AS-276-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-276-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05307-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. S. 2014 m. gruodžio 8 d. paštu išsiuntė skundą, kuriame prašo: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1D-7820(11); 3) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 8310,53 Lt už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) kiekvieną mėnesį jam buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nurodė, kad yra įsitikinęs, jog trejų metų termino skundui paduoti nepraleido, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. dienos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Gavęs pirmą sumažintą pensiją suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, tačiau buvo tikras, kad toks mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkiausiam laikotarpiui, pensijos ne tik bus atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti praradimai dėl mažinimo. Šalyje jau yra buvusi panaši teisinė situacija prieš daugiau kaip dešimtmetį, tačiau, praėjus kriziniam laikotarpiui, praradimus valstybė kompensavo. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, kad įstatymų leidėjas pensijas sumažino pažeisdamas konstitucinius principus. Todėl tikisi, kad teismas pripažins, jog kreipimosi į teismą termino nepraleido arba atnaujins terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė ir skundą priimti atsisakė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų rugpjūčio mėnesį. Pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui paštu išsiuntė 2014 m. gruodžio 8 d., t. y. ženkliai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintinas, pareiškėjo skundo reikalavimus dėl pensijos nepriemokos priteisimo atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje byloje Nr. A444-2232/2013, teismas konstatavo, kad ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. 1D-7820(11) tik patvirtina tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių nesukelia, nes skundžiamas teismui praleidus trejų metų skundo padavimo terminą, todėl teismas šiuo atveju pareiškėjo teisių apginti negalėtų. Šią skundo dalį atsisakyta priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

III. Pareiškėjas G. S. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi nesutinka. Atskirajame skunde (b. l. 16–19) prašo atnaujinti terminą skundui paduoti, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir skundą priimti.

Pareiškėjas remiasi savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytomis aplinkybėmis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Prašo atsižvelgti į tai, kad ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika suformuota tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, į pareiškėjo kaip pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą bei vadovaujantis teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais, vertinti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti. Papildydamas atskirąjį skundą pareiškėjas pateikė medicininius duomenis apie savo sveikatos būklę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą konstatavus, kad praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip minėta, pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2010 m. liepos iki 2013 m. gruodžio mėnesio (imtinai) nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu įstatymo pakeitimu šios nuostatos galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821, ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. liepos mėnesio, atsakovui ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. liepos mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. liepos – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu susidariusios nepriemokos jis kreipėsi 2014 m. gruodžio 8 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 8 d. dar nebuvo pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra teismo prerogatyva (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014; 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.).

Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. liepos – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo aiškiai nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.

Papildydamas atskirąjį skundą pareiškėjas nurodo, kad 2003 m. vasario 20 d. buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata ir nuo to laiko pareiškėjas gydėsi VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, 2010 m. birželio 1 d. buvo įtrauktas į kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, 2010 m. liepos 20 d. pareiškėjo nustatytas 80 proc. netekto darbingumo lygis, 2010 m. spalio 16 d. jam buvo atlikta ortotropinė kepenų transplantacija, 2014 m. liepos 1 d. jam nustatytas 85 proc. netekto darbingumo lygis. Dėl susirgimo ir gydymo pareiškėjas negalėjo domėtis visais norminiais aktais dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo. Pareiškėjas pateikė medicininių dokumentų kopijas, patvirtinančių jam 2005 m. liepos 4 d. nustatytą diagnozę, nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2012 m. birželio 29 d. nustatytą specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį, kaip asmeniui netekusiam nuo 75 iki 100 proc. darbingumo 2010 m., 2010 m. lapkričio 22 d., 2011 m. sausio 14 d., 2012 m. gegužės 10 d., 2013 m. lapkričio 15 d. epikrizes.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apriboja pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011). Pareiškėjo pateikti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, nepakankami pripažinti, kad būtent jo sveikatos būklė buvo objektyvia kliūtimi kreiptis į teismą tiesiogiai ar per įgaliotą atstovą anksčiau nei 2014 m. gruodžio 8 d. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas procesinio termino praleidimas, teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje negali būti pripažinti išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatyta. Termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 8 d., teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos iki 2011 m. gruodžio mėnesio (imtinai), atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis ta apimtimi, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė