A-492-1398-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1398/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. S. ir D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. S. ir D. D. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriui dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos G. S. ir D. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu (b. l. 1–2), prašydamos atnaujinti įstatymo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises į jų tėvo V. K. žemę.

Pareiškime paaiškino, kad yra V. K., mirusio (duomenys neskelbtini) m., įpėdinės pagal įstatymą. Jų pusseserės archyvuose rado notarinį testamentą, kurį sudarė R. K., kuriuo ji savo sūnui V. K. paliko savo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), susidedančią iš septynių dešimčių skirtingų rūšių žemės su visais joje esančiais gyvenamaisiais ir negyvenamaisiais statiniais ir visą savo kilnojamą ir nekilnojamą turtą. Kadangi jos anksčiau nežinojo apie tėvo V. K. palikimą, todėl tik 2011 m. birželio 1 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamos atkurti nuosavybės teisę į minėtą žemę. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyrius 2011 m. liepos 5 d. raštu atsakė, kad jos praleido terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Manė, kad aplinkybė, jog pareiškėjos anksčiau nežinojo apie jų tėvui palikimu paliktą žemę, laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios įstatymo nustatytas terminas praleistas, todėl jis turi būti atnaujintas.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 19–22) prašė pareiškėjų pareiškimą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka ir terminais nėra pateikusios nei prašymo atkurti nuosavybės teises į jų tėvo V. K. turėtą žemę, nei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančių dokumentų. Pareiškėjos neįrodė svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą praleistam terminui atnaujinti, o tokios priežastys kaip nesidomėjimas, nežinojimas, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis. Pareiškėjos turėjo realią galimybę sužinoti apie tėvo turėtą žemę ir nustatyta tvarka bei terminais kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, todėl nėra objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą įstatymo nustatytiems terminams atnaujinti. Be to nurodė, kad teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, pažymėta, jog atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Kadangi R. K. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. po nacionalizacijos, tai reiškia, jog nacionalizuota žemė buvo R. K., o ne V. K.. Todėl teigė, kad pagal pareiškėjų pateiktus dokumentus prašymas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises į tėvo V. K. žemę pareiškėjoms nesukelia teisinių pasekmių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 64–67) pareiškėjų pareiškimą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos nurodė, jog 2011 m. birželio 1 d. kreipėsi į Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir 2011 m. liepos 5 d. Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius raštu Nr. 4555-(14.45.45)-444 atsakė, kad jos praleido įstatymu nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisų atkūrimo paduoti. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos nenurodė, dėl kokios priežasties gavusios minėtą raštą dar du metus delsė ir nesikreipė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka dėl praleisto termino atnaujinimo bei kodėl, galimai 2007 m. iš I.

R. Š. sužinojusios apie senelės jų tėvui paliktą žemę, iki 2011 m. nesiėmė jokių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėjo, kad pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, jog I. R. Š. veikė jų vardu. Teismas sprendė, kad pareiškėjų bloga sveikata, neįgalumas, ar tolimi atstumai negali būti pripažįstami svarbia priežastimi praleistam terminui atnaujinti, nes jos turėjo galimybę pavesti nuosavybės teisių atkūrimo klausimais rūpintis savo atstovams. Taigi vienintelė priežastis, dėl kurios pareiškėjos praleido įstatymu nustatytą terminą yra tai, jog jos per vėlai ėmė domėtis ir per vėlai sužinojo apie jų tėvui V.

K. testamentu paliktą žemę, tačiau ši aplinkybė negali būti pripažįstama svarbia nuo pareiškėjų valios nepriklausančia aplinkybe, nes pareiškėjų nurodyta įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastis yra subjektyvaus pobūdžio ir visiškai priklausanti nuo pareiškėjų valios bei nepateisinamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti.

Žinodamos apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamosi savo interesais, pareiškėjos turėjo galimybę pasidomėti jų senelės R. K. turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Be to, pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad 2011 m. liepos 5 d. gavę Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus raštą ir sužinoję apie tai, jog praleistą įstatymu nustatytą terminą galima atnaujinti dar dvejus metus nesikreipė į teismą dėl objektyvių nuo jų valios nepriklausančių priežasčių.

Tai patvirtino, jog pareiškėjos nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu.

Teismas taip pat nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtino tai, kad žemės savininkė R. K. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 7), tai yra po nacionalizacijos, o tai reiškė, kad nacionalizuota žemė buvo ne V. K., o R. K., todėl net ir atnaujintas įstatymu nustatytas terminas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises teisės į V. K. žemę nesukels pareiškėjoms atitinkamų pasekmių. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta teismas darė išvadą, kad tenkinti prašymą dėl įstatymu nustatyto termino atnaujinimo pagrindo nėra.

III. Pareiškėjos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73-76), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir pareiškėjų pareiškimą tenkinti.

Pareiškėjos tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, netinkamai vertino įrodymus ir vadovavosi motyvais, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo aptarti.

Teigia, kad 2007 m. rugsėjo 5 d. archyvinė pažyma Nr. R4-3806 rodo, jog pareiškėjos tik 2007 m. sužinojo apie V. K. R. K. paliktą testamentą. I. R. Š. tvarkė savo palikimo klausimus, ir dokumentus (testamentą) pareiškėjoms atidavė tik 2011 m.

Pažymi, kad I. Š. Valstybinis archyvas išdavė R. K. testamentą. Teigia, kad nagrinėjant bylą dėl termino atnaujinimo, nėra jokios reikšmės, ar tai buvo žodinis įgaliojimas, ar įgaliojimas patvirtintas notaro, ar I. R. Š. veikė pareiškėjų vardu.

Nurodo, kad teismas visiškai nesiaiškino aplinkybių, kodėl gavusios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. atsakymą pareiškėjos dar dvejus metus nesikreipė į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. Pareiškėjų atstovė paaiškino, kad teisminis procesas užsitęsė, tačiau teismo šie įrodymai nedomino, todėl jie ir nebuvo pateikti. Pažymi, jog pareiškėjos jau 2011 m. gruodžio 7 d. kreipėsi teisinės pagalbos, buvo surašytas pareiškimas bei advokato atstovavimo sutartis. Nurodo, kad dar 2012 m. sausio 27 d. kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą. Teigia, jog dėl suklaidinusių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriaus veiksmų bei dėl užsitęsusių teismų procesų pareiškėjos į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2013 m. balandį.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl prie 2007 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos Nr. R4-3806 pridėtų priedų, t. y. V. H. notarinių aktų 1930 m. knygoje esančio 1930 m. lapkričio 14 d. akto Nr. 188, 322 a. p., kuris rodo, kad šiuo aktu, notarinio registro Nr. 1654, R. K. paliko visą nekilnojamąjį turtą savo sūnui V. K..

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 99–102) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl praleisto termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjų prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-545/2010).

Pareiškėjos prašyme pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą prašymo pateikimo terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) praleido dėl to, kad nežinojo apie nacionalizuotą turtą. Paaiškino, kad apie nacionalizuotą turtą sužinojo tik 2007 m. iš pusseserės I. Š., kuri archyve rado pareiškėjų senelės R. K. testamentą, kuriuo ši paliko sodybą ir žemę sūnui (pareiškėjų tėvui) V. K.. Testamento kopiją I. Š. atidavė pareiškėjoms tik 2011 m. ir nuo tada pareiškėjos ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamos atkurti nuosavybės teises į, kaip jos nurodė, savo tėvo V. K. turtą. Pareiškėjos 2011 m. birželio 1 d. padavė Švenčionių žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo V. K. žemę.

Visų pirma pažymėtina tai, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys (b. l. 7, 9-10) leidžia daryti išvadą, kad nacionalizacijos momentu turtas, į kurį pretenduoja pareiškėjos, t. y. turtas nurodytas 1930 m. R. K. testamente, priklausė ne pareiškėjų tėvui V. K., o R. K., kuri mirė (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks pareiškėjų pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jų pačių subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikoma objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą (žr. pvz. 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nežinojimas apie nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvių galimybių apie tai sužinoti iki įstatymu nustatyto termino (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-545/2010). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Visuotinai žinoma, kad po 1991 m. kovo 11 d. priimtais Lietuvos Respublikos įstatymais buvo pripažinta, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. 1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymas, kurį priėmus buvo pradėtas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, ir jį pakeitęs Atkūrimo įstatymas bei visi šių įstatymų pakeitimai, tarp jų dėl terminų pateikti prašymą ir dokumentus terminų, buvo paskelbti viešai įstatymų nustatyta tvarka. Apie žemės reformą, taip pat apie įstatymu nustatytus terminus prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti visuomenė buvo informuojama per visuomenės informavimo priemones (radiją, televiziją, spaudą).

Pareiškėjos nepateikė teismui įrodymų, kad joms buvo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atstatymo įstatymą (1992 m. sausio 17 d.) iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas informacijos apie savo senelės iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą. Taip pat ne kartą buvo konstatuota, kad asmens liga svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galimybes tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo dokumento surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, pvz. 2006 m. birželio 15 d. Nr. AS403-219/2006; 2008 m. balandžio 18 d. Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. Nr.A261-1249/2010 ir kt.).

Byloje yra pateikta pareiškėjos G. S. neįgaliojo pažymėjimo kopija ir pažyma apie 1990 m. jai suteiktą nedarbingumą, tačiau pagal šiuos duomenis nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja sirgo tokia liga, kuri jai buvo reali kliūtis pasirūpinti dėl nuosavybės teisių atkūrimo per visą laikotarpį iki įstatymu nustatyto termino (per 10 metų). Į bylą nepateikta įrodymų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo dėl savo teisių įgyvendinimo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus pagrįstai ir teisingai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos, elgdamosi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių gauti informaciją apie išlikusį R. K. nekilnojamąjį turtą iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino pabaigos ir laiku pateikti prašymą atsakingai institucijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nenustačius aplinkybių, kurios pareiškėjoms objektyviai sukliudė pateikti prašymą iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino, nėra pagrindo vertinti aplinkybių, kurios egzistavo po šio termino pabaigos, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjų delsimu pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2011 metų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. S. ir D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė