2K-320-648/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-320-648/2015

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00332-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2;

2.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. K. ir jos gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu I. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 19 500 Lt, t. y. 5647 Eur, (150 MGL dydžio) bauda, įpareigojant ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš I. K. nukentėjusiajai L. D. 93 622,78 Lt (27 115,03 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi nuteistosios I. K. apeliacinis skundas atmestas, Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendis pakeistas – iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas teiginys, kad I. K., tikėtina, nevisiškai suvokė aplinkybę, jog dukters paveldėti pinigai jai yra svetimas turtas ir savo nuožiūra jų panaudoti negali.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. K. nuteista už tai, kad pasisavino jos žinioje buvusį svetimą didelės vertės – 95 504,87 Lt (27 660,12 Eur) – turtą. Nusikalstama veika padaryta tokiomis aplinkybėmis: iš AB „Swedbank“ nepilnametės dukters L. D., gimusios 1996 m. lapkričio 2 d., sąskaitos, į kurią buvo pervesti 1625,78 Lt (470,86 Eur) už žemę, 2006 m. gruodžio 19 d. I. K. paėmė 1600 Lt (463,39 Eur), sumokėdama bankui 9,60 Lt (2,78 Eur) mokesčių, iš atkurtų santaupų – 5893 Lt (1706,73 Eur) – 2006 m. gruodžio 28 d. paėmė 5700 Lt (1650,83 Eur), o 2006 m. gruodžio 30 d. – 200 Lt (57,92 Eur), sumokėdama bankui 13,50 Lt (3,91 Eur) mokesčių, taip pasisavino savo naudai nepilnametės dukters paveldėtus pinigus – 7518,78 Lt (2177,59 Eur).

Tęsdama nusikalstamą veiką, Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nutartimi gavusi leidimą parduoti nepilnametės dukters iš mirusio tėvo A. D. paveldėtą turtą – 0,1696 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu, esantį Utenos r., Tauragnuose, Musteikio g. 51B, 2008 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, atstovaudama dukteriai, I. K. pardavė šį turtą L. B. ir E. B., sutartyje nurodė 60 010 Lt (17 380 Eur), tačiau faktiškai iš pirkėjų gavo 110 700 Lt (32 060,99 Eur). 2008 m. sausio 18 d. Utenoje, Maironio g. 4, iš pirkėjos L. B. gavusi 16 000 Lt (4633,92 Eur) rankpinigių prieš pasirašant sutartį bei 2008 m. vasario 1 d. pervedimu į savo sąskaitą, esančią AB „DnB Nord“ banke, gavusi 94 700 Lt (27 427,01 Eur) iš pirkėjo E. B., iš savo sąskaitos paėmė: 2008 m. vasario 4 d. 10 000 Lt (2896,20 Eur), 2008 m. vasario 8 d. 20 000 Lt (5792,40 Eur), 2008 m. vasario 13 d. 8000 Lt (2316,96 Eur), 2008 m. vasario 14 d. 5000 Lt (1448,10 Eur), 2008 m. vasario 19 d. 2000 Lt (579,24 Eur), 2008 m. vasario 20 d. 3237,60 Lt (937,67 Eur), 2008 m. vasario 25 d. 1000 Lt (289,62 Eur), 2008 m. vasario 28 d. 350 Lt (101,37 Eur), 2008 m. balandžio 24 d. 2960 Lt (857,28 Eur), 2008 m. balandžio 25 d. 2000 Lt (579,24 Eur) ir 5000 Lt (1448,10 Eur), 2008 m. balandžio 28 d. 2700 Lt (781,97 Eur), taip pasisavino savo naudai 62 247,60 Lt (18 028,15 Eur), sumokėdama bankui 278,79 Lt (80,74 Eur) mokesčių, iš viso pasisavino savo naudai nepilnametės dukters paveldėtus pinigus – 78 526,39 Lt (22 742,81 Eur).

Tęsdama nusikalstamą veiką, I. K., Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d nutartimi gavusi leidimą parduoti nepilnametės dukters L. D. iš mirusio tėvo A. D. paveldėtą turtą – 8,1800 ha žemės sklypą, esantį Utenos r., Sėlės k., su sąlyga tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje sudaryti dukters vardu žemės sklypo ir namo, esančio Kauno r., Domeikavos k., Bangos g. 12, pirkimo–pardavimo sandorį, 2007 m. liepos 24 d. Kaune, V. Putvinskio g. 22–1, sudariusi su S. M. ir L. A. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 4,99 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių Kauno r., Domeikavos k., Bangos g. 12, pirkimo už 700 000 Lt (202 734,01 Eur), galutinę turto pirkimo–pardavimo sutartį sudarant ne vėliau kaip iki 2007 m. spalio 24 d., tačiau realiai jos neįvykdžiusi, 2009 m. birželio 25 d.

Utenos rajono 4-ajame notarų biure, atstovaudama nepilnametei dukteriai, sudarė su O. P. preliminariąją sutartį dėl turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir 2009 m. birželio 25 d. iš O. P. pervedimu į savo sąskaitą, esančią AB „Swedbank“, gavusi 4000 Lt (1158,48 Eur) avansą už perkamą žemę, 2009 m. birželio 25 d. iš šios savo sąskaitos už suteiktas paslaugas pervedė 58,34 Lt (16,90 Eur) UAB „Tele 2“, 86,27 Lt (22,99 Eur) AB „Teo LT“, 7,71 Lt (2,23 Eur) UAB „Dzūtra“, už paskolas pervedė 500 Lt (144,81 Eur) į savo sąskaitą, esančią AB „DnB Nord“ banke, pagal sandorį Nr. A25-973623 ir 500 Lt (144,81 Eur) UAB „MCB Finance“, taip pat paėmė grynaisiais 700 Lt (202,73 Eur), 2000 Lt (579,24 Eur), o 2009 m. birželio 30 d. apmokėjo 109,54 Lt (31,72 Eur) už pirkinį, sumokėdama bankui 16,03 Lt (4,64 Eur) mokesčių, taip pasisavino savo naudai 3977,89 Lt (1152,08 Eur).

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartimi I. K. gavusi leidimą parduoti tą patį nepilnametės dukters paveldėtą turtą be jokių sąlygų, 2009 m. rugsėjo 14 d. Utenos rajono 4-ajame notarų biure pirkimo–pardavimo sutartimi, atstovaudama savo dukteriai, pardavė šį turtą O. P. už 9500 Lt (2751,39 Eur); 2009 m. rugsėjo 14 d. iš O. P. į savo sąskaitą banke gavusi 5500 Lt (1592,91 Eur), I. K. paėmė 2009 m. rugsėjo 14 d. 3000 Lt (868,86 Eur), 2009 m. rugsėjo 16 d. 300 Lt (86,89 Eur), pervedė už paskolą UAB „MCB Finance“ 500 Lt (144,81 Eur), už paslaugas AB „Teo LT“ 122,26 Lt (35,41 Eur), UAB „Tele 2“ 247,66 Lt (71,73 Eur), už komunalines paslaugas 209,65 Lt (60,72 Eur), į Marijampolės pataisos namus V.

L. 100 Lt (28,96 Eur), AB „Swedbank“ pagal savo vardu sudarytą „Swedbank“ pensija plius sutartį 300 Lt (86,89 Eur), 200 Lt (57,92 Eur) paėmė grynaisiais ir sumokėjo už pirkinius 2009 m. rugsėjo 17 d. 104,45 Lt (30,25 Eur), 69,86 Lt (20,23 Eur), 16,56 Lt (4,80 Eur), 208,13 Lt (60,28 Eur), 86,44 Lt (25,03 Eur), 2009 m. rugsėjo 21 d. sumokėjo už pirkinį 15,27 Lt (4,42 Eur) ir 1,53 Lt (0,44 Eur) bankui mokesčių, taip pasisavino savo naudai 5481,81 Lt (1587,64 Eur). Tokiais veiksmais I. K. pasisavino savo naudai nepilnametės dukters L.

D. paveldėtus pinigus – iš viso 9459,70 Lt (2739,72 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistoji I. K. ir jos gynėja advokatė D. Jurevičienė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį; valstybės naudai išieškoti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasatorės nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta, nes priimta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, taip pat teismas nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos.

Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė BK 183 straipsnio 2 dalį, nes neįrodytas subjektyvusis turto pasisavinimo požymis – tyčia. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi šiuo konkrečiu atveju teismai, spręsdami, ar I. K. padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, privalėjo nustatyti jos tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą ji turėjo, neteisėtai disponuodama ar paimdama jai patikėtą (buvusį jos žinioje) turtą: ar patenkinti asmeninius, ar nukentėjusiosios poreikius. Nustačius, kad I. K. tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdama sumanymą jį naudoti nukentėjusiosios poreikiams tenkinti, jos veika negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą jos veikoje teismai turėjo spręsti pagal objektyvias veikos padarymo aplinkybes, nustatytas teisminio nagrinėjimo metu. Nagrinėjamu atveju visas nukentėjusios turtas buvo panaudotas nukentėjusiosios interesams, t. y. jos būtiniesiems poreikiams tenkinti. Tai patvirtino ir pati nukentėjusioji, nurodydama, kad ji lankė muzikos mokyklą, įvairius koncertus ir itin gerai gyveno, jos buitinės sąlygos buvo išskirtinės.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas I. K. veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, įvertino tik objektyviuosius veikos požymius (pinigų pervedimus ir išgrynintų pinigų paėmimus), o dėl jos tyčios pasisavinti nukentėjusiosios pinigus konkrečių argumentų nepateikė, nurodydamas, kad tolesnis pinigų likimas kvalifikuojant kaltinamosios veiksmus reikšmės neturi. Šios aplinkybės, kasatorių manymu, rodo, kad abiejų instancijų teismai netyrė I. K. psichinio santykio su daroma veika, t. y. ar paveldėto turto disponavimas ir paėmimas buvo tiesioginės tyčios paversti juos savo turtu išraiška. Tik nustačius šią aplinkybę, būtų galima teigti, kad tolesni I. K. veiksmai su tuo turtu neturi kvalifikuojamosios reikšmės. Nuteistoji apeliaciniame skunde teigė, kad nukentėjusiosios lėšas naudojo teisėtai. I. K. turi šešis vaikus ir tie pinigai buvo naudojami jos ir nukentėjusiosios skurdžiai buičiai pagerinti; nukentėjusioji, žinodama apie turtą, kėlė vis didesnius reikalavimus, todėl buvo tenkinami ne tik būtinieji poreikiai. Būtent nukentėjusiosios turto turėjimas lėmė vis didesnius I. K. ir dukters konfliktus. Iš bylos įrodymų matyti, kad nukentėjusioji lankė įvairias muzikos mokyklas, individualios pamokos jose buvo brangiai apmokamos.

Pasak kasatorių, teismai nekreipė dėmesio, kad nukentėjusiajai L. D. per Pagynės vaikų globos namų atstovą buvo perduotos akcijos. Byloje nėra jokių duomenų, kad I. K. turėjo tikslą tiesiogine tyčia pasisavinti dukters turtą. Vien dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimą, nepateikimas nesuteikia pakankamo pagrindo išvadai, kad I. K. patikėtas ar jos žinioje buvęs turtas buvo pasisavintas, jei pinigų panaudojimą patvirtina kiti įrodymai. Pirmosios instancijos teisme liudytojai E. A., I. N., J. B., G. G., R. B., L. M., R. P. parodė, kad pinigai ir kitas paveldėtas turtas buvo panaudotas nukentėjusiosios interesams. Taigi I. K. nepadarė BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, todėl turi būti išteisinta (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai I. K. paskyrė 150 MGL dydžio baudą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į nuteistosios turtinę padėtį, į tai, kad ji viena augina šešis vaikus, tuo metu gyvenamąją vietą nuomojo, buvo įtrauka į neturinčių gyvenamosios vietos asmenų sąrašą, dirbo pagal verslo liudijimą, pajamos buvo minimalios. Be to, nukentėjusiajai išėjus iš namų, dėl patirtų išgyvenimų I. K. susirgo, tapo neįgali, nustatytas 40 proc. darbingumas, todėl šiuo metu dirbti negali. Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, pažeidė BK 54 straipsnio reikalavimus, neatsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į tai, kad ji teisiama pirmą kartą, be to, nesilaikė teisingumo ir proporcingumo principų, dėl to paskyrė bausmę, didesnę negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės – baudos – vidurkis.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintaras Gūdžiūnas prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nuteistosios argumentai, kuriais ginčijamas tyčios jos veikoje buvimas ir nesutinkama su teismo išvadomis, jog pinigai buvo panaudoti savanaudiškais tikslais, o ne nukentėjusiosios reikmėms tenkinti, nepagrįsti jokiais bylos duomenimis. Vien nuteistosios ir jos gynėjos kitoks aplinkybių vertinimas nėra pagrindas skundžiamus teismų sprendimus naikinti. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs išimtines sąlygas, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir I. K. paskyrė švelnesnę nei sankcijoje numatyta už padarytą veiką bausmės rūšį – baudą.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis skundas prieštaringas – vienoje kasacinio skundo dalyje nesutinkama su teismų išvadomis dėl I. K. kaltės padarius turto pasisavinimą, kitoje, kurioje ginčijamas bausmės paskyrimas, – iš esmės pripažįstama, jog I. K. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nors rezoliucijoje dalyje prašoma apskritai ją išteisinti.

Atsiliepimu nukentėjusioji L. D. prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti, išieškoti iš jos bylinėjimosi išlaidas.

Nukentėjusioji nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, kurie pakartoti iš apeliacinio skundo, motyvuotai paneigti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Pasak nukentėjusiosios, I. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista pagrįstai, bausmė nuteistajai paskirta tinkamai, o bylos nagrinėjimo metu teismų neva padaryti BPK 20 ir 320 straipsnių pažeidimai kasaciniame skunde konkrečiai nenurodyti.

Nuteistosios I. K. ir jos gynėjos advokatės D. Jurevičienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniame skunde akcentuojama, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes neįrodytas turto pasisavinimo sudėties subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Pasak kasatorių, teismai turėjo remtis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad nuteistoji už parduotą nukentėjusiosios turtą gautas lėšas panaudojo nukentėjusiosios būtinosioms reikmėms tenkinti ir tų lėšų nepasisavino. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetinimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Baudžiamojoje byloje kasatorė I. K. nuteista už jos žinioje buvusio svetimo turto – nepilnametei dukteriai L. D. priklausančių paveldėtų piniginių lėšų ir lėšų, gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą, pasisavinimą. Šios bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad prioritetinę teisėtų vaiko interesų apsaugą įtvirtina 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas, Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnio 1 dalis, taip pat proceso teisės normos (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso 582 straipsnio 4 dalis).

Sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų atžvilgiu ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeidžiami. Vaiko interesų viršenybės principo įgyvendinimas yra viešojo intereso apsaugos sudedamoji dalis. Vaiko interesų viršenybė turi būti užtikrinama, inter alia, ir turtiniuose santykiuose. Nepilnametis vaikas yra nuosavybės teisinių santykių subjektas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), jo nuosavybę saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai.

Nepilnametis vaikas iki visiško civilinio veiksnumo įgijimo su turtu susijusias teises ir pareigas dažniausiai įgyvendina per savo atstovus pagal įstatymą. Užtikrinant vaiko turtinių teisių apsaugą, įtvirtintas tėvų ir vaikų turto atskyrimas (CK 3.161 straipsnio 4 dalis), tačiau tėvai turi nemažai teisių, susijusių su jų nepilnamečių vaikų nuosavybe. CK 3.185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Tėvų pareigas, susijusias su nepilnamečių vaikų turto tvarkymu, reglamentuoja CK 3.186 straipsnis.

Tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais. Pajamas ir vaisius, gaunamus iš nepilnamečiam vaikui priklausančio turto, tėvai gali naudoti šeimos reikmėms, atsižvelgdami į vaiko interesus. Vaikų interesai – tai jų ugdymas, maitinimas, apranga, lavinimas, gydymas ir panašiai. Vaiko poreikiai nėra visiškai atskiri nuo bendrų šeimos poreikių, todėl vaikų turtas ir (ar) jo gaunamos pajamos, prireikus ir nepažeidžiant vaikų interesų, gali būti panaudojami bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

Pavyzdžiui, vaikų turto duodamos pajamos gali būti panaudojamos šeimos gyvenamosios patalpos nuomai ar jos išlaikymui, šeimos maistui, poilsiui, naujam šeimos būstui įsigyti ar turimam rekonstruoti ir panašiai. Nepilnamečio vaiko turtą tvarkantys tėvai neturi teisės tiesiogiai ar per tarpininkus įsigyti savo nuosavybėn šio turto ar teisių į jį. Perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį tėvai gali tik gavę išankstinį teismo leidimą (CK 3.188 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, pažymėtina, kad tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtiniai padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes po tėvo A. D. mirties 2006 m. pagal testamentą nukentėjusioji nepilnametė L. D. paveldėjo turtą, kurį sudarė piniginis indėlis, žemės sklypai, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, įmonių akcijos. Nukentėjusiajai priklausantį palikimą jos vardu priėmė atstovė pagal įstatymą – motina I. K. (tuo metu buvusi N.), kuri L. D. paveldėtas pinigines lėšas iš sąskaitos pasiėmė grynaisiais, o gavusi teismų leidimus, dukters paveldėtą turtą (gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, žemės sklypus) pardavė ir gavo pinigų. Teismų leidimai (sutinkant ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai) buvo išduoti su sąlyga, kad, pardavus nukentėjusiosios turtą, bus įgytas kitas nekilnojamasis turtas nepilnametės L. D. vardu, o dalis pinigų padėta į nukentėjusiosios sąskaitą banke. Tačiau tai nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pardavusi nukentėjusiosios paveldėtą nekilnojamąjį turtą, dalį pinigų I. K. gavo kaip rankpinigius, kiti pinigai buvo pervesti į nuteistosios banko sąskaitą, iš kurios ji pinigus išgrynino ar apmokėjo už paslaugas, pirkinius, banko paslaugas, pervedė kitiems asmenims, dengė paskolą, atliko ir kitus mokėjimus. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nekyla abejonių, kad teismai padarė pagrįstas išvadas, jog kasatorė I. K. neteisėtai užvaldė jos žinioje buvusias lėšas, gautas už parduotą jai svetimą nepilnametei dukteriai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir paveldėtas pinigines lėšas, ir įgijo realią galimybę tomis lėšomis naudotis ir disponuoti savo nuožiūra. Būtent nuo šio momento nukentėjusioji L. D. neteko jai nuosavybės teise priklausančio turto, o I. K. neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė didelės vertės svetimą turtą, taip padarydama nukentėjusiajai turtinę žalą.

Kasatorių teiginiai, kad I. K. nesiekė turto pasisavinti, o minėtas lėšas panaudojo dukters poreikiams tenkinti, nėra patvirtinti jokiais objektyviais byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog kasatorė I. K. pasisavino didelės vertės – 95 504.87 Lt (t. y. 27 660,12 Eur) nukentėjusiosios turtą – pinigines lėšas. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiosios poreikiai buvo išskirtiniai ar išlaikymo dydis buvo neproporcingas kasatorės I. K. turtinei padėčiai, taip pat nėra nustatyta jokių objektyviai pateisinamų tokio dydžio lėšų per pakankamai trumpą laiką panaudojimo būtinybės vieno vaiko išlaikymui. Teismai pagrįstai motyvavo, kad kasatorė I. K., kaip nukentėjusiosios motina, turėjo pareigą materialiai išlaikyti dukterį bei pagal bylos aplinkybes visiškai galėjo tai padaryti iš savo gaunamų pajamų ir turto (tuo metu vertėsi individualia veikla, 2006 m. gavo didelės vertės palikimą). Taigi kasatorių teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nelaikytini pakankamu pagrindu paneigti svetimo turto pasisavinimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visetą, padarė pagrįstas išvadas, kad nuteistoji už nepilnametei dukteriai priklausančio turto pardavimą gautas ir sąskaitoje buvusias lėšas panaudojo ne nepilnametės dukters poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl jos kaltės ir šios turinio. Teismas, dar kartą įvertinęs bylos įrodymus, atskleidė nuteistosios kaltės turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoji, pasisavinusi L. D. priklausantį turtą – pinigines lėšas, suprato, kad tokiais veiksmais daro jai žalą, ir norėjo tokių padarinių, taigi veikė tiesiogine tyčia. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes neturi pagrindo daryti kitokių išvadų ir konstatuoja, kad, priešingai nei teigia kasatorės, teismai teisingai taikė BK 183 straipsnio 2 dalį.

Be to, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl I. K. kaltumo padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios apeliacinį skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio nuostatų. Taigi teismai pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė, todėl keisti ar naikinti šias teismų nuosprendžio ar nutarties dalis nėra teisinio pagrindo.

Dėl bausmės

Kasatorės kasaciniame skunde kelia ir bausmės skyrimo pagrįstumo klausimą, nors švelninti bausmės neprašo. Kasatorės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajai I. K. paskirdamas 19 500 Lt (5674 Eur) baudą, pažeidė BK 54 straipsnio reikalavimus, neatsižvelgė į teisingumo ir proporcingumo principus, į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, teistumo nebuvimą ir paskyrė didesnę nei vidurkis baudą. Taip pat, kasatorių nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į nuteistosios turtinę ir šeiminę padėtį, darbo pobūdį ir neįgalumą.

Teisėjų kolegija šioje byloje patikrina skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bausmės skyrimo teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Kasatorių teiginiai dėl paskirtos neteisingos bausmės yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad BK 183 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik vienintelę bausmę – laisvės atėmimą iki 10 metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnę bausmę – baudą. Teismas, skirdamas bausmę (parinkdamas jos rūšį bei nustatydamas jos dydį), atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, I. K. asmenybę, jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į tai, kad lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, taip pat atsižvelgė į turtinę padėtį, šeimos sudėtį, kaltinamosios neįgalumą, teistumo nebuvimą, baustumą administracine tvarka bei kitas aplinkybes. Priešingai negu teigia kasatorės, teismas nustatė baudos dydį ne didesnį nei jos vidurkis. Nors apeliaciniu skundu nuteistoji I. K. teismo nuosprendžio dalies dėl bausmės paskyrimo neginčijo, apeliacinės instancijos teismas patikrino ir šią žemesnės instancijos teismo nuosprendžio dalį ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumo bei bausmės dydžio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai šioje byloje tinkamai taikė BK VIII skyriaus nuostatas dėl bausmės skyrimo, I. K. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

Dėl nukentėjusiosios L. D. prašymo priteisti proceso išlaidas

Nukentėjusioji L. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti iš kasatorės I. K. turėtas proceso išlaidas, bet prie atsiliepimo nėra pridėta dokumentų, patvirtinančių turėtų išlaidų dydį. Teisme yra gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. balandžio 8 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad valstybės patirtos išlaidos už antrinės pagalbos teikimą iki 2012 m. gegužės 11 d. sudaro 92,64 Eur.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo patvirtina, kad L. D. antrinė teisinė pagalba suteikta nemokamai. Taigi kasacinės instancijos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji neturėjo atstovavimo išlaidų. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios prašymą dėl išlaidų išieškojimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios I. K. ir jos gynėjos advokatės Daivos Jurevičienės kasacinį skundą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Tomas Šeškauskas

Artūras Pažarskis