A-502-1117-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1117/2014 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00961-2012-5 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. L. ir R.

L. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 453,53 Lt turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skunde (b. l. 3-5) pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. liepos 12 d. apie 17.00 val., R. L., vairuodamas jo motinai M. L. priklausantį automobilį „Audi A6“, Karaliaus Mindaugo prospekte, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri nebuvo aptverta ir pažymėta kelio ženklais.

Eismo įvykio metu apgadintas šio automobilio galinis kairės pusės ratas. Automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino M. L. 453,53 Lt dydžio žalą, susijusią su automobilio remontu, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.266 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 33-36) paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties.

Taigi eismo įvykio kilimą lėmė vairuotojo veiksmai. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – ir Taisyklės), 38 ir 40 punktus, pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo.

Šiuo atveju neįrodyta, jog vertinant transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Automobilis buvo apžiūrėtas ir apie įvykį pranešta tik po dviejų dienų – 2010 m. liepos 14 d.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkino ir priteisė jam iš Kauno miesto savivaldybės 453,53 Lt turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 453,53 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. rugsėjo 26 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos (b. l. 115-120). Išanalizavęs Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto,

3 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, CK 6.266 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2, 6, 12 ir 42 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas. Byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2010 m. liepos 14 d. nutarimu nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi vairuotojo R. L. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties ir įvykio nenustatyta. Nutarime taip pat konstatuota, jog automobilio vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta, kadangi vairuotojas kelio duobės iš anksto pastebėti ir numatyti negalėjo. Byloje nėra ginčo, kad kelio duobė Karaliaus Mindaugo prospekte ties sankryža su Birštono gatve, Kaune, dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra. Policijos pareigūnas G. S., 2010 m. liepos 15 d. nuvykęs į įvykio vietą, tarnybiniame pranešime nurodė, jog R.

L. Karaliaus Mindaugo prospekte, važiuodamas trečia eismo juosta, nepastebėjęs kelyje esančios duobės į ją įvažiavo, apgadino automobilio ratą. Šis policijos pareigūnas eismo įvykio vietos schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą. Liudytojas G. S. teismo

posėdyje taip pat patvirtino, jog nuvykęs į įvykio vietą nustatė, kad R. L. vairuojamas automobilis Karaliaus Mindaugo prospekte

įvažiavo į nepažymėtą kelio duobę, galinis automobilio ratas įsmuko į duobę ir taip buvo apgadintas automobilio ratas. Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo, grindžiami vien tik prielaidomis. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų lėmę eismo įvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra pagrindo. Aplinkybė, jog R. L. po dviejų dienų kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Eismo įvykių registravimo skyrių,

pranešdamas apie eismo įvykį, šio ginčo esmei reikšmės neturi. Kaip nurodė R. L., tai patvirtina ir 2010 m. liepos 14 d.

nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, jog iš karto po įvykio R. L. iškvietė techninės pagalbos automobilį, ratas buvo permontuotas, kitą dieną susisiekus su draudimo bendrovės atstovais, šie nurodė kreiptis į policiją ir registruoti eismo įvykį. Įrodymų, paneigiančių trečiojo suinteresuoto asmens turėtas remonto išlaidas ir

(ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, nepateikta. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybė, atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo atveju, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kuriai sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Vertinant ginčo teisinius santykius padaryta išvada, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo konkrečiu atveju kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto – Kauno miesto savivaldybės – deliktinės prievolės nevykdymo ir atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas (CK 6.210 str. 1 d.).

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas (b. l. 124-131) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1. Nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas teisės aktuose numatytas privalomas transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio. Techninės apžiūros aktai, kuriais remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios. Eismo įvykio vietos schema nubraižyta po dviejų dienų nuo įvykio vadovaujantis vien tik vairuotojo teiginiais, liudytojai nebuvo nustatyti ir apklausti. 2. Teismas, spręsdamas ginčą, privalėjo vadovautis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Tvarka), 2, 3, 14, 26, 28, 29 punktais ir Taisyklių 15, 38 bei

40 punktų nuostatomis. 3. Policijos pareigūnas ir automobilio vairuotojas teismo posėdyje paaiškino, kad įvykis įvyko ne pastarajam įvažiavus į duobę, bet užvažiavus ant aštrios geležinio dangčio briaunos. 4. Eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, plačioje gatvėje (3 eismo juostos), matomumas buvo geras, eismo srautas nedidelis, todėl vairuotojas turėjo galimybę pastebėti duobę (geležinį dangtį) ir išvengti žalingų padarinių. 5. Jei tariamas eismo įvykis visgi buvo, tai ir transporto priemonės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui bei jos padidėjimui (CK 6.270 str. 1 d., 6.279 str.

1 d.). 6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad remontuojant automobilį buvo keičiamos detalės, nuo kurių turėjo būti išskaičiuotas nusidėvėjimas. Pagal teismų praktiką, gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. 7. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje negali būti laikomas įrodymu nustatant priežastinį ryšį, kadangi šiuo nutarimu buvo sprendžiamas vairuotojo teisinės atsakomybės klausimas, bet ne vertinami Kauno miesto savivaldybės veiksmai. 8. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), todėl Kauno miesto savivaldybė negali būti laikoma atsakinga už visus gatvėse esančius netvarkingus metalinius dangčius, kurie jai nepriklauso nuosavybės teise. 9. Teismų praktikoje pripažįstama, jog CK

6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime (b. l. 134-136) nurodo, kad pagal Tvarkos 3 punktą, vertinti transporto priemones turi teisę įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, nustatyta tvarka atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. AB „Lietuvos draudimas“ turi teisę vertinti turtą ir kiekvienais metais atlieka savo darbuotojų atestaciją. G. G. yra pareiškėjo darbuotojas ir pareiškėjo nustatyta tvarka atestuotas, bei turi teisę nustatyti žalą, vertinti transporto priemones. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama situacija dėl savanoriškojo transporto priemonių draudimo santykių, todėl atsakovo argumentai dėl Taisyklių taikymo yra teisiškai nepagrįsti. Transporto priemonių draudimo liudijimas patvirtina, kad automobilis buvo apdraustas draudimu išskaitant nusidėvėjimą. Transporto priemonių draudimo liudijime nurodyta, kad sutarties sudarymo metu automobilis sugadinimų ir defektų neturėjo. Byloje nėra įrodymų, kad iki 2010 m. liepos 12 d. eismo įvykio automobilis būtų dalyvavęs kitame įvykyje, taigi jis buvo nepriekaištingos techninės būklės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Apeliacinis skundas atmestinas. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas turtinės žalos, pasireiškusios automobilio apgadinimais dėl kelio važiuojamosios dalies defekto, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, patirtą dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas. Bylos medžiaga nustatyta, kad transporto priemonės „Audi A6“ savininkė M. L. 2010 m. liepos 12 d. per atstovą kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“, pranešdama apie įvykį ir prašydama išmokėti draudimo išmoką pagal turto draudimo sutartį (transporto priemonių draudimo liudijimas serija LD Nr. 91748972, TIA Nr. 149497641).

Draudikas, ištyręs aplinkybes, reikšmingas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, 2010 m. rugpjūčio 17 d. į jos banko sąskaitą pervedė 453,53 Lt draudimo išmoką, lygią apskaičiuotiems nuostoliams, kurie buvo patirti dėl 2010 m. liepos 12 d. draudžiamojo įvykio. Vadovaudamasi CK 6.1015 straipsniu, reglamentuojančiu draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. rugpjūčio 25 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai reikalavimą, tačiau atsakovas 453,53 Lt žalos jai neatlygino.

Atmesdama 2010 m. rugpjūčio 25 d. pretenziją Nr. R0001100674 Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, kad eismo įvykio vietoje duobės nėra, iš nuotraukų matyti, jog šulinio dangtis buvo tvarkingas, todėl neegzistuoja priežastinis ryšys tarp kelio dangos defektų ir transporto priemonės galinės dalies kairės pusės padangos ir ratlankio sugadinimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014 išaiškino, kad pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas).

Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).

Kelių įstatymo 4 straipsnio

3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pažymėtina, jog šiame ginče Kauno miesto savivaldybė neneigia esanti gatvės, kuriai suteiktas Karaliaus Mindaugo prospekto pavadinimas, savininkė (valdytoja) CK 6.266 straipsnio prasme, tačiau nesutinka, kad metalinis dangtis, į kurį, remiantis vairuotojo paaiškinimais, prakirsta automobilio padanga, buvo netvarkingas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, tokius apelianto teiginius pripažįsta nepagrįstais.

Iš įvykio vietos nuotraukų matyti, jog važiuojamosios dalies asfalto danga ties minėto šulinio kraštais buvo ištrupėjusi, tuo suformuodama įdubą. Apeliacinės instancijos teismui nekyla pagrįstų abejonių, kad 2010 m. liepos 14 d. transporto priemonės techninės apžiūros akte (žalos byla Nr. 1085429) nurodytos keičiamos ir remontuojamos dalys buvo sugadintos būtent automobilio rato kontakto su neizoliuotu metalinės šulinio konstrukcijos pagrindu metu. Atsakovas nepateikė į bylą faktinių duomenų, galinčių patvirtinti, kad nurodyta žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), todėl darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens patirtus neigiamus padarinius jam įvažiavus į ties šuliniu buvusį gatvės dangos plyšį, nepažymėtą atitinkamais kelio ženklais ar aptvarais.

Kaip matyti, 2010 m. liepos 12 d. įvykio nuostolių dydis draudėjai buvo atlygintas išskaičiavus apdraustos transporto priemonės dalių nuvertėjimą dėl nusidėvėjimo (b. l. 10). Sprendžiant iš automobilio apgadinimų pobūdžio, pareiškėjo išmokėta draudimo išmokos suma nėra aiškiai per didelė. Įrodymų, kad nustatydamas draudimo išmokos dydį draudikas netinkamai atliko Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo jam pavestas pareigas ar nesilaikė kitų šios srities norminių teisės aktų reikalavimų, nesurinkta, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu įpareigojo atsakovą pašalinti pareiškėjo teisių pažeidimus visa apimtimi ir jo prašomu būdu, t. y. tenkino abu materialiuosius skundo reikalavimus, teisėjų kolegija palieka teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą iš esmės nepakeistą, tikslindama tik sprendimo rezoliucinės dalies išvados formuluotę į „Skundą tenkinti“, atitinkamai išbraukdama sakinį „Kitoje dalyje skundo netenkinti“. Be to, pažymėtina, jog AB „Lietuvos draudimas“ skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartimi (b. l. 2), o tai reiškia, jog vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi šios bylos iškėlimo teisme diena yra 2012 m. spalio 3 d., bet ne pareiškėjo faktinio kreipimosi į teismą momentas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą tenkinti. Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 453,53 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt tris litus ir penkiasdešimt tris centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 453,53 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“ Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė