AS-602-365-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-365/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00418-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. J. firmos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. J. firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo I. J. firmos (toliau – ir pareiškėjas) skundas ( b. l. 1–2) dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 923.1-08-RNA-50061 (toliau – ir Sprendimas) „Pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo“ panaikinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, tame tarpe be mokesčio mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimo mokesčio permokos mokestinei nepriemokai. Išieškojimo senaties terminas pasibaigė 2009 m. gruodžio 30 d. Atsakovo sprendimas pradėti bankroto procedūrą prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MA Įstatymas) 107 straipsnio 4 dalies nuostatoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. nutartimi (b. l. 15–16) pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Tuo tarpu reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Teismo vertinimu, skundžiamas pranešimas dar nesukelia jokių teisinių pasekmių pareiškėjui, nes jame tik nurodoma, kad neįvykdžius reikalavimo sumokėti nepriemoką, bus kreipiamasi į teismą, kuriame pareiškėjui gali būti taikomos sankcijos – jis nėra individualus administracinis aktas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme – juo nėra suteikiamos teisės ar nustatomos pareigos.

III. Pareiškėjas I. J. firma atskiruoju skundu (b. l. 22–23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – skundą priimti.

Mano, kad MA Įstatymo 144 straipsnis suteikia teisę apskųsti bet kuriuos mokesčių administratoriaus veiksmus. Šiuo atveju yra centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas pradėti I. J. firmai bankroto procedūrą. Tai aiškus atsakovo veiksmas, nukreiptas prieš pareiškėją, t. y. priimtas aiškus sprendimas, kuris sukelia teisines pasekmes pareiškėjui. Atsakovas nenurodė, kad šis dokumentas yra sprendimas ir nenurodė jo apskundimo tvarkos. Teismas taip pat nenurodė, kas turi nagrinėti skundą dėl šio sprendimo. Pirmosios instancijos teismas aprašomojoje dalyje pats nurodo, kad vertino atsakovo sprendimo turinį ir prasmę. Mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka), teisėtumas ir pagrįstumas.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra neteisėta, kadangi teismas neteisingai nusprendė, jog skundžiamas Sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia.

Pareiškėjas siekia apskųsti VMI Sprendimą, kuriuo I. J. firmai nurodoma, kad nesumokėjus mokestinės nepriemokos, bus kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal ABTĮ 5 straipsnį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.).

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl aktų, kurie gali būti ginčijami administraciniame teisme atskirų kategorijų bylose matyti, kad savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo skundžiamo VMI 2013 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-50061 turinį, darytina išvada, kad šis raštas, kuriame pareiškėjui primenama apie jo mokestinę nepriemoką, įspėjama, kad remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nesumokėjus mokestinės nepriemokos bus kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, prašoma pranešti apie mokestinės nepriemokos įvykdymo galimumą bei pranešama, kad pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnio nuostatas, nepateikus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, gresia bauda, yra informacinio pobūdžio. Šis raštas nėra valinis viešojo administravimo subjekto patvarkymas, kuris būtų pagrindas administraciniams teisiniams santykiams atsirasti, pasibaigti ar pasikeisti.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad skundžiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. gruodžio 19 d. raštas Nr. 923.1-08-RNA-50061 yra informacinio pobūdžio, todėl negali būti laikomas administraciniu aktu, kuris sukelia pareiškėjui kokias nors teisines pasekmes, ir negali būti bylos nagrinėjimo dalyku.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą dėl VMI 2013 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. 923.1-08-RNA-50061 panaikinimo ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. J. firmos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius