A-502-1748-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-1748/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02841-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G., uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vidmarta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Ardynas“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ferteksos transportas“ ir UAB „Vidmarta“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo (toliau – ir Įsakymas).

Skunde (I t., b. l. 2–21) pareiškėjai paaiškino, kad akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Klaipėdos nafta“ nėra teisėta specialiojo plano organizatorė. Energetikos ministro 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. 1-196 2 punktu ministras leido AB „Klaipėdos nafta“ vykdyti planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas, TPĮ) 14 straipsnis nustato, kas gali būti specialiojo planavimo organizatoriai, tačiau tokios teisės, kai organizatoriaus teisės perduodamos kitiems asmenims, nenumato.

Vadovaujantis TPĮ 14 straipsnio 4 punktu, juridiniai asmenys gali būti specialiųjų planų organizatoriai tik planuodami jiems nuosavybės teise priklausančią teritoriją. Pareiškėjų nuomone, SGD terminalo projektas negali būti pripažįstamas visuomenės poreikį atitinkančiu projektu, nes specialiojo plano organizatorius ir būsimas SGD terminalo statytojas bei savininkas yra privatus pelno siekiantis juridinis asmuo, naudosiantis terminalą savo ekonominei naudai gauti ir neturintis jokių konkrečių įsipareigojimų visuomenei. Servitutai, per kuriuos numatyta tiesti magistralinį dujotiekį, pareiškėjų žemės sklypuose suplanuoti neteisėtai, nes su žemės savininkais nėra sudarytos sutartys.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos svarbos projektus įstatymas konkrečiai neaptaria, kada žemė turi būti išperkama, o kada nustatomas servitutas, manytina, jog pasirinkimo teisė, kuriuo pagrindu bus naudojamasi privačia nuosavybe, turi priklausyti žemės savininkui, o ne planavimo organizatoriui. Be to, Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme (toliau – ir Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymas, SGDTĮ) nėra nurodyta, kad servitutas galėtų būti nustatomas administraciniu aktu, jei viešpataujančio ir tarnaujančio daikto savininkai dėl servituto nesusitaria.

Taigi pareiškėjų sklypų naudojimasis tiesiant dujotiekį būtų teisėtas tik tuo atveju, jei pareiškėjai ir specialiojo plano organizatorius susitartų dėl servitutų nustatymo. Tuo tarpu nesant tokių susitarimų, servitutų projektavimas specialiajame plane yra neteisėtas. Be to, servitutai dujotiekiui tiesti turi apimti ne didesnio pločio ruožą, negu tas, kuris pripažįstamas technologiškai būtinu magistralinio dujotiekio statybai bei vėlesniam jo aptarnavimui. Kadangi, kaip nustatyta specialiajame plane, tipinė darbų zona tiesiant dujotiekį turi būti 20 m, todėl ir servitutai galėtų būti nustatyti ne didesniame negu 20 m pločio ruože, tačiau šiuo atveju servitutai suprojektuoti 50 m pločio, taigi dujotiekio savininko teisė naudotis svetima žeme nepagrįstai išplečiama.

Pareiškėjai pažymėjo, kad servitutai yra suplanuoti per jų sklypus tekančio upelio Kirnupalis apsaugos juostoje, o tai reiškia, kad bus atliekami kasimo ir kiti statybos darbai, kuriuos vandens telkinių pakrantės apsaugos zonoje draudžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos) 126.1 ir 16.4 punktai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė), priimdama 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 343, neleistinai išplėtė sąlygų sąrašą, numatydama net kelias dešimtis tokių sąlygų, kurios neminimos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 22 straipsnio 2 dalyje.

Būtent Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose nurodytos sąlygos yra nustatytos pareiškėjų žemės sklypams, tuo apribojant jų nuosavybės teises ir ūkinės veiklos galimybes. Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir Civilinis kodeksas) įtvirtina nuosavybės neliečiamumo principą, nuosavybė gali būti apribojama tik įstatymų pagrindu. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), keliant klausimą dėl atitinkamų teisės normų prieštaravimo Konstitucijai ir Civiliniam kodeksui.

Be to, specialiosios sąlygos nustatytos nesant nei vienos iš aplinkybių, kurių reikalauja Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.1 ir 2.2 punktai. Specialiajame plane suprojektuota dujotiekio trasa skiriasi nuo trasos, kuri buvo nustatyta SGD terminalo plėtros plane ir poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir PAV) programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Klaipėdos RAAD) 2012 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (4)-LV4-668. Dujų trasos atkarpa programoje buvo nustatyta taip, kad ji nepalies kai kurių pareiškėjų žemės sklypų, todėl pareiškėjai po PAV programos patvirtinimo neturėjo pagrindo domėtis tolesniais specialiojo planavimo etapais.

Specialiojo plano sprendiniai dėl dujotiekio trasos prieštarauja jau nustatytai tvarkai, suderintai ir patvirtintai PAV programai, kas laikytina esminiu specialiojo plano trūkumu. Pareiškėjai nurodė, kad PAV ataskaitoje kaip pagrindinis trasos variantas 1A buvo įvertintas ne dabar specialiajame plane suprojektuotas trasos variantas, o ta trasa, kuri prieš tai ir buvo nustatyta PAV programoje. Tuo tarpu trasa, kuri suprojektuota specialiuoju planu, tuomet buvo aptarta tik kaip subalternatyva, tačiau vėliau ši trasa pripažinta optimalia.

Remiantis tuo darytina išvada, jog specialiojo plano sprendinys dėl dujotiekio trasos prieštarauja PAV ataskaitos turiniui. Sprendinius, susijusius su magistralinio dujotiekio atkarpa nuo SGD terminalo iki kelio Klaipėda–Šilutė, nulėmė aplinkybė, kad dujotiekio trasa būtų sutapatinta su Pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasa, kuri buvo numatyta Pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasos detaliajame plane. Tačiau sprendimai, kuriais buvo patvirtintas aplinkkelio detalusis planas, yra panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi, todėl nėra pagrindo rengti kitų teritorijų planavimo dokumentų vadovaujantis negaliojančio detalaus plano sprendiniais.

Esminiu pažeidimu rengiant specialųjį planą pripažintina ir tai, kad nei vienas iš pareiškėjų nebuvo informuotas apie specialiojo plano rengimo pradžią ar parengtą poveikio aplinkai vertinimo programą. Be to, planavimo organizatorės informacijoje apie planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą buvo nurodytas tik veiklos pavadinimas nepaminėjus dujotiekio tiesimo ir neišvardinus ne tik žemės sklypų kadastrinių numerių, bet ir kaimų ar seniūnijų, kurių teritorijose yra sklypai. Toks informacijos trūkumas sukliudė pareiškėjams teikti pasiūlymus bei daryti įtaką dujotiekio trasos pasirinkimui.

Todėl būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar atitinkamos teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatai ta apimtimi, kuria nenustato planavimo organizatoriui pareigos planuojamoje teritorijoje esančių žemės sklypų savininkams ar naudotojams pranešti apie pradedamas ir atliktas planavimo procedūras, jei parengus teritorijos planą numatomi sklypų nuosavybės ar naudojimo teisių pokyčiai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija) su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (X t., b. l. 176–190) paaiškino, kad teisę būti planavimo organizatoriumi AB „Klaipėdos nafta“ suteikia TPĮ 14 straipsnis, taip pat Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1-10/D1-61 (toliau – ir Taisyklės), 9 punktas, nustatantys, kad specialiojo plano organizatoriumi gali būti juridinis asmuo, o AB „Klaipėdos nafta“ ir yra juridinis asmuo.

Be to, energetikos ministro 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 1-196 buvo tik perduotas sutikimas pradėti specialiojo plano rengimo procedūras, o ne AB „Klaipėdos nafta“ perduotos planavimo organizatoriaus teisės. Priešingai, nei nurodo pareiškėjai, specialiuoju planu tik rezervuojama teritorija komunikaciniams koridoriams, susisiekimo komunikacijoms bei kitiems objektams ir kuriame numatyta, kad rezervuojamos teritorijos ribose bus nustatomas žemės servitutas. Taigi specialiuoju planuoju servitutai nėra nustatomi. SGD terminalo jungiamojo dujotiekio komunikacijoms servitutai gali būti nustatomi administraciniu aktu Žemės įstatymo nustatyta tvarka.

Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad servitutai gali būti nustatomi administraciniu aktu, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus. Nors teisės aktai aiškiai ir neapibrėžia, kokie inžineriniai tinklai laikytini centralizuotais bendro naudojimo inžineriniais tinklais, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad SGD terminalas su dujų jungtimi yra nacionalinis, visos valstybės piliečiams ir ekonomikai svarbus objektas, jis priskirtinas bendro naudojimo inžinerinėms komunikacijoms, kurioms pagal Žemės įstatymo nuostatas servitutas gali būti nustatomas administraciniu aktu. 50 m pločio servituto ribos nustatytos vadovaujantis ūkio ministro ir aplinkos ministro 2001 m. kovo 9 d.

įsakymu Nr. 86/146 patvirtinto sritinio norminio dokumento „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ (toliau – ir sritinis norminis dokumentas „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“) 4.3.2 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, kad magistralinio dujotiekio apsaugos zona turi būti po 25 m į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdžio ašies. Todėl nėra pagrindo teigti, kad servitutų riba nepagrįstai išplečiama. Atsakovas pabrėžė, jog žemės sklypų savininkų nuostoliai bus atlyginti teisės aktų nustatyta tvarka, be to, pareiškėjams buvo siūlomas 30 proc. dydžio priedas, jei sutartis dėl servituto bus sudaryta iki specialiojo plano patvirtinimo.

Dujotiekio linija yra suplanuota taip, kad dujotiekio vamzdis nepatektų į Kirnupalio upelio pakrantės apsaugos juostą, todėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti. Vyriausybės teisė nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas kyla iš Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skundo argumentais, kad sritinio norminio dokumento „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ 4.18, 4.32 punktai yra negaliojantys.

Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ nustatytų magistralinių dujotiekių ir naftotiekių bei jų įrenginių apsaugos zonų dydžių pakeitimai buvo padaryti ir patvirtinti Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 539 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo. Nurodė, kad suplanuota dujotiekio trasa parinkta įvertinus esamą padėtį ir išlaikant norminius atstumus nuo dujotiekio ašies iki esamų objektų, tame tarpe ir pastatų.

Reikalavimas rengiant ar statant bet kuriuos pastatus 350 m atstumu nuo magistralinio dujotiekio trasos projektinę dokumentaciją suderinti su magistralinį dujotiekį eksploatuojančia organizacija yra įtvirtintas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 25.4 punkte. Teisės aktai planavimo organizatoriui nenustato pareigos pranešti žemės sklypų savininkams, kokiam sklypo plotui bus taikomas reikalavimas derinti projektinę dokumentaciją 350 m atstumu nuo dujotiekio trasos. Specialiojo plano sprendiniai nebuvo esmingai keičiami ir atitinka poveikio aplinkai vertinimo programą.

Parengtoje planuojamos ūkinės veiklos PAV programoje buvo pateikti nagrinėjamų alternatyvų brėžiniai, kuriuose buvo iliustruojama galima dujotiekio trasa. Poveikio aplinkai vertinimą atliko ir ataskaitą parengė skirtingų sričių ekspertų komanda, nustačiusi, kad planuojamą ūkinę veiklą įgyvendinti optimaliausia yra alternatyva I (ties Kiaulės nugaros sala), pasirinkus trasos pagrindinį variantą IA buvo taikytos dujotiekio trasos atskirų ruožų subalternatyvos (Iaa1, Iad, Iae, IAH, Iaj, Ial, Iam, Ian). Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas, PAVĮ) 9 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad atskaitinga institucija turi teisę pareikalauti pakartotinai organizuoti visuomenės viešą susipažinimą su ataskaita, tačiau tik tuomet, kai po viešo susipažinimo su ataskaita ji yra iš esmės keičiama ar taisoma dėl gautų ekspertų išvadų.

Šiuo atveju PAV programoje pateikta dujotiekio trasos alternatyva A nebuvo keičiama iš esmės, o tik patikslinta pagal poveikio aplinkai vertinimo metu atliktų gamtinių tyrimų rezultatus ir ekspertų išvadose teikiamus siūlymus. Klaipėdos RAAD 2012 m. spalio 22 d. raštu Nr. (4)-LV4-3270 priėmus sprendimą, kad dujotiekio statyba pietinėje Klaipėdos jūrų uosto dalyje ties Kiaulės nugara yra leistina, buvo pradėtas rengti specialusis planas. Pareiškėjai nepasinaudojo galimybe dalyvauti viešoje diskusijoje dėl PAV metu nagrinėtų alternatyvų, t. y. jokių pasiūlymų PAV metu iš jų negauta.

Tuo tarpu specialiojo plano viešo svarstymo su visuomene procedūrų metu jau buvo priimtas Klaipėdos RAAD 2012 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. (4)-LV4-3270, todėl tuo pagrindu pareiškėjų teikiami pasiūlymai buvo atmesti. Dujotiekio poveikis buvo įvertintas visiems PAVĮ išvardytiems komponentams ir parinkta optimaliausia dujotiekio trasos alternatyva, daranti jiems mažiausią poveikį. Buvo įvertinta visa viešai prieinama informacija apie žemės sklypų savininkų planuojamą ar ketinamą planuoti veiklą. Remiantis gauta informacija dujotiekio trasa buvo planuojama per sklypus, kurių savininkai PAV ir specialiojo plano rengimo metu nebuvo viešai išreiškę valios savo valdomuose sklypuose vykdyti kitą veiklą (ne žemės ūkio).

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2011/2012 panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus dėl pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasos detaliojo plano patvirtinimo, tačiau šia nutartimi nebuvo kvestionuojamas detaliuoju planu patvirtintas pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto teritorinis sprendinys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad buvo pažeistos kai kurių žemės savininkų teisės, nes detaliajame plane nebuvo numatyti privažiavimai prie kai kurių žemės sklypų.

Kitų pažeidimų nenustatyta, todėl pašalinus šiuos trūkumus, Klaipėdos pietinio aplinkkelio detalusis planas bus patvirtintas ir įgyvendintas. Pasak atsakovo, nepagrįstas pareiškėjų argumentas, jog rengiant specialųjį planą buvo nesilaikyta privalomų išviešinimo procedūrų. Tiek planavimo organizatorius, tiek PAV ir specialiojo plano rengėjai tinkamai įvykdė teritorijų planavimo dokumentų viešinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjai nepasinaudojo teise dalyvauti PAV procedūrose kaip visuomenės atstovai.

Klaipėdos RAAD 2012 m. spalio 22 d. raštu Nr. (4)-LV4-3270 pritarus PAV ataskaitai ir patvirtinus planuojamos ūkinės veiklos galimybę pasirinktoje teritorijoje, nebuvo galimybių kardinaliai keisti specialiuoju planu planuojamo dujotiekio trasos alternatyvų. Priešingai, nei skunde nurodė pareiškėjai, bendrojo teritorijų planavimo dokumentas nėra dokumentas, garantuojantis galimybę naudoti žemę pagal sprendiniuose nurodytą paskirtį, jis taip pat negali būti traktuojamas kaip objektyviai išreiškiantis žemės sklypo savininko valią vykdyti ne žemės ūkio veiklą jo valdomame sklype.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ prieštaravo pareiškėjų skundo tenkinimui.

Pritardama atsakovo pozicijai, UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepime (XIII t., b. l. 65–79) papildomai nurodė, kad specialiajame plane numatytas 50 m pločio servitutas yra tokio dydžio ir ploto, kuris užtikrina viešpataujančio daikto naudojimą ir nesukuria jokių papildomų tarnaujančio daikto savininko teisių apribojimų. AB „Klaipėdos nafta“, siekdama atlyginti žemės sklypų savininkų patiriamus nuostolius, pagrįstai priėmė sprendimą dėl servituto sutapatinimo su dujotiekio apsaugos zona, tokiu būdu siekiant kompensuoti savininko nuostolius ne tik faktiškai dujotiekio statybai ir aptarnavimui reikalingoje žemėje, bet ir žemės juostoje, kurioje nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Pažymėjo, kad rengiant specialųjį planą buvo pasiekti ir įgyvendinti TPĮ nustatyti tikslai bei suderinti visų asmenų interesai, o kompensacijos dydžio nustatymo klausimai yra sprendžiami atskira procedūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Klaipėdos nafta“ prieštaravo pareiškėjų skundo tenkinimui.

Atsiliepime nurodė, kad AB „Klaipėdos nafta“ paskyrimas specialiojo plano organizatoriumi neprieštarauja TPĮ 14 straipsniui. AB „Klaipėdos nafta“ planavimo organizatoriumi paskirta Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1097, tuo tarpu Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 1-196 tik buvo nuspręsta pradėti rengti suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialųjį planą. Pagal savo svarbą projektas prilyginamas bendrojo naudojimo inžinerinėms komunikacijoms, kurioms vadovaujantis Žemės įstatymo nuostatomis servitutas gali būti nustatomas administraciniu aktu. Servituto dydį nurodo Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, Vyriausybė turi teisę ir gali nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas priimdama poįstatyminius teisės aktus. Specialiojo plano sprendiniai buvo nagrinėjami ir vertinami atliekant poveikio aplinkai vertinimą. Planavimo organizatorius neprivalo atsižvelgti į pateiktus pasiūlymus ir reikalavimus. Nei vienas iš pareiškėjų nepateikė skundo teismui, o tai reiškia, kad į pareiškėjų siūlymus buvo atsakyta motyvuotai. Pareiškėjai nepasinaudojo galimybe dalyvauti viešoje diskusijoje dėl PAV metu nagrinėtų alternatyvų, pasiūlymų dėl alternatyvų iš jų taip pat nebuvo gauta. AB „Klaipėdos nafta“ pareiškėjams išsiųstuose atsakymuose į planavimo pasiūlymus, visuose PAV ir specialiojo plano rengimo etapuose suinteresuotos visuomenės atstovams buvo sudariusi galimybę susipažinti su specialiojo plano sprendiniais, todėl pareiškėjų argumentai dėl privalomų viešinimo procedūrų pažeidimo yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ardynas“ prašė pareiškėjų skundą atmesti. UAB „Ardynas“ atsiliepime iš esmės laikėsi tokios pačios pozicijos, kaip atsakovas bei kiti tretieji suinteresuoti asmenys (XIII t., b. l. 145–157).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė (XIV t., b. l. 18–29).

Teismas nurodė, kad AB „Klaipėdos nafta“ specialiojo plano organizatoriaus teisės buvo suteiktos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1097 „Dėl gamtinių dujų terminalo projekto plėtros“ pagrindu. Šis nutarimas nėra nuginčytas, todėl darytina išvada, kad pagrindai, kuriais AB „Klaipėdos nafta“ paskirta būti specialiojo plano organizatore, yra teisėti. TPĮ 14 straipsnis (2010 m. gegužės 20 d. redakcija, galiojusi Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1097 priėmimo metu) numatė galimybę juridiniam asmeniui būti paskirtam specialiojo teritorijų planavimo organizatoriumi. Pagal Taisyklių, kurios nustato infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų planavimo tikslą ir objektą, planavimo organizatorius ir planų rengėjus, planavimo procesą, planų sudėtį, galiojimą ir keitimą, 9 punktą, planavimo organizatoriumi gali būti ir juridiniai asmenys. Taigi pareiškėjų abejonės dėl AB „Klaipėdos nafta“ skyrimo specialiojo plano organizatoriumi nėra pagrįstos.

Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas. Konkretus servituto dydis ir vieta, taip pat reikalinga SGD terminalo infrastruktūra suprojektuojami projekto specialiajame plane.

Teritorijų planavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte taip pat nustatyta, kad prie specialiojo teritorijų planavimo uždavinių priskirtina rezervuoti teritorijas komunikaciniams koridoriams, susisiekimo komunikacijoms, infrastruktūros ir kitiems visuomenės poreikiams reikalingiems objektams. Taisyklių 7 punktas taip pat reglamentuoja, jog planavimo tikslas – planuojamoje teritorijoje nustatyti tinklų plėtros prioritetines kryptis, užtikrinant darnią tinklų plėtrą, ir rezervuoti teritorijas šiai plėtrai, nustatant planuojamos teritorijos naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemones, kitus reikalavimus.

Paminėtos nuostatos tvirtina, jog specialiajame plane tik nurodoma rezervuojama dujotiekio statybai reikalinga teritorija, servitutai specialiuoju planu nenustatomi. Pareiškėjai skunde nurodo, jog nesant sudarytų sutarčių su žemės savininkais, servitutai suplanuoti neteisėtai, nes specialiuoju planu suplanuotas statyti dujotiekis priskirtinas dujų perdavimo sistemai, kai tuo tarpu Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad servitutai administraciniu aktu gali būti nustatomi, tačiau kai suteikiama teisė tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas).

Spręsdamas dėl dujotiekio eksploatavimo apimties (priskirtinumo bendrojo naudojimo sistemai), teismas pažymėjo, jog vienas iš specialiojo plano tikslų – įgyvendinti Nacionalinės energetikos strategijos bei Europos Sąjungos reglamento 994/2010 nuostatas, sukuriant alternatyvų gamtinių dujų tiekimo šaltinį, panaikinant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę nuo vienintelio išorinio dujų tiekėjo bei užtikrinant nepertraukiamą ir patikimą gamtinių dujų tiekimą apsaugotiems vartotojams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 871 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“ suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu (1 p.).

SGDTĮ 3 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad SGD terminalas ir SGD terminalo jungtis pripažįstami strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais įrenginiais. Taigi atsižvelgiant į dujotiekio statybos reikšmingumą valstybės mastu (strateginės reikšmės objektas), į tai, kad būsimojo dujų terminalo jungtis ateityje bus jungiama su jau esama Lietuvos dujotiekio sistema, padaryta išvada, kad dujotiekis priskirtinas prie bendrojo naudojimo sistemos įrenginių, t. y. pripažintinas svarbiu ekonominiu projektu visos šalies mastu, todėl priešingai, nei nurodo pareiškėjai, šiuo konkrečiu atveju servitutų nustatymas administraciniu aktu yra galimas.

Dujotiekis Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto kontekste laikytinas bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklu.

Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 25.1 punkte nustatyta, kad magistralinių dujotiekių ir naftotiekių apsaugos zonos nustatomos išilgai vamzdynų trasos – žemės juosta, kurios plotis – po 25 metrus abipus vamzdyno ašies. Minėti reikalavimai yra įtvirtinti ir ūkio ministro ir aplinkos ministro 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 patvirtintų Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos statyba taisyklių 4.1 ir 4.3.2. punktuose. Atsižvelgiant į planuojamo projekto sudėtingumą, saugumo faktorių (dujotiekis priskirtinas potencialiai pavojingiems įrenginiams), taip pat įvertinus Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba taisyklių 4.4 punkte nustatytus apsaugos zonos apribojimus (t. y. bet kuriuo atveju galimybė užsiimti bet kokia ūkine veikla be magistralinio dujotiekio savininko sutikimo neleistina, vadinasi net ir nesutapatinus servitutų su dujotiekio apsaugos zona, pareiškėjų padėtis nepasidarytų geresnė), šiuo aspektu pareiškėjų argumentai laikyti nepagrįstais. Kaip atsiliepime nurodė atsakovas ir patvirtina specialiojo plano grafinės dalies brėžiniai, dujotiekio linija suplanuota taip, kad dujotiekio vamzdis (inžinerinis statinys) nepatektų į Kirnupalio upelio pakrantės apsaugos juostą.

Pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato šis įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Vadinasi, Vyriausybė, poįstatyminiais teisės aktais (Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343, Ūkio ir Aplinkos ministerijos 2001 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 86/146, Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklės, patvirtintos 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 1-213) nustatydama specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, iš esmės elgėsi teisėtai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų argumentai dėl poįstatyminiais teisės aktais nepagrįstai išplėstų specialiųjų sąlygų ar suvaržymų atmesti netenkinant prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų argumentus dėl sritinio norminio dokumento „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ 4.18 punkto negaliojimo paneigia aplinkybė, jog būtent Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 539 buvo padaryti Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ nustatytų magistralinių dujotiekių ir naftotiekių bei jų įrenginių apsaugos zonų dydžių pakeitimai.

Kaip nurodė atsakovas ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovai teismo posėdžio metu, po susipažinimo su PAV ataskaita, ji (PAV ataskaita) buvo pakoreguota (atsižvelgiant į ekspertų išvadas). Apie vėlesnį (po Klaipėdos RAAD 2012 m. vasario 24 d. sprendimo priėmimo) PAV programos pristatymą bei organizuojamą viešą susipažinimą buvo pranešta Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatyta tvarka. Užbaigus privalomas su PAV ataskaita susijusias procedūras, Klaipėdos RAAD 2012 m. spalio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (4)-LV4-3270, jog planuojama ūkinė veikla – SGD importo terminalo statyba leistina.

Atsižvelgiant į tai, kad vėlesniuose etapuose poveikio aplinkai ataskaita nebuvo iš esmės keičiama, atsakinga institucija (AB „Klaipėdos nafta“) pareigos pareikalauti pakartotinai organizuoti visuomenės viešą supažindinimą su PAV ataskaita neturėjo (PAVĮ 9 str. 7 d.). Pareiškėjų skunde nurodyti argumentai, jog vėlesnėse PAV ataskaitos rengimo procedūrose jiems nebuvo pagrindo dalyvauti, nepaneigia pareiškėjų pareigos protingai ir iki galo (iki galutinių sprendimų priėmimo) domėtis dujotiekio tiesimo klausimais, tuo labiau, kad planuojamo dujotiekio tiesimas sprendėsi tame regione, kuriame yra pareiškėjams nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai.

Įrodymai tvirtina, kad tiek iki Klaipėdos RAAD 2012 m. vasario 24 d. sprendimo, kuriuo buvo patvirtinta PAV programa, priėmimo, tiek vėlesniuose PAV ataskaitos svarstymo etapuose (pranešimai apie viešą susirinkimą, kurio metu pristatyta PAV ataskaita, viešas susipažinimas su PAV ataskaita) susipažinimas su PAV ataskaita buvo organizuotas PAVĮ ir Visuomenės informavimo ir dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 15 d.

įsakymu Nr. D1-370 (toliau – ir Visuomenės informavimo ir dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese tvarkos aprašas, Aprašas), nustatyta tvarka. Taip pat visa aktuali informacija buvo skelbiama internete (www.oil.lt). Pareiškėjai, darydami išvadą, jog specialiojo plano sprendiniai dėl dujotiekio trasos prieštarauja PAV ataskaitos turiniui, iš esmės rėmėsi abstrakčiais teiginiais, konkrečiai neįvardijant, kas ir kaip (kokia konkrečiai dalis) prieštarauja PAV ataskaitos turiniui. Tačiau pareiškėjams nepakanka išdėstyti teiginius, kuriais jie kvestionuoja PAV ataskaitos teisėtumą ir pagrįstumą, jie privalo nurodyti aplinkybes, pateikti argumentus ir įrodymus, kurie patvirtintų keliamas abejones.

Be to, pareiškėjams nebuvo kliūčių savo abejones dėl PAV ataskaitos galimų prieštaravimų specialiojo plano sprendiniams pasitikrinti dokumentus apskundžiant įstatymo nustatyta tvarka. Byloje iš esmės nekeliamas ginčas dėl visuomenės informavimo pažeidžiant teisės aktus. Priešingai, pareiškėjai skunde nurodo, jog formaliai specialiojo plano organizatorė viešai informuodama visuomenę apie planuojamo dujotiekio tiesimą teisės aktų nepažeidė. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos planavimo organizatoriui apie planuojamus objektus ar parengtus dokumentus, planuojamoje teritorijoje esančių žemės sklypų savininkus ir naudotojus informuoti asmeniškai.

Teisės aktai numato viešą paskelbimą, kuris įstatymų leidėjo laikytinas pakankamu. Todėl, kaip ir šiuo atveju, pareiškėjų neinformavimas asmeniškai apie specialiojo plano rengimo etapus (bent vieną iš jų) įstatymų prasme nelaikytinas pažeidimu. Remiantis tuo, pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą netenkintas.

III. Pareiškėjai P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir UAB „Ferteksos transportas“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, t. y. panaikinti tą specialiojo plano dalį, kurios sprendiniais suplanuota SGD terminalo dujotiekio jungtis, servitutai jai statyti ir eksploatuoti, nustatyta dujotiekio jungties apsaugos zona ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos.

Taip pat pareiškėjai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymais ištirti, ar Teritorijų planavimo įstatymas, Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (2007 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 247 redakcija) patvirtinti Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai, Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės, Visuomenės informavimo ir dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese tvarkos aprašas (2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. D1-381 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos preambulėje skelbiamam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad nuosavybės teises saugo įstatymai ta apimtimi, kuria nenustato planavimo organizatoriui pareigos planuojamoje teritorijoje esančių žemės sklypų savininkams ar naudotojams pranešti apie pradedamas ir atliktas planavimo procedūras, jeigu parengus teritorijos planą numatomi sklypų nuosavybės ar naudojimo teisių pokyčiai.

Apeliacinis skundas (XIV t., b. l. 42–60) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1) Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1097 buvo pritarta, kad AB „Klaipėdos nafta“ vykdytų ne planavimo organizatorės, o plano rengėjos funkcijas. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 20 ir 23 dalių teisiniu reguliavimu, organizatorius ir rengėjas yra visiškai skirtingi subjektai;

2) dokumentas, suteikiantis AB „Klaipėdos nafta“ planavimo organizatorės teises – energetikos ministro 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 1-196, kurio 2 punktu nustatyta, jog ministras leidžia AB „Klaipėdos nafta“ vykdyti planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, o ginčijamo plano rengėja tapo UAB „Sweco Lietuva“, kurią pasirinko AB „Klaipėdos nafta“ kaip plano organizatorė;

3) pagal Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 1 punktą, teritorijų planavimo organizatoriaus teisės yra suteiktos Energetikos ministerijai. Tokių teisių, kaip savo kompetencijos dalies, viešo administravimo subjektas negali deleguoti kitam asmeniui, jeigu tokia galimybė tiesiogiai nenumatyta įstatyme;

4) jeigu Teritorijų planavimo įstatymas numato juridinių asmenų teisę planuoti ir nenustato jokių šią teisę reguliuojančių sąlygų (šiuo klausimu nėra net poįstatyminių aktų), tai pripažintina, kad TPĮ prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje, 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems nuosavybės neliečiamumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams ta apimtimi, kuria minėtos sąlygos TPĮ nenustatytos;

5) remiantis SGDTĮ 3 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad terminalo projekto įgyvendinimui taikomas Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, ir kuri atitinka Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog projekto įgyvendinimui reikalingi žemės sklypai turi būti išperkami;

6) pagal Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, žemė visuomenės poreikiams paimama, kai ji reikalinga ypatingos valstybinės svarbos projektams, kurių svarbą visuomenės poreikiams pripažįsta Seimas, ir tokiems projektams priskiriami energetikos infrastruktūros projektai. Analogiškos nuostatos išdėstytos to paties įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 1, 5 dalyse. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte nėra numatyta servituto nustatymo administraciniu aktu valstybei svarbiems ekonominiams projektams įgyvendinti galimybė. Taigi servitutai magistraliniams dujotiekiams tiesti specialiajame plane suplanuoti nepagrįstai, jų nustatymas administraciniais aktais yra neteisėtas;

7) specialiajame plane aprašant dujotiekio tiesimo technologiją nurodoma, jog tipinė darbų zona nustatoma 20 metrų pločio (aiškinamojo rašto 182 lapas), todėl servitutai pareiškėjų sklypams galėjo būti nustatyti ne didesniame nei 20 metrų pločio ruože.

8) pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas pripažino, jog technologiniu požiūriu dujotiekio statybai ir vėlesniam eksploatavimui servitutą pakanka nustatyti 20 metrų ploto ruože, tačiau bandė aiškinti, jog likviduojant avarijas gali prireikti ir didesnio ploto. Tačiau remiantis Civilinio kodekso normomis servitutai yra nustatomi ne ekstremaliems avarijų likvidavimo atvejams, o dujotiekio statybai ir eksploatavimui;

9) spręsdamas ginčą teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-l573/2002, 3K-3-321/2005, 3K-3-374/2013 suformuota praktika, kad servituto teisė visais atvejais mažesnė už savininko teises, ir neatsižvelgė į šioje byloje akivaizdžią aplinkybę, kad projektuojant servitutus nepagrįstai dideliame plote servituto turėtojo teisės tampa didesnės už pareiškėjų teises naudotis žemės sklypų dalimis (ypač, jei situacija vertinama kompleksiškai su specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis). Esant itin dideliems pareiškėjų nuosavybės teisių ribojimams, teismas turėjo pripažinti, kad servituto nustatymas apskritai nėra pagrįstas;

10) jeigu servitutai nebūtų suprojektuoti ir nustatyti, SGD terminalo projekto įgyvendinimui tai nebūtų sutrukdę, nes planavimo organizatorė AB „Klaipėdos nafta“, matydama būtinybę naudotis pareiškėjų žeme, turėjo galimybę tą klausimą spręsti žemę išpirkdama arba sudarydama kitas civilines sutartis. Tokie problemos sprendimo būdai atitiktų teisingumo ir nuosavybės neliečiamumo principus, ypač vertinant tai, jog AB „Klaipėdos nafta“ yra privatus juridinis asmuo, kuris, įgyvendindamas savo verslo planus, neturėtų pažeisti kitų privačių asmenų teisių;

11) teismas neišsiaiškino ir neaptarė aplinkybės, susijusios su specialiojo plano grafinėje dalyje pareiškėjų sklypuose pažymėtomis teritorijomis, įvardintomis kaip specialiojo plano galiojimo ribos. Šios ribos apibrėžia didesnį plotą, negu pažymėta rezervuojama teritorija, kurios naudojimas numatytas nustačius servitutus, todėl darytina išvada, kad dalimi specialiuoju planu suplanuotos teritorijos plano „galiojimo ribose“ AB „Klaipėdos nafta“ naudosis apskritai be jokio pagrindo;

12) Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalis nustato, jog civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymu pagrindu – teismas, o 4.39 straipsnio 1 dalis numato, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu arba teismo sprendimu. Esant šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos (Civilinio kodekso 1.3 str. 2 d.). Tuo tarpu nei viena iš specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, kurias ginčija pareiškėjai, nėra nustatyta Žemės įstatyme ar kituose įstatymuose, o Vyriausybės nutarimu bei ministrų įsakymais;

13) sritinio norminio dokumento „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ 2.2 punkte nustatyta, jog dokumento taisyklių 4.18 punktas taikomas tik įsigaliojus atitinkamiems Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų pakeitimams, o būtent tokio pakeitimo (dėl 50 metrų atstumo nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių iki pastatų) iki šiol Vyriausybės nutarime nėra;

14) esant draudimams kasti žemę, sodinti medžius ir krūmus, sandėliuoti pašarus, krauti į stirtas šieną ir šiaudus, laikyti gyvulius, vykdyti žemės melioravimo, drėkinimo ir sausinimo darbus, įrengti pervažas per vamzdyno trasas, važinėti sunkiasvorėmis transporto priemonėmis (o tai sudaro nemažą dalį žemės ūkio technikos), statyti statinius (ūkininko sodybas), pareiškėjai negali naudoti savo nuosavybės žemės ūkio veiklai, jau nekalbant apie kitokią ūkinę veiklą, kurią pareiškėjai planuoja ir kuri yra leistina pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano sprendinius;

15) iš Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.1 punkto turinio matyti, kad nutarimo priede išvardytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos gali būti nustatomos tik prieš žemės perdavimą privačion nuosavybėn ar naudojimuisi, o 2.2 punkte nurodoma, jog tvirtinant specialiuosius planus, kartu turi būti nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kurių pagrindu taikomi ūkinės veiklos apribojimai kiekvienam įsigyjamam privatinėn nuosavybėn, suteikiamam naudotis ar išsinuomojamam žemės sklypui. Lingvistiškai aiškinant teisės normą dėl vartojamo žodžio „įsigyjamam“, o ne žodžių „įgytam“ ar „turimam“, akivaizdu, jog nutarimo autoriai nenustatė galimybės riboti jau turimas asmenų nuosavybės teises;

16) didelės dujotiekio trasos dalies pakeitimas specialiajame plane negali būti pripažintas trasos patikslinimu;

17) duomenys apie planavimą pareiškėjų sklypuose nebuvo pateikti nei viešai skelbiamoje informacijoje, nei pareiškėjams asmeniškai;

18) specialiojo plano sprendiniai dėl dujotiekio trasos prieštarauja nustatyta tvarka suderintai ir Klaipėdos RAAD 2012 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (4)-LV4-668 patvirtintai poveikio aplinkai vertinimo programai. Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje jos rengėjai analizavo ne tą dujotiekio trasos variantą, kuris PAV ataskaitos pabaigoje buvo pripažintas kaip optimalus ir toks suprojektuotas specialiajame plane;

19) specialiojo plano rengėjai ignoravo Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, parengtą laikantis darnaus teritorijos vystymo principo, kuriuo visiems pareiškėjams buvo suteikta galimybė pasirinkti žemės naudojimą ne vien tik pagal žemės ūkio paskirtį, o pareiškėjų J. Z., R. S., A. N. sklypų naudojimas pagal žemės ūkio paskirtį iš viso nenumatytas dėl jų geografinės padėties, gretimybių su keliais bei Dumpių sąvartynu;

20) PAV ataskaitoje neišnagrinėti aplinkosauginiai ir ekonominiai SGD terminalo veiklos aspektai, neįvertinta rizika dėl galimo dujų nuotėkio;

21) trasa, kuria dujotiekis numatytas tiesti atkarpoje nuo Klaipėdos miesto iki kelio Klaipėda–Šilutė, pasirinkta ne todėl, kad ji būtų trumpiausia ar kitais požiūriais racionaliausia, bet remiantis išimtinai vienu kriterijumi: dujotiekio trasą siekiama sutapdinti su Klaipėdos pietinio aplinkkelio trasa, kuri buvo suprojektuota Pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasos (pietinės jungties tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IX transporto koridoriaus) detaliajame plane;

22) pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, ar teisės aktai, nesudarantys galimybės vidutiniškai apdairiam ir rūpestingam asmeniui sužinoti apie rengiamus ar parengtus teritorijų planavimo dokumentus, esminiai apribojančius jo nuosavybės teises, nepažeidžia teisės į nuosavybę ir neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Planavimo organizatorės žiniasklaidos priemonėse skleista informacija buvo nedetali, joje nebuvo bent kiek išsamiau identifikuota teritorija, nebuvo nurodyti planuojamų sklypų kadastriniai numeriai ar savininkų pavardės, todėl net ir pastebėję tokius skelbimus, pareiškėjai negalėjo sužinoti apie jų žemėje planuojamą tiesti dujotiekį;

23) Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (2007 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 247 redakcija) patvirtintų Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 punktas numatė, kad pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumento projekto gali būti planavimo organizatoriui teikiami iki viešo susirinkimo ir jo metu. Parengto specialiojo plano svarstymas su visuomene vyko baigiamuosiuose susirinkimuose-konferencijose 2013 m. kovo 19 d. ir 2013 m. kovo 20 d. Būtent šiomis dienomis, t. y. teisės akto nustatytu terminu, visi pareiškėjai pateikė savo raštiškus pasiūlymus, tačiau jie buvo atmesti.

Atsakovas Energetikos ministerija prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (XIV t., b. l. 127–134) papildomai paaiškina, kad SGD terminalo statyba yra vienas iš Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos, patvirtintos Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133, tikslų. SGD terminalas ir SGD terminalo jungtis SGDTĮ yra pripažinti strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais įrenginiais. Vyriausybė 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 871 SGD terminalo projektą pripažino valstybei svarbiu ekonominiu projektu. SGD terminalo projektą įgyvendinančios AB „Klaipėdos nafta“ pagrindinio akcijų paketo savininkė yra Lietuvos Respublika. Taigi SGD terminalas ir susijusi infrastruktūra yra nacionalinis, visos valstybės piliečiams svarbus, objektas. Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (toliau – ir Strateginę reikšmę turinčių įmonių įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 8 punktu AB „Klaipėdos nafta“ kaip įmonei, kurios kapitalo gali turėti privatūs nacionaliniai ir užsienio asmenys, atitinkantys nacionalinio saugumo interesus, paliekant sprendžiamąją galią Lietuvos valstybei, yra suteiktas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios įmonės statusas. Atsakovas pažymėjo, kad Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1097 2 ir 3 punktai nustato planavimo organizatoriaus teisių perdavimo įgyvendinimą, AB „Klaipėdos nafta“ yra teisėtas specialiojo plano organizatorius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A438-1024/2006 pripažino, jog nepagrįstu laikytinas teiginys, kad privatus juridinis asmuo negali prašyti leisti parengti teritorijos specialųjį planą, į kurį įeitų nuosavybės teise jam nepriklausiantys žemės sklypai. Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis objektas pripažintinas bendrai naudojamu centralizuotu inžinerinės infrastruktūros objektu ir šiuo atveju jam taikytinas Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas. Kriterijai, kuriais remiantis buvo parinkta magistralinio dujotiekio trasa, atitinka kriterijus, nustatytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-355/2013.

Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Klaipėdos nafta“ ir Klaipėdos RAAD atsiliepimuose prieštarauja pareiškėjų apeliacinio skundo tenkinimui (XIV t., b. l. 111–122, 123–124).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano, patvirtinto energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 (toliau – ir SGD terminalo planas), dalies, kuria nustatomi tam tikri su servitutais ir žemės naudojimo sąlygomis susiję sprendiniai, taikytini pareiškėjų (apeliantų) nuosavybės teise valdomus žemės sklypus apimančioje teritorijoje. Šis ginčijamas teritorijų planavimo dokumentas buvo priimtas įgyvendinant Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo (toliau – ir SGD terminalas) projektą, numatytą Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme (toliau – ir SGD terminalo įstatymas).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų valdomi (naudojami) žemės sklypai patenka į Terminalo planu nustatytą juostą sausumoje, kurioje bus vykdoma jungiamojo dujotiekio (SGD terminalo jungties) statyba bei kurioje šiuo teritorijos planavimo dokumentu, be kita ko, nubrėžta magistralinio dujotiekio trasa, identifikuota nustatytinų servitutų žemės sklypuose minėto dujotiekio statybai ir eksploatacijai konfigūracija ir plotas, nurodytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei (ūkinės) veiklos ribojimai.

Apibendrinus pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, taip pat apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, yra matyti, jog galimą savo teisių ir interesų pažeidimą apeliantai kildina iš aplinkybės, jog ginčo SGD terminalo planu jiems priklausančiuose žemės sklypuose suprojektuotais servitutais bei nustatytomis specialiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis nepagrįstai apribojama jų nuosavybės teisė. Siekdami apginti šią galimai savo pažeistą teisę, apeliantai iš esmės prašo panaikinti tokį ribojimą nulemiančio ginčo administracinio akto dalį, kuria suplanuota jų žemės sklypus apimanti teritorija.

Dėl AB „Klaipėdos nafta“, kaip planavimo organizatoriaus

Skundžiamo SGD terminalo plano neteisėtumą pareiškėjai pirmiausia grindžia teiginiu, jog ginčo teritorijos planavimo dokumento rengimo metu AB „Klaipėdos nafta“ (SGD terminalo projektą įgyvendinanti bendrovė) negalėjo būti paskirtas teritorijų planavimo organizatoriumi.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi (2010 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. XI-826 redakcija), „planavimo organizatoriai – <...> Vyriausybė arba jos įgalioti viešojo administravimo subjektai, savivaldybės administracijos direktorius, saugomos teritorijos direkcijos direktorius, juridiniai ir fiziniai asmenys, organizuojantys teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derinimą, konsultavimąsi ar viešą svarstymą ir teikimą tvirtinti“.

To paties įstatymo 14 straipsnio 4 punkte specialiojo teritorijų planavimo organizatoriais įvardijami ir juridiniai asmenys. Aiškindamas pastarąją nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pripažinęs, jog, kiek tai susiję su galimybe būti planavimo organizatoriais, juridiniai asmenys gali būti specialiojo teritorijų planavimo organizatoriais ir jokių papildomų sąlygų privatiems juridiniams asmenims, siekiantiems organizuoti specialųjį teritorijų planavimą, Teritorijų planavimo įstatymas nenumato (žr., pvz., 2006 m. birželio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8‑1024/2006; 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1464/2008; 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 15, 2008).

Akcentuotina ir tai, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjai, ne planavimo organizatorius veiksmai, o įstatymų nustatyta tvarka kompetentingo subjekto (nagrinėjamu atveju – energetikos ministro) sprendimu patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas daro konkrečią įtaką suplanuotoje teritorijoje esančių žemės sklypų savininkų nuosavybės teisei. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, atsižvelgus į Vyriausybės 2010 m. liepos 23 d. nutarimą Nr. 1097 „Dėl gamtinių dujų terminalo plėtros“, energetikos ministro 2011 m. rugpjūčio 1 d.

įsakymą Nr. 1-196 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano rengimo“, nėra pagrindo pripažinti, jog AB „Klaipėdos nafta“ negalėjo būti ginčo specialiojo planavimo organizatoriumi ir šiuo pagrindu kvestionuoti SGD terminalo plano teisėtumą bei pagrįstumą. Atskirai pastebėtina, kad, skirtingai nei teigia apeliantai, minėtas energetikos ministro 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 1-196 negali būti vertinamas, kaip planavimo organizatoriaus teises ir pareigas aptariamai bendrovei perduodantis dokumentas.

Šis įsakymas iš esmės yra Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) minimas sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios.

Visos išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir apeliantų argumentus šioje dalyje pripažinti nepagrįstais bei juos atmesti.

Dėl magistralinio dujotiekio trasos

Ginčijamo administracinio akto neteisėtumą pareiškėjai, be kita ko, grindžia, kvestionuodami SGD terminalo plane suprojektuotos (magistralinio) dujotiekio trasos pagrįstumą. Tokia pozicija pirmiausia yra motyvuojama argumentais, susijusiais su galimais ginčo ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūrų pažeidimais.

Pastaruoju aspektu pirmiausia pažymėtina, kad atsižvelgiant į teismui pateiktuose skunduose išdėstytais reikalavimais ir nurodytais argumentais apibrėžtas ginčo ribas, pareiškėjų minimų poveikio aplinkai vertinimo procedūros dokumentų, įskaitant šias procedūras užbaigusį Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (4)‑LV4‑3270 „Dėl suskystintų gamtinių dujų importo terminalo ir su juo susijusios veiklos infrastruktūros objektų statybos ir veiklos galimybių“, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra ir negali būti šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Keliant klausimą tik dėl SGD terminalo plano dalies panaikinimo, administraciniai teismai tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, neturi teisės savo iniciatyva keisti administracinės bylos dalyko (plėsti administracinės bylos ribų). Byloje nėra duomenų apie tai, kad minėtas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka būtų kompetentingų subjektų panaikintas ar apskųstas teismui, to nenurodo ir proceso dalyviai. Šios procesinės aplinkybės įpareigoja administracinį teismą aptariamą sprendimą dėl ginčo ūkinės veiklos leistinumo nagrinėjamoje byloje laikyti teisėtu ir pagrįstu, kiek tai yra susiję su ginčo teisinių santykių vertinimu (šiuo klausimu pagal analogiją žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A822-989/2013). Atitinkamai pareiškėjų argumentai dėl galimų poveikio aplinkai vertinimo procedūrų pažeidimų atskirai nevertintini.

Išdėstytas vertinimas taip pat lemia, kad nagrinėjamu atveju aptariamos dujotiekio trasos pagrįstumas iš esmės negali būti kvestionuojamas, remiantis aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos atliekant poveikio aplinkai vertinimą (Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PAV įstatymas) 4 str. (2011 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XI-1433 redakcija), rengiant poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą (PAV įstatymo 9 str. 1 d. (2011 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XI-1433 redakcija) bei priimant teigiamą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (PAV įstatymo 10 str. 1 d. 2 p. (2011 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XI-1433 redakcija). Bylos medžiaga taip pat neleidžia pripažinti, jog ginčo SGD terminalo plane nurodyta dujotiekio trasa neatitinka trasos, kuri aptarta poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje (su korekcijomis) bei dėl kurios priimtas minėtas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimas dėl ginčo ūkinės veiklos galimumo (leistinumo).

Būtina pabrėžti ir tai, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.).

Išdėstytos aplinkybės ir proceso taisyklės sudaro pakankamą pagrindą nevertinti pareiškėjų argumentų dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūros metu galimai padarytų pažeidimų nustatant ginčo dujotiekio trasą, taip pat eliminuoja pareigą vertinti abstrakčius apeliantų teiginius dėl suprojektuotos trasos pagrįstumo. Jokių konkrečių teisės normų, kurios leistų SGD terminalo plano sprendinius dėl aptariamo dujotiekio trasos pripažinti neteisėtais, pareiškėjai iš esmės nenurodo. Be to, vien pareiškėjų nenoras, jog per jiems šiuo metu priklausančius žemės sklypus būtų tiesiamas ir vėliau eksploatuojamas ginčo dujotiekis, ypač atsižvelgiant į SGD terminalo projekto strateginę reikšmę (SGD terminalo įstatymo 3 str. 2 d. (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2053 redakcija); Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 871 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“ 1 p.), nagrinėjamu atveju negali savaime suponuoti tikrinamo specialiojo plano neteisėtumo. Pabrėžtina, jog aptariamais SGD terminalo plano sprendiniais nėra paneigiama šiuos sprendinius įgyvendinsiančių ir kitų subjektų pareiga užtikrinti, jog pareiškėjų nuosavybės teisės būtų ribojamos tik įstatymų nustatytais pagrindais bei tvarka ir tik tinkamai atlyginant patiriamus praradimus.

Atskirai pastebėtina, jog SGD terminalo plano sprendinių dėl dujotiekio trasos pagrįstumo ir teisėtumo negali paneigti ir aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2011/2012 panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. AD1-1880 „Dėl pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasos (pietinė jungtis tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IXB transporto koridoriaus) detaliojo plano patvirtinimo“ ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. T11-787 „Dėl pietinio išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasos (pietinės jungties tarp Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir IX transporto koridoriaus) detaliojo plano patvirtinimo“. Šiuo aspektu pakanka pažymėti, jog regiono lygmens SGD terminalo planas yra savarankiškas teritorijų planavimo dokumentas minėtu teismo sprendimu panaikintų detaliųjų planų atžvilgiu, todėl pastarųjų panaikinimas savaime nelemia ginčo specialiojo plano teisėtumo. Be to, proceso šalių pateikiami argumentai dėl dujotiekio trasos sąsajumo su minėtais detaliaisiais planais suprojektuota išvažiavimo iš Klaipėdos uosto trasa iš esmės yra susiję su ekonominiu dujotiekio trasos (vietos) pasirinkimo vertinimu, o tai, kaip minėta, nepatenka į administracinių teismų kompetencijos ribas.

Toliau pastebėtina, kad, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, ginčo dujotiekis yra suprojektuotas taip, kad planuojamas tiesti (statyti) vamzdynas nepatenka į pareiškėjų nurodytą Kampalio upelio pakrantės apsaugos juostą. Be to, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai savo teisių pažeidimą kildina iš konkrečių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, visiškai nereikšmingi ir apeliantų abstraktūs argumentai dėl bendrų SGD terminalo plano ribų. Iš teisų konkrečias teisines pasekmes sukelia būtent teritorijų planavimo dokumento sprendiniai, todėl vien bendrųjų ginčijamo specialiojo plano galiojimo ribų (ypač atsižvelgiant į šio planavimo dokumento paskirtį, apimtį bei turinį) galima nesutaptis su pareiškėjų nurodomais sprendiniais rezervuojama teritorija nagrinėjamu atveju yra visiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant SGD terminalo plano teisėtumo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos nevertino. Teisės aktų nuostatų ir aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas kitokiam šio klausimo vertinimui pareiškėjai nenurodė, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Galiausiai nagrinėjamu atveju abstraktūs pareiškėjų argumentai taip pat neleidžia pripažinti, jog skundžiamas teritorijų planavimo dokumentas prieštarauja ginčo teritorijoms galiojančiam Klaipėdos rajono bendrajam planui. Iš tiesų vien tai, kad galiojantys bendrojo plano sprendiniai numato galimybę (įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka) pakeisti apeliantams priklausančių žemės sklypų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir vystyti joje atitinkamą ūkinę veiklą, savaime negali suponuoti SGD terminalo plano neteisėtumo.

Dėl nustatytinų servitutų suprojektavimo

Vertinant pareiškėjų argumentus, susijusius su servitutų suprojektavimu, pirmiausia paminėtina, kad ginčo teisiniams santykiams taikytino SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2053 redakcija) nustato, jog „teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas. Konkretus servituto dydis ir vieta, taip pat reikalinga SGD terminalo infrastruktūra suprojektuojami projekto specialiajame plane“.

Analizuojant šią nuostatą matyti, jog ji, kiek tai susiję su servitutų nustatymu, taikoma teritorijai (žemės sklypams), kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, kaip šie subjektai yra apibrėžiami SGD terminalo įstatymo atitinkamai 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2053 redakcija). Kitaip tariant, įstatymų leidėjo nustatytas reikalavimas specialiajame plane suprojektuoti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nustatyti aptariamus servitutus taikomas tiek privatiems subjektams, tiek valstybei nuosavybės teise priklausančioms teritorijoms (žemės sklypams). Kiek tai susiję su nagrinėjama byla, šių servitutų nustatymas yra būtina prielaida aptariamą projektą įgyvendinančiai bendrovei atlikti magistralinio dujotiekio tiesimo (statybos) darbus žemės sklypuose, inter alia šiuo metu priklausančiuose apeliantams.

Tačiau pareiškėjų argumentų, susijusių su jiems priklausančių žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams, kontekste būtina pažymėti, kad SGD terminalo plane iš esmės nėra nustatoma, kokia tvarka sprendiniai dėl ginčo servitutų dėl konkretaus žemės sklypo bus įgyvendinti. Iš tiesų byloje ginčijamu ir minėtoje SGD terminalo įstatymo nuostatoje minimu specialiuoju planu servitutai tėra tik suprojektuojami (numatoma jų paskirtis, vieta, apimtis ir kt.), t. y. servitutai šiuo teritorijų planavimo dokumentu nėra nustatomi. SGD terminalo įstatymas (jo nuostatos) taip pat negali būti aiškinamas, kaip nustatantis aptariamą servitutą pareiškėjams bei kitiems asmenims priklausantiems žemės sklypams (teritorijoms), kuriuose turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu. Žemės servitutas konkrečioje teritorijoje (žemės sklype) bus nustatomas Civilinio kodekso nustatytais pagrindais (Žemės įstatymo 23 str. 1 d. (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI‑912 redakcija) – sandoriu, teismo sprendimu, o įstatymo numatytais atvejais – administraciniu aktu (Civilinio kodekso 4.124 str. 1 d.). SGD terminalo planas negali būti vertinamas, kaip įtvirtinantis, kokiu iš šių būdų turi būti nustatomi jame suprojektuoti konkretūs servitutai.

Nekvestionuotina, kad pareiškėjams atsisakius sudaryti sandorius dėl aptariamų servitutų nustatymo, jų daiktinės teisės nagrinėjamu atveju galėtų būti apribotos tik teismo sprendimu ar administraciniu aktu nustatant atitinkamus žemės servitutus. Būtina pabrėžti, kad nors SGD terminalo planas sudaro tam tikras prielaidas jame suformuotam servitutui nustatyti (pvz., Žemės įstatymo 23 str. 2 d. 4 p. (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija), tačiau siekiant šį servitutą nustatyti teismo sprendimu ar administraciniu aktu ir taip apriboti žemės sklypo savininko nuosavybės teises be jo sutikimo, teismas ar kompetentingas viešojo administravimo subjektas turi įvertinti, ar toks nuosavybės teisių apribojimas yra pagrįstas, atitinka įstatymus, teismų praktikoje suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles (inter alia pateiktas apeliantų nurodomuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose), ar nustatomu apribojimu nėra paneigiama pati servituto esmė ir paskirtis. Akcentuotina ir tai, kad šis vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į siekiamo nustatyti servituto turinį, šio servituto nustatymo pasekmes konkretaus žemės sklypo savininko nuosavybės teisei. Nesant žemės sklypo (tarnaujančio daikto) savininko sutikimo sudaryti sandorį dėl servituto nustatymo, taip pat nesant įstatyminio pagrindo teismo sprendimu ar administraciniu aktu apriboti šio savininko nuosavybės teises aptariamu būdu, toks servitutas negali būti nustatomas. Tokiais atvejais, kiek tai susiję su nagrinėjamu ginču, SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė, pavyzdžiui, gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis (SGD terminalo įstatymo 3 str. 3 d., 13 str. 4 d.), o šią žemę paėmus – nustatyti SGD terminalo plane suprojektuotą servitutą šiam konkrečiam sklypui įstatymų nustatyta tvarka (SGD terminalo įstatymo 13 str. 1 d.).

Būtent šių su SGD terminalo projektu įgyvendinimu susijusių aplinkybių kontekste nagrinėjamu atveju turi būti vertinami pareiškėjų argumentai dėl aptariamų SGD terminalo plano sprendinių teisėtumo. Todėl pirmiausia pripažintina, kad, kaip teisingai pastebi apeliantai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir pasisakė dėl būdo, kuriuo nustatytinas ginčo servitutas bei dėl tokio būdo pagrįstumo. Tokie santykiai, kaip minėta, nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, o tai eliminuoja teismo pareigą atskirai vertinti argumentus dėl galimybės nustatyti SGD terminalo plane suprojektuotus servitutus konkrečiuose pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose (šios aplinkybės, pareiškėjams atsisakius sudaryti sutartis dėl servituto nustatymo, turės įvertinti teismas ar kompetentingas viešojo administravimo subjektas, atitinkamai spręsdami klausimą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu ar administraciniu aktu).

Neperžengiant prieš tai apsibrėžtų ribų vertinant aptariamų SGD terminalo plano sprendinių teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia primintina, kad įstatymų leidėjas SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies antru sakiniu yra nustatęs reikalavimą suprojektuoti servitutus ginčo specialiajame plane. Pabrėžtina ir tai, kad pats servitutų suprojektavimas, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte išdėstytą vertinimą dėl šių sprendinių įgyvendinimo, negali būti pripažintas savaime neteisėtu, tokie servitutai tiesti ginčo komunikacijas ir jas eksploatuoti yra numatyti tiek SGD terminalo įstatyme, tiek Civilinio kodekso 4.123 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o aptariami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti).

Atskirai pasisakant dėl aptariamų servitutų plotų, paminėtina, jog byloje nėra ginčo, kad jie suprojektuoti išilgai per pareiškėjams priklausančius žemės sklypus planuojamos tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Sąlygos), 25 punkte (Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 539 redakcija) magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną. Paminėtina, kad nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Sąlygose teisėkūros subjekto numatyto magistralinio dujotiekio apsaugos zonos bendrojo ploto pagrįstumo.

Ginčo atveju iš esmės yra suprojektuoti Civilinio kodekso 4.123 straipsnyje nurodyti servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis. Tokios servitutais suteikiamos teisės, be kita ko, yra susijusios su Sąlygų 27.2 ir 27.3 punktuose (Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 539 redakcija) nustatytomis magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto galimybėmis: apsaugos zonoje prižiūrėti ir remontuoti vamzdynus, pjauti žolę, kirsti krūmus ir atlikti kitus vamzdynų trasos priežiūros darbus; kasti apsaugos zonoje iškasas vamzdynų izoliacijos kokybei ir jų elektrocheminės apsaugos nuo korozijos įrenginių būklei tikrinti bei kitiems darbams atlikti. Patys SGD terminalo planu suprojektuoti servitutai nėra savitiksliai – jie skirti planuojamo magistralinio dujotiekio statybai ir tinkamai eksploatacijai užtikrinti. Todėl suprojektuotų servitutų vietos ir ploto sutapties su Sąlygose aptariamam įrenginiui – magistraliniam dujotiekiui – nustatyta apsaugos zona nagrinėjamu atveju yra pakankama bendrai (formaliai) pripažinti SGD terminalo plane suprojektuotus (numatytus) ginčo servitutus pagrįstais. Pabrėžtina, kad atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte išdėstytus argumentus (inter alia susijusius su aptariamų sprendinių įgyvendinimu), taip pat specifinį su SGD terminalo projekto įgyvendinimu susijusį teisinį reglamentavimą, nagrinėjamoje byloje neatliktinas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, toks vertinimas turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo, šiuo tikslu įvertinant ir nustatomo servituto dydžio tikslingumą ir pagrįstumą konkrečiame žemės sklype. Pareiškėjams nenurodžius ir teismu nenustačius akivaizdžių ginčo sprendinių prieštaravimo teisės aktų nuostatoms, vien teorinės prielaidos dėl galbūt atsirasiančio nepagrįsto (neteisėto) nuosavybės teisių suvaržymo, šį suvaržymą kildinant iš kompetentingo subjekto galimai ateityje padarytinos pažaidos nustatant servitutą, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju negali paneigti ginčijamo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo aptariamoje dalyje.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo SGD terminalo plano sprendinius dėl ginčo žemės sklypuose suprojektuotų servitutų pripažinti neteisėtais, todėl pareiškėjų argumentai šioje dalyje atmetami, kaip nepagrįsti.

Dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų

Nagrinėjamoje byloje taip pat kvestionuojamas ginčo SGD terminalo planu nustatytų specialių žemės naudojimo sąlygų (veiklos ribojimo) nustatymas pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose. Nėra ginčo, kad aptariamoje teritorijoje tikrinamo specialiojo planavimo dokumento sprendiniais, be kita ko, yra nustatyta magistralinio dujotiekio apsaugos zona, numatyta Sąlygų VII skyriuje „Magistralinių dujotiekių ir naftotiekių bei jų įrenginių apsaugos zonos“ (Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 ir 2003 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 539 redakcijos).

Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad, skirtingai nei teigia apeliantai, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 2.2 punktas (Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 1150 redakcija) negali būti aiškinamas, kaip paneigiantis galimybę nustatyti kvestionuojamas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas jų valdomiems žemės sklypams. Iš tiesų ši nuostata reguliuoja tik joje nurodytus atvejus, tačiau ja nėra paneigiama Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje (2010 m. sausio 19 d. įstatymo Nr. XI-660 redakcija) numatyta bendra teisė ir pareiga rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus ar jų patikslinimus (pakeitimus), šiais dokumentais nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, numatytas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose (Žemės įstatymo 22 str. 1 d. (2004 m. lapkričio 2 d. įstatymo Nr. IX-2517 redakcija). Pabrėžtina ir tai, kad aptariamos specialiosios žemės naudojimo sąlygos SGD terminalo plane yra nustatytos dėl ginčo žemės sklypuose suprojektuoto ir planuojamo tiesti (statyti) magistralinio dujotiekio vamzdyno, šios sąlygos atitinka Vyriausybės nustatytus reikalavimus magistralinių dujotiekių apsaugos zonoms, šių apsaugos zonų dydžius.

Teisėjų kolegija pastebi, jog jai nekyla abejonių dėl minėtų Žemės įstatymo ir Sąlygų nuostatų konstitucingumo, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą šioje dalyje atmestinas. Pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu apeliantų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011).

Taigi nagrinėjamu atveju SGD terminalo plane numatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – magistralinio dujotiekio apsaugos zona – atitinka įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų reikalavimus. Dėl apeliantų argumentų, jog tokiomis žemės naudojimo sąlygomis pažeidžiamos jų nuosavybės teisės, pastebėtina, kad vien faktas, jog šiais SGD terminalo plano sprendiniais numatoma apriboti šias (nuosavybės) teises, savaime nesuponuoja tokių sprendinių neteisėtumo. Iš tiesų nuosavybės teisė nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus), ji gali būti ribojama, o dėl tokio ribojimo patiriami nuostoliai kompensuojami įstatymų nustatyta tvarka, inter alia numatyta Žemės įstatymo 22 straipsnio 14 dalyje (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija). Nagrinėjamu atveju atskirai paminėtina, kad ginčijamos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, be kita ko, yra neatsiejamos su SGD terminalo plane suprojektuotų servitutų nustatymu, t. y. įstatymų nustatyta tvarka ginčo žemės sklypuose nenustačius tikrinamame teritorijų planavimo dokumente suprojektuotų servitutų ir nesant kitų galimybių aptariamo dujotiekio statybai, šios specialiosios žemės naudojimo sąlygos praras aktualumą. Kadangi pareiškėjai iš esmės neginčija ir nepateikia argumentų dėl kitų specialiojo plano sprendiniais nustatytų ir Sąlygose bei kituose įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose numatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, tokias sąlygas nustatantys SGD terminalo plano sprendiniai atskirai nevertintini.

Kita vertus, pareiškėjai kvestionuoja ginčo specialiojo teritorijų planavimo dokumente nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, numatančias, kad „atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 m.“ Šios sąlygos atitinka reikalavimą, numatytą sritinio norminio dokumento „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“, patvirtinto ūkio ir aplinkos ministrų 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 (toliau – ir SND taisyklės), 4.18 punkte. Tačiau, kaip teisingai pastebi pareiškėjai, Sąlygose toks ūkinės ir kitos veiklos ribojimas nėra numatytas, todėl vadovaujantis minėtu ūkio ir aplinkos ministrų 2001 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 86/146 2.2 punktu, SND taisyklių 4.18 punktas yra negaliojantis. Ginčo teisiniams santykiams taikytini įstatymai ir Sąlygos taip pat nenumato SGD terminalo plane numatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, jog „atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 m.“

Nors pastarasis reikalavimas buvo įtvirtintas SND taisyklių 4.34 punkte, primintina, kad vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 ir 2012 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. XI-2034 redakcijos), specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių. Tai, kad konkrečiam žemės sklypui taikytinos (teritorijų planavimo dokumentu suprojektuotos) specialiosios žemės naudojimo sąlygos turi būti numatytos įstatyme ar Vyriausybės nutarime, yra įtvirtinta ir minėtoje Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (2004 m. lapkričio 2 d. įstatymo Nr. IX-2517 ir 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcijos). Tačiau nagrinėjamu atveju aptariamais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais numatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nėra numatytos įstatymuose ir (ar) Vyriausybės nutarimuose. Pabrėžtina ir tai, kad SND taisyklės nėra dokumentas, skirtas specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms, kaip jos suprantamos pagal minėtus Teritorijų planavimo ir Žemės įstatymus, apibrėžti ar (ir) nustatyti (SND taisyklių 1.1 p. (ūkio ir aplinkos ministro 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 4-438/D1-548 redakcija).

Išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti neteisėta SGD terminalo plano sprendinių dalį, kuri numato, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose (1) atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) (2) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų. Atsižvelgiant į šių sprendinių turinį ir paskirtį, akivaizdu, jog jų panaikinimas nelemia kitų SGD terminalo plano sprendinių neteisėtumo, pareiškėjų argumentai ir byloje surinkti duomenys nesudaro objektyvių prielaidų abejoti likusių sprendinių dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir veiklos ribojimų ginčo žemės sklypuose pagrįstumu, todėl likusi skundžiamo teritorijų planavimo dokumento dalis paliktina nepakeista.

Dėl dalyvavimo specialiojo planavimo procese užtikrinimo

Tikrinamo SGD terminalo plano teisėtumas pareiškėjų taip pat yra kvestionuojamas aplinkybe, jog rengiant šį teritorijų planavimo dokumentą nebuvo užtikrintas jų tinkamas dalyvavimas planavimo procese. Tačiau apeliantai nenurodo, kokios konkrečiai ginčo teisiniams santykiams taikytinos įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatos, susijusios su jų ir visuomenės informavimu, buvo pažeistos. Pažeidimų, galinčių sudaryti pakankamą pagrindą ginčo administracinį aktą (jo dalį) panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.), pagal byloje surinktus duomenis nenustatė ir teisėjų kolegija. Savo galimai pažeistas teises būti tinkamai informuotais pareiškėjai iš esmės kildina iš netinkamo teisinio reglamentavimo (galimai egzistuojančių šio reguliavimo spragų). Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad net ir darant prielaidą apie galimai netinkamą teisinį reguliavimą, nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjų teisės dalyvauti rengiant ir svarstant ginčo teritorijų planavimo dokumentą buvo užtikrintos. Patys pareiškėjai pripažįsta, jog žinojo ir domėjosi planavimo procesu, teikė pasiūlymus, o informacija apie rengiamą SGD terminalo planą ir planuojamus sprendinius dar iki plano patvirtinimo jiems buvo asmeniškai pateikta AB „Klaipėdos nafta“ raštais dėl sutarčių dėl servitutų sudarymo ir kompensavimo. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog aptariamos pareiškėjų teisės buvo pažeistos (ši išvada eliminuoja būtinybę vertinti ir pasisakyti dėl informavimą apie rengiamus teritorijų planavimo dokumentus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų tinkamumo). Atitinkamai sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjų argumentai šioje dalyje nesudaro pagrindo SGD terminalo planą (jo dalį) pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.

Tokios išvados negali paneigti ir aplinkybė, jog nebuvo atsižvelgta į Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079, nustatyta tvarka pateiktus pasiūlymus dėl ginčo SGD terminalo plano projekto. Šiuo aspektu pareiškėjai nekvestionuoja, jog į jų pateiktus pasiūlymus buvo atsakyta teisės aktų nustatyta tvarka, o vien ta faktinė aplinkybė, kad jų pateikti pasiūlymai nebuvo įgyvendinti, savaime nėra priežastis SGD terminalo planą (jo dalį) pripažinti neteisėtu.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano, patvirtinto energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1‑130, dalį, nustatančią, kad P. D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., T. G., S. G., L. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ valdomuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą šioje dalyje atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė