėjamoje byloje nereiškė, minėtus argumentus iškeldamas iš esmės tik apeliacinėje instancijoje. Todėl teisėjų kolegija kritiškai vertino pareiškėjo teiginius apie tai, jog Vilniaus skyrius tyčia nepatikslino jo draudžiamųjų pajamų pagal Europos regbio centro prašymus. Be to, pareiškėjo apeliaciniame skunde minima 2012 m. sausio 17 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-448-121, Vilniaus skyriaus 2012 m. balandžio 16 d. raštas Nr. (7.2)3-41429, VSDFV 2012 m. liepos 30 d. raštas Nr. (11.1) I-4715 yra vėlesni laiko požiūriu, todėl jais bylos atsakovai, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovautis negalėjo. Galiausiai, iš bylos duomenų buvo matyti, jog pareiškėjui, kuris kartu yra ir savo darbovietės – Europos regbio centro – prezidentas buvo ne kartą paaiškinta, kodėl minėto registre duomenys nėra tikslinami, t. y. jam nurodyta, jog šiame registre duomenys apie draudžiamąsias pajamas gali būti tikslinami tik sumokėjus trūkstamas valstybinio socialinio draudimo įmokas ir delspinigius, tačiau nėra duomenų apie tai, jog byloje minėti įsiskolinimai būtų sąžiningai dengiami.

15. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos (50 000 Lt) atlyginimą teismas nurodė, kad nebuvo nustatyta jokių neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, todėl negalėjo kilti ir valstybės deliktinė atsakomybė. Be to, nors pareiškėjas ir bandė įrodyti, jog būtent atsakovo veiksmai lėmė jo sveikatos būklės suprastėjimą, iš pareiškėjo medicininių duomenų matyti, jog depresija ir kitomis ligomis jis susirgo dar iki skundžiamų sprendimų priėmimo (III t., b. l. 37, 38), ką visiškai pagrįstai byloje įvardijo pirmosios instancijos teismas.

V. 16. Pareiškėjas V. K. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 (III t., b. l. 154–161, 163, 164, 166–168). Savo prašymą grindė Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P756-215/2013 šį pareiškėjo prašymą tenkino ir, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, atnaujino procesą 2013 m. birželio 13 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A602-901/2013.

18. Teisėjų kolegijos nuomone, pastarąja nutartimi pateiktas vertinimas, kad pagrindas skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo, yra Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenys, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502‑1230/2013 bei 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502‑1240/2013 pateikto aiškinimo, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos nesumokėjimas nesustabdo ligos ir motinystės socialinio draudimo apdraustajam garantuojamos apsaugos. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad visos šios nutartys buvo priimtos nagrinėjant ginčą dėl pareiškėjo V. K. teisės į aptariamas išmokas, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, tik dėl skirtingų laikino nedarbingumo laikotarpių. Atitinkamai prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjusi teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusi su pagrindu skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo, nevienoda.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. 19. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, p. 271–294) ir joje (nutartyje) nurodytą šio teismo praktiką), taip pat 2013 m. sausio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑595/2013, 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013 ir kt.).

20. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P756-215/2013 nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, išdėstytas proceso atnaujinimą šiuo pagrindu nulėmusias aplinkybes, taip pat susipažinusi su byloje keliamais reikalavimais ir ginčo teisiniams santykiams aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju šioje administracinėje byloje skundžiamos įsiteisėjusios teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas atliktinas tiek, kiek tai susiję su: (1) pareiškėjo teise gauti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d.; (2) galimai dėl atsisakymo skirti ligos pašalpą už šį laikotarpį patirtos neturtinės žalos atlyginimu.

21. Tokios šios administracinės bylos nagrinėjimo ribos taip pat reiškia, kad pareiškėjo 2014 m. sausio 13 d. (IV t., b. l. 1, 2) ir 2014 m. sausio 24 d. (IV t., b. l. 7) prašymuose nurodyti reikalavimai dėl ligos pašalpos priteisimo už kitus laikinojo nedarbingumo laikotarpius, bei nauji reikalavimai, kurie nebuvo keliami teikiant skundą pirmosios instancijos teismui, negali būti šios administracinės bylos, kurioje procesas buvo atnaujintas, nagrinėjimo dalykas. Atitinkamai šie pareiškėjo argumentai nevertintini ir dėl jų atskirai nepasisakytina.

VII. 22. Kaip matyti iš byloje skundžiamo Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 6-12N-3824 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“ (I t., b. l. 25) bei jį patvirtinusio Valdybos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (11.1) I‑7903 „Dėl teisės į ligos pašalpą“ (II t., b. l. 168 ir 169), šiuos sprendimus priėmę viešojo administravimo subjektai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam ligos pašalpą, iš esmės motyvuodami aplinkybe, jog, remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenimis, jis neturi reikiamo (minimalaus) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo šiai išmokai gauti.

23. Nėra kvestionuojama, kad pareiškėjas, kaip darbuotojas, dirbęs pagal darbo sutartį Europos regbio centre, bylai aktualiu laikotarpiu buvo privalomai draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 str. 1 d. (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 1 d. 1 p. (2010 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-959 redakcija). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, šio asmens teisė į ginčo ligos pašalpą paneigta pripažinus, jog pagal Registro duomenis jis neturi reikiamo (minimalaus) šio socialinio draudimo stažo.

24. Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1338 redakcija), išskyrus įstatyme numatytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos, viena iš privalomų sąlygų aptariamai pašalpai gauti yra aplinkybė, jog apdraustasis asmuo „<...> prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <...>“.

25. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Registre. Vykdydama įstatymų leidėjo pavedimą (inter alia numatytą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 str. 4 d. (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-173 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtino Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurių 53 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 43 redakcija), be kita ko, įtvirtino, kad „<...> ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas pagal [Registro] duomenis ir (ar) darboviečių pateiktas pažymas“. Taigi, teisėkūros subjektai viešosios teisės normomis aiškiai apibrėžė informacijos (duomenų) šaltinius, kuriais remiantis nustatomas (apskaičiuojamas) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas.

26. Nėra ginčo, jog pagal šioje byloje skundžiamų Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų priėmimo metu aktualius Registro duomenis (įrašus) pareiškėjas nebuvo įgijęs minimalaus aptariamo socialinio draudimo stažo ginčo ligos pašalpai gauti. Tačiau, nors skundžiamas Vilniaus skyriaus sprendimas formaliai atitiko teisės aktų reikalavimus, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, jis negali būti pripažintas pagrįstu.

27. Šiuo aspektu pirmiausia būtina pažymėti, kad duomenų, inter alia apie ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, įrašymas į Registrą nėra ta prielaida, kuri suponuoja asmens teisės į atitinkamas socialinio draudimo išmokas atsiradimą. Priešingai, ginčo teisiniams santykiams taikytinos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1338 redakcija) nuostatos, nustatančios bendrąsias teisės gauti ligos pašalpą atsiradimo prielaidas, jas (prielaidas) sieja ne su Registre esančiais įrašais, bet su konkrečiomis įstatymų leidėjo nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis.

28. Tai, be kita ko, reiškia, jog privalomu valstybiniu socialiniu draudimu apdraustojo asmens (gavėjo) teisė į atitinkamą socialinio draudimo išmoką, kai yra tenkinamos įstatymų nustatytos sąlygos šiai išmokai gauti, negali būti paneigiama vien remiantis Registro duomenimis, kai yra žinoma, jog šie duomenys yra neteisingi, netikslūs ar (ir) neišsamūs dėl to, kad, pavyzdžiui, draudėjas nevykdo ar netinkamai vykdo jam valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reguliuojančiuose norminiuose teisės aktuose nustatytas pareigas.

29. Iš tiesų, kaip nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarime, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos mokėjimas būtų susietas su neproporcingomis mokėjimo sąlygomis, sudarančiomis prielaidas pasunkinti teisės gauti socialinę paramą ligos atveju įgyvendinimą. Šiame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas asmenų, draudžiamų ligos socialiniu draudimu, teisę gauti ligos pašalpą įstatymo numatytais atvejais ir sąlygomis, suteikė suinteresuotiems asmenims lūkestį, kad įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos bus mokamos be papildomų sąlygų, sudarančių prielaidas neproporcingai pasunkinti minėtos teisės įgyvendinimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog ginčo teisiniams santykiams taikytini įstatymai ir juos lydintys teisės aktai nenustato tokio, kaip pareiškėjas, apdraustojo asmens, t. y. darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigos pačiam mokėti aptariamas socialinio draudimo įmokas ir (ar) kontroliuoti, kad draudėjas, t. y. darbdavys, šias įmokas mokėtų bei vykdytų kitas pareigas. Todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų nuostatų aiškinimas, jog apdraustojo asmens teisė į socialinio draudimo išmokas priklauso nuo to, ar draudėjas tinkamai vykdo savo pareigas (inter alia nustatyta tvarka ir terminais teikia duomenis apie apdraustąjį asmenį, kurie tvarkomi Registre), t. y. aplinkybių, kurios nepriklauso nuo socialinio draudimo išmokų gavėjo valios, akivaizdžiai neproporcingai apsunkintų pastarojo asmens galimybę tinkamai realizuoti aptariamą teisę.

30. Žinoma, tais atvejais, kai draudėjas nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas, Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančioms įstaigoms gali būti sudėtinga ar neįmanoma aiškiai identifikuoti, ar apdraustasis asmuo (gavėjas) iš tiesų turi teisę į atitinkamą socialinio draudimo išmoką bei tinkamai ir teisingai nustatyti šios teisės apimtį. Tačiau šiuo aspektu būtina pabrėžti, kad vykdydamos bendrą pareigą užtikrinti, kad draudėjai laikytųsi teisės aktų nustatytų reikalavimų (be kita ko, žr. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 str. 1 d., 30 str. 1 d. (2004 m. lapkričio 4 d.

įstatymo Nr. IX-2535, 2010 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. XI-844 redakcijos), Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančios įstaigos turi teisę atlikti dokumentų patikrinimus, patikrinimus vietoje, gauti dokumentus, paaiškinimus ir kitą informaciją, duoti draudėjui ir kitiems asmenims privalomuosius nurodymus, surašyti nustatytų pažeidimų aktus, atlikti kitus įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose numatytus veiksmus (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 str. 1–4 d. (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535, 2007 m. gruodžio 20 d.

įstatymo Nr. X-1396 redakcijos). Reikalavimą Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančioms įstaigoms imtis šių aktyvių veiksmų suponuoja ir šių įstaigų pareiga užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 30 str. 1 d. (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija). Be to, kiek tai yra susiję su Registro duomenimis, centrinė ir teritorinės šio Registro tvarkymo įstaigos (nagrinėjamu atveju – VSDFV ir Vilniaus skyrius), be kita ko, privalo užtikrinti, kad neteisingi, netikslūs, neišsamūs Registro duomenys būtų nedelsiant ištaisyti, atnaujinti arba papildyti, bei turi teisę reikalauti iš duomenų teikėjų, kad Registro duomenys, jų pakeitimai ir dokumentai būtų surašyti ir pateikti nustatytąja tvarka ir terminais, skirti šiems duomenų teikėjams terminą trūkumams pašalinti, jeigu nustatoma, kad Registrui pateikti duomenys ar dokumentai netikslūs, neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų (Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435, 16.1, 17.1 ir 17.2 p.).

31. Galiausiai būtina priminti ir tai, kad konstitucinis valstybės įstaigų paskirties tarnauti žmonėms principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) suponuoja jų pareigą užtikrinti palankiausią žmogaus teisių įgyvendinimo režimą ir ginti bei saugoti šias teises, pačioms jų nepažeisti. Ši konstitucinė nuostata perkelta į Viešojo administravimo įstatymą. Spręsdamas įstatymo leidėjo pavestus uždavinius viešojo administravimo subjektas turi veikti taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku, laikantis efektyvumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitų viešojo administravimo principų.

32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog tais atvejais, kai (1) valstybiniu socialiniu draudimu apdraustas asmuo (išmokos gavėjas) įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais kreipiasi dėl atitinkamos socialinio draudimo išmokos skyrimo, o (2) iš šio asmens pateiktų ir (ar) Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančios įstaigos turimų duomenų galima daryti objektyviai pagrįstą prielaidą, jog draudėjas galimai nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas, turinčias esminę reikšmę pripažįstant apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisę į šią išmoką ir (ar) nustatant šios teisės apimtį (pvz., socialinio draudimo išmokų dydį), (3) minėtos įstaigos, prieš priimdamos sprendimą dėl prašymo skirti socialinio draudimo išmoką, privalo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, būtinus užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą apdraustiesiems asmenims (išmokų gavėjams).

33. Atitinkamai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), nustatanti, jog visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Registre, negali būti aiškinama, kaip reiškianti, kad priimdama sprendimą dėl socialinio draudimo išmokos skyrimo ar neskyrimo gavėjui, Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojanti įstaiga privalo formaliai vadovautis šio Registro duomenimis, nors egzistuoja objektyviai pagrįsta abejonė šių duomenų teisingumu, tikslumu ir (ar) išsamumu, inter alia dėl to, kad draudėjas galimai nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas. Nustačiusios, jog Registro duomenys yra neteisingi, kompetentinga Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojanti įstaiga sprendimą dėl socialinio draudimo išmokos skyrimo privalo priimti įvertinusi visus turimus (surinktus) objektyvius duomenis, patvirtinančius ar paneigiančios gavėjo teisę į atitinkamas socialinio draudimo išmokas. Tais atvejais, kai objektyvūs duomenys patvirtina, kad asmuo (apdraustasis asmuo, išmokos gavėjas) tenkina įstatyme nustatytas privalomas sąlygas valstybinio socialinio draudimo išmokai gauti, ši teisė negali būti paneigta vien formaliai remiantis Registro duomenimis.

34. Šiame baigiamajame teismo akte jau yra konstatuota, kad pareiškėjas, kaip darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, ginčo laikotarpiu buvo privalomai draudžiamas aptariamu socialiniu draudimu. Nekvestionuotina ir tai, kad Europos regbio centras, kurio darbuotojas buvo pareiškėjas, kaip draudėjas turėjo bendrą pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 24 str. (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-237 redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 str. 1 ir 2 d. (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396, 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93, 2010 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. XI-1102 redakcijos).

35. Byloje yra pateikta pareiškėjo draudėjo Europos regbio centro 2012 m. sausio 13 d. pažyma Nr. 033 apie V. K. dirbtus laikotarpius (I t., b. l. 10, 11), kurie, pareiškėjo teigimu, turėjo būti įskaitomi į jo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Byloje surinktų duomenų (II t., b. l. 42–46, 52, 53, 64) taip pat pakanka objektyviai patvirtinti, kad Europos regbio centras iš esmės pripažino, jog laikotarpis, kuriuo turėjo būti mokamos įmokos pareiškėjo ligos ir motinystės socialiniam draudimui ir kuris įskaitomas į šio socialinio draudimo stažą, buvo ilgesnis nei nurodytas Registre, todėl aktyviai siekė šiuos duomenis pakeisti. Tačiau Vilniaus skyrius iš esmės atsisakydavo šiuos duomenis priimti ir įrašyti į Registrą iki draudėjas sumokės (perves) atitinkamas valstybinio socialinio draudimo įmokas.

36. Išdėstytos aplinkybės leidžia pripažinti, kad priimdami šioje byloje skundžiamus sprendimus, Vilniaus skyrius ir VSDFV disponavo informacija apie tai, jog pareiškėjo draudėjas Europos regbio centras galimai nevykdė ar netinkamai vykdė jam įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nustatytų pareigų. Ši informacija ginčo atveju sudarė pakankamas prielaidas objektyviai abejonei, jog aktualūs Registro duomenys inter alia apie pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą galimai yra neteisingi, netikslūs ir (ar) neišsamūs. Tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančios įstaigos šių aplinkybių iš esmės nevertino ir, atsisakydami tenkinti pareiškėjo prašymą skirti ligos pašalpą už ginčo laikotarpį, formaliai rėmėsi vien Registro duomenimis apie šio apdraustojo asmens aptariamo socialinio draudimo stažą. Todėl, atsižvelgdama į šiame baigiamajame teismo akte išdėstytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą skirti ligos pašalpą, ir VSDFV, nagrinėdama skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimo, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, todėl byloje ginčijami sprendimai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra naikintini.

37. Tokios išvados negali paneigti atsakovų nurodoma aplinkybė, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos nebuvo sumokėtos. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytiną Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį (2009 m. vasario 17 d. įstatymo Nr. XI-173), ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, be kita ko, – „<...> laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui <...>“. Iš šios įstatymo nuostatos loginės ir lingvistinės konstrukcijos akivaizdu, kad nustatant (apskaičiuojant) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, visiškai yra nereikšminga faktinė aplinkybė, jog valstybinio socialinio draudimo įmokos aptariamam socialiniam draudimui į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo sumokėtos. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas expressis verbis nurodė, kad į aptariamą stažą įtraukiami ne tik laikotarpiai, per kuriuos minėtos draudimo įmokos buvo mokamos, bet ir laikotarpiai, kai šios įmokos „turėjo būti mokamos“.

38. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo teisę į aptariamą socialinio draudimo išmoką bei leistų aiškiai ir tiksliai identifikuoti šios teisės apimtį apibrėžiančius kintamuosius (pvz., draudžiamąsias pajamas), taip pat tai, kad teismas nevykdo viešojo administravimo funkcijų, pareiškėjo prašymas dėl ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. skyrimo grąžintinas Vilniaus skyriui nagrinėti iš naujo.

VIII. 39. Pareiškėjas taip pat reikalauja iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus skyriaus, priteisti 50 000 Lt jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

40. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi, sprendžiant neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (Civilinio kodekso 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės), taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

41. Apibendrinat pareiškėjo argumentus matyti, jog jis nurodomą neturtinę žalą iš esmės kildina iš Vilniaus skyriaus atsisakymo skirti jam ligos pašalpą už ginčo laikinojo nedarbingumo laikotarpį. Kitaip tariant, neteisėtais veiksmais, iš kurių yra kildinama aptariama žala, pareiškėjas įvardija aplinkybę, jog jam nebuvo skirta ligos pašalpa.

42. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas Vilniaus skyriaus sprendimas pripažintas nepagrįstu dėl to, kad iš esmės buvo priimtas neįvertinus turimos informacijos, sudariusių objektyvias prielaidas abejonei dėl Registro duomenų, kuriais remiantis buvo atsisakyta tenkinti prašymą skirti ligos pašalpą, teisingumo, tikslumo ir išsamumo. Tačiau nagrinėjamu atveju šiame baigiamajame teismo akte nėra pripažinta, jog pareiškėjas turi teisę į šią išmoką, nėra identifikuota ir šios teisės apimtis. Būtent pastarosioms aplinkybėms nustatyti ir naujam (motyvuotam) sprendimui priimti klausimas dėl ginčo socialinio draudimo išmokos skyrimo ar neskyrimo yra grąžinamas Vilniaus skyriui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nurodomą neturtinę žalą iš esmės betarpiškai kildina iš aplinkybės, jog jam nebuvo skirta ligos pašalpa, o byloje, kaip minėta, nėra objektyvios galimybės nustatyti, ar jis turėjo ar neturėjo teisės į šią išmoką, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti šių neteisėtų veiksmų, iš kurių kildinama žala, buvimo fakto.

43. Kadangi nėra nustatyta viena iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų (Civilinio kodekso 6.271 str.), pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalios priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus skyriaus, negalėjo būti tenkinamas. Todėl nėra pagrindo keisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų šioje dalyje.

IX. 44. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P756-215/2013 ir šiame baigiamajame teismo akte apibrėžtas ribas iš naujo išnagrinėjus administracinę byla, nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjo prašymą ir pakeisti skundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį bei, atitinkamai, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

45. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra išsprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisės į ligos pašalpą už ginčo laikinojo nedarbingumo laikotarpį ir šios išmokos dydžio, taip pat atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pripažintina, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti įstatyme nustatytas (procesines) palūkanas nuo bylos iškėlimo iki priimto sprendimo visiško įvykdymo.

46. Apeliaciniu skundu, pareiškėjas prašė priteisti ir jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

47. Nagrinėjamu atveju, iš dalies tenkinant pareiškėjo skundus, šioje byloje tikrinami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bei pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keičiami, todėl yra pagrindas pripažinti šio asmens teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

48. Byloje yra duomenų apie teikiant apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį. Kitų patirtų bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių dokumentų pareiškėjas nenurodo. Todėl, atsižvelgiant į šioje administracinėje byloje pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, tikrinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis šioje dalyje taip pat keistina ir pareiškėjo naudai iš atsakovo VSDFV priteistina 40 Lt žyminio mokesčio, sumokėto teikiant apeliacinį skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 ir šios nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2011 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 6-12N-3824 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (11.1) I-7903 „Dėl teisės į ligos pašalpą“ dalį, kuria atsisakyta skirti ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., ir šį klausimą grąžinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui nagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 40 (keturiasdešimt) Lt žyminio mokesčio išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas